Jurgis Narjauskas (1876–1943) – Romos katalikų dvasininkas, prelatas, profesorius, diplomatas, publicistas, vertėjas, tautosakininkas, spaudos bendradarbis. Jis gimė 1876 m. balandžio 21 d. Vilkaviškio apskrities Parausių kaime. Mokėsi Paežerių pradinėje mokykloje. Ją baigęs, 1887– 1893 m. Marijampolės gimnazijoje. 1899 m. baigė Seinų kunigų seminariją. Studijų metais su kitais savo draugais klierikais, tarp kurių buvo ir A. S. Būčys, A. Civinskas, J. Šidlauskas, iš lenkų kalbos išvertė lenkų dvasininko Povilo Smolikovskio knygą „Marijos mėnuo“ (išleista
Tų pačių metų balandžio 23 d. buvo įšventintas į kunigus. Seinų kunigų seminarijoje, 1899–1903 m. – Romoje Grigaliaus universiteto Teisių fakultete ir šv. Apolinaro institute bažnytinę teisę. Papildomai Fribūro universitete studijavo ir bažnytinio giedojimo teisę ir baigė šį universitetą.
1903 m. jam suteikti kanonų ir bažnytinės teisės mokslų daktaro laipsniai. Tais pačiais metais jis sugrįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas Liubavo parapijos vikaru. Tuo laikotarpiu jis įsijungė į lietuvių tautinį ir kultūrinį judėjimą, parapijoje vietoje lenkiškų įvedė kas antrą savaitę lietuviškas giesmes, pradėjo lietuvius mokyti lietuviškai giedoti rožinį, kitas giesmes, platino draudžiamas lietuviškas knygas. 1904 m. Ožkabalių kaime užrašė to krašto dainų, kurios paskelbtos 1998 m. Vilniuje išleistame knygų serijos „Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka“ leidinyje – t. IX–X). Po studijų iki Pirmojo pasaulinio karo dėstė lietuvių kalbą Seinų kunigų seminarijoje. 1904 ar 1905 m. paskirtas eiti Seinų katedros vikaro pareigas ir pakviestas Seinų kunigų seminarijoje dėstyti bažnytinio giedojimo ir lietuvių kalbos, vėliau – ir lotynų kalbos. Šioje seminarijoje jam suteiktas profesoriaus vardas. 1905 m. jis Seinuose kartu su bendraminčiais kunigais įsteigė spaustuvę „Laukaitis, Dvaranauskas, Narijauskas ir Bendrovė“ (veikė 1906–1915 m.). Čia buvo spausdinamos ne tikknygos, bet ir laikraščiai, tarp jų ir savaitraštis „Žiburys“ bei jo priedai „Artojas“, „Šaltinėlis“, „Vainikas“, „Vainikėlis“, „Kvieslys“. Jam dirbant Senuose, čia 1906-aisiais buvo įkurta „Žiburio“ draugija. Prie jos veikė choras (vadovas kunigas Dvaranauskas). 1906 m. J. Narjauskas buvo paskirtas dirbti konsistorijos sekretoriumi, o 1910–1912 m. ėjo konsistorijos regento pareigas. 1909 m. jis tapo Lietuvių mokslo draugijos nariu, dalyvavo jos dainų ir melodijų rinkimo komisijos darbe.
1913 m. J. Narjauskui suteiktas Seinų kapitulos garbės kanauninko vardas.
Pirmojo pasaulinio karo metais Mogiliave, Petrapilyje rūpinosi lietuvių pabėgėlių reikalais. Vėliau jį Kubanėje suėmė ir įkalino, Jekaterinogrado komunistai apkaltino jį rengus sukilimą ir nuteisė mirties bausme. Atsitiktinai mirties pavyko išvengti. 1918 m. J. Narjauskas grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Seinuose.
Nuo 1919 m. rugsėjo iki 1922 m. balandžio jis atstovavo Lietuvos episkopatui – buvo pirmasis Lietuvos atstovas prie Šventojo Sosto. Romoje jis teikė informaciją Vatikanui apie katalikų padėtį Lietuvoje, leido italų kalba dvisavaitinį informacijos laikraštį „Eco di Lituania“ („Lietuvos aidas“). Tuo laikotarpiu jis daug laiko skirdavo Dantės kūrybai. Italijoje jis kaupė medžiagą būsimoms paskaitoms apie vizijų įtaką Dantės poemoms, domėjosi Petrarkos kūrybos šaltiniais, lotynų bevardės giminės likimu romanų kalbose, iš italų į lietuvių kalbą išvertė italų kompozitoriaus Amilkarės Ponkjelio operos „Lietuviai“ libretą. Vėliau jis susipyko su savo bičiuliu – Lietuvos užsienio reikalų ministerijos patarėju kanauninku Kazimieru Prapuoleniu, pasitraukė iš diplomatinės veiklos ir sugrįžo į Lietuvą. 1924 m. jis dirbo Kaune – dėstė lotynų ir italų kalbas „Aušros“gimnazijoje, Kauno kunigų seminarijoje, Lietuvos universitete. Tuo laikotarpiu jis iš lotynų kalbos pradėjo versti romėnų poeto Ovidijaus Nasono poeziją, 1928 m. su kunigu vertėju Motiejumi Gustaičiu išleido knygą apie Ovidijų „Biografija. Autobiografija. Pasirinktos vietos“. Jis į lietuvių kalbą yra išvertęs ir A. Palmieri knygą „Finlandija“, Vergilijaus „Eneidą“, Ovidijaus „Metamorfozes“, Petrarkos „Sonetus į Laurą“, religinių giesmių, kai kurias operetės „Don Paskualė“ libreto dalis.
1925–1928 m. J. Narjauskas ėjo klebono pareigas Gelgaudiškyje. Tuo laikotarpiu jis išvertė Dantės „Skaistyklą“ ir tris „Dausų“ giesmes. Visos „Dieviškosios komedijos“ vertimas užtruko dvylika metų, knyga išleista tik 1938 m.
1928 m. buvo perkeltas į Telšių vyskupiją. Čia jis ėjo bažnytinio tribunolo oficiolo ir Telšių seminarijos profesoriaus pareigas. Tuo laikotarpiu savo straipsnius religijos, teisės ir kitais klausimais skelbė leidiniuose „Draugija“, „Vadovas“, „Vienybė“, „Žemaičių prietelius“ ir kt.
Mirė J. Narjauskas 1943 m. sausio 29 d. Telšiuose, palaidotas senosiose Telšių kapinėse.
Parengė Danutė Mukienė
Naudota literatūra:
- Vanagas Vytautas, „Jurgis Narjauskas“, Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 16, Vilnius, 2009, p. 58. ↑
- Žurnalistikos enciklopedija, Vilnius, 1997.
- Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka (žr. 2022-04-08).
Tekstas paskelbtas vykdant 2022 m. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamą projektą „Elektroninis žurnalas „Žemaičių žemė“
