Renavo bažnyčia, stovinti ant pirmosios Vadagių gyvenvietės kalvelės, nepasižymi architektūriniu išbaigtumu, nes, parapijiečiams pritrūkus pinigų, bažnyčios projektas buvo supaprastintas. Taupant pinigus šventovė buvo šiek tiek pažeminta, atsisakyta bokšto. Gal ir skaudančia širdimi, bet tai atliko pats projekto autorius inžinierius-technikas Liubomiras Hrycevičius. Tai sudarė galimybę klebonui Juozui Dakniui-Dakinevičiui sutrumpinti bažnyčios statybos laiką. 1933 m. birželio 12 d. bažnyčią pašventino vyskupas Justinas Staugaitis.
Keitėsi laikai, keitėsi kunigai, bet kiekvienas pagal išgales bei sugebėjimus rūpinosi renaviškių šventove. Šiuo požiūriu klebonas Petras Mitkus nusipelnė išskirtinio dėmesio.
Vos patekę į Renavo bažnyčios vidų, šoninių navų skliautuose pamatome šešetą tinkinės tapybos darbų. Dažniausiai juose vaizduojamas Kristus su savo mokiniais. Ne vienas vyresnio amžiaus Renavo parapijietis dar puikiai prisimena, kaip klebonas Petras Mitkus juos kūrė. Turi renaviškiai ir savo nuomonę apie šią P. Mitkaus kūrybą. Vieni iš jų tai įvardija kaip baisiausią teplionę, kiti sako, kad jų buvęs ganytojas turėjęs didelį talentą ir pasižymėjęs begaline meile grožiui.
Neužmiršta ir tai, kad P. Mitkus prie bažnyčios buvo įrengęs gėlynus ir tarp jų prikaišęs gražesnių apylinkėse rastų akmenų. O kiek paveikslų dar buvo pritapęs ant drobės!
Dabar bažnyčios priežiūra besirūpinanti Angelina Jansonienė prisimena, kad ir klebonijos sienos anksčiau buvo ištapytos. Patekęs į klebonijos vidų pasijusdavai atsidūręs lyg kokioje pasakoje – akys raibdavo nuo spalvų.
Dešiniajame altoriuje esantis Jėzaus krikšto paveikslas taip pat Petro Mitkaus tapytas. Dar 7 paveikslai saugomi Renavo bažnyčios zakristijoje. Keletą klebono kūrinių teko matyti pas Valeriją Kačinskienę, gyvenančią Telšiuose.
Petro Mitkaus tapytus paveikslus nesunku išskirti iš kitų. Gana gera jų kompozicija, nedidelis spalvų spektras, nepriekaištingai perteikiamas siužetas, didelis dėmesys skiriamas vaizduojamų žmonių veidams. Kaip ir dažnam kitam savamoksliui, taip ir klebonui sunkiausiai sekdavosi tapyti žmonių rankas ir kojas; meistriškumo požiūriu didelis neatitikimas tarp šių kūno dalių ir veidų.
Yra pagrindo manyti, kad P. Mitkus mėgdavo tapyti ir dideles drobes. Renave išlikę jo kūriniai šią prielaidą patvirtina. Štai šv. Pranciškaus paveikslas – 73×159,5 cm, šv. Barboros – 74,5×159,5 cm, Marijos Maloningosios – 74×159 cm, Švč. Jėzaus širdies – 73,3×159,5 cm. Mažesnis tik šv. Mato paveikslas – 40×56,5 cm.
Pas Ireną Kačinskienę saugomi paveikslai taip pat dideli. Kai kurių siužetai sutampa su Renavo bažnyčios skliautine tapyba. Matyt, prieš imdamasis tinkinio varianto buvo viską apmąstęs ir atlikęs ant drobės. Palyginę juos galime daryti išvadą, kad skliautuose esantieji ne itin kvalifikuotai restauruoti, todėl praradę mitkiškąjį braižą ir spalvas.
Kunigas Petras Mitkus vikaravo, klebonavo įvairiose bažnyčiose. Ten jis taip pat galėjo palikti savo kūrinių. Anot Irenos Kačinskienės, daug savo paveikslų klebonas yra padovanojęs giminaičiams, pažįstamiems. Reikia manyti, kad jo paveikslų iki šiol dar gali būti Pakražantyje ir Žvingiuose, kur klebonas dirbo. Renavo bažnyčioje saugomi tik nedidelio P. Mitkaus gyvenimo laikotarpio kūriniai.
Išaiškinus ir apžiūrėjus visus išlikusius P. Mitkaus kūrinius, menotyrininkai galėtų pateikti jų išsamesnį įvertinimą ir šios kūrybos reikšmę mūsų krašto kultūrai. Iki šiol to dar nepadaryta, nors iš tų klebono kūrinių, apie kuriuos užsiminta publikacijoje (tenka apgailestauti, kad keletą jų stipriai paveikė pelėsis), jau dabar galima sakyti, kad tai buvo savito braižo ir didesnio menotyrininkų susidomėjimo vertas tautodailininkas.
Kur gimė, mokėsi, gyveno P. Mitkus?
Gana daug duomenų šia tema pateikė Irena Kačinskienė. Tikslius P. Mitkaus biografinius faktus nurodė Telšių vyskupijos kurija. Monsinjoro generalvikaro J. P. Gedgaudo rašte nurodoma, kad kunigas Petras Mitkus gimė 1925 m. kovo 27 d. Jokšų kaime, Luokės parapijoje, Telšių rajone. Mokėsi Šilutės suaugusiųjų vidurinėje mokykloje ir Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. 1957 m. balandžio 17 d. Kauno arkikatedroje bazilikoje vyskupas Julijonas Steponavičius jį įšventino į kunigus. Nuo 1957 m. birželio 17 d. iki 1957 m. spalio 5 d. buvo Pagėgių ir Rukų vikaras. Po to perkeltas į Švėkšną. Čia vikaravo iki 1958 m. gegužės 30 d. Dar porą metų tas pačias pareigas ėjo Viekšniuose, vienerius – Klaipėdoje. 1961 m. balandžio 29 d. paskirtas Renavo klebonu. Šioje parapijoje dirbo iki 1972 m. kovo 18 d. Gana ilgai klebonavo Pakražantyje – iki 1980 m. spalio 21 d., trejetą metų – Žvingiuose. Čia jį ištiko širdies infarktas. Klebonas mirė 1983 m. lapkričio 19 d.Šilalės ligoninėje. Palaidotas Janapolės kapinėse.
Irena Kačinskienė pasakoja, kad P. Mitkaus mama buvo Kasperavičiūtė, kilusi iš Pavandenės apylinkių, o tėvas buvo kilęs iš Janapolės apylinkių. Susituokę kunigo tėvai iš pradžių gyveno Pupiniuose (Janapolės valsčius).
Mitkų šeima buvo gausi – joje augo 4 dukros ir 3 sūnūs. Už Petrą vyresnės buvo tik visos seserys. Jis nuo mažens mėgo knygas, piešti. Ganydamas gyvulius neišdykaudavo, o laisvą laiką skirdavo savo pomėgiams. 1934 m. P. Mitkus lankė Janapolės pradinę. Tuo metu mirė brangiausias jam žmogus – mama. Paūgėjusios seserys išėjo tarnauti pas Varnių apylinkėse gyvenusius ūkininkus. Po to, namuose likus tik mažamečiams vaikams, Petro tėvui ūkininkauti pasidarė labai sunku. Nutarė vesti antrą kartą. Po to su šeima išvyko gyventi į Šilutės kraštą.
Petras Mitkus apie kunigystę pradėjo svajoti dar būdamas mažas – prisirišo prie Bažnyčios dar mamai gyvai esant. Tapti kunigu Petrui buvo sunku, nes po tėvo antrosios santuokos jų šeimoje atsirado dar daugiau vaikų.
Mokslo metais Petrą labai rėmė Pupiniuose gyvenanti jo mamos sesuo Veronika. Parvykęs iš Kauno pas ją Petras leisdavo ir atostogas. Kai Veronika mirė, ją palaidojo Janapolės kapinėse, ten, kur ilsėjosi ir Petro mamos palaikai. Ten norėjo būti ir buvo palaidotas ir pats klebonas Petras Mitkus.
Parengė Povilas Šverebas
Už suteiktą informaciją apie kleboną Petrą Mitkų publikacijos autorius dėkingas Telšių vyskupijos kurijai.