Martinaitis Pranas

Pranas Martinaitis (1898–1971) – sodininkystės ir daržininkystės specialistas, agrotechnikas, pirmasis Palangos botanikos parko direktorius.  Jis gimė 1898 m. sausio 1 d. Šakių apskrities Gelgaudiškio valsčiaus Mozūriškių kaime mažažemio ūkininko šeimoje – „eigulio pasodoje“. Jo tėvas Pranciškus gimė 1875 m. Mama – Anastazija Dumčiutė, kilusi iš Marijampolės apskrities Šakių valsčiaus Bagdžių kaimo. Prano Martinaičio tėvas buvo gana išsilavinęs žmogus. Iš pradžių jį mokė žinomas lietuviškų knygų platintojas, Sudargo klebonas ir artimas giminaitis kunigas Sideravičius. Stodamas į gimnaziją Prano Martinaičio tėvas jau neblogai susikalbėdavo lotynų, lenkų ir rusų kalbomis.

Martinaičių šeimoje augo 6 vaikai: 3 berniukai ir 3 mergaitės. 1905 m. tėvai, išvažiuodami į Ameriką, pasiėmė kartu su savimi ir vaikus: du berniukus ir mergaitę. Kurį laiką šeima gyveno Brukline. Tėvas dirbo cukraus fabrike. Brukline Pranas pradėjo lankyti mokyklą (jis Amerikoje mokėsi du ir pusę metų). Bruklinas Martinaičiams nebuvo svetingas. Čia susirgę mirė du Pranuko broliai. Miesto oras labai kenkė mamos sveikatai, todėl  ji susirgo. Daktarai A. Martinaitienei patarė grįžti į Lietuvą.
1908 m. ji su vaikais į Lietuvą ir grįžo, o Prano tėvas liko dirbti Amerikoje, materialiai aprūpindamas savo šeimą. Iš savo uždirbtų pinigų jis Šakių rajono Mozūriškių kaime nusipirko 6 ha žemės. Iš pradžių A. Martinaitienė su vaikais Slavikų apylinkės Pusdešrų kaime išsinuomojo namelį. Vaikų Brukline lietuviškai skaityti ir rašyti nemokė, tai teko jiems samdyti Mockaitynės dvarelyje buvusį daraktorių.

Kai iš Amerikos sugrįžo Prano tėvas, Martinaičiai persikėlė gyventi į Gelgaudiškį, kur šeimos galva įsidarbino medžiokliu pas dvarininką Medardį Komarą. Tuo metu Gelgaudiškyje buvo pradinė trijų skyrių rusų ir vokiečių mokykla. Pranukas jau buvo kiek pramokęs „libizavoti“, tai toliau mokslus tęsė šioje Gelgaudiškio, o vėliau ir Šakių mokykloje – iki 1914 metų lankė pradinę ir klasinę mokyklą. Tėvai tikėjosi, kad Pranukas bus mokytojas, todėl rūpinosi, kad sūnus papildomai pasiruošęs įstotų į Veiverių mokytojų seminariją. Tačiau pedagoginis darbas Prano netraukė. Jis pasirinko sodininkystę. Tėvas dėl to labai pyko, na o sūnus džiaugėsi gyvendamas Gelgaudiškyje, patekęs į gerų sodininkų rankas. Jo mokytojai buvo: Varšuviakas, Michalskis, Aleksandras Zajančkovskis.

Gilinti sodininkystės žinias Gelgaudiškyje buvo geros sąlygos, nes čia plytėjo didelis (kaip ir parodinis) vaismedžių sodas, 3 oranžerijos daržovėms ir dekoratyviniams augalams, daugybė inspektų, gėlynų. Prieš rūmus buvusį parterį puošė retų veislių medžiai ir krūmai. Iš introdukluotų vaismedžių čia augo daug obelų, kriaušių, slyvų, cerešnių, vyšnių rūšių, įvairiausi vaiskrūmiai. Ankstyvąsias daržoves dvaro daržininkai augindavo inspektuose ir šiltnamiuose – net ir šviežias bulves.

Tuo metu P. Martinaitis itin susidomėjo knygomis apie augalus. Lietuvių kalba tokių leidinių tada nebuvo, todėl Pranas mokytis pradėjo iš lenkiškų. Knygas jis visą gyvenimą labai brangino.  Turėdamas pinigų didelę jų dalį jis visada išleisdavo kaip tik pirkdamas jas. Iš jo knygų kolekcijos išliko
nedaug kas, nes didelė P. Martinaičio bibliotekos dalis buvo išgrobstyta  Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ir pokario metais, kai P. Martinaitį sovietų valdžia nuteisė ir išvežė į Sibirą. Jis dalį savo asmeninio archyvo, taip pat ir knygų, 1930 m. Kaune vykusios Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodos metu gautą sidabrinį medalį, bei kai kuriuos kitus savo vertingus daiktus 1972 m. pavasarį per vyr. mokslinį bendradarbį J. Kontrimą perdavė tuo metu Vytėnuose organizuotam sodininkystės muziejui. To paties J. Kontrimo bei kitų Lietuvos sodininkystės tyrinėtojų paragintas tais metais P. Martinaitis rašė savo prisiminimus apie buvusius kolegas, sodininkystės istoriją Lietuvoje. Ne viskas išliko. Iš mūsų dienas pasiekusių P. Martinaičio rankraščių tik nuotrupas galime sužinoti ir apie tolesnį jo paties likimą.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, P. Martinaitis kartu su tėvais ir kitais Komaro dvarininko tarnautojais pasitraukė į Rusijos gilumą. Čia Pranas mokėsi toliau, neilgai trukus išvyko į Maskvą ir pradėjo dirbti Maskvos botanikos sode, kuris tuo metu veikė Miesčianskajos gatvėje, bei Nojaus sodininkystėje. 1918 m. P. Martinaitis sugrįžo į Lietuvą ir netrukus išvyko į Vokietiją mokytis sodininkystės. 1920 m. jis sugrįžo į Lietuvą ir kaip sodininkystės specialistas pradėjo dirbti Žemės ūkio ministerijos sistemoje, A. Fredos dvare. Vėliau, Fredos dvare įsteigus Sodininkystės mokyklą, iki 1923 m. dirbo ten.

Vedė P. Martinaitis 1921 metais. Jo žmona buvo Pranė Baltrušaitytė, kuri taip pat visą gyvenimą labai domėjosi augalais ir buvo didelė savo vyro pagalbininkė. Jie išaugino dukrą Stasę.

Kai 1923 m. buvo įsteigtas Kauno Botanikos sodas, P. Martinaitis tapo šio sodo vyriausiuoju sodininku ir iki 1927 m. ėjo ši sodo mokslinio sodininko pareigas. 1927–1944 m. P. Martinaitis dirbo Kauno miesto valdybos Sodininkystės skyriaus vedėju. 1943–1944 m. dėl vokiečių savivaliavimo sodininkystės srityje iš šių pareigų buvo pasitraukęs, dirbo „Sodybos“ centro Kauno žemės ūkio skyriuje, tačiau vėliau vėl sugrįžo dirbti į Kauno miesto valdybą. 1944 m. vasarą, artėjant frontui prie Kauno, kuriam laikui buvo pasitraukęs į savo gimtąjį kaimą Šakių rajone. Į Kauną sugrįžo po to, kai vokiečiai iš miesto jau buvo pasitraukę. Sugrįžo, tačiau daugelio savo vertingų daiktų, ypač knygų, neberado – Martinaičių namai buvo apvogti. Kaune jis vėl įsidarbino miesto valdyboje ir tapo Apželdinimo tresto direktoriumi. 1944 m. gruodžio 22 d. P. Martinaitį suėmė. Kaip jis pats rašo savo autobiografijoje, suėmė jį ir nuteisė pagal melagingus faktus, kuriuos tuometinei valdžiai pateikė asmenys, anksčiau apvogę Martinaičių butą. P. Martinaitis buvo apkaltintas pagal 58 straipsnį ir karo tribunolo nuteistas dešimčiai metų laisvės atėmimo. Iš įvairių P. Martinaičio užrašų sužinome, kad gyvendamas Sibire (būdamas nuteistas), jis iki 1951 m. pagal savo specialybę dirbo Kemerovo srityje, o 1951 m. buvo perkeltas į Karagandą, ten iki 1955 m. dirbo Karagandos botanikos sodo agrotechniku (kai kurie P. Martinaičio nurodyti faktai apie Sibire praleistus metus skirtinguose jo rašytuose dokumentuose neatitinka).

1955 m. spalio 29 d. jis sugrįžo į Lietuvą. Įsikūrė Palangoje ir nuo 1956 m. pradžios dirbo Palangos miesto apželdinimo cecho vedėju, o vėliau – dar ir Palangos botanikos parko direktoriumi. 1961 m. gruodžio 12 d. savo pareigas Palangos miesto valdžios potvarkiu jis, išeidamas į pensiją, perdavė laikinai tuo metu Botanikos parko direktoriumi patvirtintam Vytautui Valentai. Tada P. Martinaitis jau buvo reabilituotas (LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1959 m. gegužės 22 d.). įsaku.

Pensininko gyvenimas P. Martinaičio netenkino, todėl, išėjęs į užtarnautą poilsį, jis jau pirmaisiais metais ėmėsi plunksnos ir pabandė tai, kas per gyvenimą sužinota, padaryta, susisteminti. Tuo metu jis itin aktyviai bendradarbiavo spaudoje, ypač žurnale „Mūsų sodai“.  Po metų jis buvo pakviestas dirbti į Žemės ūkio ministerijos Sodininkystės ir bitininkystės skyrių – Žiežmariuose, prie Kaišiadorių
vaismedžių medelyno, organizuoti vitamininių augalų auginimą. Jo rūpesčiu buvo įveisti 26 ha erškėtrožių, aronijos, saldžiųjų šermukšnių, juodųjų serbentų. Vėliau P. Martinaičiui šiame medelyne buvo patikėta atgaivinti augalų karantiną. Čia jis dirbo vyriausiuoju agronomu tris metus. Tada   pablogėjo jo sveikatai ir jis 1967 m., būdamas 72 metų amžiaus, atsisakė visų tarnybų ir atsidėjo rašymui bei gėlių auginimui savo paties darže. Tuo laiku priartėjo jo gyvenimo saulėlydis – po kelių metų P. Martinaitis mirė Palangoje.

  1. Martinaitis buvo žymus botanikas ir sodininkas. Jis labai domėjosi jurginais, buvo išvedęs daugybę jų rūšių ir jais puošė Palangos parką. Visą gyvenimą domėjosi ir rožėmis. Dirbdamas Palangos botanikos parke jis atlikdavo ir mokslinius tyrinėjimus, nors oficialiai to ir neskelbė.

Didžiulė vertybė yra visi jo rankraščiai. Čia randame augalų, išaugintų Palangos botanikos parke 1956–1961 metais, sąrašus. Kita byla, reikalaujanti didelio specialistų dėmesio, yra jo sudarytas Palangai būdingų augalų sąrašas. Kartu su kitais Lietuvos dendrologais jis sudarinėjo ir Palangos parko medžių bei krūmų sistematinį sąrašą, aprašinėjo medžius ir krūmus, naujai įveistus Palangos
botanikos parke 1956–1961 metais. Jis sudarė 1959 m. Palangos miesto medelyno rudens sąrašą, parengė keletą didelių darbų apie rožes, jurginus, spygliuočius medžius ir kt. Darbai atlikti labai kruopščiai ir tvarkingai. Tikėtina, kad autorius juos rengėsi kur nors išspausdinti, tačiau tai padaryti nesuspėjo. Išliko ir P. Martinaičio sudaryta Lietuvos spaudoje jo paties paskelbtų straipsnių  bibliografija (1959–1971 m.). Šią bibliografiją jis rašė paskutiniais savo gyvenimo metais, jau sunkiai sirgdamas, tad rankraščiai sunkiai įskaitomi.

Kodėl tiek metų apie P. Martinaitį beveik nekalbėta, kodėl jis nebuvo prisimenamas? Jo dukra Stasė Šilgalienė yra sakiusi,  kad vienas antras žmogus, sovietiniais metais besidomintis jo asmenybe, buvo pas ją užsukęs, tačiau dukra ką nors daugiau papasakoti apie tėvą jiems bijojo, nes tėvą sovietų valdžia buvo nuteisusi ir ištrėmusi į Sibirą, o tais laikais net ir po nuteistųjų reabilitacijos valdžia ne tik į buvusius nuteistuosius, bet ir į jų vaikus žiūrėdavo kreivai.

Didelę tėvo archyvo dalį dukra išsaugojo. Negęsta viltis, kad juo susidomėję parkotyrininkai pasirūpins, kad vertingiausi P. Martinaičio darbai būtų išspausdinti. Na, o rankraščiai, matyt, turėtų patekti į muziejų, kur geriausios sąlygos laikyti tokius darbus.

 

Danutė Mukienė

 

Nuotraukoje – Pranas Martinaitis. Fotografas nežinomas. Nuotrauka iš RKIC archyvo

 

Tekstas paskelbtas 2022-01-16

 

Publikacija parengta įgyvendinant 2022 m. SRTRF remiamą projektą „El. žurnalas „Žemaičių žemė“


 

 

 

Smush Image Compression and Optimization