Justas Paleckis (1899–1980) – politikas, žurnalistas, rašytojas, vertėjas, SSRS, SSKP veikėjas.
Jis gimė 1899.01.22 Telšiuose. Mirė 1980.01.26 Vilniuje. Iki 1926 m. vidurio gyveno Rygoje, dirbo spaustuvėje ir spaudoje, mokytoju, buvo vienas
antiklerlkalinės kultūros draugijos „Rūta“ vadovų.
1925–1929 m. leido ir redagavo (iš pradžių Rygoje, nuo 1926 m. – Kaune) žurnalą. „Naujas žodis“, 1933–1936 m. – „Laiko žodis“.
1936 m. gruodžio–1937 m. sausio mėnesiais buvo dienraščio „Laiko žodis“ redaktorius, 1926–1927 m. – Eltos direktorius.
Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo prisidėjo prie antifašistinių atsišaukimų leidimo.
1927–1939 m. buvo Rygos laikraščio „Jaunakas Zinas“ Kauno korespondentas. 1927–1930 m., 1935–1936 m. – jaunimiečių centro valdybos pirmininkas.
Nuo 1931 m. pradėjo aktyviau bendradarbiauti su komunistais, rėmė Raudonosios pagalbos organizaciją.
Jis buvo vienas iš „Mūsų scenos“ draugijos (1932–1933 m.) kūrėjų, 1936–1940 m. – Lietuvių draugijos SSRS tautų kultūrai pažinti valdybos narys, vicepirmininkas, 1937–1940 m. – antifašistinio Liaudies fronto komiteto narys. Bendradarbiavo nelegaliuose antifašistiniuose laikraščiuose „Antifašistas“, „Liaudies frontas“, „Už liaudies teises“. Buvo vienas antifašistinių
žurnalų „Mūsų jaunimas“ (1936–1940 m.) organizatorių ir redaktorių.
1938–1939 m. dalyvavo butų nuomininkų draugijos veikloje, buvo šios draugijos pirmininkas.
1938 m. kovo 19 d. Valstybės teatre, 1939 m. spalio 11 d. prie prezidentūros pasakė kalbas, reikalaudamas likviduoti fašistinį režimą.
1939 m. kalintas Dimitravo (Kretingos r.) priverčiamojo darbo stovykloje.
1939 m. pabaigoje buvo ištremtas į Latviją, bet Latvijos policijos grąžintas. Lietuvoje gyveno policijos prižiūrimas.
LKP CK rekomendavus, 1940 m. birželio 17 d. sudarė Lietuvos Liaudies vyriausybę, buvo jos ministras pirmininkas, kartu ėjo Respublikos prezidento pareigas.
1940 m. buvo LSSR AT Prezidiumo pirmininkas, 1941–1966 m. – SSRS AT Prezidiumo pirmininko pavaduotojas. 1966–1970 m. – SSRS AT Tautybių
Tarybos pirmininkas ir SSRS parlamentinės grupės pirmininko pirmasis avaduotojas. 1975–1980 m. – LSSR taikos gynimo komiteto pirmininkas. 1940–1956 m. – LKP CK ir LKP CK biuro narys, 1952–1971 m. – kandidatas į SSKP CK narius.
1940–1967 m. ir nuo 1975 m. buvo LSSR AT, 1941–1974 m. – SSRS AT deputatas.
1955–1971 m. kaip SSRS parlamentinių delegacijų vadovas arba narys dalyvavo Tarpparlamentinės sąjungos sesijose.
Jis gimė 1899.01.22 Telšiuose. Mirė 1980.01.26 Vilniuje. Iki 1926 m. vidurio gyveno Rygoje, dirbo spaustuvėje ir spaudoje, mokytoju, buvo vienas
antiklerlkalinės kultūros draugijos „Rūta“ vadovų.
1925–1929 m. leido ir redagavo (iš pradžių Rygoje, nuo 1926 m. – Kaune) žurnalą. „Naujas žodis“, 1933–1936 m. – „Laiko žodis“.
1936 m. gruodžio–1937 m. sausio mėnesiais buvo dienraščio „Laiko žodis“ redaktorius, 1926–1927 m. – Eltos direktorius.
Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo prisidėjo prie antifašistinių atsišaukimų leidimo.
1927–1939 m. buvo Rygos laikraščio „Jaunakas Zinas“ Kauno korespondentas. 1927–1930 m., 1935–1936 m. – jaunimiečių centro valdybos pirmininkas.
Nuo 1931 m. pradėjo aktyviau bendradarbiauti su komunistais, rėmė Raudonosios pagalbos organizaciją.
Jis buvo vienas iš „Mūsų scenos“ draugijos (1932–1933 m.) kūrėjų, 1936–1940 m. – Lietuvių draugijos SSRS tautų kultūrai pažinti valdybos narys, vicepirmininkas, 1937–1940 m. – antifašistinio Liaudies fronto komiteto narys. Bendradarbiavo nelegaliuose antifašistiniuose laikraščiuose „Antifašistas“, „Liaudies frontas“, „Už liaudies teises“. Buvo vienas antifašistinių
žurnalų „Mūsų jaunimas“ (1936–1940 m.) organizatorių ir redaktorių.
1938–1939 m. dalyvavo butų nuomininkų draugijos veikloje, buvo šios draugijos pirmininkas.
1938 m. kovo 19 d. Valstybės teatre, 1939 m. spalio 11 d. prie prezidentūros pasakė kalbas, reikalaudamas likviduoti fašistinį režimą.
1939 m. kalintas Dimitravo (Kretingos r.) priverčiamojo darbo stovykloje.
1939 m. pabaigoje buvo ištremtas į Latviją, bet Latvijos policijos grąžintas. Lietuvoje gyveno policijos prižiūrimas.
LKP CK rekomendavus, 1940 m. birželio 17 d. sudarė Lietuvos Liaudies vyriausybę, buvo jos ministras pirmininkas, kartu ėjo Respublikos prezidento pareigas.
1940 m. buvo LSSR AT Prezidiumo pirmininkas, 1941–1966 m. – SSRS AT Prezidiumo pirmininko pavaduotojas. 1966–1970 m. – SSRS AT Tautybių
Tarybos pirmininkas ir SSRS parlamentinės grupės pirmininko pirmasis avaduotojas. 1975–1980 m. – LSSR taikos gynimo komiteto pirmininkas. 1940–1956 m. – LKP CK ir LKP CK biuro narys, 1952–1971 m. – kandidatas į SSKP CK narius.
1940–1967 m. ir nuo 1975 m. buvo LSSR AT, 1941–1974 m. – SSRS AT deputatas.
1955–1971 m. kaip SSRS parlamentinių delegacijų vadovas arba narys dalyvavo Tarpparlamentinės sąjungos sesijose.
KŪRYBA
J. Paleckis literatūrinę veiklą pradėjo 1919 m. Tada savo kūrinius jis skelbė Rygos komunistų laikraštyje „Darbininkų kova“.
Jis yra politinių, kelionių įspūdžių ir memuarinių publicistikos knygš autorius: „SSRS mūsų akimis“ (1933 m.), „Paskutinis caras“ (1937–1938 m., 3 t), „Latvija“ (1938 m.), „Didysis 1914–1918 m. karas“ (1938 m.), „Pabaltijo tautų kova prieš vokiečius okupantus“ (1944 m., rus.), „TSRS tautų draugystė Tėvynės kare“ (1944 m.), „Ką davė Tarybų valdžia Lietuvos darbo žmonėms“ (1947 m.), „Tarybų Lietuvos kelias“ (1947 m.), „Mintys apie vyresnįjį brolį“ (1959 m.), „Meksikoje“ (1964 m.), „Gyvenimas prasideda“ (1967 m.), „Žingsniai smėly“ (1968 m.), „Kelionių knyga“ (1969 m.), „Dviejuose pasauliuose“ (rus. 1974 m., lietuvių 1983 m.), „Įvairiuose meridianuose“ (1975 m.), „Po pasaulį pasidairius“ (1979 m.), „Mačiau skirtingas Vokietijas“ (1981 m.), „Pergalės saliutas“ (1985 m.).
Jis yra politinių, kelionių įspūdžių ir memuarinių publicistikos knygš autorius: „SSRS mūsų akimis“ (1933 m.), „Paskutinis caras“ (1937–1938 m., 3 t), „Latvija“ (1938 m.), „Didysis 1914–1918 m. karas“ (1938 m.), „Pabaltijo tautų kova prieš vokiečius okupantus“ (1944 m., rus.), „TSRS tautų draugystė Tėvynės kare“ (1944 m.), „Ką davė Tarybų valdžia Lietuvos darbo žmonėms“ (1947 m.), „Tarybų Lietuvos kelias“ (1947 m.), „Mintys apie vyresnįjį brolį“ (1959 m.), „Meksikoje“ (1964 m.), „Gyvenimas prasideda“ (1967 m.), „Žingsniai smėly“ (1968 m.), „Kelionių knyga“ (1969 m.), „Dviejuose pasauliuose“ (rus. 1974 m., lietuvių 1983 m.), „Įvairiuose meridianuose“ (1975 m.), „Po pasaulį pasidairius“ (1979 m.), „Mačiau skirtingas Vokietijas“ (1981 m.), „Pergalės saliutas“ (1985 m.).
J. Paleckio poezijai („Dienų nelaisvėj“, 1931 m.; „Atgimimas“, 1953 m.; „Sveika, Tarybų Lietuva!“, 1960 m.; „Gyvenimo vardu“, 1961 m.; „Tūkstantis žingsnelių“, 1970 m.; „Metų vieškeliais“, 1973 m.) būdingas pilietiškumas, publicistiskumas, revoliucinės ir antifašizmo kovos, socializmo laimėjimų poetizavimas.
Išvertė R. Blaumanio apsakymų rinkinių „Mirties šešėly“ (1931 m.) ir komediją „Siuvėjų dienos Silmačiuose“ (pastatyta 1936 m.), parengė du latvių prozos vertimų rinkinių „Iš latvių literatūros“ (1924 m., 1926 m.). Jo knygų yra išleista rusų, latvių, ukrainiečių, lenkų, vokiečių ir suomių kalbomis.
Parengė Giedrė Černeckytė