Sofija Tyzenhauzaitė de Šuazel-Gufjė  (pranc. Sophie de Choiseul-Gouffier, 1790 –1878)

Sofija Tyzenhauzaitė de Šuazel-Gufjė (pranc. Sophie de Choiseul-Gouffier,  kiti du jos vardai – Viktorija Klementina) – viena pirmųjų moterų rašytojų istorinėje Lietuvoje, rašiusi ir leidusi knygas, tarp jų ir istorinius romanus, prancūzų kalba. Kalbant ir rašant apie ją dažniausiai minimas tik pirmasis jos vardas – Sofija.

Rašytoja gimė Žaludko dvare, netoli Lydos (dabartinės Baltarusijos teritorijoje). Jos mama buvo Marijona (Marijana) Pšezdzieckytė Tyzenhauzienė (gimė apie 1760 m., mirė 1843 m. kovo 28 d. Varšuvoje). Sofijos seneliai: Antanas Pšezdzieckis ir Kotryna Pšezdeckienė. Sofijos mama turėjo brolį Mykolą Pšesdzeckį  (Michał Przeździecki ) ir seserį  grafienę Konstanciją Pšezdzeckytę- Chreptavičienę. Sofijos tėvas buvo Ignotas Tyzenhauzas (1760 –1822 m.). Jų santuoka nebuvo sėkminga, tad Sofijos tėvai greitai išsiskyrė. Motina dažniausiai gyvendavo Varšuvoje, o tėvas – Rokiškio dvare. Sofija dar vaiką auginti pasiėmė netoli Vilniaus buvusiame Kairėnų dvare gyvenusi Konstancijos Šadurskytės (ją Sofija savo atsiminimuose vadina antrąja mama ir dėkoja jai už tai, kad  išugdė gilų religingumą, teikusį paguodos jai visą gyvenimą)  bei grafo, generolo Juozapo Morikonio (jo brolis Benediktas Morikonis buvo vedęs Sofijos motinos pusseserę). Nuo vaikystės namuose, kuriuose ji gyveno, buvo kalbama prancūzų kalba, tad ši kalba buvo jos gimtoji – šia kalba ji kalbėjo, skaitė, rašė. Sofijos tėvai ir Morikoniai pasirūpino, kad Sofija gautų gerą išsilavinimą. Anelė Butkuvienė straipsnyje „Užmiršta romanistė“ rašo: ,Mergaitė, kaip priimta aristokratų šeimose, buvo visapusiškai lavinama. Ją ir seserį Aleksandrą piešimo mokė dailininkas Jonas Rustemas (1762 –1835), būsimasis Vilniaus universiteto profesorius. Rustemas yra nutapęs grupinį Tyzenhauzaičių portretą. Sofija gavo gerą muzikinį išsilavinimą, daug skaitė, buvo gerai susipažinusi su naujausia Vakarų Europos literatūra, nes visos literatūrinės naujienos Lietuvą pasiekdavo greitai. Dar vaikystėje išryškėjo mergaitės literatūriniai gabumai, ji pradėjo rašyti. Rašė prancūziškai, nes tuo metu daugumos Lietuvos aristokratų šeimose kalbėdavo šia kalba. Išaugo Sofija išsilavinusi, protinga, labai graži panaitė, kurios žavesiui abejingų nelikdavo. […]“.

Paauglystės metais Sofija mėgo vienumą, jodinėjimą žirgais, buvo svajoklė, savo idealu laikė karžygę Žaną d’Ark. Gyvendama Kairėnuose ji gražiai sutarė su K. ir J. Morikonių dukterimis Felicija ir Dorotėja.

Lemtinga Sofijos gyvenime buvo 1812 m. pavasarį, šv. Velykų proga viešint Taujėnų dvare (jis priklausė jos globėjo broliui Benediktui Morikoniui, kuris buvo vedęs Sofijos motinos pusseserę)  įvykusi Sofijos pažintis su 35-erių metų amžiaus Rusijos  imperatoriumi Aleksandru I. Ji atkreipė caro dėmesį ir jie susidraugavo. Netrukus po to Sofija tapo carienės freilina. Sofijos ir caro Aleksandro I draugystė tęsėsi trylika metų – iki pat Aleksandro I mirties 1825-aisiais (spėjama, kad tais metais jis nemirė).

Sofija buvo pažįstama ir su Prancūzijos imperatoriumi Napoleonu. Pirmasis jų susitikimas įvyko Vilniuje vykusiame priėmime, kai prancūzų kariuomenė užėmė Vilnių. Napoleonas yra pasakęs, kad iš Vilniaus jam bene maloniausia buvo pažintis su Sofija Tyzenhauzaite.

Šiuos lemtingus susitikimus ir savo bičiulystę su Rusijos caru Aleksandru I ji išsamiai aprašė 1862 m. Prancūzijoje prancūzų kalba išleistoje knygoje „Atsiminimai apie Aleksandrą, Rusijos carą“ (kitas šių memuarų pavadinimas – „Reminescencijos“).

Sofija kurį laiką gyveno ir tėvo Ignaco Tyzenhauzo dvare Rietave. Ištekėjo ji vėlai, jau būdama dvidešimt aštuonerių metų (beje, tais metais buvo išleista ir jos pirmoji knyga) –  daugelio nustebimui, už keliolika metų vyresnio Platelių dvaro savininko grafo Antuano Luiso Oktavijaus de Šuazel-Gufjė (pranc. Antoine Louis Octave de Choiseul-Gouffier) (1773–1840). Jam tai buvo antroji santuoka; su pirmąja žmona jis buvo išsiskyręs. Jo tėvas Augustas Šuazelis (pranc. Ogiust Gufje Choiseul de Gouffier) buvo prancūzų grafas, Rusijos armijos pulkininkas, caro rūmų kamergineris, karaliaus Liudviko XIV ministro hercogo Šuazelio-Gufjė jaunesniosios linijos palikuonis, rojalistas, gimęs 1752 metais. Prancūzijoje prasidėjus Didžiajai revoliucijai, jis, vengdamas jakobinų giljotinos, pabėgo į Rusiją.

Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Plateliai, kaip ir dauguma kitų Lietuvos vietovių, atiteko Rusijai. Iš Rusijos caro Pavlo I jis 1797 m. gavo dovanų – dideles valdas LDK teritorijoje, tarp jų ir Platelius bei jų apylinkes. Šį dovanojimą 1801 m. patvirtino Aleksandras I. Augustas Šuazelis  Platelius vėliau perdavė savo vyresniajam sūnui, rusų caro rūmų raktininkui Oktavijui Šuazeliui (Oktavijui de Šuazel-Gufjė) – Sofijos Viktorijos Tyzenhauzaitės vyrui.

Sofijos ir Oktavijaus santuoka buvo įregistruota 1818 m. vasario 3 d. Rokiškio Šv. Mato bažnyčioje. Ketvirtaisiais jų santuokos metais gimė sūnus Aleksandras (pranc. Alexandre Ladislas Ignace Octave). Aleksandras  buvo pakrikštytas Sankt Peterburge. Jo krikšto tėvas – Sofijos ilgametis bičiulis Rusijos imperatorius Aleksandras, su kuriuo Sofija ryšių nenutraukė ir gyvendama santuokoje su Oktavijumi Šuazeliu (paskutinį kartą Sofija ir Aleksandras I susitiko 1824 m.). Oficialiai priimta sakyti, kad Aleksandras I mirė 1825 m., tačiau neatmetama ir kita versija, kad iš tikrųjų tais metais jis iškeliavo atgailauti už netiesioginę tėvažudystę bei kitas piktadarybes ir apsigyveno vienuolyne.

Beje, Sofijos sūnaus Aleksandro garbei Plungės rajone vienas kaimas – Aleksandravas – yra pavadintas jo garbei

1815 m. Burbonų monarchija Prancūzijoje buvo atkurta, Sofijos vyras atgavo nemažai savo tėvonijos dvarų Prancūzijoje. Sofija gana dažnai ten lankydavosi, ypač jos vyrui priklausiusiame Epernay dvare Šampanės departamente (Prancūzija). Ji buvo kosmopolitė. Mėgo keliones, lankydavosi ir kitose Europos šalyse, ypač Italijoje, labai mėgo jos miestus  Florenciją ir Veneciją. Kelionių metu įsigydavo naujausios literatūros, ją siųsdavo į Lietuvą, Platelių dvare buvo sukaupusi didelę spaudinių kolekciją (didelė jos dalis, taip pat ir Platelių dvaro archyvas dabar saugoma Telšiuose veikiančiame Žemaičių muziejuje „Alka“). Labiausiai Sofija mylėjo Lietuvą. Dažnai lankydavosi Vilniuje, svečiuodavosi pas gimines ir bičiulius, vaidino mieste veikusiame mėgėjų teatre. Beje, mėgėjų teatras, kuriame ji vaidino su savo seserimi, broliais ir tėvo svečiais, veikė ir Ignoto Tyzenhauzo dvare Rokiškyje.

Nepaisant to, kad didelio sutarimo jų šeimoje nebuvo, Sofija su savo vyru išgyveno 24 metus – iki pat jo mirties (Oktavijus mirė 1840 m.).

Mirus vyrui, Platelių dvarą kartu su sūnumi Aleksandru valdė Sofija. Tuo laikotarpiu (XIX a. trečiajame dešimtmetyje Sofijos iniciatyva ant senųjų dvaro rūmų pastatų iškilo nauji rūmai (jie sudegė 1943 m.). Spėjama, kad rūmai buvo statomi pagal Sofijos brėžinius.

Rašyti Sofija pamėgo jaunystėje, tačiau savo pirmąją knygą ji išleido jau būdama 28-erių metų amžiaus – 1818-aisiais. Tai buvo istoriniais įvykiais paremtas romanas „Lenkai Sant Domingo saloje“. Kiti jos kūriniai: „Barbora Radvilaitė“(1820 m.); „Vladislovas Jogaila ir Jadvyga, arba Lietuvos prijungimas prie Lenkijos“ (1824 m.); „Politikos nykštukas“ (1827 m.); „Halina Oginskaitė, arba švedai Lenkijoje“ (1831 m.); „Atsiminimai apie Aleksandrą, Rusijos carą“ / „Reminiscencijos“ (1862 m.); „Grafų Komorovskių Gertrūda, grafienė Feliksa Polocka: istorijos įvykiai“ (1875 m.); „Litanijos“ (1878 m.).

Sofijos gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojai teigia, kad Sofija pažinojo  prancūzų literatūros klasiką Aleksandrą Diuma (tėvą) (pranc. Alexandre Dumas, père, 1802–1870), kuris vienas ir kartu su bendraautoriais parašė daugiau nei 600 knygų. Sofija susirašinėjo ir su prancūzų rašytoju, poetu, dramaturgu, klasiku Alfredu de Miusė  (pranc. Alfred Louis Charles de Musset-Patha, 1810–1857), bendravo su daugeliu kitų iškilių ano meto Europos menininkų.

Paskutiniuosius savo gyvenimo metus Sofija praleido Prancūzijoje. Mirė ji 1878 m. gegužės 28 d. Nicoje (Prancūzija), Alpes-Maritimes, Provence-Alpes-Côte d’Azur, būdama 88-erių metų amžiaus. Palaidota Paryžiuje, grafų Šuazelių šeimos kapavietėje.

Iliustracija iš RKIC archyvo

Danutė Mukienė

error: Content is protected !!
Smush Image Compression and Optimization