Liaudies menininkas, skulptorius, pranciškonų vienuolis Vilius Kazimieras Orvidas (1952–1992) – brolis Gabrielius Orvidas OFM gimė 1952 m. rugpjūčio 18 d. Kretingos rajone netoli Salantų esančiame Gargždelės kaime.
Apdirbti akmenį jis išmoko iš savo tėvo akmentašio Kazimiero Orvido, kuris buvo įsirengęs akmenų apdirbimui skirtą dirbtuvę savo sodyboje. Kurį laiką Vilius, kaip ir tėvas, dažniausiai kurdavo antkapinius paminklus, menines skulptūras.
1972 m. V. Orvidas tarnavo sovietų armijoje – Vorkutoje buvo kalinių prižiūrėtojas.
Viliui grįžus iš tarnybos sovietinėje armijoje, jam ir jo tėvui Kazimierui kilo sumanymas sodyboje iš viso to gero ir pačių sukurtų, bet nepanaudotų paminklų, skulptūrų suformuoti muziejų po atviru dangumi. Taip gimė muziejus-dvasinis centras, turėjęs didelę neformaliai tuo metu mąsčiusių žmonių trauką. Sovietmečiu valdžia Viliaus ir jo tėvo kūrybiniams sumanymas trukdė, keletą kartų sunaikino tai, kas buvo padaryta. Vėliau, prasidėjus Atgimimui, Viliui kurti pasidarė lengviau, nors jo sodyba tuo laiku Lietuvoje atskirų žmonių vis dar buvo vertinama labai skirtingai, dažnai – ir skeptiškai, įvardijant, kad tai absurdo muziejus po atviru dangumi.
Didžiausias darbas, formuojant šią sodybą-muziejų-dvasinį centrą, buvo padaryta Gargždelės apylinkėse vykstant melioracijos darbams. Laukai čia nusėti rieduliais. Vilius Orvidas, lankydamas tas vietas, žymėdavo labiausiai jo dėmesį patraukusius akmenis ir, anot jo paties, „gelbėdamas juos“ vežė tuos akmenis į tėvų sodybą, kiekvienam iš jų suteikdamas vienokią ar kitokią funkciją. Dalis akmenų buvo panaudota kuriant kryžius, iš kitų buvo iškaltos skulptūros, antkapiniai paminklai, dar kiti tapdavo sodyboje formuojamų didžiulių mitologinių kompozicijų dalimi.
Jei Viliaus senelis Jonas ir tėvas Kazimieras tašydavo tradicinius kryžius, kartais juos papuošdami plastikos elementais, tai Vilius Orvidas memorialinių paminklų kūrimo srityje išryškėjo kaip savito braižo liaudies skulptorius. Jo sukurti memorialiniai paminklai yra įvairiopi, tačiau jų skulptūrinis dekoras – tik jam vienam būdingo braižo. Jo kūryboje dominuoja savarankiškai interpretuoti krikščioniškieji siužetai bei simboliai. Jo kūriniai pasižymi vientisumu, gebėjimu monumento puošyboje išnaudoti natūraliai susiklosčiusią akmens formą bei jo spalvą. Daugelyje jo sukurtų paminklų ryški plastinių formų disproporcija ir savita dinamika, o grubi tašymo faktūra dar labiau padidina plastikos ekspresyvumą.
V. Orvido akmeninės ir medžio skulptūros puošia ne tik jo suformuotą Orvidų sodybą-muziejų. Jų nemažai yra įvairiose Lietuvos kapinėse, bažnyčių šventoriuose, kt.
Orvidų sodyboje daugelį metų lankydavosi, dažnai ir gyvendavo nemažai dvasinės pusiausvyros šiame pasaulyje ieškančių žmonių. Vilius suteikdavo jiems pastogę, sudarydavo galimybę grįžti į pilnavertį gyvenimą.
V. Orvidas buvo religingas žmogus. 1989 m. jis priėmė Lietuvos Mažesniųjų brolių pranciškonų vienuolio įžadus, pasirinkdamas brolio Gabrieliaus vardą. Po to jis kurį laiką gyveno Kretingos vienuolyne, bet neilgai – sugrįžo į savo gimtąją sodybą.
Mirė V. Orvidas 1992 m. rugpjūčio 5 d. savo paties sukurtoje unikalioje sodyboje-muziejuje. Palaidotas Salantų kapinėse (Kretingos r.).
1985 m. Orvidų sodyba buvo įtraukta į lankytinų Žemaitijos vietų sąrašą, o V. Orvidui mirus, muziejus įtrauktas į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą. 2009 m. sodyba-muziejus pripažinta Lietuvos nacionaline vertybe nominacijoje „Reiškinys, garsinantis Lietuvą“.
Dabar muziejumi rūpinasi Jono, Kazimiero ir Viliaus Orvidų giminaičiai. Išsamiau apie muziejų – interneto svetainėje https://www.orvidusodyba.lt/.
Naudota literatūra:
- „Orvidas Vilius Kazimieras“, Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešoji biblioteka: https://www.kretvb.lt/personalijos/orvidas-vilius-kazimieras/.