Juzefas Perkovskis – dailininkas, žemaičių etnografijos tyrinėtojas. Gimė 1896 m. lapkričio 23 d. Varšuvoje, mire 1940 m. liepos 24 d. Telšių r. Palaidotas Gorskių šeimos kape, netoli Džiuginėnų km. (Telšių r.).. Jo tėvas Severinas Perkovskis buvo žinomas Lenkijos gydytojas – chirurgas, urologas, įvairių medicinos draugijų narys, o motina Vanda Gorskytė – garsios Žemaitijoje Gorskių šeimos palikuonė. J. Perkovskis mokėsi Varšuvos E. Konopčinskio gimnazijoje, 1923-1928 m. studijavo Varšuvos taikomosios dailės mokyklos grafikos skyriuje. Buvo žymaus lenkų ksilografijos pradininko, grafiko Vladislovo Skočylos mokinys. Dar studijų metais J. Perkovskis tapo lenkų menininkų draugijos RYT nariu, aktyviai dalyvavo šios organizacijos rengiamose parodose. Kartu su kitais to meto lenkų dailininkais jis savo darbus eksponavo Milane, Paryžiuje, Varšuvoje, Budapešte, Prahoje. 1943 m. keli J. Perkovskio kūriniai buvo pristatyti Versalyje surengtoje lenkų dailės parodoje.
Nors Perkovskiai gyveno Lenkijoje, tačiau vasaras jie dažniausiai praleisdavo Lietuvoje, motinos gimtinėje Džiuginėnuose. 1915 m. J. Perkovskis ten apsistojo ilgesniam laikui, o 1928 m. čia įsikūrė su seserimi Jadvyga ir gyveno iki lemtingųjų 1940-ųjų.
Sunku atspėti, kokios priežastys Perkovskius paskatino persikelti gyventi į Lietuvą. Šis lūžis jų gyvenime sutapo su radikaliomis permainomis J. Perkovskio kūrybinėje veikloje: tuo laiku jis mažiau ėmė domėtis grafika ir visą dėmesį pradėjo koncentruoti liaudies meno tyrinėjimams. Jo domėjimasis liaudies menu neatsitiktinis: meilę Žemaitijos kraštui motina jam diegė nuo pat vaikystės. Įtakos tokiai orientacijai turėjo pažintis su liaudies meno tyrinėtoju M. Brenšteinu.
Perkovskis prof. P. Galaunei: rašė „ […] jaučiu gilų sentimentą Žemaitijai, jos puošybai, ir tai jau nuo ankstyvos vaikystės… Būdamas mokykloje, praleisdamas didesnę laiko dalį Varšuvoje, visuomet ilgėjausi to krašto, kuris atrodo man pilnas savitumo ir labai subtilus…“
Kaip etnografas J. Perkovskis debiutavo jau 1922 m. Lenkijoje, periodiniame leidinyje „Premysł-Rzemiosło-Sztuka“ (Pramonė-Amatas-Menas). Intensyviausiai liaudies meno tyrinėjimais jis užsiėmė 1928–1940 m., t.y. nuolat gyvendamas Žemaitijoje.
Perkovskis skelbė mokslinius straipsnius tarpukario periodiniuose leidiniuose: „Dzień Kowieński“, „Tygodnik Ilustrowany“, „Ziemia“, „Gimtasis kraštas“, „Mūsų tautosaka“, „Žemaičių prietelius“. Jo ilgalaikio darbo vaisius – rankraštis „Ornament, forma i symbolika w sztuce ludowej na Źmudzi“ (Žemaitijos liaudies meno ornamentika, forma, simbolika), kuris nors tuo laiku ir buvo vertinamas, tačiau lėšų tam, kad šis darbas būtų išverstas į lietuvių kalbą ir išspausdintas, nesurasta.
1935 m. buvo parengta kita plati J. Perkovskio studija apie liaudies meno dekorą, tačiau ji karo metu dingo.
Perkovskiui atvykus į Žemaitiją, jo pažįstamų ratas, lyginant su Varšuvos laikotarpiu, labai sumažėjo. Artimiausiai jis bendravo su poetu P. Geniu, tapytoju L. Andrijausku. J. Perkovskis buvo pažįstamas ir susirašinėjo su P. Galaune, M. Dobužinskiu, prof. A. Mickevičiumi, L. Gira ir keliais kitais Lietuvoje tuo metu žinomais žmonėmis. Jis bandė įsijungti į platesnį XX a. pirmosios pusės Lietuvos kultūrinį gyvenimą, Lietuvoje skelbdavo ne tik kai kurių savo tyrinėjimų medžiagą, bet ir kritikos straipsnius. 1933 m. Kaune surengta jo ir S. Römerienės-Dembovskytės kūrybos paroda. 1940 m. J. Dembovskis dalyvavo Žemaičių meno parodoje Telšių „Alkos“ muziejuje.
Perkovskio gyvenimo pabaiga tragiška. Mirė jis 1940 m. Palaidotas Gorskių šeimos kape, kuris yra miškelyje prie kelio Telšiai-Plungė, mažai kieno žinomoje vietoje.
Perkovskiui mirus, vienas iš pirmųjų jo Lietuvos periodo darbais susidomėjo tuometinis Žemaičių „Alkos“ muziejaus darbuotojas Vitas Valatka. Jis į vieną vietą surinko visus tuo laiku Žemaitijoje surastus J. Perkovskio liaudies meno pavyzdžių rinkinius, kurie dabar saugomi minėtame muziejuje. Žemaičių „Alkos“ muziejuje saugomas ir labai vertingas J. Perkovskio darbas „Žemaitijos liaudies ornamentika, forma ir simbolika“.
Žemaitija J. Perkovskiui buvo tapusi antrąja tėvyne, todėl vienu metu jis rūpinosi, kad jam būtų suteikta Lietuvos pilietybė.
1999 m. pradžioje Vilniaus dailės akademijos leidykla išleido J. Perkovskio knygą „Žemaičių liaudies ornamentas: forma ir simbolika“. Knygą spaudai parengė Vilniaus dailės akademijos leidykla, Žemaičių muziejus „Alka“, Žemaičių akademija.
Parengė Danutė Mukienė