Jokūbas Šimkevičius (lenk. Jakób Szymkiewicz, 1775–1818) – žymus XIX a. pradžios Vilniaus gydytojas, gydytojas, mokslininkas, medicinos ir chirurgijos mokslų daktaras (1803 m.), vienas pediatrijos pradininkų bei blaivybės idėjos propaguotojų Lietuvoje ir Lenkijoje, trijų medicinos knygų autorius, masonų laisvųjų mūrininkų ložės „Uolusis lietuvis“ (Gorliwy Litwin), kuri buvo įkurta 1780 m. Vilniuje, atkurta 1812 m., veikė iki 1821 m., narys, visuomenės veikėjas, satyrikas, filantropas. J. Šimkevičius mokėjo ir rašė keturiomis kalbomiis (lenkų, prancūzų, vokiečių ir lotynų), dažniausiai rašė lenkų kalba, kad būtų suprantama daugumai studentų ir Vilniaus gydytojų.
Jis gimė 1775 m. liepos 8 d. / gruodžio 3 d. Raseinių paviete, mirė 1818 m. lapkričio 6 d. Taukeliuose (Daugailių valsčius). Iš pradžių mokėsi Raseiniuose.
J. Šimkevičius – Tado Kosciuškos sukilimo rėmėjas. Už paramą Tado Kosciuškos sukilėliams buvo ištremtas 14 mėnesių į Rusijos gilumą. Grįžęs iš tremties gyveno Taukeliuose (Daugailių valsčius).
Nuo 1796 m. mokėsi Vilniaus universitete, kuriame studijuodavo mediciną. Tuo laikotarpiu studijoms ir pragyvenimui turėjo užsidirbti pats, todėl dažniausiai vertėsi privačiomis pamokomis, dirbo raštininku. 1802 m. baigęs universitetą, stažavosi Paryžiuje, čia 1803 m. įgijo mokslų daktaro laipsnį ir teisę vadintis imperatoriaus leibmediku. Po studijų grįžo į Vilnių ir įsidarbino Gailestingųjų seserų ligoninėje, čia kurį laiką ėjo vyriausiojo gydytojo pareigas. Vilniuje garsėjo kaip gydytojas praktikas.
Jis buvo vienas iš aktyviausių penkiolikos Vilniaus gydytojų, kurie dalyvavo 1805 m. įkurtoje vienoje pirmųjų to meto Rusijos imperijoje Medicinos draugijoje. Ši draugija skleidė medicinos naujoves tarp gydytojų, daug nusipelnė medicinos mokslo plėtros, medikų kvalifikacijos kėlimo, sanitarinio švietimo srityse Lietuuvoje. J. Šimkevičius kurį laiką šiai draugijai vadovavo.
Jis yra pirmųjų Lietuvoje dviejų medicinos vadovėlių (modernių teorinės ir praktinės chirurgijos ir pediatrijos) autorius. Pirmasis („Mokslas apie chirurgijos teoriją ir praktitą“ = „Nauka o chirurgii teoretycznej i praktycznej“) išleistas 1806 m., antrasis („Mokslas apie vaikų ligas“ = „Nauka o chorobach dzieci“) – 1810 m. Trečioji jo knyga („Apie girtavimą“ = „Dzieło o pijaństwie“) išleista 1818 m.
kaip teigia specialistai, „J. Šimkevičius yra kaulų lūžių chirurginio gydymo, vaikų chirurgijos, ortodontologijos pradininkas tiek mūsų krašte, tiek tuometėje Rusijos imperijoje teorijos pradininkas. J. Šimkevičiaus veikalą apie girtuoklystę (1818 m.) reikėtų laikyti XIX a. viduryje kilusio blaivybės sąjūdžio Lietuvoje pirmtaku. Jo moksliniams tekstams būdingas aštrus socialinis tonas, teigiantis Apšvietos epochos žmogaus poziciją. Visuomeninė gydytojo veikla, pasireiškusi garsiosios „Nenaudėlių“ draugijos įkūrimu ir satyrinio laikraščio „Grindinio žinios“ leidyba, brandino krašte liberalias ir švietėjiškas idėjas, antibaudžiavines ir patriotines nuostatas. Apskritai Jokūbo Šimkevičiaus darbai išreiškė tuometės krašto šviesuomenės lūkesčius ir viltis, o mokslo sferose atspindėjo Vilniaus universitete išaugintų intelektualinių pajėgų efektyvią raišką.
J. Šimkevičiaus veikla buvo pažymėta ryškiomis patriotinėmis nuostatomis. Gydytojas priklausė elitinei Vilniaus šviesuomenės masonų ložei „Uolusis lietuvis“, siekusiai liberalių pažiūrų ir švietimo sklaidos. Ložės veiklos formos, ypač mistifikuotos apeigos, jau nebeatitiko laiko dvasios. Todėl jis siūlė reformą, įtikinėdamas narius, kad visa veikla ir lėšos turėtų būti skiriamos savo krašto liaudies švietimo reikalams. Daugumai narių su šiais siūlymais nesutikus, J. Šimkevičius su vienminčiais įkūrė naują ložę „Reformuotas uolusis lietuvis”.
Daugiausia energijos ir išmonės J. Šimkevičius įdėjo į naujai steigiamą „Nenaudėlių“ („Szubrawcy“) draugiją, kurios pirmuoju prezidentu jis buvo išrinktas. Turėjo Perkūno slapyvardį. Tokia savo veikla jis norėjo paremti satyrinį laikraštėlį „Grindinio žinios“ („Wiadomości Brukowe“).
Mokslininko, gydytojo praktiko ir rašytojo darbą J. Šimkevičius derino su labai aktyvia visuomenine veikla. 1817 m. J. Šimkevičiaus sveikata smarkiai pablogėjo. Jis sirgo plaučių džiova. Matyt, atsiliepė jaunystės nepriteklių metai. 1818 m. gegužę jis nusprendė palikti miestą, vildamasis, kad kaimo oras ir natūralus maistas gali kiek pagelbėti. Išvyko į savo nusipirktą dvarelį Taukeliuose, buvusį netoli Daugailių. Čia vienatvėje jis praleido paskutines savo gyvenimo dienas.
J. Šimkevičius mirė 1818 m. lapkričio 6 d. būdamas 43 metų. Palaidotas, vykdant jo valią, po beržais dvaro kapinaitėse prie Taukelių koplyčios.
Testamentu beveik visą savo uždirbtą gydytojo triūsu turtą J. Šimkevičius paskyrė švietimo reikalams: amatų mokyklai Vilniuje steigti, muzikos mokyklai išlaikyti, nusenusiems Vilniaus muzikantams remti, valstiečių vaikams mokyti. Prisimindamas savo sunkią kelio į mokslo aukštumas pradžią, įsteigė tris stipendijas universiteto studentams, kilusiems iš bajorų, miestiečių ir valstiečių.“
Parengta pagal knygoje „Žemaičių Kunigaikštystė bajorų Gadonų raštuose (spaudai parengė Adomas Butrimas) paskelbtą informaciją