Gabrielius Juozapas Narutavičius (lenk. Gabriel Józef Narutowicz, 1865–1922) – mokslininkas, Lenkijos hidroelektrinės inžinerijos profesorius ir politikas, Lenkijos prezidentas nuo 1922 m. gruodžio 11 d., Lietuvos Nepriklausomybės Akto (1918 m. vasario 16) signataro Stanislovo Narutavičiaus brolis. G. Narutavičius prieš išrenkant jį Lenkijos prezidentu Lenkijos valstybėje buvo ėjęs ir kitas atsakingas pareigas – viešųjų darbų ministro (1920–1922 m.), o 1922 m. trumpai – užsienio reikalų ministro. Jis, tuo metu Lenkijoje garsus inžinierius ir politiškai nepriklausomas, buvo pirmasis išrinktas valstybės vadovas po to, kai Lenkija po galių padalijimo atgavo suverenitetą.
G. Narutavičius gimė 1865 m. Telšiuose kilmingoje bajoriškas šaknis turėjusioje, patriotiškoje šeimoje. Studijavo Sankt Peterburgo imperatoriškajame universitete, o vėliau perėjo mokytis į Ciūricho politechnikumą ir baigė studijas Šveicarijoje. Inžinieriaus profesiją turinti Gabrielius garsėjo kaip elektrifikacijos pradininkas, jo darbai buvo pristatomi parodose visoje Vakarų Europoje. G. Narutavičius vadovavo pirmosios Europos hidroelektrinės Monthey, taip pat ir Mühleberg ir Andelsbuch hidroelektrinių statybos darbams. 1907 m. jis tapo hidroelektrinių ir vandens inžinerijos profesoriumi ETH Ciuricho vandens statybos institute, 1913–1919 m. buvo šio instituto dekanas.
1919 m. rugsėjo mėnesį jį Lenkijos valdžia pakviestė atstatyti tautos infrastruktūrą po Pirmojo pasaulinio karo sugriovimų. 1920 m. birželio 23 d. Narutavičius tapo Vladislovo Grabskio vyriausybės viešųjų darbų ministru. Po sėkmingo Lenkijos delegacijos pasirodymo Genujos konferencijoje 1922 m. birželio 28 d. jis tapo užsienio reikalų ministru Arturo Śliwińskio kabinete.
Narutavičius buvo nepraktikuojantis katalikas ir aktyvus masonas.
Per 1922 m. rinkimus G. Narutavičių palaikė centro kairieji, ypač Lenkijos liaudies partija „Wyzwolenie“, ir tautinės mažumos, tačiau jį stipriai kritikavo dešinieji nacionaldemokratai. Kraštutinių dešiniųjų zealotai, ultrakatalikiškos sąjungos ir nacionalistai nusitaikė į jį už simpatijas Lenkijos žydams. Nugalėjęs kitą kandidatą Maurycy Zamoyski, Narutavičius buvo išrinktas pirmuoju Antrosios Lenkijos Respublikos prezidentu. Šias pareigas jis ėjo vos penkias darbo dienas, nes buvo nužudytas psichiškai sutrikusio Eligiuszo Niewiadomskio Zachętos dailės galerijoje vykusioje parodoje.
Jo laidotuvėse kuriose dalyvavo beveik pusė milijono žmonių. G. Narutavičius garbingai palaidotas 1922 m. gruodžio 22 d. Varšuvos Šv. Jono katedroje.
IŠSAMIAU
Narutavičiaus šeima
Bajoriškas šaknis turėjęs Gabrieliaus Juozapo Narutavičiaus tėvas Jonas Narutavičius buvo teisėjas (išrinktas nuo Telšių pavieto), Brėvikių dvaro seniūnas, o vėliau ir savininkas. Brevikų dvaras ilgą laiką priklausė senai Žemaičių bajorų Noručių giminei (jie savo pavardę pakeitė į Narutowizc). Ši giminė herbą gavo 1413 m. Horoldės aktų metu. Jo šeimai priklausė apie 800 dešimtinių žemės. Dėl dalyvavimo 1863 m. sausio mėn. sukilime prieš Rusiją buvo nuteistas metams kalėti. Tėvas mirė kai Gabrieliui buvo vieneri.
Gabrieliaus motina Viktorija Ščepovska (Wiktoria Szczepkowska) buvo trečioji Jono Narutavičiaus žmona. Po vyro mirties ji pati augino sūnus. Išsilavinusi moteris, įtakojama Apšvietos epochos filosofijos, turėjo didelę įtaką Gabrieliaus ir jo brolių bei seserų pasaulėžiūros raidai. 1873 m. ji persikėlė gyventi į Liepoją (Latvija), kad jos vaikai nebūtų verčiami lankyti rusiškos mokyklos (rusinimas Latvijoje po 1863 m. sukilimo buvo silpnesnis negu Lietuvoje ir Lenkijoje).
Gabrieliaus Narutavičiaus brolis Stanislovas Narutavičius, Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1918 m., tapo Lietuvos, o ne Lenkijos piliečiu. Anksčiau, I pasaulinio karo pabaigoje, Stanislovas buvo Lietuvos Tarybos – laikinojo Lietuvos parlamento narys, o 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.
Gabrielius Narutavičius vidurinį išsilavinimą įgijo Liepojos gimnazijoje (Latvija). Tada jis įstojo į Sankt Peterburgo imperatoriškojo universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą. Susirgęs sustabdė studijas, o vėliau perėjo studijuoti į Ciuricho politechnikumą Šveicarijoje, ten mokėsi 1887–1891 metais.
Narutavičius, būdamas Šveicarijoje, padėjo ištremtiems lenkams, bėgantiems nuo Rusijos valdžios. Jis taip pat buvo susijęs su lenkų emigrantų socialistų partija „Proletariatu“. Dėl bendravimo su šia partija jam buvo uždrausta grįžti į Rusiją ir buvo išduotas arešto orderis jam suimti. 1895 m. G. Narutavičius įgijo Šveicarijos pilietybę ir, baigęs mokslus, pradėjo dirbti inžinieriumi – tiesėt St. Gallen geležinkelį.
G. Narutavičius iš karto užsirekomendavo kaip puikus inžinerijos ekspertas ir 1895 m. tapo darbų prie Reino upės vadovu. Vėliau jį pasamdė Kuršteino techninis biuras. Jo darbai buvo eksponuojami tarptautinėje parodoje Paryžiuje (1896 m.), jis tapo žinomu elektrifikacijos pradininku Šveicarijoje. G. Narutavičius vadovavo daugelio kitų Europos hidroelektrinių statybai, pavyzdžiui, Monthey, Mühleberg ir Andelsbuch.
1907 m. jis tapo ETH Ciuricho profesoriumi Ciuricho vandens statybos institute. 1913–1919 m. buvo šio instituto dekanas. Jis buvo ir Šveicarijos vandens ūkio komiteto narys. 1915 m. jis išrinktas Tarptautinio Reino upės reguliavimo komiteto pirmininku.
Pirmojo pasaulinio karo metais jis bendradarbiavo su Generaliniu Šveicarijos komitetu, kurio užduotis buvo padėti karo aukoms Lenkijoje. Jis buvo ir La Pologne et la Guerre, įsikūrusios Lozanoje, nariu.
Garsėjo kaip Juzefo Piłsudskio idėjų pasekėjas.
1919 m. rugsėjo mėnesį G. Narutawiczius Lenkijos vyriausybės buvo pakviestas grįžti į Lenkiją dalyvauti atkuriant tautos infrastruktūrą.
Grįžęs į Lenkiją, 1920 m. birželio 23 d. Narutavičius tapo Vladislovo Grabskio vyriausybės viešųjų darbų ministru. Jis šias pareigas ėjo iki 1922 m. birželio 26 d. (keturiuose skirtinguose vėlesniuose ministrų kabinetuose: Władysławo Grabskio, Wincenty’io Witoso ir pirmojoje bei antrojoje Antoni Ponikowskio vyriausybėse). Tapęs viešųjų darbų ministru, Narutavičius nedelsdamas ėmėsi Lenkijos atkūrimo darbų, panaudodamas Šveicarijoje įgytą elektrifikacijos pradininko patirtį. Netrukus jis pradėjo pertvarką biurokratijoje ir per dvejus metus darbuotojų skaičių sumažino keturis kartus, taip smarkiai padidindamas jos efektyvumą.
G. Narutavičius dažnai keliaudavo po šalį, asmeniškai prižiūrėdavo ir vadovaudavo viešiesiems darbams. Iki 1921 m. buvo atstatyta beveik 270 000 pastatų ir 300 tiltų, sutvarkyta dauguma kelių ir nutiesta apie 200 km greitkelių. Jis taip pat projektavo užtvankas ir prižiūrėjo hidroelektrinės statybą Porąbkoje prie Solos upės Beskidų kalnuose, taip pat vykdė Vyslos upės drėkinimo kontrolę.
Politiniu požiūriu turėjo nuosaikų, protingo ir plačių pažiūrų žmogaus reputaciją. Jis buvo vyriausybės narys kiekviename paskesniame kabinete (nuolatinės vyriausybės krizių ir kaitos laikotarpiu). 1922 m. balandžio mėn. Narutavičius buvo deleguotas (kartu su to meto užsienio reikalų ministru Konstantijumi Skirmuntu) dalyvauti Genujos konferencijoje ir jam buvo įteikta padėka už Lenkijos delegacijos sėkmę. Daugelis Vakarų diplomatų labiau pasitikėjo aukšto rango gerbingu G. Narutavičiu nei kitais naujai atkurtos šalies vyriausybės ministrais.
1922 m. birželio 28 d. G. Narutavičius tapo Arturo Śliwińskio vyriausybės užsienio reikalų ministru. Jis taip pat ėjo šias pareigas vėlesnėje Juliano Ignacy Nowako vyriausybėje. 1922 m. spalį atstovavo Lenkijai konferencijoje Taline. 1922 m. rinkimuose jis rėmė centro dešinės Nacionalinę visuomeninę sąjungą (Unia Narodowo-Państwowa), susijusią su Józefu Piłsudskiu. Jis pats buvo Rytų pasienio visuomenės sąjungos (Państwowe Zjednoczenie na Kresach) kandidatas, bet negavo vietos parlamente.
Rinkimai
Pralaimėjęs rinkimus į parlamentą, G. Narutavičius toliau dirbo užsienio reikalų ministru Juliano Nowako vyriausybėje. Jo paties nuostabai, gruodžio mėnesį Lenkijos liaudies partija „Wyzwolenie“ jį iškėlė kandidatu rinkimuose.į prezidentus. J. Piłsudskis bandė atgrasyti jį nuo kandidatavimo į šias pareigas, o ir jis pats iš pradžių norėjo atmesti savo kandidatūrą, tačiau galiausiai sutiko kandidatuoti.
Pagal kovo mėnesio Lenkijos Konstituciją prezidentą turėjo išrinkti Nacionalinė Asamblėja, tai yra du parlamento rūmai (Pol: Zgromadzenie Narodowe, t. y. Seimas ir Senatas). Po pirmojo balsavimo turo aiškaus nugalėtojo nebuvo. Antrajame ture buvo pašalintas oficialus socialistų kandidatas Ignacy Daszyńskis, bet ir vėl nebuvo aiškaus nugalėtojo. Kiti iškrito du kandidatai, kuriems labiausiai pritarė tautinių mažumų atstovai Janas Baudouinas de Courtenay ir Stanisławas Wojciechowskis (pastarąjį palaikė dalis kairiųjų). Paskutiniame ir lemiamame ture liko tik du kandidatai: grafas Maurycy Klemensas Zamoyski (jį palaikė dešinysis Nacionalinis demokratijos judėjimas) ir G. Narutavičius (jį palaikė kai kurie centro ir kairiųjų partijų bei įvairių tautinių mažumų atstovas).
G. Narutavičiui atiteko kairiųjų, tautinių mažumų atstovų balsai (šie atstovai buvo pasiryžę nugalėti Nacionalinės demokratijos judėjimą) ir centristinės Lenkijos liaudies partijos „Piast“ (PSL „Piast“) balsus. Ši paskutinė grupė, iš pradžių linkusi palaikyti Zamoyskį, netikėtai perėjo į G. Narutavičiaus pusę. Galiausiai G. Narutavičius laimėjo. Jis gavo 289 balsus, o Zamoyski – 227 balsus. Taip G. Narutavičius tapo pirmuoju Antrosios Lenkijos Respublikos prezidentu.
G. Narutavičiaus pergalė buvo itin nemaloni staigmena įvairiems dešiniųjų partijų veikėjams. Po rinkimų kai kurios katalikų ir nacionalistų grupės pradėjo agresyvią kampaniją prieš G. Narutavičių. Be kitų kaltinimų, jie vadino jį ateistu ir masonu, o kai kurios spaudos atstovai vadino jį „žydų prezidentu“. Prieš J. Pilsudskį nusiteikusi frakcija, remiama generolo Józefo Hallerio, taip pat kritikavo naujojo prezidento bendrą paramą J. Piłsudskio politikai.
Gabrielius Narutavičius ėjo Lenkijos prezidento pareigas vos penkias dienas. Per jo priesaikos ceremoniją 1922 m. gruodžio 11 d. Nacionalinės demokratijos nariai ir kiti išreiškė savo pasipriešinimą išrinktajam prezidentui antivyriausybinėmis demonstracijomis Varšuvoje. Anksčiau tą dieną jo išrinkimo priešininkai bandė neleisti išrinktajam prezidentui patekti į Seimą, blokuodami gatves ir svaidydami purvu į jo automobilių koloną.
G. Narutavičius niekada nebuvo patenkintas plačiai paplitusiu įsitikinimu, kad jis yra kairiųjų atstovas Lenkijos politikoje. Lenkijos valstiečių partijos „Wyzwolenie“ kandidatu jis buvo tapęs tik atsitiktinai. Iš pradžių jis taip pat nesitikėjo laimėti rinkimų (pirmajame ture G. Narutavičius surinko tik 62 balsus, o grafas Zamoyski – 222).
Pirmosiomis dienomis po priesaikos G. Narutavičius susitiko su Krikščionių demokratų partijos atstovais ir kardinolu Aleksandru Kakowskiu. Jis suprato, kad parlamente bus neįmanoma suformuoti daugumos vyriausybės, todėl jis pabandė sukurti vyriausybę, nepriklausančią parlamento kompetencijai. Kaip geraborišką gestą jis dešiniesiems jis savo varžovui Zamoyskiui pasiūlė užsienio reikalų ministro postą.
Nužudymas
Praėjus vos penkioms dienoms po to, kai G. Narutavičius pradėjo eiti pareigas, jis 1922 m. gruodžio 16 d. buvo nužudytas jam lankantis meno parodoje Zachętos nacionalinėje dailės galerijoje. Žudikas buvo tapytojas Eligiuszas Niewiadomskis, turėjęs tam tikrų ryšių su dešiniojo sparno partija, bet nuo 1905 m. tapęs J. Piłsudskio šalininku. Žudikas buvo nuteistas mirties bausme per 1 dieną. 1923 m. sausio 31 d. nuosprendis žudikui įvykdytas prie Varšuvos citadelės. (G. Narutavičiau nužudymas yra pagrindinė 1977 m. sukurto lenkų vaidybinio filmo „Prezidento mirtis“ (lenk. Śmierć prezydenta), kurį režisavo Jerzy Kawalerowicz, tema).
Gabrielius Narutavičiaus iškilmingos laidotuvės švyko 1922 m. gruodžio 22 dieną. Jis palaidotas Varšuvos Šv. Jono arkikatedroje.
Naudota literatūra:
- Lietuvių enciklopedija, t. 20, Bostonas, 1964, p. 16.
- Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt/straipsnis/gabriel-narutowicz/ (žr. 2024-02-28).
- Vikipedija. Laisvoji enciklopedija: https://en.wikipedia.org/wiki/Gabriel_Narutowicz (žr. 2024-02.28).