Voldemaras Augustinas

Augustinas Voldemaras – valstybės, politikos, visuomenės veikėjas, profesorius. Jis buvo viena ryškiausių, spalvingiausių ir prieštaringai vertinamų tarpukario Lietuvos politinių asmenybių. A. Voldemaras yra pareiškęs: „Aš turiu didelių nuopelnų prieš Lietuvą. Jeigu manęs nebūtų buvę, tikrai nei vienai dienai nebūtų atsiradus nepriklausoma Lietuva“. Vis dėlto politiniai oponentai A. Voldemarą yra kaltinę dėl delsimo kurti kariuomenę, netikusios užsienio politikos (ypač siekiant tarptautinio Lietuvos pripažinimo), dėl Vilniaus praradimo ir dėl kitokių sunkumų, iškilusių kuriant nepriklausomą Lietuvos valstybę.

A. Voldemaras gimė 1883 m. balandžio 16 d. Švenčionių apskrities Dysnos kaime. Mirė 1942 m. gruodžio 16 d. Maskvoje, Butyrkų kalėjime.

Baigęs apskrities mokyklą, metus tarnavo Daugėliškio valsčiaus raštinėje, nes trūko pinigų tolesniems mokslams. Remiamas brolio, 1898 m. išvyko į Sankt Peterburgą ir įstojo į gimnaziją. Dar ruošdamasis egzaminams, susipažino su kalbininku Kaziu Būga, ir kartu su juo pasisamdė mokytoju Antaną Smetoną, tuomet dar Peterburgo universiteto Teisės fakulteto penkto kurso studentą. A. Voldemarui ši pažinti buvo lemtinga.

Baigęs gimnaziją, Peterburgo universitete studijavo istoriją ir filologiją, 1910 m. išlaikė magistro egzaminus, o už disertaciją gavo aukso medalį. 1911 m. jam suteiktas docento laipsnis. Būsimasis politikas – pirmasis lietuvis, gavęs tokį laipsnį Rusijoje.
1914–1915 m. dirbo Italijoje ir Švedijoje, 
1916–1917 m. buvo Permės universiteto ekstraordinarinis profesorius.

1917 m. Lietuvių seime Petrapilyje A. Voldemaras gavo pirmąjį politinį krikštą – nuo to laiko jis pradėjo aktyvaus politiko gyvenimą. Tais pačiais metais A. Voldemaras dalyvavo Rusijos tautų kongrese Kijeve. Pasitraukė į Vokietiją, o 1918 m., grįžus į Lietuvą, buvo kooptuotas į Valstybės
tarybą (1918 m. liepą išrinkus Viutenbergo kunigaikštį Vilhelmą fon Urachą Lietuvos karaliumi Mindaugu II, iš Valstybės tarybos pasitraukė keturi nariai ir vietoj jų buvo priimti 6 nauji asmenys – tarp jų ir A. Voldemaras. Vėliau būtent jam teko prašyti V. fon Uracho atsisakyti
Lietuvos karaliaus sosto).

1918 m. lapkričio 11 d. A. Voldemaras tapo pirmojo Ministrų kabineto vadovu, taip pat ėjo užsienio reikalų ministro bei kurį laiką krašto apsaugos ministro pareigas. Skelbdamas Vyriausybės deklaraciją, politikas labiausiai nuogąstavo dėl to, kaip pavyks susitvarkyti valstybės viduje, mažai kreipdamas dėmesio į tarptautinio Lietuvos pripažinimo, saugumo bei sienų nustatymo klausimus. A. Voldemaro nuomone „Karo mes su niekuo nevedam ir nė vienas iš mūsų kaimynų – vokiečių, lenkų, ukrainų, rusų ir latvių – neturi pamato mūsų užsipuldinėti. Taigi didelių spėkų rubežiams saugoti mums ir nereikės“. Nors netrukus optimizmas, kad Lietuvos niekas nepuls, išnyko, kariuomenė buvo kuriama itin lėtai.

Gruodžio mėnesį, premjerui išvykus į užsienį, Vyriausybė iširo. Tiesa, A. Voldemaras dar kelis mėnesius ir 1919 m. vasarį įteikdamas pareiškimą Taikos konferencijos pirmininkui, Prancūzijos Ministrui Pirmininkui, pasirašinėjo kaip Vyriausybės vadovas, ir tik gavęs keletą įspėjimų buvo priverstas pasiduoti.

II, III, IV ir V Ministrų kabinetuose ėjo užsienio reikalų ministro pareigas. Versalio taikos konferencijoje buvo Lietuvos delegacijos atstovas – čia vykdė savarankišką politiką ir mažai paisė Vyriausybės instrukcijų.

1920 m. rinkimuose į Steigiamąjį Seimą A. Voldemaras dalyvavo su Tautos pažangos partija, tačiau ši partija kartu su savo sąjungininke Žemdirbių sąjunga tesurinko 1,7 proc. balsų ir į Seimą nepateko. K. Griniaus vadovaujamoje Vyriausybėje A. Voldemarui buvo pasiūlytas Švietimo ministro pareigos, bet šis politikas iškėlė nerealias sąlygas, kurias buvo galima vertinti kaip atsisakymą.

1920 m. A. Voldemaras pradėjo dėstyti Aukštuosiuose kursuose, 1922–1926 m. buvo Lietuvos universiteto profesorius.

Tiesa, prieš imdamasis dėstytojauti, šis politikas trumpai atstovavo Lietuvą Tautų Sąjungoje, tačiau 1920 m. pabaigoje pasitraukė iš šių pareigų. A. Voldemaras motyvavo, kad „atsisakydamas atstovauti Lietuvos interesams Tautų Sąjungoje, raštiškai savo Vyriausybei išdėsčiau, kad stoju į opoziciją dėl jos suartėjimo su Lenkija. Mano opozicija reiškėsi publicistiniais straipsniais  cenzūros kontroliuojamoje Lietuvos spaudoje. Už tai mėnesiui laiko buvau nusiųstas į drausmės batalioną, o po to išsiųstas iš Kauno…“

Neturėdami atstovų Steigiamajame, I, II Seime, tautininkai naudojosi spauda kaip vos ne  vienintele politine partijos tribūna. A. Smetona ir A. Voldemaras darniai kritikavo „seimokratiją“, reikalavo sustiprinti Prezidento valdžią, atidžiai stebėjo tolesnius Vyriausybės žingsnius.

1926 m. iškėlę bendrą sąrašą su liaudininkais, tautininkai pateko į III Seimą – baigėsi neparlamentinės opozicijos laikotarpis. Sąjunga su tautininkais truko neilgai. Nesutarimai su valdančiąja liaudininkų ir socialdemokratų koalicija vis stiprėjo.

1926 m. gruodį po perversmo, A. Voldemarui buvo patikėta suformuoti Vyriausybę. Kaip rašė politikas, „Man pavyko legalizuoti ir stabilizuoti padėtį dėl to, kad neturėjau jokio ryšio su sąmokslininkais ir todėl galėjau laisvai pasitraukti bet kuriuo momentu, jei tik mano politinė linija pasirodys nepriimtina, Man teko iš pat pradžių grasinti atsistatydinimu“.

Ministro Pirmininko, užsienio reikalų ministro, o nuo 1928 m. ir krašto apsaugos ministro pareigas jis ėjo iki 1929 m.

Sunku įvertinti, kuris iš tautininkų lyderių – A. Smetona ar A. Voldemaras – daugiau prisidėjo, kad Lietuvoje būtų įvestas autoritarinis režimas. Atsakomybė tenka abiem. Tačiau užsienio politiką labiau lėmė A. Voldemaras. Ne veltui A. Smetona, pradėjus aštrėti tarpusavio  nesutarimams, išstūmęs A. Voldemarą iš Ministro Pirmininko posto, siūlė jam pasilikti užsienio reikalų ministru.

1929 m. gegužę į A. Voldemaro jo gyvybę buvo pasikėsinta. Apie tai ir apie atstatydinimą A. Voldemaras rašė: „[…] ilgiau likti valdžioje su Smetona tapo neįmanoma. Visi faktai, kurie man buvo žinomi, vertė įtarinėti, kad Smetona yra pasikėsinimų įkvėpėjas. Tokiu atveju
jis stengsis manimi atsikratyti […]. Jei pasilikčiau valdžioje, vadinasi tektų būtinai nedelsiant likviduoti Smetoną, jį nuversti.
Turėdamas savo rankose visą administracinį aparatą, galėjau nesunkiai jį pašalinti iš valdžios, tačiau tokiu atveju opozicija prieš mane būtų žymiai sustiprėjusi […] ir krašte būtų kilęs chaosas […].

Liko galimybė pasitraukti iš Vyriausybės ir leisti kraštui pačiam pažinti tikrąjį Smetoną.

1929 metų vasarą pasiūliau Smetonai atsistatydinti. Net nenorėjau vykti į Tautų Sąjungą, kur negalėsiu laisvai ginti Lietuvos interesų […].. Man grįžus visi kabineto nariai padavė pareiškimus, kad išeiną iš kabineto, nes negali su manimi dirbti. […] [Smetona] mane atleido, nelaukdamas mano pareiškimo. […] Valdžiai greitai nutraukė mano santykius su bet kuo.
Jei kas norėjo mane pamatyti, tą areštuodavo. Jei išeidavau iš buto, mane iškart apsupdavo agentų grupė, kuri sekdavo paskui lyg šešėliai.“

1929 m. pabaigoje A. Voldemaras buvo ištremtas į Platelius, vėliau, policijos prižiūrimas, gyveno Zarasuose. Buvo 1934 m. birželio 7–8 dienomis nesėkmingai vykusio karinio pučo dalyvis, nors pats A. Voldemaras tvirtina, jog „pučas buvo organizuotas su Smetonos žinia, kad galėtų, iš vienos pusės, mane apkaltinti kariniu lėktuvu atskridus į Kauną, o iš kitos pusės, išsiaiškintų opozicinius elementus armijoje.“ A. Voldemaras buvo įkalintas, 1938 m. amnestuotas, ištremtas į užsienį.

1940 m. birželio mėn. A. Voldemaras grįžo į Lietuvą. Sovietų valdžios buvo suimtas ir ištremtas. 1940–1942 m. gyveno Ordžonikidzėje. Vėl buvo suimtas ir kalintas Maskvoje, kur, Butyrkų kalėjime, 1942 m. gruodžio 16 d. mirė.

 

Naudota literatūra:  

  1. A. Banevičius, 111 Lietuvos Valstybės 1918–1940 politikos veikėjų, Vilnius : Knyga, 1991, p. 177.  
  2. Lietuvos Respublikos Ministrai Pirmininkai 1918–1940 [sudarė R. Čepas], Vilnius :
    Alma littera, 1997, p. 478.
  3. A. Voldemaras, Raštai: 100 metų gimimo sukakčiai paminėti [sudarė Lietuvos atgimimo
    sąjūdis], Čikaga : Chicago : Laisvos Lietuvos Knygų Leidykla, 1983, p. 688.

 

Parengė Aigustė Vykantė Bartkutė

  
Publikacija paskelbta įgyvendinant 2022 m. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo įgyvendinamą projektą „El. žurnalas „Žemaičių žemė“

 

 

Smush Image Compression and Optimization Skip to content