Prapuolenis Kazimieras

Kazimieras Prapuolenis (1858–1933) – ku­ni­gas, ka­nau­nin­kas, vi­suo­me­nės vei­kė­jas. Jis gi­mė 1858.03.01 Lauc­kai­my­je, (Ku­dir­kos Nau­mies­čio pa­ra­pi­ja, Ša­kių r.). Jo tė­vas bu­vo Jur­gis. Kazimieras 1870–1877 m. mo­kė­si Alks­nė­nų, Pil­viš­kių, Ža­lio­sios pra­di­nė­se mo­kyk­lo­se, 1870–1876  m. – Ma­ri­jam­po­lės gim­na­zi­jo­je. Čia jis pradėjo bendrauti su Vincu Ku­dir­ka ir J. Bu­lo­ta. 1877–1879 m. mo­kė­si Var­šu­vos, 1879–1881 m. – Pe­ter­bur­go ku­ni­gų se­mi­na­ri­jo­se, 1881–1885 m. – Pe­ter­bur­go dva­si­nė­je aka­de­mi­jo­je (ją bai­gė gau­da­mas te­olo­gi­jos ma­gist­ro laips­nį). Ku­ni­gu įšven­tin­tas Pe­ter­bur­ge 1885.10.27.

Jo pa­stan­go­mis Pe­ter­bur­go ka­ta­li­kų ka­tedroje bu­vo leis­ta sa­ky­ti pa­moks­lus ir giedo­ti gies­mes lie­tu­viš­kai. Čia pa­moks­lus sa­ky­da­vo Dva­si­nės aka­de­mi­jos prof. P. Ka­re­vi­čius, J. Ma­cu­le­vi­čius (Mai­ronis), A. Damb­raus­kas (Jakš­tas) ir ke­le­tas ki­tų dės­ty­to­jų.

Bai­gus moks­lus. K. Pra­puo­le­nis bu­vo pa­skir­tas Mo­gi­lia­vo ar­ki­vys­ku­pi­jos sek­re­to­riaus pa­dė­jė­ju. Šias pa­rei­gas ėjo 1889–1904 m. Vė­liau pa­kel­tas gar­bės ka­nau­nin­ku. Bos­to­ne iš­leis­to­je „Lie­tu­vių en­cik­lo­pe­di­jo­je“ nu­ro­do­ma, kad K. Pra­puo­le­nis bu­vo vie­nas iš Lie­tu­vių ir Že­maičių lab­da­rin­go­sios drau­gi­jos stei­gė­jų Pe­ter­bur­ge. Jis daug dir­bo siek­da­mas, kad bū­tų pa­nai­kin­tas lie­tu­viš­kos spau­dos lo­ty­niš­kais raš­me­ni­mis drau­di­mas, pats reng­da­vo teks­tus lie­tu­viš­kai ir juos skelb­da­vo, dėl to ne kar­tą tu­rė­jo aiš­kin­tis val­džios at­sto­vams – 1902 m. net pa­čiam vyr. spau­dos rei­ka­lų val­dy­to­jui gra­fui Ta­tiš­če­vui. Ta pro­ga K. Pra­puo­le­nis įrodi­nėjo, kad lie­tu­viš­kos spau­dos drau­di­mas nė­ra pa­remtas įsta­ty­mu, o tik aukš­tų pa­rei­gū­nų įsa­ky­mais. Tai pa­ska­ti­no ir in­ži­nie­rių A. Maci­jauską iš­leis­ti Lie­tu­vos že­mė­la­pį. K. Pra­puo­le­nio pa­stan­go­mis tais me­tais ar­ki­vys­ku­pas met­ro­po­li­tas Klo­po­tov­skis įkal­bi­no Vil­niaus vys­ku­pą Zvie­ra­vi­čių skir­ti vil­nie­čiams lie­tu­viams vie­ną baž­ny­čią – Šv. Mi­ka­lo­jaus, ku­rio­je bū­tų lai­ko­mos pa­mal­dos ir sa­ko­mi lie­tu­viš­ki pa­moks­lai. Jo lie­tuviška veik­la ir ge­ri di­plo­ma­ti­niai santy­kiai su ru­sais ne­pa­ti­ko len­kams. Pra­dėj­jus dirb­ti nau­jam ar­ki­vys­ku­pui, K. Pra­puo­le­nis bu­vo at­leis­tas iš met­ro­po­li­jos ku­ri­jos sek­re­to­riaus pa­rei­gų.

1904 m. kun. K. Pra­puo­le­niui ru­sų val­džia su­tei­kė eme­ri­tū­rą. 1904 m. per­si­kė­lė į Sei­nus, 1904–1909 m. bu­vo Sei­nų vys­ku­pi­jos kon­sis­to­ri­jos tei­sė­jas. Čia jis kar­tu su kun. J. Lau­kai­čiu, J. Nar­jaus­ku ir ke­liais ki­tais ben­dra­min­čiais įstei­gė „Šal­tinį“ ir „Va­do­vą“, prie ku­rių lei­dimo la­bai daug pats pri­si­dė­jo. Be to, tuo me­tu jis bendradarbia­vo „Lie­tu­vių Laik­raš­ty­je“, „Drau­gi­jo­je“, „Vilty­je“, „Vil­niaus ži­nio­se“, „Lie­tu­vy­je“ ir kai ku­riuo­se ki­tuo­se lei­di­niuo­se, straips­nius pa­si­ra­šy­da­mas sla­py­var­džiais – Ami­cus Pla­tOj Apy­se­nis, By­lai-tis ku­ni­gas, kun. By­la, K.A., Ka­zys, Kuni­gas Apy­se­nis ir kt. Sa­vo pub­li­ka­ci­jas, ku­rio­se jis gy­nė lie­tu­viš­kuo­sius rei­kalus, skel­bė ir ita­lų bei vokie­čių spau­do­je. Jo straips­niai, nu­kreip­ti prieš lenki­nimo po­li­ti­ką, bu­vo iš­spaus­din­ti rin­ki­ny­je „Ze sto­sun­kow li­tew­sko-pols­kich“ (1907). Ne­ga­lė­da­mas su­si­tai­ky­ti su tuo me­tu Sei­nuo­se vy­ra­vu­sia lenkiš­ka dva­sia, 1909 m. lie­pos mė­ne­sį jis „Va­do­vo rei­ka­lus pa­ti­kė­jo J. Lau­kai­čiui, Dva­ra­naus­kui ir J. Nar­jaus­kui  bei kt., o pats per­si­kė­lė į Kau­ną, kur bu­vo ofi­cia­liu „Va­do­vo“ lei­dė­ju.

1909–1913 m. gy­ve­no kaip eme­ri­tas Kau­ne. 1911 m. išlei­do kny­ge­lę „Pols­cy Apo­sto­lo­wie Lit­wy“, o 1913 m. – kny­gą „Pols­kie Apo­stolst­wo w Lit­wie“, kur do­ku­men­tuo­tai, bet kiek vie­na­ša­liš­kai įro­di­nė­jo len­kų dva­si­nin­kų da­ro­mas skriau­das lie­tu­vių tau­tai (šią kny­gą į lie­tuvių kal­bą iš­ver­tė K. Vai­ras-Rač­kaus­kas (slap. Pat­rio­tas). Kny­gą pa­va­di­ni­mu „Len­kų apaštalavi­mas Lie­tu­vo­je“ 1918 m. iš­lei­do Ame­ri­kos lie­tuvių spau­dos drau­gi­ja. 1938 m. iš­leis­ta an­tra jos lai­da – „Len­kų apaš­ta­lai Lie­tu­vo­je“ (čia pub­li­kuo­ja­mi ir gau­sūs A. Ja­siū­no pa­aiš­ki­ni­mai, duo­me­nys apie au­to­rių, lei­di­nio api­bū­di­ni­mas). Pran­cū­ziš­kos kny­gos ver­ti­mo au­to­rius yra J. Gab­rys. Ši kny­ga nu­kreip­ta prieš len­kų ku­ni­gus ir vi­są len­kų dva­si­nin­ki­ją, de­mas­kuo­ja­mas lie­tu­vių len­ki­ni­mas Vil­niaus vys­ku­pi­jo­je. Šis jo vei­ka­lė­lis su­kė­lė di­džiau­sią aud­rą tarp len­kų dva­si­nin­kų. Pa­ra­šy­da­mas šį lei­di­nį, K. Pra­puo­le­nis il­gam už­si­trau­kė dau­ge­lio len­kų ne­apy­kan­tą, įsi­gi­jo ne­ma­žai prie­šų.

K. Pra­puo­le­nis taip pat iš­lei­do kny­ge­lę „Mo­te­riš­kė“, ne­ma­žai bro­šiū­rų lie­tu­vių ir len­kų kal­bo­mis. „Va­do­ve“ jis iš­spaus­di­no stu­di­ją „Ka­ta­li­kiš­ko­ji lie­tu­vių pa­moks­li­ja“ (ne­baig­ta is­to­ri­nė ap­žval­ga iki 1802 m.).

Ca­ro val­džiai pa­siū­lius, 1912 m. K. Pra­puo­le­nis ga­vo vie­tą Ro­mo­je, prie Šv. Sta­nis­lo­vo baž­ny­čios (len­kų), ku­ri bu­vo Ru­si­jos vy­riau­sy­bės ži­nio­je. Ro­mo­je K. Pra­puo­le­nis bu­vo Šv. Sta­nis­lo­vo baž­ny­čios rek­to­rius, 1913–1920 m. ėjo ka­pe­lio­no pa­rei­gas. Gy­ven­da­mas Ro­mo­je, ka­nau­nin­kas sa­vo pa­tir­ti­mi ir ži­nio­mis pa­dė­da­vo Ru­si­jos pa­siun­ti­niui Ro­mo­je. Lie­tu­vą pa­skel­bus  ne­pri­klau­so­ma vals­ty­be, K. Pra­puo­le­nis kaip au­to­ri­te­tin­gas as­muo už­sie­ny­je gy­nė lie­tu­viš­kus rei­ka­lus. Tais me­tais Ro­mos šv. Sta­nis­lo­vo baž­ny­čios rekto­ratas bu­vo ta­pęs lie­tu­vių stu­den­tų ir Ro­mos lan­ky­to­jų su­si­bū­ri­mo vie­ta. K. Pra­puo­le­nis ne­ofi­cia­liai at­sto­va­vo lie­tu­viams Va­ti­ka­ne, kė­lė Lie­tu­vos reika­lus ita­lų spau­do­je bei asmeni­škai su­si­tik­da­mas su įta­kin­gais žmo­nė­mis. 1917 m. jis da­ly­va­vo lie­tu­vių kon­fe­ren­ci­jo­je Ber­ne (Švei­ca­ri­ja). Pa­dė­jo iš­rū­pin­ti iš po­pie­žiaus Be­ne­dik­to pa­sau­li­nės reikš­mės „Lie­tu­vių Die­ną“. Va­ti­ka­no ar­chy­ve jis su­rinko ne­ma­žai me­džia­gos apie Lie­tu­vos pra­ei­tį, iš Ro­mos an­ti­kva­ria­tų – daug li­tu­a­nis­ti­nių vei­ka­lų. Vi­sa tai jis ruo­šė­si per­duo­ti Lie­tu­vai, ta­čiau 1921 m., grįž­tant į Lie­tu­vą,  Dan­ci­go  ko­ri­do­riu­je  len­kai  vi­są jo siun­ti­nį kon­fis­ka­vo.
Nau­jo­ji Lie­tu­vos vy­riau­sy­bė kun. K. Pra­puo­le­nį ver­ti­no, pa­gei­da­vo, kad Šven­ta­sis Sos­tas jam su­teik­tų mon­sin­jo­ra­tą ar­ba net pre­la­tū­rą. Tuo me­tu lie­tu­vių rei­ka­lus Ro­mo­je tvar­kė vy­riau­sy­bės įga­lio­tas pre­la­tas dr. Jur­gis Nar­jaus­kas. Jis šia te­ma kal­bė­jo­si su kar­di­no­lu P. Gas­par­ri, bet jam ne­pa­vy­ko įro­dy­ti, kad kun. K. Pra­puo­le­niui tu­ri bū­ti su­teik­tos mi­nė­tos aukš­tos pa­rei­gos. Kau­no vys­ku­pas po to ga­vo to­kį dr. J. Nar­jaus­ko pra­ne­ši­mą: „Aš smar­kiai gy­niau ka­nau­nin­ko kny­gą. Kar­di­no­las, vis šyp­so­da­ma­sis, sten­gė­si ma­ne per­gin­čy­ti. Pas­kui ga­na reikš­min­gai pa­ta­rė man „non in­sis­te­re“ (ne­for­suo­ti), nes ji­sai – ka­nau­nin­kas Pra­puo­le­nis, čio­nai, Ry­me, ne­tu­rįs ge­ros ates­ta­ci­jos. Ban­džiau pa­si­tei­rau­ti pas pa­žįs­ta­mus ku­ni­gus (Cam­pi­tel­li) ir ten nu­gir­dau apie jį ne­rim­tų pa­ska­lų, ne­įti­kė­ti­nų, ži­no­ma… Da­bar ne­ma­nau su ta by­la pra­dė­ti ofen­sy­vos, ne­gu at­ei­tų iš kur nors pa­ra­gi­ni­mas (iš Mi­nis­te­ri­jos ar­ba iš Jū­sų Eks­ce­len­ci­jos)“. Pre­la­to J. Nar­jaus­ko raš­tas bu­vo pa­reng­tas 1921.11.29. Tuo me­tu kan. K. Pra­puo­le­nis jau ga­lė­jo bū­ti su­grį­žęs į Lie­tu­vą.

Lie­tu­vos vy­riau­sy­bė K. Pra­puo­le­niui pa­ve­dė suor­ga­ni­zuo­ti Ti­ky­bų de­par­ta­men­tą, ku­riam vė­liau K. Pra­puo­le­nis pen­ke­rius me­tus va­do­va­vo:  vie­ne­rius me­tus (1921) jis tar­na­vo Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jo­je baž­ny­ti­nių rei­ka­lų pa­ta­rė­ju, o 1922–1925 m. dir­bo Vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos Ti­ky­bų de­par­ta­men­to di­rek­to­riu­mi.

1925 m., bū­da­mas jau sil­pnos svei­ka­tos, pa­si­trau­kė iš pa­rei­gų ir ap­si­gy­ve­no Pa­lan­gos al­ta­ri­jo­je. 1925.08.10 kan. K. Pra­puo­le­nis bu­vo pa­skir­tas Pa­lan­gos baž­ny­čios al­ta­ris­ta, 1925.08.31 jam pa­skir­ta vals­ty­bi­nė pen­si­ja.

Gy­ven­da­mas Pa­lan­go­je da­lį sa­vo bib­lio­te­kos už­ra­šė Tel­šių ku­ni­gų se­mi­na­ri­jai, o ki­tą – Pa­lan­gos šau­liams. K. Pra­puo­le­nis pa­si­rū­pi­no, kad iš su­rink­tų au­kų va­sa­ro­to­jų pa­to­gu­mui Pa­lan­gos baž­ny­čios bokš­te bū­tų įreng­tas laik­ro­dis (jis pra­dė­jo veik­ti 1931.10.27 ir iki šiol ro­do tiks­lų lai­ką).

K. Pra­puo­le­nis Pa­lan­go­je bu­vo ak­ty­viai įsi­jun­gęs į mies­to vi­suo­me­ni­nį gy­ve­ni­mą, dir­bo Lie­tu­vos at­gi­mi­mo drau­gi­jo­je, yra bu­vęs Tau­ti­nin­kų są­jun­gos Palan­gos sky­riaus pir­mi­nin­kas. Už nuo­pel­nus Lie­tu­vai bu­vo apdo­vanotas Ge­di­mi­no ir Vy­tau­to or­di­nais, ga­vo knyg­ne­šio pen­si­ją[i].

Prieš mir­tį K. Pra­puo­le­nis pra­šė, kad bū­tų pa­lai­do­tas Lie­tu­vos pa­jū­ry­je, kad jo kū­nas bū­tų įdė­tas į pa­pras­tą len­ti­nį kars­tą ir kad jo lai­do­tu­vių die­ną nei baž­ny­čio­je, nei ant ka­pi­nių ne­bū­tų sa­ko­ma pra­kal­bų.

Mi­rė kan. K. Pra­puo­le­nis 1933 m. ba­lan­džio 17 d. Pa­lai­do­tas Pa­lan­gos baž­ny­čios šven­to­riu­je.

 

Panaudota literatūra:

1. Barauskas Bronislovas, Mukienė Danutė, „Palangos kunigų vinjetė“, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia [sudarė Danutė Mukienė], Vilnius, 2007, p. 141–168.

_____________________

[i] Ten pat, t. 23, p. 502–503.

______________________ 

 Publikacija paskelbta įgyvendinant 2022 m. SRTRF remiamą projektą „Elektroninis žurnalas „Žemaičių žemė“