Adelbertas Nedzelskis (1933.09.21–2025.09.17) – dailininkas, muziejininkas, menotyrininkas, visuomenės ir kultūros veikėjas. Jis gimė 1933 m. rugsėjo 21 d. Rietave, čia prabėgo ir jo vaikystė, pirmieji paauglystės metai. Adelberto tėvai – Stanislovas ir Viktorija Nedzelskiai. Adelbertas mylėjo Rietavą, dar mažas būdamas mėgdavo pasivaikščioti po kunigaikščių Oginskių dvaro sodybą, jos parko takais, klausytis pasakojimų apie dvaro muzikines tradicijas. Čia jo dėmesį patraukdavo ir nepakartojami mėnesienos atspindžiai veidrodiniame didžiojo tvenkinio paviršiuje. Visa tai paliko pėdsakus augančio menininko širdyje ir vėliau atsispindėjo jo kūryboje.
1948 m. gegužės mėnesį A. Nedzelskiui, kai jis laikė baigiamuosius egzaminus Rietavo progimnazijos trečioje klasėje, teko palikti mokyklą ir kartu su tėvais bei seneliais pradėti ilgą Golgotos kelią į Sibirą. Taip jis atsidūrė netoli Buriatijos Respublikos Novoi-Iljinsko miesto. 1955 m. kartu su šeima jiems pavyko persikėlė gyventi į Novoi-Iljinską. Čia A. Nedzelskis dirbo sunkų pamaininį darbą ir kartu lankė vakarinę suaugusiųjų mokyklą. Nuo 1957 m. sėkmingai studijavo baldų technologiją Kiachos miesto industriniame technikume, įsijungė į dramos būrelio veiklą. 1958 m. Nedzelskių šeimai buvo leista grįžti į Lietuvą. Čia Adelbertas tais pačiais metais įstojo į Telšių taikomosios dailės technikumo Medžio skyrių. Mokydamasis 1960–1963 m. dirbo Telšių trikotažo fabriko „Mastis“ dailininku apipavidalintuoju. 1963 m., baigęs technikumą, išvyko gyventi į Druskininkus, 1963–1965 m. dirbo Druskininkų pirmosios vidurinės mokyklos medžio darbų, braižybos mokytoju. 1964 m. jam buvo patikėta vadovauti miesto centre 1963 m. name, kuriame yra gyvenęs M. K. Čiurlionis, įkurtam Mikalojaus Konstantino Čiurlionio memorialiniam muziejui. Jau pirmaisiais Adelberto darbo muziejuje metais ši įstaiga tapo miesto gyventojams ir jų svečiams patraukli, žinoma ir dažnai lankoma kultūros įstaiga. Šiandien M. K. Čiurlionio namelį Druskininkuose žino kiekvienas miesto gyventojas ir kurorte poilsiaujantis žmogus. Čia vyksta klasikinės muzikos koncertai, daug kitų kultūrinių renginių, edukacinių užsiėmimų. Muziejuje dirbant A. Nedzelskiui, lankytojus sutikdavo ir išlydėdavo M. K. Čiurlionio „Jūros“, „Miško“ bei kitų jo sukurtų muzikinių kūrinių garsai.
1999-2000 m. A. Nedzelskis buvo Druskininkų miesto muziejaus direktorius.
Žemaičiai, kalbėdami apie Druskininkus, visada pamini M. K. Čiurlionį – čia ta geroji terpė, kuri brandino būsimąjį kompozitorių ir dailininką. Tuo pat metu druskininkiečiai, galvodami apie žemaičius, bene pirmiausiai prisimena A. Nedzelskį, žmogų labai tvirtai įaugusį į jų žemę. Visa šio žmogaus darbinė veikla susijusi su Dzūkija, M. K. Čiurlionio atminties bei kūrybinio palikimo puoselėjimu.
M. K. Čiurlionis, atvykęs mokytis į Žemaitiją, pamilo šį kraštą, jo žmones, papročius ir visa tai rado atgarsį jo kūryboje. Net asmeninį gyvenimą jis susiejo su Joniškio krašte gimusia, vėliau Kuliuose (Plungės r.) daug metų gyvenusia, puikiai žemaitiškai kalbėjusia, rašiusia Sofija Kymantaite, kuri visą laiką, kol buvo kartu su M. K. Čiurlioniu, skatindavo jį kurti.
1965 m. A. Nedzelskis neakivaizdiniu būdu pradėjo studijuoti menotyrą Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija), kurį baigė 1971 metais. 1980 m. jis tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu. Yra surengęs personalinių kūrybos parodų ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, Lenkijoje, Rusijoje, dalyvavęs grupinėse dailės parodose, tarp jų ir Pasaulio žemaičių, kurios rengiamos Plungėje. Čia jis eksponuodavo savo sukurtus darbus iš medžio, taip pat ir akvareles bei pasteles. Jo darbų turi įsigiję dalis šalies muziejų, po platų pasaulį išsibarstę šio menininko kūryba besidomintys ir ją vertinantys kolekcininkai.
A. Nedzelskis žinomas ir kaip menotyrininkas. Jis rašė straipsnius ir leido bukletus, katalogus apie M. K. Čiurlionį, Druskininkuose veikiantį šiam menininkui skirtą memorialinį muziejų, mieste vykusias dailės parodas, įvairiapusį Druskininkų kultūrinį gyvenimą. A. Nedzelskis yra ir reprodukcijų aplanko „V. Didžiokas“ (1979), knygos „Valerija Čiurlionytė-Karužienė“ (1999) sudarytojas, įžangos ir straipsnio autorius, leidinio „M. K. Čiurlionis Leipcige“ bendraautoris (vokiečių k., 1999), knygos „Algimanto Švėgždos viešnagė Druskininkuose“ sudarytojas (2008).
Leidinyje „M.K. Čiurlionis ir Druskininkai“ (1994) yra išspausdinta A. Nedzelskio straipsnių apie M.K. Čiurlionį ir jo muziejų Druskininkuose, 1995, 1999 m. jo straipsnių apie M. K. Čiurlionį buvo paskelbta ir lenkų spaudoje. Apie M. K. Čiurlionį A. Nedzelskis skaitydavo ir paskaitas.
Paklaustas, koks gyvenimo etapas jam buvo svarbiausias, A. Nedzelskis yra pasakęs:
„Svarbiausi buvo tie trys dešimtmečiai, praleisti prie Čiurlionio namų slenksčio… Per tą laiką muziejuje drauge su manimi dirbo daugiau nei pusšimtis darbuotojų, vieni trumpiau, kiti ilgiau. Tačiau tai buvo tie žmonės, ant kurių laikėsi muziejus. Ir apie kiekvieną iš jų būtų galima kalbėti ir kalbėti, nesvarbu, ar tai buvo valytoja, ar salės prižiūrėtoja, ar mokslo darbuotojas, ar ekskursijų vadovai. Kiekvieno indėlis labai svarbus, lankytojus pasitinkant ir išlydint, perteikiant jiems žinią apie Druskininkus, Čiurlionį, Lietuvą. Čiurlionio asmenybė, jo kūrybos fenomenas muzikoje, dailėje yra neišsemiami dalykai, žodžiais sunkiai nusakomi. Per Čiurlionį pasaulis sužino ir apie Lietuvą. Daugeliui muziejus buvo tarsi Lietuvos atstovybė, žmonės sakydavo: čia yra tikra Lietuva.“
1997 m. už nuopelnus saugant, tyrinėjant ir propaguojant M.K. Čiurlionio kūrybinį palikimą A. Nedzelskis apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino pirmo laipsnio medaliu. 2003 m. Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo 750-ųjų metinių proga jam įteiktas Lietuvos Respublikos ministro pirmininko Padėkos raštas. 2003 m. rugsėjo 19 d. Druskininkų miesto tarybos sprendimu Nr. T1-187 A. Nedelskiui už nuopelnus saugant, tiriant ir populiarinant M. K. Čiurlionio kūrybinį palikimą bei lietuviškosios kultūros puoselėjimą suteiktas Druskininkų Garbės piliečio vardas.
Adelbertas Nedzelskis mirė 2025 m. rugsėjo 17 d.
Užuojautą dėl A. Nedzelskio mirties pareiškė Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda. Jis rašo: „Netekome M. K. Čiurlionio jėgos ir šviesos Lietuvoje ir pasaulyje puoselėtojo ir skleidėjo, kūrėjo, dailininko ir tikro kultūros metraštininko – tokia plati ir prasminga A. Nedzelskio gyvenimo patirtis. Nuo gimtojo Rietavo, nuo tremties Sibire iki Druskininkų – taip simboliška, kad likus vos kelioms dienoms iki M. K. Čiurlionio 150-ųjų gimimo metinių mus paliko žmogus, kuriam turime būti – esame ir būsime – dėkingi už kruopštų ir nuoširdų kūrybinį palikimą, už mūsų genijaus kūrybos garsinimą“.
Pasak menotyrininkės A. Romanovaitės-Česnulevičienės, visas A. Nedzelskio gyvenimas buvo skirtas M. K. Čiurlioniui ir jis visą laiką buvo su M. K. Čiurlioniu.
Poetas, publicistas, režisierius Vytautas V. Landsbergis, kuriam teko nemažai bendrauti su A. Nedzelskiu, rašo, kad simboliška, jog A. Nedzelskis iškeliavo M. K. Čiurlionio 150-ojo gimtadienio šurmulyje: „Kai kūriau filmą „Debesies laivu“, su tėvuku nuvykom į [M. K. Čiurlionio namus] muziejų ir jie ilgokai kiemelyje šnekėjosi. Dalis to pokalbio (ir pasivaikščiojimai po muziejų, pašposavimai bei pagrojimai) pateko į filmą. […] Dabar suprantu, kad tai buvo paskutinė galimybė jį pašnekinti, nes kai Adelbertas atvažiavo į filmo premjerą Merkinėje, jis jau visiškai nebegirdėjo, sakė – skaitęs filmą iš lūpų, kas ką kalba.“
Naudota literatūra:
- „Adelbertas Nedzelskis“, Druskininkų miesto savivaldybė: https://byt.lt/mS9I1.
- Milda Vyšteinaitė, „Adelbertas Nedzelskis“, Žemaičių žemė: https://byt.lt/zy4O7.
- „Mirė menotyrininkas, dailininkas, muziejininkas Adelbertas Nedzelskis“, lrt.lt: https://byt.lt/MzObG, 15min.lt: https://byt.lt/1kJ40.
Nuotraukoje – Adelbertas Nedzelskis. Aušros Romanovaitės-Česnulevičienės nuotrauka iš: https://byt.lt/AlglQ