Stanislovas Vitkevičius (lenk. Stanisław Witkiewicz, 1851–1915) – lietuvių kilmės lenkų tapytojas, meno teoretikas, rašytojas, Zakopanės stiliaus architektūroje pradininkas, visuomenės veikėjas. Jis įvardijamas ir kaip viena iškiliausių ir įdomiausių XIX a. II p., garsėjęs ir kaip kritikas bei teoretikas. Jis keliolikoje straipsnių ir knygoje „Menas ir kritika pas mus“ suformulavo savitą natūralizmo teoriją. Ji užima svarbią vietą XIX a. II p. Lenkijos meno kritikos istorijoje.
S. Vitkevičius gimė 1851 m. gegužės 8 d. Kražių valsčiaus Pašiaušė kaime (dabar jis priklauso Kelmės rajonui), kilmingoje Žemaitijos bajorų šeimoje. Jo tėvas – tėvas Ignas Vitkevičius, motina –Elvyra Šemetaitė. Pašiaušėje jis su tėvais gyveno 12 metų. Pradinį išsilavinimą gavo namuose. Vėliau mokėsi Šiaulių gimnazijoje. Visa jo šeima dalyvavo 1863 m. sukilime, veikė prieš carinę valdžią. Po sukilimo Stanislovo tėvą suėmė, šeimos turtą pardavė iš varžytinių, o I. Vitkevičiui teismas skyrė tremtį ir katorgą. Kartu su juo į tremties vietą (Tomską) išvyko visa šeima – žmona ir jų vaikai: Stanislovas, du jo vyresni broliai ir seserys. Į Lietuvą Vitkevičiai sugrįžo 1868 metais. Namų nebebuvo. Šeimą priglaudė giminės. 1868 m. S. Vitkevičius nutarė studijuoti Sankt Peterburgo dailės akademijoje (čia jis mokėsi 1868–1871 metais o vėliau, 1872–1875 m., žinias gilino Miuncheno dailės akademijoje (Vokietija). Joje mokėsi daug lenkų. S. Vitkevičius įsijungė į jų bendruomenę ir aktyviai dalyvavo jos veikloje. Miunchene jis susibičiuliavo su dailininkais Aleksandru Gierymskiu, Józefu Chełmońskiu, Henryku Siemiradzkiu. 1875 m. baigęs studijas, apsigyveno Varšuvoje. Čia, viešbučio „Europejski skalbykloje, įsirengė savo kūrybinę studiją (dirbtuvę). Varšuvoje jis iš pradžių dažniausiai iliustruodavo periodinius leidinius, rašydavo straipsnius dailės temomis.
1884 m. sausio 5 d. sukūrė šeimą – vedė muzikė (dirbo muzikos mokytoja) Mariją Petžkevičiūtę (Pietrzkiewicz), su kuria gyvendamas santuokoje 1885 m. susilaukė sūnaus – Stanislovo Igno Vitkevičiaus (Stanisław Ignacy Witkiewicz). Jo krikštamotė buvo tuo metu pasaulyje garsi aktorė Helena Modjeska.
1884–1887 m. S. Vitkevičius dirbo savaitraščio „Wędrowiec“ meno vadovu, rašė šiam leidiniui straipsnius apie meno kūrinių vertybes ir meno kritikų vaidmenį. Šie straipsniai 1891, 1899 m. išspausdinti atskira knyga – „Sztuka i krytyka u nas“ („Tapyba ir kritika tarp mūsų“). 1887 m. dirbo žurnalo „Kłosy“ meno vadovu.
Jo gyvenime lemtinga buvo lenkijos Zakopanė. Pirmą kartą jis ten apsilankė 1886 metais, o 1890 m. čia jis apsigyveno kartu su šeima. Zakopanėje. Jį labai žavėjo šio krašto gamta, ypač kalnai, Podolės aukštumos, liaudies tradicijos, kalniečių liaudies menas, jo formos. Gyvendamas čia, remdamasis šio krašto architektūros ir dekoratyvinio meno formomis, jis ėmėsi kurti lenkų tautinį stilių, suformuluoto vėliau plačiai paplitusio Zakopanės architektūros stiliaus, kuris vadinamas ir Vitkevičiaus stiliumi, pagrindus.
Literatūriniuose šaltiniuose nurodoma, kad „Zakopanės stilius – XIX a. pabaigos Lenkijos architektūros ir taikomosios dailės stilistinė tendencija, pagrįsta Tatrų kalniečių statinių bei drožinių formų stilizacija.“
Lietuvoje pirmą kartą Zakopanės stilių bandyta pritaikyti Švenčionių apskrityje esančiame Saldutiškio dvare, kurį valdė S. Vitkevičiaus seserį vedęs karo inžinierius Boleslovas Jalovieckis. Tuo pačiu laikotarpiu pagal S. Vitkevičius projektą buvo pastatyta Saldutiškio siauruko geležinkelio stotis.
Plačiai S. Vitkevičius žinomas ir kaip dailininkas realistas Savo sukurtose drobėse, piešiniuose jis yra įamžinęs daugelį Lietuvos vietų, čia gyvenusių žmonių. Mėgo piešti, tapyti lakoniškus nuotaikos peizažus, kuriuose įtaigiai perteikdavo gamtos gyvybingumą. Jo paveikslai pasižymi pasižymi subtilia tonine gradacija, jiems yra būdinga liūdesio ir melancholijos nuotaika. Tarp tokių paveikslų paminėtini Saulėtekis jūroje (1887), Pavasarinis rūkas (1893), Avys migloje (1899–1900).
Daug tokių kūrinių gimė jam poilsiaujant Palangoje.
Gyvendamas Zakopanėje jis projektavo namus, piešė, tapė, rašė straipsnius, knygas (jų yra išspausdinta trys: „Na przełęczy (Ewangelia Tatr)“ (1891 m.); „Styl zakopiański. Zeszyt I. Pokój jadalny“ (1904 m.); „Styl zakopiański. Zeszyt II. Ciesielstwo“ (1910 m.).
1904–1905 m. kartu su savo anūku architektu Jonas Vitkevičiumi parengė Vitkevičių vilos projektą. S. Vitkevičiaus parengti žymesni pastatų projektai: Willa Koliba (projektas parengtas 1891–1892 m., vila pastatyta 1892 m.); Willa pod Jedlami (pastatyta 1897 m.); Pepita (pastatyta 1893–1894 m., sudegė 1928 m.); Korwinówka (pastatyta 1895–1896 m.); Zofiówka (pastatyta 1895–1896 m., sudegė 1946 m.); Willa Konstantynówka (1900 m.); Jaščuruvo Švč. Jėzaus širdies koplyčia (1904 m.).
M. Omilanowska rašo, kad Palangoje „Baltijos jūros grožį pirmuosiuose marinistiniuose paveiksluose įamžino Stanisławas Witkiewiczius ir Leonas Wyczółkowskis […]“[1]. Plačiai žinomas 1885 m. S. Vitkevičiaus piešinys, kuriame įamžintas palangiškis būgnininkas Leiba Jordanas, tais pačiais metais nupieštas dokumentinio pobūdžio Palangos paplūdimio vaizdas, kuriame pavaizduota jūra ir prie kopų išrikiuoti mediniai paplūdimio nameliai. Itin meniškas ir 1885 metais jo sukurtas piešinys „Kelionė į Palangą“, kuriame matome romantišką, o kartu ir realistišką, netgi dokumentiškai perteiktą pajūrio vaizdą. Čia dviejų arklių traukiamas diližanas važiuoja pačiu paplūdimiu, seklia pakrante, kur smėlis kietesnis, greta jūros – į krantą išvilktos trys žvejų valtelės. Tolumoje dunkso kopos. Daug informacijos apie problemas, su kuriomis dėl blogo susisekimo susidurdavo į Palangą atvykstantys svečiai savo knygoje yra aprašiusi M. Omilanowska (žr. p. 189–192).
Vienas iš svarbiausių Palangos grafo Felikso Tiškevičiaus ir Plungės grafo Mykolo Oginskio 1901 m. planų buvo pastatyti Palangoje modernius poilsio namus (kurhauzą) „Kęstutis“. Parengti projektą buvo užsakyta S. Vitkevičiui. Išsamiai apie tai, kokį projektą parengė architektas plačiai rašoma jau minėtoje M. Omilanovskos knygoje (p. 101–111). Gyvenimas taip susiklostė, kad pagrindinis „Kęstučio“ poilsio namų finansuotojas kunigaikštis M. Oginskis netikėtai 1902 m. mirė, naujų investuotojų nebuvo rasta, tad Tiškevičiai šio projekto atsisakė, tačiau, kaip rašo M. Omilanovska, „Witkiewicziu eskizai, atsiųsti kovo pradžioje (1902 m. – D. M. pastaba) Świętochowskiui, galop pateko Mikołajui Tołwinskińskiui, ir šis ėmė skubiai detalizuoti galutinį projektą (Ignaco Świętochowskio laiškas Stanisławui Witkiewicziui, 1902 m. kovo 9 d.). Świętochowskis taip pat iš karto nusprendė publikuoti Witkiewicziaus eskizus savaitraštyje Tygodnik Illustrowany ir pateikė informaciją apie projektą savaitraščiui Ilustracja Polska.[2]“
Minėtoje M. Omilanovskos knygoje plačiai yra aptartas S. Vitkevičiaus sukurtas ir po pasaulį plačiai paplitęs Zakopanės architektūros stilius, paties S. Vitkevičiaus parengti pastatų, kuriems šis stilius būdingas, projektai.
S. Vitkevičius su žmona Palangoje poilsiavo kelias savaites 1884 m. liepos–rugsėjo mėnesiais. Tikėtina, kad šį kurortą jam rekomendavus gydytojams ir giminaičiams (tada jo motina ir sesuo gyveno Lietuvoje – Saldutiškyje). Tuo laikotarpiu jis sukūrė keliasdešimt eskizų, kuriuose užfiksavo daug Palangos pajūrio gyvenimo scenų, žmonių portretų, kraštovaizdžių. M. Omilanovska rašo, kad „Remdamasis šiais eskizais, 1885–1886 m. jis nutapė per dešimt aliejinių paveikslų (iki šios dienos yra žinomi penki),keletą akvarelių ir guašo kūrinių, taip pat sukūrė penkiolika grafikos darbų, kurie buvo reprodukuoti Varšuvos iliustruotoje spaudoje. Viešnagės Palangoje vaisius taip pat buvo literatūros kūrinys „lato w Polądze“ („Vasara Palangoje“), 1885 m. išspausdintas savaitraštyje „Wędrowiec“ […].[3]“
Tarp žymiausių darbų, kuriuos S. Vitkevičių įkvėpė sukurti Palanga, yra „Palangos pušys“ (1884), „Diližanas prie jūros“, „Grįžimas iš žūklės“, „Palangos krantas“, „Baltija prie Palangos“, „Prie Birutės koplyčios Palangoje“, „Koplyčia ant Birutės kalno“, „Audra prie Birutės kalno“, Saulėlydis“ (visi sukurti 1885 m.), „Žvejų krantas Palangoje“ (1886 m.), „Vėgelės ir silkės“, „Jaunos kaimietės studija“, „Palangos krantas“, „Plaukimas žvejoti silkių“, „Vėjo malūnas“, „Žvejė iš Palangos“, „Saulėlydis jūroje“ „Banga“ (visi aštuoni sukurti 1887 m.), „Drama prie Palangos krantų“ (1889 m.).
Daug S. Vitkevičiaus piešinių, tapybos kūrinių saugoma privačiose kolekcijose, Balstogės Palenkės, Krokuvos, Lodzės, Varšuvos muziejuose.
S. Vitkevičius buvo Lenkijos ir Lietuvos unijinės sąjungos šalininkas. Jis žinomas ir kaip formaliojo švietimo priešininkas, sakydavo, kad mokykla visiškai prieštarauja žmogaus psichologinei sandarai. Šių nuostatų laikėsi ir šeimoje. Nepaisant to, jo sūnus, sulaukęs 20-ies metų, nutarė stoti studijuoti dailę į Krokuvos dailės akademiją. Beje, jis tapo žymiu Lenkijos tapytoju, dramaturgu, romanistu, filosofu. Jo kūrybinis slapyvardis – Witkacy.
S. Vitkevičius, jau būdamas brandaus amžiaus, susirgo tuberkulioze. Tada, palikęs šeimą Zakopanėje, persikėlė gyventi į Lovraną. Tuo metu tai buvo madingas Austrijos-Vengrijos kurortas, kuris dabar priklauso Kroatijai. Čia, Lovrane, jis 1915 m. rugsėjo 5 d. ir mirė. Jo palaikai Marijos Demboskos rūpesčiu buvo atvežti į Zakopanę ir rugsėjo 17 d. palaidoti Zakopanės garbingųjų kapinėse.
1930 m. po mirties S. Vitkevičius apdovanotas Lenkijos nepriklausomybės kryžiumi.
Vitkevičiaus rašytinis palikimas
- „Policja a sztuka“ („Policija ir menas“) – 1902 m.
- „Chrześcijaństwo i katechizm. O nauce religii w szkołach galicyjskich“ („Krikščionybė ir katekizmas. Apie tikybos mokymą Galicijos mokyklose“) – 1904 m.
- „Wallenrodyzm czy znikczemnienie“ („Valenrodizmas arba tapimas niekšybe“, išspausdintas 1917 m. „Kultura Polski“; tai kūrinio „Studium o duszy polskiej po 1863 roku“ („Studija apie lenkų sielą po 1863 m.“) fragmentas – 1917 m.–
- „Przełom“ („Posūkio taškas“)
- „Życie, etyka i rewolucja“ („Gyvenimas, etika ir revoliucija“)
- „Na przełęczy. Wrażenia i obrazy z Tatr“ („Ant kalnų perėjos. Įspūdžiai ir vaizdai iš tartų kalnų“) – 1891 m.; pirmą kartą paskelbta leidinyje „Tygodnik Illustrowany“ 1889–1890 m.
- „Po latach“ („Po metų“) – 1905 m.
- „Z Tatr“ („Iš Tatrų kalnų“) – 1907 m.
- Monografijos: „Juliusz Kossak“ (1900 m.), „Aleksander Gierymski“ (1903 m.), „Matejko“ (1908 m.).
_________________
[1] Omilanowska Małgorzata, Pabaltijo Zakopanė. Palanga Tyszkiewiczių laikais, Vilnius, 2014, p. 7.
[2] Ten pat, p. 103.
[3] Ten pat, p. 253–254.
________________
Nuotraukoje – Stanislovo Vitkevičiaus portretas. 1897 m. Dailininkas Jacek Malczewski. Paveikslas saugomas Krokuvos nacionaliniame muziejuje (Lenkija)
Tekstas parengtas įgyvendinant 2022 m. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo įgyvendinamą projektą „Elektroninis žurnalas „Žemaičių žemė“
