Šliūpas Jonas

Jonas Šliūpas – mokslininkas (medicinos, humanitarinių ir teisės mokslų daktaras), valstybės, politikos, visuomenės veikėjas, aurininkas, rašytojas, pirmasis Palangos miesto burmistras. Į Palangą atsikėlė gyventi 1930 m. po to kai antrą kartą vedė – jo žmona Grasilda Grauslytė buvo palangiškė. Palangoje Šliūpai nusipirko namą, kuriame
dabar veikia Dr. Jono Šliūpo memorialinis muziejus (Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys). Dr. J. Šliūpas daug nusipelnė, kad Palangai būtų suteiktos miesto teisės. 1933 m. jis buvo išrinktas pirmuoju Palangos burmistru. Juo perrinktas 1938 m. Iš šių pareigų jį 1940 m. pašalino sovietai.

IŠSAMIAU:

Jonas Šliūpas gimė 1861 m. kovo 6 d. Rakandžių kaime (Šiaulių r.). Mirė 1944 m. Berlyne.

Mokėsi Mintaujos gimnazijoje, Maskvos ir Petrapilio universitetuose. 1883 m. rūpinosi „Aušros“ žurnalo įkūrimu, jį įsteigus kurį laiką redagavo leidinį, buvo „Aušros“ draugijos iždininkas. 1884–1919 m. gyveno JAV. 1889–1891 m. Merilendo universitete studijavo mediciną, vėliau dirbo gydytoju (gydytojo praktika vertėsi iki 1917 m.). 1901 m. jau suteiktas medicinos daktaro laipsnis. Vėliau grįžo į Lietuvą ir dirbo gydytoju Biržuose, Šiauliuose. 1914–1919 m. buvo vienas žymiausių „Sandaros“ politinės organizacijos veikėjų, 1919–1920 m. – Lietuvos atstovas Latvijoje ir Estijoje, 1921 m. – Lietuvos banko direktorius, įvairių akcinių bendrovių steigėjas ir dalininkas, 1921–1923 m. – Biržų, Šiaulių gimnazijų mokytojas. 1923–1930 m. Kauno universitete dėstė medicinos istoriją.
1923 m. Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakultetas jam suteikė istorijos garbės daktaro laipsnį, o Medicinos fakultetas – medicinos garbės daktaro laipsnį.

Dalyvavo kuriant šias draugijas: Apšvietos ir mokslo draugija (1883 m., Tilžėje), JAV-Lietuvos mylėtojų draugija (1885 m.), Susivienijimas lietuvių Amerikoje (1900 m.), Lietuvių mokslo draugystė (1889 m.), Lietuvių laisvamanių susivienijimas Amerikoje (1900 m.), Lietuvių laisvamanių sąjunga (1910 m.), Lietuvių laisvamanių federacija (1918
m.). Dr. Jonas. Šliūpas buvo vienas iš Laisvamanių etinės kultūros draugijos (įkurta 1924 m.) organizatorių ir veikėjų. Prisidėjo prie laikraščių „Šiaulių naujienos– (1923–1928), „Laisvoji mintis– (1933–1941) leidimo.
1944 m. pasitraukė į Austriją. Mirė 1944 lapkričio 6 d. Berlyne. Jo palaikai buvo sudeginti Berlyno Wilmersdorfo krematoriume. Vėliau jie pervežti į Ameriką ir palaidoti Lietuvių tautinėse kapinėse prie Čikagos. Lietuvių visuomenė jam pastatė puikų paminklą, kurio papėdėje vėliau prisiglaudė ir jo žmonos palangiškės Grasildos palaikai (Grasilda Šliūpienė mirė Kalifornijoje 1976 m. kovo 5 d., sulaukusi 77 metų amžiaus).

Yra parašęs istorijos darbų: „Katalikų bažnyčios veikimas Nepriklausomoje Lietuvoje 1919 iki 1933“ (1934), „Palyginamoji pasaulio religijų istorija“ (1936).

Jo parašyta nemažai darbų ir Lietuvos istorijos ir etnografijos tema: „Lietuvybės praeitė, dabartis ir ateitis“ (1897), „ Lietuvių protėviai Mažojoje Azijoje“ (1899), „Lietuvių tauta senovėje ir šiandien“ (1904-05, 2t. ), „Gadynė šlėktos viešpatavimo Lietuvoje (1569-1795m.)“ (1909), „Mažoji, arba Prūsiškoji Lietuva 19-ame šimtmetyje“ (1910), „Lietuvių, latvių bei prūsų, arba baltų, ir jų prosenių mitologija“ (1932).

Parašė pirmąją lietuvių literatūros istoriją „Lietuviškieji raštai ir raštinikai“ (1890), prisidėjo prie literatūros mokslo ir estetikos, filosofijos termino kūrimo. Parašė medicinos populiarinimo darbų („Higiena“ arba Sveikatos dėsnių mokslas“, 1928; „Senovės ir viduramžių istorija“, 1934). Išvertė nemažai L. BIuchnerio, H. Spenserio, Dž. Maikebo, J. Mosto, J. Berio veikalų.