Montvydas Pranas  (Mantvydas)

Pranas Montvydas (Mantvydas, 1894–1960) – viena iškiliausių Žemaičių krašto asmenybių, mokslininkas, filosofas, pedagogas, spaudos bendradarbis, publicistas, visuomenės ir kultūros veikėjas. Jis kilęs iš Pučkorių kaimo (Platelių apyl. Plungės r.).

Kartą Plungės rajono „Kibirkšties“ laikraštyje buvo išspausdintas prašymas atsiliepti tuos, kas turi eksponatų kuriamam žydų muziejui. Stanislovas Valančiauskas iš Pučkorių kaimo atvežė ir parodė nuotrauką, kurioje matėsi Dovydo žvaigždė. Pasirodo, tai tik vienas lapas iš Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių išleisto lankstuko „Kaip gražu ir gera belaisvių stovyklose“. Šis leidinys buvo itin įdomus istorikams. Dar didesnės vertės pasirodė besąs S. Valančiausko turėto krepšio turinys, ten gulėję nuo laiko pageltę lapai. Tarp jų buvo ir Prano Montvydo – Lietuvos katalikų universiteto reikalų vedėjo – pažymėjimas, tremtyje rusiškai parašyta autobiografija.

Tokia buvo Prano Montvydo sugrąžinimo iš užmaršties pradžia.

Įsikalbėjus su Stanislovu, paaiškėjo, kad jis nuo pražūties išgelbėjo P. Montvydo archyvą, po mirties likusį sesers namuose, kurie buvo Valančiauskų kaimynystėje. Laikui einant, P. Montvydo sesuo namą pardavė, išsikėlė gyventi kitur, o naujieji šeimininkai sodyboje likusius „popierius“ iš didelės skrynios ėmė naudoti prakurui. Būtų gal visus ir sukūrenę, jeigu ne Stanislovas. Beje, tiek S. Valančiauskas, tiek ir P. Montvydas kilę iš tos pačios giminės kaip ir Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius.

Pranas Montvydas – vienas iškiliausių Žemaitijos mokslo žmonių

Jis gimė 1894 m. lapkričio 22 d. (pagal seną kalendorių – gruodžio 4 d.). Pranas buvo vyriausias Prano Montvydo ir Valerijos Montvydienės (mergautinė pavardė Vizgirdaitė) sūnus. Jį pakrikštijo kitą dieną po gimimo Gegrėnų bažnyčioje. Metrikų knygoje pavardė „Montvydas“ įrašyta buvo su „o“, o ne su „a“ ir tokia jo pavardės forma išliko daugmaž iki 1934 metų – taip savo pavardę rašė tiek pats P. Montvydas, tiek ir kiti žmonės.

Pradinę mokyklą Pranas Montvydas baigė 1909 metais. Vėliau iki 19 metų dirbo pas tėvus. 1913 m. įstojo į buhalterijos kursus Kaune. Po 10 mėnesių užbaigęs juos, Pranas apie metus dirbo buhalteriu. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, grįžo pas tėvus. Tėviškėje užsiėmė žemės ūkio darbais, aktyviai dalyvavo to meto vietinio jaunimo kultūrinėje veikloje, ypač 1916-1918 metais Platelių apylinkėje veikusioje „Saulutės“ draugijoje. Jis rašė į šios draugijos laikraštį straipsnius, eilėraščius, rūpinosi leidinio platinimu.

Tuo metu „Saulutės“ draugija rengė kursus savo nariams ir kitiems žmonėms. Juose buvo dėstoma tikyba, lietuvių kalba, geografija, gamta, aritmetika. Pranas Montvydas šiuose kursuose dėstė istoriją.

Prisidėjo prie „Blaivybės“ renginių organizavimo. Laisvalaikiu daug skaitė. Pasibaigus karui, keletą mėnesių dirbo mokytoju kaimo mokykloje, o 1920-1922 metais mokėsi Telšiuose. 1922 m. įstojo į Kauno universitetą. Čia studijavo filosofiją, psichologiją, literatūrą ir lietuvių kalbą. Universitete ėmė garsėti kaip labai geras vertėjas, nors jį patį labiausiai domino filosofija. 1926 m. baigęs aukštąją mokyklą, jis gavo diplomą, kuriame rašoma, kad P. Montvydas yra „išėjęs visus Teologijos-Filosofijos fakulteto Filosofijos skyriaus filosofijos istorijos, kaip pagrindinės šakos, ir filosofijos sistemos, pedagogikos-psichologijos, lietuvių literatūros, kaip šalutinių šakų, mokslus. Labai gerai išlaikęs visus egzaminus įsigijo visas minėtose šakose aukštojo mokslo baigimo teises.“

Vėliau P. Montvydas išvyko į užsienį toliau gilinti žinias. Trejus metus mokėsi Paryžiaus, Miuncheno, Kelno ir Liuveno universitetuose. Čia jis sutiko daug draugų iš Lietuvos, susirašinėjo su istoriku Z. Ivinskiu, G. Valančiumi, S. Nėrimi, J. Keliuočiu, J. Tarvydu, S. Šalkauskiu, palaikė ryšius ir su kai kuriais kitais iškiliais to meto žmonėmis.

Į Lietuvą P. Montvydas grįžo 1929 m. Apsigyveno Kaune, Laisvės alėjoje, pradėjo dirbti „Židinio“ redakcijoje. Šiame žurnale tuo metu buvo publikuojama itin daug P. Montvydo filosofijos darbų. Rašė apie šventąjį Augustiną, analizavo prancūzų filosofo H. Bergsono požiūrį į materiją ir dvasią, protą ir intuiciją (išsamiai nagrinėjo H. Bergsono knygą „Du moralės ir religijos šaltiniai“. Paryžius, 1934 m.), straipsnyje „Mokslinės katalikų minties kelias“ („Židinys“, 1935 m., Nr. 4) analizavo prof. J. Ereto studiją. Straipsnyje „Senoji išmintis ir modernioji filosofinė mintis“ („Židinys“, 1939 m., Nr. 8-9 ) nagrinėjo bei lygino graikų filosofų ir paskutiniojo šimtmečio filosofų darbus. Straipsnis „Legenda apie Didįjį inkvizitorių“ („Židinys“, 1939 m., Nr. 11 ) – puiki filosofinė F. Dostojevskio romano „Broliai Karamazovai“ recenzija. Straipsnyje „Filosofinės bei politinės srovės rusų emigrantuose“ („Židinys“, 1933 m., Nr. 5-6) P. Montvydas įdomiai analizavo Spalio revoliucijos Rusijoje priežastis. Tyrinėjo ir rusų filosofų N. Berdiajevo, S. Bulgakovo, S. Franko pažiūras. P. Montvydas skaitytojus supažindino ir su politinėmis, filosofinėmis rusų emigrantų srovėmis Europoje. Straipsnis „Idealizmo sukaktuves minint“ („Židinys“, 1931 m., Nr. 12 ) skirtas vokiečių filosofo idealisto Fr. W. Hegelio 100-osioms mirties metinėms. Čia P. Montvydas trumpai apžvelgia mokslininko biografiją. Paskutiniai Fr. W. Hegelio gyvenimo metai kartu buvo ir idealizmo klestėjimo pikas. P. Montvydas kritikuoja vokiečių filosofo spekuliatyvinę logiką bei metafiziką, gamtos filosofiją, ją vadindamas net absurdiška. Sureikšmina tik dvasinių bei kultūrinių sričių Hegelio filosofiją. Išsamiau nagrinėja jo valstybės idėją, tarptautinės teisės supratimą, gana artimą militarizmui.

M. Montvydo darbas „Realumo problema per paskutinius 100 metų“ („Logos“, 1933 m., Nr. 13) yra jo sumanyto platesnio veikalo apie kritinį realizmą dalis. Autorius aptaria pažinimo galimybes, jų raidą filosofijos istorijoje, nagrinėja realumo problemą.

P. Montvydas yra išnagrinėjęs ir korporacijų istoriją – jų atsiradimą, klestėjimą ir sunykimą. Apie tai parašė išsamų darbą „Korporatyvizmo praeitis“ („Židinys“, 1936 m., Nr. 12 ).

Gana įdomus straipsnis „Tapyba ir Poezija“ („Athenaeum“, 1931 m ., t. 2), skirtas vokiečių dramaturgo, meno kritiko G. Ephraimo Lessingo 150-osioms mirties metinėms. E. Lessingas buvo pirmasis, kuris ėmė aiškiai skirti poeziją nuo plastikos ir apie tai parašė veikale „Laokoontas, arba Apie tapybos ir poezijos ribas“ (1766 m.).

P. Montvydas rašė ir į kitus žurnalus: „Logos“ , „Athenaeum“ , „Naujoji Romuva“ , „Ateitis“. Dažnai jis pasirašinėdavo Pučkoriškio, Žvalgonio, M. Pakelčio slapyvardžiais, todėl dabar ne taip lengva išsiaiškinti visus jo parašytus ir spaudoje paskelbtus straipsnius.

P. Montvydas buvo ir Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos narys, Lietuvos Katalikų universiteto reikalų vedėjas (nuo 1933 iki 1938 metų pabaigos), „Kosmo“ žurnalo administratorius.

Jis dalyvavo pirmajame Lietuvių katalikų Mokslų Akademijos lietuvių katalikų mokslininkų suvažiavime ir aprašė jo eigą, tikslus, paskelbė rezoliucijas.

1934 m. gruodžio 29d. P. Montvydas vedė Marijoną Dzenkauskaitę (ji mirė 1937-aisiais).

1938 m. kovo 8 dieną Kauno universiteto teologijos fakultete P. Montvydas apgynė disertaciją „O. Kiulpės kritiškasis realizmas“ ir jam buvo suteiktas filosofijos daktaro laipsnis. Disertacijos originalas dabar saugomas Centriniame valstybiniame archyve.

Nuo 1938 iki 1941 metų P. Montvydas dirbo buhalteriu Aukštosios Panemunės vaikų tuberkuliozinėje ligoninėje. Tuo metu jis aktyviai dalyvavo ir kultūriniame gyvenime: vertėjavo, rašė straipsnius periodiniams leidiniams.

1941 m. sovietams okupavus Lietuvą, P. Montvydas birželio 15 d. buvo ištremtas į Šiaurės Uralo darbo lagerį, kur kartu su kitais bendro likimo draugais kirto mišką. 1942 metų birželio 17 d. P. Montvydą specialus teismas neaišku už ką nuteisė jį dar ir penkerius metus kalėti. 1943 m. sausio 28 dieną NKVD dėl sudėtingos karo situacijos išlaisvino Šiaurės Uralo nuteistuosius, visiems jiems leido grįžti į gimtąsias vietas, o P. Montvydą ištrėmė gyventi į Kamen na Obi miestą (Altajaus kraštas). Šiame mieste jis buvo įrašytas į specialiai perkeltųjų sąrašus – negalėjo turėti paso, negalėjo grįžti namo. Čia jis apie metus gulėjo ligoninėje. Dėl prastos sveikatos negalėjo eiti dirbti į mišką, todėl gavo kitą darbą – tapo kolektyvinio sodo sargu. Dirbo jis ir sargu poliklinikoje, grūdų paruošų kontoroje, Kamen na Obi miesto finansų skyriuje.

Tremtyje P. Montvydas išbuvo gana ilgai. Čia jis antrą kartą vedė – jo žmona tapo Jadvyga Bružienė.

P. Montvydo sugrąžinimu į Lietuvą itin rūpinosi kalbininkas Stasys Dabušis. 1948 m. sausio 14 dieną jis pasiuntė laišką net Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkui J. Paleckiui, kuriame rašoma „Labai prašau Jus leisti sugrįžti į Lietuvą iš Kamenio ant Obės mano draugui Pranui, Prano sūnui Mantvydui, baigusiam aukštąjį mokslą, bet netekusiam sveikatos fiziniam darbui, jau per karą atlikusiam savo bausmę ir dabar laisvai gyvenančiam (sargaujančiam) Altajaus krašte. Montvydas savo mokslu būtų labai naudingas Tarybinei Lietuvai, ir aš pats, apakęs rašto darbui, galėčiau pasinaudoti jo paslaugomis savo stambiam frazeologiniam Rusiškai-lietuviškam žodynui. Pasirašo: Kalbininkas, rašytojas, personalinis pensininkas Stasys Dabušis“.

P. Montvydo grįžimo į Lietuvą dokumentai buvo pradėti ruošti 1948 m., tačiau P. Montvydas iš tremties nebuvo paleistas net 1952 m. 1954 m. rugsėjo 13 d. P. Montvydas parašė pareiškimą buvusios sovietinės sąjungos vidaus reikalų ministerijai, paaiškindamas, kad jo sveikata nebeleidžia dirbti fizinio darbo, o protiniam, atitinkančiam jo išsilavinimą, nėra sąlygų. Ilgamečiai prašymai buvo išklausyti.

Grįžęs į Lietuvą, P. Montvydas vertė iš vokiečių, prancūzų, anglų kalbų. Išvertė D. Didro „Ramo sūnėną“, P. Holbaho „Laiškus Eugenijai“, „Sveiką protą“.

Dirbo daug, tačiau prarastos sveikatos ir prabėgusių metų sugrąžinti nebebuvo įmanoma. Mirė P. Montvydas 1960 m. rugpjūčio 8 dieną. Palaidotas Kaune.

Filosofijos ir sociologijos instituto (Vilniuje) mokslinis bendradarbis A. Poška yra parengęs spaudai P. Montvydo raštus, tačiau jie kol kas neišleisti. Nemažai P. Montvydo asmens dokumentų, fotonuotraukų, daug laiškų, įvairių rankraščių yra perduota saugoti Lietuvos literatūros ir meno archyvui Vilniuje. Tikėkimės, kad visa tai kada nors turės galimybę pamatyti, perskaityti visi, kas domisi P. Montvydo darbais ir gyvenimu.

 

 

Parengė Darius Gintauskas

 

 

Nuotraukoje – Pranas Montvydas su žmona

 

 

Publikacija paskelbta vykdant 2022 m. įgyvendinant Spaudos, radijo ir televizijos remiamą projektą „Elektroninis žurnalas „Žemaičių žemė“


 

 

Smush Image Compression and Optimization