Adelbertas Nedzelskis – dailininkas, muziejininkas, menotyrininkas, visuomenės ir kultūros veikėjas. Gimė 1933 m. rugsėjo 21 d. Rietave.
Tarp daugelio iškilių Rietavo žmonių pagarbiai minimas nemažas būrys dailininkų, kurie savo kūryba, parodomis įsijungia į Rietavo kultūrinį gyvenimą. 2003-ųjų pavasarį Rietavo žmonės ir jų svečiai Oginskių kultūros istorijos muziejuje turėjo gražią progą išsamiai susipažinti ir su įvairiapuse Rietave gimusio dailininko Adelberto Nedzelskio kūryba.
Dailininko A. Nedzelskio vaikystė prabėgo Rietave. Jis matė buvusių kunigaikščių Oginskių dvaro rūmų didybę, mėgo vaikščioti senojo parko takais, klausytis pasakojimų apie dvaro muzikines tradicijas. Čia jo dėmesį patraukė ir nepakartojami mėnesienos atspindžiai veidrodiniame didžiojo tvenkinio paviršiuje. Be abejo, visa tai paliko pėdsakus augančio menininko širdyje ir atsispindi jo kūryboje.
Taip jau buvo lemta, kad šis garbus žmogus daugiausia laiko praleido toli nuo savo tėviškės – Dzūkijoje, čiobreliais, pušimis bei gaiviais šaltinių vandenimis garsėjančiuose Druskininkuose.
Mes, žemaičiai, kalbėdami apie šį miestą, visada prisimename Mikalojų Konstantiną Čiurlionį – čia ta geroji terpė, kuri brandino būsimąjį kompozitorių ir dailininką. Tuo pat metu druskininkiečiai, galvodami apie žemaičius, bene pirmiausiai prisimena A. Nedzelskį, žmogų labai tvirtai įaugusį į jų žemę. Visa šio žmogaus darbinė veikla susijusi su Dzūkija, M. K. Čiurlionio atminties bei kūrybinio palikimo puoselėjimu.
M. K. Čiurlionis, atvykęs mokytis į Žemaitiją, pamilo šį kraštą, jo žmones, papročius ir visa tai rado atgarsį jo kūryboje. Net asmeninį gyvenimą jis susiejo su žemaite – Sofija Kymantaite, kuri visą laiką, kol buvo kartu su M. K. Čiurlioniu, skatindavo jį kurti. Dailininkas A. Nedzelskis, jaunystėje praėjęs sunkų tremtinio kelią tolimajame Sibire, įsigijęs specialybę, apsistojo Druskininkuose. Nuo to laiko jis ir rūpinasi M. K. Čiurlionio atminimo išsaugojimu ir kūrybos populiarinimu. 33 metai atiduoti M. K. Čiurlionio memorialiniam muziejui. Šiandien M. K. Čiurlionio namelį Druskininkuose žino kiekvienas miesto gyventojas ir kurorte poilsiaujantis žmogus. Čia vyksta klasikinės muzikos koncertai, klasikinės muzikos gerbėjus savo meistriškumu žavi daugelis iškilių atlikėjų. Muziejuje dirbant A. Nedzelskiui, lankytojus čia sutikdavo ir išlydėdavo M. K. Čiurlionio „Jūros“, „Miško“ bei kitų jo sukurtų muzikinių kūrinių garsai.
1948 m. gegužės mėnesį A. Nedzelskiui teko palikti mokyklą ir kartu su tėvais bei seneliais pradėti ilgą golgotos kelią į Sibirą. Taip jis atsidūrė Buriatijoje. Į Lietuvą grįžo 1958 metais. Įstojo į Telšių taikomosios dailės technikumo Medžio skyrių, kurį baigęs 1963 m. išvyko gyventi į Druskininkus. Iš pradžių dirbo pirmojoje vidurinėje mokykloje darbų mokytoju. 1964 m. vuvo paskirtas M. K. Čiurlionio memorialinio muziejaus direktoriumi (šias pareigas ėjo iki 1997 metų).
1965 m. A. Nedzelskis neakivaizdiniu būdu pradėjo studijuoti menotyrą Lietuvos Dailės institute, kurį baigė 1971 metais. 1980 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu. Yra surengęs personalinių kūrybos parodų, dalyvavo grupinėse dailės parodose, Pasaulio žemaičių kūrybos parodose ir kt. Jose eksponuojami jos sukurti darbai iš medžio, akvarelės bei pastelės.
Parengė Milda Vyšteinaitė
***
Tarp daugelio iškilių Rietavo žmonių pagarbiai minimas nemažas būrys dailininkų, kurie savo kūryba, parodomis įsijungia į visos šalies, o ypač į Rietavo kultūrinį gyvenimą. Vienas jų – Adelbertas Nedzelskis. Jo vaikystė prabėgo Rietave. Adelbertas matė buvusių kunigaikščių Oginskių dvaro rūmų didybę, mėgo vaikščioti senojo parko takais, klausytis pasakojimų apie dvaro muzikines tradicijas. Čia jo dėmesį patraukė ir nepakartojami mėnesienos atspindžiai veidrodiniame didžiojo tvenkinio paviršiuje. Be abejo, visa tai paliko pėdsakus augančio menininko širdyje ir atsispindi jo kūryboje.
Taip jau buvo lemta, kad šis garbus žmogus daugiausiai laiko praleido toli nuo savo tėviškės – Dzūkijoje, čiobreliais, pušimis bei gaiviais šaltinių vandenimis garsėjančiuose Druskininkuose.
Mes, žemaičiai, kalbėdami apie šį miestą, visada prisimename Mikalojų Konstantiną Čiurlionį – čia ta geroji terpė, kuri brandino būsimąjį kompozitorių ir dailininką. Tuo pat metu druskininkiečiai, galvodami apie žemaičius, bene pirmiausiai prisimena A. Nedzelskį, žmogų labai tvirtai įaugusį į jų žemę. Visa šio žmogaus darbinė veikla susijusi su Dzūkija, M. K. Čiurlionio atminties bei kūrybinio palikimo puoselėjimu.
M. K. Čiurlionis, atvykęs mokytis į Žemaitiją, pamilo šį kraštą, jo žmones, papročius ir visa tai rado atgarsį jo kūryboje. Net asmeninį gyvenimą jis susiejo su žemaite – Sofija Kymantaite, kuri visą laiką, kol buvo kartu su M. K. Čiurlioniu, skatindavo jį kurti. Dailininkas A. Nedzelskis, jaunystėje praėjęs sunkų tremtinio kelią tolimajame Sibire, įsigijęs specialybę, apsistojo Druskininkuose. Nuo to laiko jis ir rūpinasi M. K. Čiurlionio atminimo išsaugojimu ir kūrybos populiarinimu. 33 metai atiduoti M. K. Čiurlionio memorialiniam muziejui. Šiandien M. K. Čiurlionio namelį Druskininkuose žino kiekvienas miesto gyventojas ir kurorte poilsiaujantis žmogus. Čia vyksta klasikinės muzikos koncertai, klasikinės muzikos gerbėjus savo meistriškumu žavi daugelis iškilių atlikėjų. Muziejuje dirbant A. Nedzelskiui, lankytojus čia sutikdavo ir išlydėdavo M. K. Čiurlionio „Jūros“, „Miško“ bei kitų jo sukurtų muzikinių kūrinių garsai.
Paklaustas, koks gyvenimo etapas jam buvo svarbiausias, A. Nedzelskis atsako:
„Svarbiausi buvo tie trys dešimtmečiai, praleisti prie Čiurlionio namų slenksčio… Per tą laiką muziejuje drauge su manimi dirbo daugiau nei pusšimtis darbuotojų, vieni trumpiau, kiti ilgiau. Tačiau tai buvo tie žmonės, ant kurių laikėsi muziejus. Ir apie kiekvieną iš jų būtų galima kalbėti ir kalbėti, nesvarbu, ar tai buvo valytoja, ar salės prižiūrėtoja, ar mokslo darbuotojas, ar ekskursijų vadovai. Kiekvieno indėlis labai svarbus, lankytojus pasitinkant ir išlydint, perteikiant jiems žinią apie Druskininkus, Čiurlionį, Lietuvą. Čiurlionio asmenybė, jo kūrybos fenomenas muzikoje, dailėje yra neišsemiami dalykai, žodžiais sunkiai nusakomi. Per Čiurlionį pasaulis sužino ir apie Lietuvą. Daugeliui muziejus buvo tarsi Lietuvos atstovybė, žmonės sakydavo: čia yra tikra Lietuva.“
Parengė Milda Vyšteinaitė, Danutė Mukienė
Tekstas paskelbtas įgyvendinant 2022 m. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamą projektą „Elektroninis žurnalas „Žemaičių žemė“
