Petras Vaškys – žymus Amerikos skulptorius, keramikas, ilgametis Filadelfijos menų universiteto profesorius, išradėjas. 1965–1980 m. jis buvo minimas tarp 10 geriausių JAV keramikų. Yra sukūręs daug dekoratyvinės keramikos darbų, pano, antkapinių paminklų, medalių. Vienas didžiausių ir įspūdingiausių – vaško figūrų kolekcija Amerikos istorijos muziejui Filadelfijoje. Petrui Vaškiui teko dirbti su įvairiomis medžiagomis ir pačiam daug ką išrasti. Geras technologijos žinias pritaikė dirbdamas rankų, kojų, širdies maketus medicinos studijoms, krūtų protezus po krūtų operacijų netekusioms moterims. Jis yra pateikęs ir techninių išradimų tobulinant Boing lėktuvus. Dirbo ir daugelyje kitų sričių.
Petras Vaškys vieniems – profesorius, dailininkas, išradėjas, kitiems – brolis, dėdė… Ir vieniems, ir kitiems jis pirmiausia buvo geras žmogus. Tai pastebėdavo jo kolegos, studentai, kiti su juo bendravę žmonės.
Petras Vaškys gimė 1921 m. sausio 1 d. Mosėdyje, Kazimyros Pocevičiūtės-Vaškienės ir Petro Vaškio šeimoje. Turėjo du brolius ir tris seseris. Pradinę mokyklą baigė Mosėdyje. Vėliau išvyko mokytis į Kauno aukštesniąją sodininkystės mokyklą Fredoje. Paskatintas savo kraštiečio dailininko Adomo Galdiko, kuris tuo metu dėstė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, 1941 m. įstojo į šio instituto antrąjį kursą studijuoti skulptūrą ir keramiką.
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Petras Vaškys, kaip ir daugelis kitų Lietuvos meno ir mokslo žmonių, pasitraukė į Vakarus. Brolis Valys ir keletas kitų artimųjų taip pat bandė išvykti kartu, bet nutarę, kad nėra niekam nieko blogo padarę, todėl juos represijos aplenks, grįžo atgal. Tačiau, kraštą užėmus sovietų kariuomenei, jie buvo suimti, kalinami ir ištremti į Sibirą (Norilską).
Laikas, praleistas Vokietijoje, išgyventas Drezdeno bombardavimas paliko gilius atsiminimus P. Vaškio atmintyje. Vokietijoje jis ilgai neužsibuvo. Su italų kareiviais pasiekė Italiją. Čia 1945–1949 m. studijavo skulptūrą Florencijos ir Romos Karališkojoje meno akademijoje. Tuo metu savo kūrybą jis jau eksponuodavo parodose: 1948 m. – Biennale Nazionale d’ Arte Sacra, (Novara, Italija); 1948 m. – Prima Mostra Internazionale d’ Arte Casa dello Studente (Roma, Italija), 1949 m. – Art Exhibition of Foregn Refugees Galeria Roma (Roma, Italija). Baigęs mokslus, 1949 m. išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas ir apsigyveno Filadelfijoje.
Amerikoje kūrėsi lietuvių bendruomenės ir dailininkų sambūriai, kuriuose susitikdavo jis su kolegomis ir senais draugais – A. Galdiku, V. Ignu, K. Žoromskiu, Vytautu K. Jonynu, A. Tamošaičiu, R. Viesulu ir kt. Gerai mokėdamas italų kalbą, mėgo bendrauti su italais išeiviais ir pranciškonų vienuoliais, su kuriais jį siejo nuoširdūs ir draugiški ryšiai. Iš šių vienuolių jis gaudavo nemažai užsakymų ir taip sukūrė įvairių darbų bažnyčioms. Vedė gyvendamas JAV. Jo žmona Julija Eitmanavičiūtė. 1954 m. rugpjūčio 22 d. jiems gimė sūnus Petras. Anksti likęs našliu, pats kurį laiką augino sūnų. Vėliau vedė antrą kartą (antroji žmona – Valentina Vaškienė, ji iki šiol gyvena Filadelfijoje).
1956 m. P. Vaškys buvo pakviestas dėstyti į Dizaino katedrą Filadelfijos Menų kolegijoje (vėliau Filadelfijos Menų universitetas). Neilgai trukus pradėjo dėstyti Skulptūros katedroje. Vėliau perėjo į Keramikos katedrą ir jai daugelį metų vadovavo. Žinios apie įvairių medžiagų apdirbimo technologijas jam sudarė galimybę darbuotis ne tik skulptūros, keramikos, bet ir kitose kūrybinės veiklos srityse.
Asociatyvus panašumas tarp dailininko pavardės ir medžiagos, iš kurios jam nemažai teko dirbti – vaško.
Su vašku dailininko pažintis prasidėjo dar vaikystėje. Viename iš savo laiškų artimiesiems P. Vaškys rašė: „Mano pirmoji pažintis su bitelėmis buvo sodo glūdumoj. Bičių vaškas mums gerai žinomas – tai yra bičių gaminys koriams daryti, gelsvai rusvos spalvos. Jį baliname saulėje, kaitiname, kol išbąla ir išsivalo. Šitokį vašką jau galima naudoti.“
Pirmuosius didesnius darbus iš vaško dailininkas padarė 1962 m. Istorija buvo tokia: pirmomis lapkričio dienomis, dirbant Filadelfijos menų kolegijoje, su Petru Vaškiu panoro susitikti katalikų bažnyčios kunigai, lydimi skulptoriaus Luigi Maraffi (apie tai P. Vaškys yra rašęs savo giminėms Lietuvoje). Jie ieškojo meistro, kuris galėtų padaryti šventuoju paskelbto vyskupo Jono Meumano pomirtinę kaukę iš vaško. Vyskupo palaikai apeigų metu turėjo būti perkelti iš palaidojimo vietos į stiklinį karstą-sarkofagą, kurį buvo numatyta padėti po bažnyčios altoriumi. Tačiau niekas nežinojo, kaip bus išsilaikęs jo kūnas, kai atidengs karstą. Sąlygos buvo nelengvos, daug kas galėjo padaryti šventojo skulptūrinį biustą, tačiau reikėjo pomirtinės kaukės, kuri dengtų veidą. Užsakovai pageidavo, kad darbas būtų atliktas per tris savaites. Dirbti su vašku dailininkui jau buvo tekę Italijoje. Atliekant šį specifinį užsakymą, pravertė ir ankstesnės studijos Florencijos anatomijos muziejuje. Vyskupo perlaidojimo apeigos buvo nukeltos porai savaičių. Per tą laiką P. Vaškys spėjo ne tik atlikti užsakymą, bet ir pasidaryti kaukės antrąją kopiją savo asmeninei kolekcijai.
Dėstydamas kolegijoje, P. Vaškys dažnai dalindavosi profesine patirtimi su studentais, tad nusivežė šventojo pomirtinės kaukės kopiją į kolegiją. Demonstruojant ir aiškinant studentams vaško apdirbimo technines galimybes, kauke susidomėjo jo kolegos skulptoriai. Jau tą patį vakarą, grįžęs į namus, P. Vaškys gavo žinią apie užsakymą padaryti šimtą žmonių figūrų iš vaško.
Petras Vaškys užsakovams pasiūlė susitikti už poros savaičių, tačiau šie nekantravo – „Music Fair Enterprices“ kompanija skubiai ieškojo dailininko skulptoriaus, kuris galėtų per labai trumpą laiką sukurti vaškines skulptūras numatomam atidaryti Amerikos istorijos Vaško muziejui Filadelfijoje. Muziejus turėjo būti atidarytas minint 200-ąsias Jungtinių Amerikos Valstijų metines. Laiko iki šventės buvo likę nedaug. Komisija jau buvo sudariusi sutartį su dailininkų grupe iš Vašingtono ir vedė derybas su dailininkais iš Toronto, Kalifornijos, tačiau niekas nesiryžo pažadėti šį didelės apimties ir atsakingą darbą atlikti per tokį trumpą laiką – jo buvo ne daugiau kaip pusmetis.
Pirmąją, parodomąją, figūrą (B. Franklino) P. Vaškys pažadėjo padaryti per savaitę. „Aišku, laikas trumpas, reikia visas medžiagas gauti. Darau pagal savo supratimą, ką turiu vaizduoti. Natūralumas čia yra pats pagrindas. Didžiausia problema – žmogaus judesys, harmoningai surištas nuo galvos pasukimo pereinantis į rankas, visą kūną iki pat pirštų galiukų. Oda turi išlaikyti visą natūralumą-smulkias odos raukšleles, poras, natūralią spalvą. Be to žmonių figūrų grupė turi derėti tarpusavyje, kai figūros daromos atskirai po vieną. Taigi galima įsivaizduoti, ką reiškia šie lankstus kūnų nariai paskutiniame sustatyme“ – vėliau šio darbo pradžią prisiminė Petras Vaškys.
Vos užsakovai pamatė pirmąją dailininko sukurtą vaškinę figūrą, darbą patikėjo jam. Per šešis mėnesius P. Vaškys sukūrė 75 figūras. Likusios buvo užbaigtos po muziejaus atidarymo. Amerikos Istorijos Vaško muziejui Petras Vaškys sukūrė daugiau negu šimtą natūralaus dydžio JAV istorijoje ryškų pėdsaką palikusių asmenybių vaškinių figūrų.
Kūrinių iš vaško dailininkas yra padaręs ir daugiau. Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugoma jo sukurta ir muziejui padovanota Vinco Krėvės-Mickevičiaus kaukė.
P. Vaškio kūrinių, kad ir nedaug, turi keletas kitų Lietuvos muziejų – keramikos darbų yra Lietuvos dailės muziejuje, Žemaičių dailės muziejuje.
Šiandien didžiausia P. Vaškio kūrybinio palikimo dalis yra Amerikoje. Menininką plačiai išgarsino ne tik jo padarytos vaškinės skulptūros, bet ir keramikos kūriniai. Svarbią vietą jo kūryboje užima stambių dekoratyvių formų vazos. Anot paties dailininko, jis yra sukūręs daugiau negu 400 tokių vazų. Kūrybiniuose keramikos darbuose jaučiasi jo pirmosios profesijos (sodininko) įtaka – atrodo, kad kiekviena molio vaza skleidžiasi kaip gyvas pumpuras.
Dailininkas visą laiką ilgėjosi savo gimtinės, todėl 1974 m. vasarą, atsiradus galimybei, jis atvyko į tėviškę. Po to, kai tik tai pavykdavo, per atostogas vis atvažiuodavo į Lietuvą. P. Vaškys visą laiką domėjosi Lietuvos gyvenimu, kultūros, socialiniais reikalais, daile. Skaudžiai jį paveikė žinia apie tai, kad, išardyti ir su žeme sulyginti jo tėviškės trobesiai. Tuo pat metu širdį džiugino šalyje prasidėjęs tautinis atgimimas – Lietuvoje kilo trispalvės. Po kiekvienos kelionės iš Lietuvos jis parsiveždavo daug nuotraukų.
Petras Vaškys užgeso 2001 m. balandžio 14 d. po nesėkmingos širdies operacijos. Palaidotas Filadelfijoje.
Paskutiniuose laiškuose į Lietuvą jis rašė: „Jau mėnuo prabėgo kai namuose. Tai čia namai, bet Dūšia Tėviškėje. Sunku buvo palikti, man nebeišėjo dar kartą atsirasti Mosėdyje, kur taip norėjau.“
Parengė Jurgita Eidėjienė