Adelbertas Nedzelskis – dailininkas, muziejininkas, menotyrininkas, visuomenės ir kultūros veikėjas. Jis gimė 1933 m. rugsėjo 21 d. Rietave. 1948 m. gegužės mėn. jam teko palikti mokyklą ir kartu su tėvais bei seneliais pradėti ilgą Golgotos kelią į Sibirą. Taip jis atsidūrė Buriatijoje. Į Lietuvą grįžo 1958 m. Tais pačiais metais įstojo į Telšių taikomosios dailės technikumą, kurį baigė 1963 metais. Tada išvyko gyventi į Druskininkus. Iš pradžių dirbo pirmojoje vidurinėje mokykloje darbų mokytoju. 1964 m. buvo paskirtas M. K. Čiurlionio memorialinio muziejaus direktoriumi. 1965–1971 m. A. Nedzelskis neakivaizdiniu būdu Lietuvos dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija) studijavo menotyrą. Institutą baigė 1971 metais. 1980 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu. Yra surengęs personalinių kūrybos parodų, dalyvavęs daugelyje grupinių dailės parodų, Pasaulio žemaičių kūrybos parodose ir kt.
Jis yra puikus medžio meistras, kuria akvareles, pasteles.
M. K. Čiurlionio memorialiniam muziejui Druskininkuose A. Nedzelskis vadovavo iki 1997 metų. Už nuopelnus saugant, tyrinėjant ir propaguojant M. K. Čiurlionio kūrybinį palikimą jis yra apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino medaliu.
A. Nedzelskio rūpesčio dėka po 50 metų į Druskininkus iš JAV sugrįžo druskininkiečio Petro Viščino archyvas: apie 200 tomų knygų bei didžiulė dailės darbų kolekcija. Adelbertas Nedzelskis kruopščiai sutvarkė šią kolekciją, įkūrė Druskininkų miesto muziejų. Daugelį metų jis kūrė šio muziejaus ateities veiklos projektus. Deja kol kas ne viską pavyko realizuoti, ir dabartiniai miesto valdininkai ne visada supranta bei įvertina muziejaus reikšmę miesto kultūriniame gyvenime.
A. Nedzelskis yra Vytauto K. Jonyno kūrinių ekspozicijos vienas iš įkūrėjų ir iki 1997 m. buvo jos veiklos koordinatorius.
Yra vadovavęs M. K. Čiurlionio draugijos Druskininkų skyriui.
1999 m. A. Nedzelskis išleido knygą „Valerija Čiurlionytė Karužienė“. Tai leidinys apie šviesią, daug Lietuvos kultūrai nusipelniusią asmenybę. Šis leidinys tai kartu ir pagarbus nusilenkimas abiems M. K. Čiurlionio seserims.
A. Nedzelskis 1997 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino I laipsnio medaliu. Jam 2003 m. suteiktas Druskininkų garbės piliečio vardas (2003 m.). 2018 m. jam už reikšmingą, aktyvią ir kūrybingą veiklą kultūros ir meno srityje Druskininkų savivaldybė paskyrė Kultūros puoselėtojo premiją.
***
Tarp daugelio iškilių Rietavo žmonių pagarbiai minimas nemažas būrys dailininkų, kurie savo kūryba, parodomis įsijungia į visos šalies, o ypač į Rietavo kultūrinį gyvenimą. Vienas jų – Adelbertas Nedzelskis. Jo vaikystė prabėgo Rietave. Adelbertas matė buvusių kunigaikščių Oginskių dvaro rūmų didybę, mėgo vaikščioti senojo parko takais, klausytis pasakojimų apie dvaro muzikines tradicijas. Čia jo dėmesį patraukė ir nepakartojami mėnesienos atspindžiai veidrodiniame didžiojo tvenkinio paviršiuje. Be abejo, visa tai paliko pėdsakus augančio menininko širdyje ir atsispindi jo kūryboje.
Taip jau buvo lemta, kad šis garbus žmogus daugiausiai laiko praleido toli nuo savo tėviškės – Dzūkijoje, čiobreliais, pušimis bei gaiviais šaltinių vandenimis garsėjančiuose Druskininkuose.
Mes, žemaičiai, kalbėdami apie šį miestą, visada prisimename Mikalojų Konstantiną Čiurlionį – čia ta geroji terpė, kuri brandino būsimąjį kompozitorių ir dailininką. Tuo pat metu druskininkiečiai, galvodami apie žemaičius, bene pirmiausiai prisimena A. Nedzelskį, žmogų labai tvirtai įaugusį į jų žemę. Visa šio žmogaus darbinė veikla susijusi su Dzūkija, M. K. Čiurlionio atminties bei kūrybinio palikimo puoselėjimu.
M. K. Čiurlionis, atvykęs mokytis į Žemaitiją, pamilo šį kraštą, jo žmones, papročius ir visa tai rado atgarsį jo kūryboje. Net asmeninį gyvenimą jis susiejo su žemaite – Sofija Kymantaite, kuri visą laiką, kol buvo kartu su M. K. Čiurlioniu, skatindavo jį kurti. Dailininkas A. Nedzelskis, jaunystėje praėjęs sunkų tremtinio kelią tolimajame Sibire, įsigijęs specialybę, apsistojo Druskininkuose. Nuo to laiko jis ir rūpinasi M. K. Čiurlionio atminimo išsaugojimu ir kūrybos populiarinimu. 33 metai atiduoti M. K. Čiurlionio memorialiniam muziejui. Šiandien M. K. Čiurlionio namelį Druskininkuose žino kiekvienas miesto gyventojas ir kurorte poilsiaujantis žmogus. Čia vyksta klasikinės muzikos koncertai, klasikinės muzikos gerbėjus savo meistriškumu žavi daugelis iškilių atlikėjų. Muziejuje dirbant A. Nedzelskiui, lankytojus čia sutikdavo ir išlydėdavo M. K. Čiurlionio „Jūros“, „Miško“ bei kitų jo sukurtų muzikinių kūrinių garsai.
Paklaustas, koks gyvenimo etapas jam buvo svarbiausias, A. Nedzelskis atsako:
„Svarbiausi buvo tie trys dešimtmečiai, praleisti prie Čiurlionio namų slenksčio… Per tą laiką muziejuje drauge su manimi dirbo daugiau nei pusšimtis darbuotojų, vieni trumpiau, kiti ilgiau. Tačiau tai buvo tie žmonės, ant kurių laikėsi muziejus. Ir apie kiekvieną iš jų būtų galima kalbėti ir kalbėti, nesvarbu, ar tai buvo valytoja, ar salės prižiūrėtoja, ar mokslo darbuotojas, ar ekskursijų vadovai. Kiekvieno indėlis labai svarbus, lankytojus pasitinkant ir išlydint, perteikiant jiems žinią apie Druskininkus, Čiurlionį, Lietuvą. Čiurlionio asmenybė, jo kūrybos fenomenas muzikoje, dailėje yra neišsemiami dalykai, žodžiais sunkiai nusakomi. Per Čiurlionį pasaulis sužino ir apie Lietuvą. Daugeliui muziejus buvo tarsi Lietuvos atstovybė, žmonės sakydavo: čia yra tikra Lietuva.“
Parengė Milda Vyšteinaitė, Danutė Mukienė
Tekstas paskelbtas įgyvendinant 2022 m. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamą projektą „Elektroninis žurnalas „Žemaičių žemė“
