Poška (Paškevičius) Dionizas

Dionizas Poška (Paškevičius) – rašytojas, švietėjas, XIX a. pradžios lituanistinio sąjūdžio dalyvis, vienas iš žymiausių to meto kultūros veikėjų. Gimė apie 1765 m. Lėlaičiuose (Mažeikių r.), mirė 1830 m. gegužės 12 d. Bardžiuose (dab. Bijotai, Šilalės r.). Kilęs iš vidutinių žemaičių bajorų. Mokėsi Kražių kolegijoje. Vėliau Raseiniuose pasirengė advokato tarnybai. 1787–1821 m. su pertraukomis dirbo Raseinių žemės ir pilies teismuose, nuo 1790 m. – Bardžių dvarelyje. Rinko senienas – archeologines iškasenas, ginklus, pinigus, knygas. Iš seno išskobto ąžuolo pastatydinęs altaną, vadinamą. Baublį (Baubliai), 1812 m. įrengė jame senienų muziejų. Palaikė ryšius su lietuvių rašytojais ir kultūros
veikėjais (Silvestru Valiūnu, Kajetonu Nezabitauskiu-Zabičiu, Simonu Stanevičiumi, Juozapu Arnulfu Giedraičiu), kitų tautų mokslininkais (Joachimu Leleveliu, Tadeušu Cackiu, Ivanu Loboika, Piotru Kepenų, N. Rumiancevu).

Svarbiausias kūrinys – odės pobūdžio poema „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“ (parašytas apie 1815–1825 m., išspausdintas 1886 m.), sukurta sekant nežinomo lenkų autoriaus eiliuotu kūriniu „Lenkų valstietis“ (išspausdinta XVIII a. pabaigoje), bet dėl sulietuvinto kolorito, radikaliau išreikštos idėjos laikytina originaliu kūriniu. Poemoje aukštinamas valstietis, iškeliama jo darbo, kaip visuomenės gyvavimo pamato, prasmė, smerkiama feodalinė santvarka; jai būdinga realistiškos baudžiauninko
buities detalės, retorinio ir šnekamosios kalbos stilių derinys. Dar parašė ir išvertė iš lenkų kalbos istorinės ir didaktinės buitinės tematikos eilėraščių („Užrašas Stanislovui Poniatovskiui“, „Gerardas Ruda“), feodalinę moralę ironizuojantį eilėraštį „Kitą kartą ne taip buvo“, elegijų, 315 epigramų ir eiliuotų sentencijų (daugumą jų panaudojo savo žodyne), idilę „Mano darželis“, Lietuvos istorijos, kalbos ir literatūros problemas liečiančių eiliuotų literatūrinių laiškų (Giedraičiui, Ksaverui Bogušui, Leleveliui, Čackiui, Leonui Uvainiui). Remdamasis S. B. Lindės „Lenkų kalbos žodynu“ (1807–1184 m., 6 t.), rengė „Lenkų-lotynų-lietuvių kalbų žodyną“ (pradėtas 1825 m., nebaigtas rankraštis); lietuvių žodžius ir frazeologijos pavyzdžius ėmė iš šnekamosios kalbos ir lietuvių raštų. Istoriniuose straipsniuose lenkų kalba („Kaimiečio artojo mąstymai apie lietuvių ir žemaičių tautos istoriją ir jos kalbą“, išsp. 1829 m.; „Apie senovės pagoniškas religines apeigas“ Lietuvos ir Žemaičių kunigaikštijose“, par. apie 1823 m.) pateikė vertingų etnografinių ir archeologinių žinių; Lietuvos praeitį traktavo romantiškai. „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“ išverstas į rusų, vokiečių kalbas . 

 

Tekstas parengtas pagal  Vytauto Vanago informaciją

Smush Image Compression and Optimization