Putvinskis Putvys Vladas

Vladas Putvinskis Putvys – prozininkas, publicistas, kariškis, visuomenės veikėjas. Gimė 1873 m. Rygoje. Mirė 1929.03.07 Kaune, palaidotas Kelmėje. 1894–1896 m. Halės universitete studijavo žemės ūkį. Nuo 1896 m. gyveno jam priklausančiame Šilo Pavėžupio dvare (Kelmės r.). Jaunystėje rėmė nacių judėjimo dalyvius, socialdemokratus, globojo knygnešius. Spaudos draudimo metais jo dvare buvo laikoma ir skirstoma draudžiamoji literatūra. V. Putvinskis bendradarbiavo su demokratinės krypties
inteligentais Petru Avižoniu, Jonu Jablonskiu, Augustinu Janulaičiu, Gabriele Petkevičaite-Bite, Povilu Višinskiu ir kt. (jie V. Putvinskio dvare ir rinkdavosi). 1906 m. jam buvo uždrausta gyventi Lietuvoje ir Kurše; iki 1914 m. gyveno Jaltoje. 1914 m. grįžo į Lietuvą, bet netrukus buvo ištremtas į Nižnij Novgorodo (dab. Gorkis) guberniją. 1918 m.
apsigyveno Lietuvoje. Kūrė ginkluotus būrius, kurie vėliau išaugo į Šaulių sąjungą; 1919–1922 m. V. Putvinskis buvo jos pirmininkas, nuo 1928 m. garbės pirmininkas.

 

IŠSAMIAU:

 

Pūtvių giminė

Pūtviai – sena giminė, kildinusi save iš Vytauto bajorų. Vėliau ji sulenkėjo ir pasivadino Putvinskiais.

Į Šilo Pavėžupį Pūtviai atvyko XVIII a. viduryje iš Karšuvos krašto. Senoji jų tėviškė yra Pūtvėje (buv. Tauragės apskrities Šilalės valsčiuje). Pirmasis Putvinskis, atsikėlęs iš Pūtvės į Šilo Pavėžupį, buvo Petras Putvinskis, vedęs Šilo Pavėžupio bajoraitę Radavičiūtę.

Vlado Putvinskio tėvas Rapolas gimė 1832 m. Iš savo tėvo Hermanegildo jis paveldėjo Šilo Pavėžupio, Graužikų, Šardarkščių dvarus. Po 1863 m. sukilimo Rapolas buvo ištremtas į Sibirą. Grįžęs laikinai apsigyveno Rygoje ir ten vedė Idaliją Broel Plateraitę. 1873 m. rugsėjo 24 d. (spalio 6 d.) Rygoje jiems gimė sūnus Vladas. Duktė Marija (1877-1959) gimė Šilo Pavėžupio dvare.

Vlado Pūtvio vaikystė ir mokslai

Kalbėdami apie paties Vlado Putvinskio asmenybę, pravartu sugrįžti į jo pirmuosius metus, kai tėvai, susilaukę sūnaus, nusprendė jį auklėti lietuviškoje dvasioje, kas toje aplinkoje buvo nepriimtina. Minėtas „atsivertimas” aplinkiniams buvo nesuprantamas. V. Putvinskis savo raštuose yra nurodęs, kad tada „atšoko nuo mūsų visi dvarininkai, kaip nuo užkrėstųjų kokia bjauriausia liga. Pasidarė nebepadoru su mumis susipažinti. Trūko ryšiai su giminėmis, kaimynais, pažįstamais, mūsų pačių tarnautojai juokėsi iš anot jų pamišusių „jaunųjų ponų ir jų laužytos lietuvių kalbos…”

Vladas Pūtvis-Putvinskis iš pražių buvo mokomas namie, vėliau įstojo į Šiaulių gimnaziją, o nuo ketvirtos klasės mokėsi Mintaujos realinėje mokykloje, kurią baigė 1893 m. Kitais metais jis įstojo į Halės universitetą Vokietijoje ir ten studijavo žemės ūkio mokslus. Tuo laiku pablogėjo tėvo sveikata, ir Vladas Pūtvis, baigęs vos du semestrus, turėjo mesti mokslus ir sugrįžti į tėvo ūkį. Iš tėvo ir motinos jis paveldėjo Šilo Pavėžupio, Graužikų ir Palendrių dvarus (paskutinįjį greitai pardavė).

Grįžęs iš Vokietijos, Vladas Putvinskis apsigyveno Graužikuose. 1897 m. rugpjūčio 12 d. vedė Emiliją Gruzdytę ir po vestuvių persikėlė gyventi į Šilo Pavėžupį.

Emilijos ir Vlado Pūtvių vaikai

1898 m. rugpjūčio 4 d. jiems gimė sūnus Stasys, buvęs Lietuvos žemės ūkio ministras. 1937 m. Stasys buvo išrinktas Lietuvos Šaulių sąjungos centro valdybos nariu. 1940 m. tarybų valdžia jį suėmė ir 1941 m. išvežė į buvusios TSRS gilumą. Mirė Stasys Pūtvys 1942 m. Gorkio kalėjime (plačiau apie tai – A. Banevičiaus 1991 m. išleistoje knygoje „111 Lietuvos valstybės 1918-1940 politikos veikėjų”).

Iš viso Vladas Putvinskis su žmona išaugino 5 vaikus: tris dukras ir du sūnus. Vyriausioji dukra Onutė Tercijonienė buvo žinoma pedagogė ir visuomenės veikėja. 1919 m. ji įsijungė į Šaulių sąjungos sanitarinę veiklą, buvo Kauno būrio moterų skyriaus pirmoji vadė, savo publikacijas skelbdavo žurnaluose

„Motina ir vaikai”, „Trimitas”, „Šaulė”, „Šeima”. 1949 m. ji apsigyveno JAV.

Jauniausioji Pūtvių duktė Sofija Mantautienė (Marcinkevičienė) dirbo ELTOJE. Ji taip pat buvo įsijungusi į Šaulių sąjungos veiklą, 1938 m. vadovavo Šaulių moterimis, skaitė paskaitas, bendradarbiavo spaudoje. Į vakarus pasitraukė 1944 m.

Vytautas Pūtvis-Putvinskis vadovavo Graužikų jaunųjų ūkininkų rateliui, 1927-1934 m. buvo Šaulių sąjungos Kelmės būrio valdybos pirmininkas, vienas iš Šaulių sąjungos Kelmės muziejaus, kuris pavadintas Vlado Putvinskio vardu, įkūrėjų. Mirė Vytautas Sibire.

Jauniausioji Emilija buvo mokytoja. Ji aktyviai dalyvavo Šaulių sąjungos ir Skautų sąjungos veikloje, buvo Vytauto Didžiojo universiteto šaulių moterų organizatorė ir pirmininkė, aktyviai bendradarbiavo spaudoje. Nuo 1949 m. gyveno JAV.

 

Švietėjas

Vladas Putvinskis daug dėmesio skyrė paprastų žmonių švietimui. 1899 m. žiemą jis įsteigė pirmąją nelegalią mokyklą. Vietą jai surado nuošalioje vietovėje, paprastoje pamiškės trobelėje, vadinamoje „Bubeliu”. 1900 m. V. Putvinskis pasamdė mokytoją į Graužikus. Ši vietovė daug kuo susijusi ir su kita žymia žemaite – rašytoja Julija Beniuševičiūte-Žymantiene (Žemaite). 1905 m. dvarą nusiaubus caro dragūnams, mokykla savo veiklą nutraukė. Na, o Pavėžupyje mokykla veikė ir toliau – iki tol, kol čia buvo atidaryta valdiška Vėžežerio mokykla. Suaugusiuosius ir vaikus čia mokė ir pats Vladas Putvinskis. Jis svajojo įsteigti viešą mokyklą, kurioje būtų žemės ūkio ir amatų klasės. Buvo paskyręs jau ir sklypą jai, nubraižęs mokyklos planą, tačiau jos pastatyti jam nepavyko, nes susidūrė su įvairiais trukdymais.

Putvinskiai ne tik steigė ir išlaikė lietuviškas mokyklas, bet ir platino tuo laiku draudžiamą lietuvišką spaudą. Ją iš Prūsų jiems atgabendavo P. Penikas. Knygas Putvinskiai platino iki pat 1906 m., kol V. Putvinskis pateko į kalėjimą. Na, o P. Penikas ir toliau tęsė savo darbą – tik iš Prūsų knygas, parneštus kitus draudžiamus leidinius jis dabar gabendavo tiesiai į Šiaulius.

Graužikų dvaro literatūrinės tradicijos

Žemaitė Graužikų dvare prieglobstį susirado 1900 m. Čia ji ėmėsi ekonomės darbo. Pirmame laiške iš naujos vietos P. Višinskiui ji rašė: „… ligi šiol gyvenu kaip p. dievo užpečky, truputį išmokau jau būti ponia. Kaip neišmokti? Kiekvienas tik žiūri, ko man trūksta, ir ko greičiau pildo mažiausius mano užmanymus, – taip yra prisakyta nuo pono visiems ir stragiai”. Graužikuose Žemaitė sukūrė daug apsakymų („Kalinys”, „Pagrabas kanauninko”, „Prie dvaro”, „Kunigo naudą velniai gaudo” ir kt., neskaitant vaizdelių vaikams.

1902 m. vasarą, V. Putvinskiui pritarus, P. Višinskis Graužikuose suorganizavo pirmąjį literatų susirinkimą. Tokie susirinkimai vėliau čia vykdavo kiekvieną mienesį. Atvykdamas į juos kiekvienas turėdavo atsivežti „pasą”, t. yra naujai parašytų straipsnių, literatūrinių kūrinėlių. Šiuose susirinkimuose dalyvaudavo Putvinskiai, P. Višinskis, Bitė, Žemaitė, Jovaras, J. Biliūnas, A. Žmuidzinavičius (dailininkas, V. Putvinskio svainis) ir keletas kitų tuo laiku Lietuvoje žinomų žmonių. Lankydavosi ir J. Jablonskis. V. Putvinskiui pakvietus, jis 1900 m. vasarą praleido Graužikuose, spaudai rengė „Lietuvių kalbos gramatiką” ir Motiejaus Valančiaus „Raštus“. J. Jablonskiui talkino A. Smetona, P. Avižonis, Žemaitė.

Prie Demokratų partijos kūrimo ištakų

Šilo Pavėžupio dvare įvyko ir susirinkimas, kurio metu buvo tariamasi dėl Lietuvos Demokratų partijos įkūrimo, kuri netrukus po to pradėjo veikti Vilniuje. Putvinskis aktyviai dalyvavo 1905 m. revoliuciniuose įvykiuose, agitavo prieš carą. Už tai jis 1906 m. buvo suimtas ir keletą mėnesių kalėjo Šiaulių ir Kauno kalėjimuose. Antrą kartą V. Putvinskis buvo suimtas 1914 m. Tada jį ištrėmė į Nižnyj Novgorodo Voskresensko kaimą, kur jis išbuvo iki 1917 m. Tremtyje V. Putvinskis ėmė domėtis filosofija ir parašė nemažai straipsnių filosofijos temomis. Putvinskis ne tik aktyviai dalyvavo kultūriniame bei politiniame šalies gyvenime, bet ir rūpinosi Lietuvos žemės ūkio pažanga.

Pavyzdingo ūkio šeimininkas

Dar 1899 m. rudenį Šilo Pavėžupio dvare jis iškasė bandomąjį tvenkinį, kuriame kitų metų pavasarį pradėjo auginti karpius. Sukaupęs nemažai žinių ir patirties, ėmėsi rengti ūkininkams vadovėlį „Karpių auginimas mažuose tvenkiniuose”. Dotnuvos žemės ūkio akademijos rektorius P. Matulionis, įvertindamas V. Putvinskio žinias ir nuopelnus, 1926 m. pavasarį jį pakvietė į akademiją dėstyti studentams žuvininkystės pagrindus.

Tuo laiku V. Putvinskis, vystant Lietuvos žemės ūkį, įdiegė itin daug naujovių. Jis ėmėsi auginti lubinus, numelioravo laukus, įvedė sėjomainą, įsteigė pavyzdingą pieno ūkį, populiarino Žemaitukų veislės arklius. 1923-1928 metais Graužikų dvaras buvo pavyzdinis.

Šaulių sąjungos įkūrėjas

1919 m. V. Putvinskis įkūrė Lietuvos šaulių sąjungą (LŠS) ir buvo išrinktas jos pirmininku. Sąjungos nariai vadovavosi V. Putvinskio parengtais Sąjungos įstatais ir programa. 1920 m. buvo susitarta dėl Šaulių sąjungos metinės šventės. Ji buvo švenčiama birželio 23-24 dienomis (per Jonines) Kelmės valsčiaus Graužikų kaime, ant Žvėryno kalno (nebebuvo susirinkta tik 1929 m., po V. Putvinskio mirties). Plačiau apie tai savo straipsnyje „Šaukėnų šaulių būrys”, kuris buvo išspausdintas 1992 m. rugsėjo 5 d. „Bičiulio” laikraštyje, rašo Vaclovas Rimkus.

Šaulių sąjungai plečiant savo veiklą, V. Putvinskis buvo nusprendęs peržiūrėti Sąjungos narių gretas. Šio sumanymo jis nebespėjo įgyvendinti. Mirė V. Putvinskis 1929 m. kovo 5 d. Kaune. Palaidotas Kelmės kapinėse. Paskutiniai jo žodžiai, pasakyti gydytojui Parčevskiui, buvo tokie: „… Daktare! Ne fiziškai sergu, bet sergu dėl to, kad negaliu dirbti tautos idėjos darbo…”.

Tiems, kas norėtų plačiau sužinoti apie V. Putvinskį, pravartu būtų susirasti 1998  metų gegužės mėnesį išėjusį „Aitvarų” aštuntą numerį, 1997 metais „Atkulos” leidyklos išspausdintą Kelmės kultūros skyriaus parengtą knygą „Kelmės kraštas”. Dėmesį patraukia ir 1991 m. kovo 2 d. „Bičiulio” laikraštyje paskelbtas V. Rimkaus straipsnis „Skaudi netektis”.

Parengė Živilė Kavaliauskaitė
Nuotraukoje – Vladas Putvinskis Putvys. Nuotrauka iš redakcijos archyvo

 

Smush Image Compression and Optimization