Tallat-Kelpša JuozasJuozas Tallat-Kelpša (1889–1949) – kompozitorius, Lietuvos profesionalaus operos teatro organizatorius, operos dirigentas, pedagogas, profesorius, muzikas visuomenininkas, Lietuvos nusipelnęs meno veikėjas.
Jis gimė 1889 m. sausio 1 d. Kalnujuose (Raseinių r.). J. Tallat-Kelpšos protėviai buvo su lietuviais susigiminiavę totorių bajorai, tėvas – vargonininkas, kuris jį nuo vaikystės mokė muzikos pagrindų. Juozas,1900 m. baigęs Ylakių liaudies mokyklą (Skuodo r.), kurį laiką mokėsi Palangos progimnazijoje, muzikos žinias gilino Rokiškio vargonininkų mokykloje pas Rudolfą Lymaną, vėliau,
1905–1907 m., gyvendamas Vilniuje, mokytojavo pradžios mokykloje, čia veikusioje Rusų muzikos draugijos mokykloje išmoko griežti violončele. Tuo laikotarpiu jis vargonininkavo Šv. Mikalojaus bažnyčioje, vadovavo Lietuvių savišalpos draugijos chorui. Kai prie šio choro prisijungė „Kanklių“ draugijos choras, kolektyve būdavo nuo 70–80 narių. Jie rengdavo koncertus-vakarus, giedodavo bažnyčioje.
J. Tallat-Kelpša 1907 m. parašė muziką G. Landsbergio-Žemkalnio „Eglei žalčių karalienei“ ir su choru tą veikalą pastatė.
1907–1916 m. gyveno Peterburge, čia gavo brandos atestatą, vėliau ten veikusios konservatorijos A. Liadovo, M. Šteinbergo ir J. Vytuolio klasėse studijavo kompozicijos teoriją, diriguodavo operečių spektakliams, vadovaudavo lietuvių ir baltarusių chorams, dalyvaudavo dramos vaidinimuose, akompanuodavo solistams, kūrė muziką scenos veikalams. Per atostogas Lietuvoje organizuodavo chorus, rinkdavo liaudies dainas.
1909 m. sausio mėn. per atostogas Vilniuje pastatė Miko Petrausko operą „Birutė“.
1909 m. Vilniuje vykusiame Lietuvių mokslo draugijos suvažiavime buvo išrinktas dainų ir melodijų rinkimo komisijos nariu.
1910 m. ir 1914–1916 m. dirbo Peterburgo Šv. Kotrynos berniukų gimnazijoje dainavimo ir muzikos mokytoju.
1910 m. vasario mėn. su sustiprintu Peterburgo lietuvių choru dalyvavo etnografiniame keturiolikos tautų koncerte. 1912 m. Mikalojaus Konstantino Čiurlionio mirties metinių minėjimo koncerte, be kitų kūrinių, jo vadovaujamas choras atliko ir M. K. Čiurlionio penkias harmonizuotas lietuvių liaudies dainas.
1916 m. buvo pašauktas atlikti karinę prievolę, tarnavo įvairiuose Rusijos miestuose: Mogiliave, Oriole, Kurske, Voroneže.
1918 m. grįžo į Lietuvą, Vilniuje subūrė mišrų chorą, dirbo pedagoginį darbą – dėstė muziką lietuvių gimnazijoje, rengė koncertus.Į valdžią atėjus sovietams, buvo išrinktas Švietimo liaudies komisariato muzikos kolegijos nariu, rūpinosi lietuvių operos teatro įkūrimu, muzikinio švietimo organizavimu, kuriam laikui buvo išvykęs į Maskvą susipažinti su muzikos mokyklų darbu.
1919–1920 m. stažavosi Berlyno valstybinėje meno akademijos G. Šumano klasėje.
Kai lenkai okupavo Vilnių, gyveno Kaune, čia nuo 1920 m. vadovavo Lietuvių meno kūrėjų draugijos Muzikos sekcijai.
1920 m. ėjo Kauno muzikos mokyklos direktoriaus pareigas.
1920 m. buvo paskirtas suvalstybintos Juozo Naujalio muzikos mokyklos direktoriumi.
1920–1944 m. buvo Valstybės teatro vyr. dirigentas (1920 m. kovo 31 d. dirigavo pirmąjį šio teatro spektaklį – Dž. Verdžio operą „Traviata“).
1923 m. ėjo Valstybės teatro direktoriaus pareigas.
1920–1923 m. vadovavo Kauno muzikos mokyklos operos klasei ir simfoniniam orkestrui.
1925 m. vasarą savo kvalifikaciją operinio dirigavimo srityje kėlė Čekoslovakijoje ir Austrijoje.
1926 m. buvo Lietuvos švietimo ministerijos Meno tarybos narys.
Nuo 1933 m. buvo Lietuvos filharmonijos draugijos Meno tarybos narys.
1933–1944 m. Kauno konservatorijoje dirbo pedagoginį darbą, vadovavo (su pertraukomis) operos klasei ir simfoniniam orkestrui, dėstė muzikos teorijos dalykus.
1935 m. buvo pasiųstas į Belgiją išbandyti Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus bokštui pagamintus varpus ir parsiųsdinti juos į Lietuvą.
1940 m. į valdžią atėjus sovietams, pritarė jų valdžiai, sukūrė keletą ją šlovinančių kūrinių.
1944 m. ėjo Kauno valstybinio dramos teatro ir Kauno konservatorijos direktoriaus pareigas.
1944–1949 m. buvo Lietuvos operos ir baleto teatro vyriausiasis dirigentas, Vilniaus konservatorijos operinio parengimo katedros vedėjas ir operos studijos vadovas.
1948 m. čia jam suteiktas profesoriaus vardas. Jo iniciatyva ir rūpesčiu buvo pastatyta Piotro Čaikovskio opera „Eugenijus Oneginas“.
1948 m. išrinktas pirmuoju Lietuvos kompozitorių sąjungos valdybos pirmininku, šias pareigas ėjo 1948–1949 metais.Iš jo kūrinių žymiausi yra opera „Vilmantė“ („Tėvūno duktė“, klavyras
1941 m., kūrinys nebaigtas), uvertiūra simfoniniam orkestrui (1945 m.), siuita pučiamųjų kvartetui (1946 m. ), kūriniai fortepijonui „Pasaka“, „Impromptu“ (abu 1919), „Keturios parafrazės“ (1920–1946), maršai pučiamųjų orkestrui, solo ir choro dainos „Ne margi sakalėliai“ (1908 m.), „Mano sieloj šiandien šventė“ (1919 m.), „Kur lygūs laukai“ (1937 m.), „Čiūto“, „Gale lauko toli“, „Meno daina“. Jis kūrė muziką ir teatro spektakliams, kurie buvo statomi Vilniuje, Peterburge, Kaune, harmonizavo lietuvių liaudies dainas.
J. Tallat-Kelpšos kūryboje ryškios klasikinės muzikos tradicijos, daugelis kūrinių pagrįsti liaudiškomis intonacijomis.
1929 m. buvo apdovanotas Gedimino ordinu, 1938 m. – Vytauto Didžiojo 3 laipsnio ordinas, 1945 m. jam suteiktas nusipelniusio meno veikėjo vardas, 1948 m. – SSRS valstybinė (Stalino) premija.
Juozas Tallat-Kelpša mirė 1949 m. vasario 5 d. Vilniuje – Lietuvos radijuje diriguodamas savo parašytą „Kantatą apie Staliną“. Palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse.
Parengė Loreta Sungailienė
Parengta pagal informaciją, skelbiamą šiuose leidiniuose:
1. Visuotinė lietuvių enciklopedija https://www.vle.lt/straipsnis/juozas-tallat-kelpsa/.
2. Vikipedija. Laisvoji enciklopedija https://lt.wikipedia.org/wiki/Juozas_Tallat-Kelp%C5%A1a.
Projektą remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
