Lėverienė (Sebeckytė) Liuda

Ką man reiškia teatras?

Tai vieta, kur galiu stebėti gyvenimą iš šalies, matyti įvairių situacijų sprendimo būdus, diskutuoti su savimi, kas man priimtina, o kas ne.

Kodėl dalyvauju teatre?

Iš pat mažų dienų norėjau pabėgti nuo kasdienybės, siekti gražesnio gyvenimo, kurį mačiau savo svajonėse, nugalėti savo baimes, nedrąsumą. Teatras tai man padėjo, nes čia drąsiai galėjau sakyti tai, kas man svarbu, teisinga, gražu.“

Vaidmenys – tai lyg mano vaikai, todėl visus vienodai myliU. Bet arčiau širdies – lyriniaiUdramatiniai, kai veikėjo mintys sutampa su manosiomis. Smagu pabūti ir vaiku, pažvelgti jo akimis į pasaulį. Neabejinga esu ir komedijai, ypač kai galiu pasišaipyti iš savo ir kitų ydų.“

Teatras man – antrieji namai.“

Su knyga gulu ir keliuosi, tiesiog negaliu be jos. O kai knygos puslapiuose surandu sau ypač artimų minčių, tada skaitau jas garsiai. Vėliau ir kitus mokau šio nuostabaus skaitymo meno“.

       Liuda Lėverienė (Sebeckytė)

 

Pirmą kartą mano kūryba nuskambėjo taip įtaigiai ir tiksliai, ir tai padarė Telšių Žemaitės dramos teatro aktorė Liuda Lėverienė“.

Rašytoja Ieva Simonaitytė po susitikimo su telšiškiais 1977 m.

 

Poezijos spektaklyje „Žmogaus apnuoginta širdis Mačernio Senolė, kurią vaidina Liuda Lėverienė, spinduliuoja lietuvės moters inteligencija ir elegantiškumu.

Prof. Stefa Nosevičiūtė

 

Kad spektaklis „Kilti ir kelti“ alsuoja elegantiškumu, dvasingumu, poetiškumu – didelis aktorės Liudos Lėverienės, sukūrusios Marijos Pečkauskaitės vaidmenį, nuopelnas“.

Irena Maciulevičienė

 

Retai būna tokių ištikimų Melpomenės tarnų, kaip Liuda Lėverienė. Jau teatras – ne hobis, o kažkas daugiau.“

Stasys Kavoliukas

 

Liuda Lėverienė (Sebeckytė) – pedagogė, ilgiausiai Telšių Žemaitės dramos teatre vaidinanti ir iki šiol daugiausiai vaidmenų čia sukūrusi aktorė. Gimė ji 1935 m. birželio 9 d. Mažeikiuose, šeimoje, kurioje augo trys sūnūs ir šešios dukros. Liuda buvo aštuntas vaikas šeimoje. Kai mergaitei buvo penkeri metukai, tėvai kartu su vaikais įsikūrė Telšiuose. Visi Sebeckių šeimoje buvo ir muzikalūs ir į kūrybą linkę – gražiai šoko, dainavo. Liuda vaikystėje kartu su broliais ir seserimis namuose rengdavo koncertus, žaisdavo „teatrus“. Bendrąjį išsilavinimą įgijo besimokydama Telšių Žemaitės gimnazijoje. Čia ji buvo žinoma ne tik kaip gera literatė, scenos mėgėja, renginių vedėja, bet ir kaip puiki sportininkė – žaidė gimnazijos krepšinio komandoje, o vėliau, būdama moterų krepšinio komandos narė, Telšių sportinę garbę gynė įvairiose varžybose. 1953 m. baigusi vidurinę mokyklą, metus laiko dirbo rajoninėje bibliotekoje. 1954–1956 m. Telšių devynmetėje pedagoginėje mokykloje įsigijo pradinių klasių mokytojos kvalifikaciją. 1953 m. dirbo toliau mokslus tęsė Telšių dvimetėje pedagoginėje mokykloje. Vėliau iki pat 1988 m. ji dirbo mokytoja, auklėtoja, direktoriaus pavaduotoja Telšių kurčiųjų mokykloje-internate. Dirbdama neakivaizdžiai studijavo Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos universiteteir įsigijo surdopedagogo-logopedo kvalifikaciją. Uždarius Kurčiųjų mokyklą, , nuo 1988 iki 2002 m. dirbo telšių Žemaitijos vaikų globos namuose logopede, o 2005–2010 m. Telšių Žemaitės gimnazijoje buvo teatro disciplinos mokytoja ir skaitovų būrelio vadovė.  Pirmąją programą ji čia pasttatė 2005 m. ir ją parodė Žemaitės dramos teatre vykusioje konferencijoje „Vydūnas Lietuvos kultūroje“.

Visus metus, kai dirbo pedagoge, daug savo laisvalaikio skirdavo scenai – aktyviai dalyvavo Telšių rajoninių kultūros namų veikloje: vesdavo renginius, jų metu skaitydavo poeziją, glaudžiai bendradarbiavo su Telšių literatais, poetais.

1981 m. apdovanota Lietuvos meno saviveiklos žy-mūno, 1985 m. – Lietuvos kultūros žymūno ženklu. 1987 m. jai buvo suteikta vyr. mokytojo kvalifikacija. 1992 m. tapo respublikinio skaitovų konkurso laureate.

Á Telšių Žemaitės dramos teatro aktorių trupę įsijungė 1954 metais. Pirmasis jos sukurtas vaidmuo buvo epizodinis – šoko „Sadutės“ šokį Žemaitės  „Klampynėje“. Žemaitės dramos teatre ji jau 64 metai. Dalyvavo spektakliuose, kuriuos statė Neonila Bodokaitė-Strackienė, Giedrė Jokubauskaitė, Stasys Kavoliukas, Antanas Milinis, Albertas Vilimas, Kastytis Brazauskas, Laimutė Pocevičienė, Egidijus Radžius, Raimondas Šilanskas.

Iš pirmųjų buvimo teatre metų Liudai itin įsiminė susitikimai su rašytojais Ieva Simonaityte, Juozu Baltušiu, Kaziu Saja, aktoriumi Laimonu Noreika. Niekada nepraleisdavo progos sudalyvauti anksčiau Kalotėje mėgėjų teatrų aktoriams, režisieriams rengtose kūrybinėse stovyklose, su malonumu vykdavo į Palangoje vasaromis vykusius liaudies teatrų festivalius. Jai didelė šventė bendrauti su iškiliais aktoriais.
Žemaitės dramos teatre Liuda šiandien – lyg ta geroji teatro motina. Nepamiršta ji senųjų savo vaidmenų, mielai įsijungia į naujai kuriamus spektaklius. Puikiai vaidina tiek visai naujai pastatytuose, tiek ir atnaujinamuose spektakliuose. Džiugina ji savo vaidyba tiek Žemaitės „Marčioje“, „Piršlybose“, tiek ir Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės „Pinigėliuose“, Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiui skirtame spektaklyje „Žemaitės Lietuva“.

Paklausta, ką jai reiškia teatras, L. Lėverienė susimąsčiusi atsako:

Teatras – tai vieta, kur galiu stebėti gyvenimą iš šalies, įvairių situacijų sprendimo būdus, diskutuoti su savimi, kas man priimtina, o kas ne.“

Dar sovietmečiu, paklausta, ką jai kaip moteriai reiškia laikas, praleistas teatre, vaidinant spektaklius, L. Lėverienė yra pasakiusi:

Pirmiausia – tai „pavogti“ nuo savęs laiką. Nori to ar nenori, savaime atkrinta lakstymas po parduotuves beieškant deficitų, madų vaikymasis… Turi „nuvogti“ ir poilsio valandėles, dažnai atsisakyti įdomios televizijos laidos ir dar daug, daug ko. Labai svarbu, kad dėl „parduotų vakarų“ neniurnėtų antroji šeimos pusė… Tačiau visų minėtų smulkmenų į teatrą niekada nė už ką nekeisčiau. Iš profesijos esu pedagogė. Taigi, ir darbe, ir teatre – kūryba. Esu giliai įsitikinusi, kad tik joje žmogus gali atrasti sau džiaugsmą, pajusti dvasios pilnatvę.“

Labiausiai Liudai patikdavo spektakliuose vaidinti su Antanu Nekrašiumi, Albinu Bytautu, Julija Kneitiene, Janina Karnišova, Juozu Ričkumi, Antanu Pocevičiumi, Marija Liaubonaite, Birute Čužumiene, Kostu Čužumu. Dalies iš jų teatre jau nebėra. Vieni pasuko į kitus miestus, kiti jau išėjo Anapilin.

Liuda, kalbėdama apie save, dažnai save pirmiausia įvardija kaip skaitovę. Ji – ilgametė Telšių „Šatrijos“ literatų klubo narė, daugelio renginių vedėja. Itin mėgsta skaityti lietuvių klasikų Maironio, Salomėjos Neries, Vytauto Mačernio kūrybą.

Teatro kolektyvas gražiai pažymėjo Liudos 60-mečio ir 70-mečio jubiliejus.

Liudos gyvenimo moto: „Girdėk sava širdimi kiekvieno skausmą – Jie tavąjį girdės… Matyk sava širdim kiekvieno džiaugsmą – Jie tavąjį matys. Mylėk kitus, save užmiršus, Jie tave mylės…“

  1. Lėverienės 75-ojo gimtadienio proga Žemaitės dramos teatre buvo pastatytas M. Vučetič monospek-taklis „Liubica – pirmasis daugiskaitos asmuo“ (rež. Kastytis Brazauskas), kuriame pagrindinį vaidmenį puikiai atliko pati jubiliatė.

Liuda džiaugiasi, kad jai gyvenime pasisekė – šeimoje niekas dramų dėl to, kad ji daug savo laisvalaikio atiduodavo teatrui. Džiaugiasi ir tuo, kad dvi vaikaitės – Agnė ir Gabija Lėverytės – scena susidomėjo, lanko Žemaitės teatro vaikų ir jaunimo studiją „Savi“ (vadovė ir režisierė Laimutė Pocevičienė), jau yra vaidinusios šios studijos pastatytuose spektakliuose.

Liuda su nostalgija prisimena praėjusius metus teatre ir su didžiule pagarba kalba apie jame dirbusius režisierius, aktorius:

Gera buvo dirbti su nuostabiais režisieriais – tikrais teatro fanatikais, kurie daug padarė, kad teatras Telšiuose džiugintų žiūrovus ir specialistus. Pirmiausia norėčiau išskirti Egidijų Radžių. Jis – Telšių dramos teatro pradininkas, subūręs kolektyvą, nuolat palaikęs artimus ryšius su visais aktoriais, mokėjęs uždegti jų širdyse meilę scenos menui, žodžiui, savo pavyzdžiu rodęs, kaip reikia dirbti, kurti negailint savęs.

Trumpai teatre dirbo, tačiau jo istorijoje ryškų pėdsaką paliko Neonila Bodakaitė-Strackienė. Ji stebino darbštumu, pareigingumu ir mokėjimu dirbti su aktoriais, padėti jiems surasti tinkamus vaidmenis.

Dirbdami su režisieriumi Antanu Miliniu mes, aktoriai, jautėmės užtikrintai, žinojom, kad esame ne vieni.

Ryškiai, kaip žaibas į teatrą įsiveržė jaunas, gaivalingas režisierius Albertas Vilimas, kartu su savimi į teatrą atsivedęs nuostabų dekoratorių Stanislovą Žebrauską. Šio režisieriaus beribė energija, jėga veržėsi iš kraštų. Betarpiškumas, neieškojimas kompromisų, nepataikavimas jokiems autoritetams jam pakišo koją. Ilgiau užsibūti teatre negalėjo. O gaila! Mes, aktoriai, jį buvome pamilę.

Didelę puokštę gražių pastatymų paliko jaunas, talentingas, be galo kuklus, dėl savo pripažinimo nemėgstantis kovoti režisierius Kastytis Brazauskas Tai labai jautrus ir teatrą mylintis žmogus. Jį labai gerbė visi teatro aktoriai. Nenoras verstis per kitų galvas – vienas būdingiausių šio žmogaus bruožų. Jisa be galo kuklus žmogus. Nutylėdavo, bet giliai širdin priimdavo kai kurias kolegų pašaipas. Jam, tikram kūrėjui, pakenkė administracinis darbas, kai jis ėjo teatro direktoriaus pareigas. Susiklosčius nepalankioms aplinkybėms per anksti paliko teatrą. Jis mūsų teatre sukūrė apie 10 įsimintinų vaidmenų. Norėtųsi, kad jis, pamiršęs visas nuoskaudas, vėl grįžtų į mūsų šeimą. […]

Laimutė Pocevičienė itin kūrybinga, darbšti ir nuosekliai, rezultatyviai dirbanti režisierė. Ji itin gražių rezultatų pasiekė statydama poezijos spektaklius ir dirbdama su Žemaitės dramos teatro vaikų ir jaunimo studija „Savi“. […] daug gražių kūrybingų valandų praleidau kartu su Laimute Pocevičiene skaitant eiles įvairiuose renginiuose. Esu jai dėkinga už spektaklius, kuriuos statant galėjau prisidėti prie jos kaip režisierės idėjų realizavimo, už galimybę žemaičių kalba prabilti į žiūrovus.

Nepamirštamos valandėlės, praleistos bendraujant su Telšių kunigų seminarijos studentais, kartu su jais ruošiantis Motinos dienos paminėjimams, koncertams.

Teatro režisierių energija, darbštumas neleido apsnūsti, nuolat skatino tobulėti, kurti vis ryškesnius spektaklių veikėjus. Nepalikdavo Laimutė aktorių sunkiais jų gyvenimo momentais. Jie visada galėdavo atsiremti į jos petį, rasdavo reikalingus užuojautos ir paguodus žodžius.

Puikus aktorius bei scenos partneris buvo ir Laikutės vyras Antanas Pocevičius. Jo išvykimas iš Telšių buvo didelė netektis teatrui.

Per tuos 60 metų, kuriuos vaidinau Žemaitės dramos teatro šeimoje, teko laimė dirbti kartu su dideliu būriu talentingų bendro likimo sesių ir brolių. Vieni nušvisdavo viename, kitame pastatyme ir, pasisukus gyvenimo keliui, palikdavo Telšius. Su kitais teko ilgiau pabendrauti, daugiau druskos pūdų išragauti. Šiuo metu iš aktorių veteranų likome vos keli. Man pačiai teatre laimė lėmė sukurti apie 40 vaidmenų, dar ir dabar tebevaidinu Žemaitės „Marčioje“, 2018 m. kartu su jaunąja teatro karta važiavome į Vilniuje vykusią dainų šventę „Vardan tos“ ir ten parodėme spektaklį „Žemaitės Lietuva“. Visus tuos metus įvairiuose miesto ir rajono renginiuose skaitydavau mėgstamų poetų eiles, mokiau jaunuosius meninio skaitymo pagrindų. Ne vienas iš jų puikiai pasirodė ir respublikiniuose skaitovų konkursuose, tarp jų ir Modestas Stonys, Viktorija Bružaitė.

Daug metų vaidmenis kūriau kartu su puikiu komedijinio amplua aktoriumi Antanu Nekrašiumi. Jis teatre jau yra sukūręs apie 20 vaidmenų. Daug metų jis dirbo mokykloje. Vadovavo dramos studijai, išugdė nemažai skaitovų, kurį laiką vadovavo rajono Kultūros skyriui, bet ir tuo metu daug dėmesio skirdavo mūsų teatrui. Antanas nestokoja humoro, visada yra žvalus, draugiškas, geranoriškai nusiteikęs.

Sesuo Janina Karnišova teatre sukūrė daugiau negu 20 vaidmenų. Visi jie tikroviški, nuoširdūs, daugelis buvo aukštai įvertinti. Nepamirštama jos sukurta Katrė iš Žemaitės „Marčios“, Nataša iš „Tėvų jaunystės“, Olenka iš „Bendradarbių“ ir kt.

Julija Kneitienė teatre jau jau yra sukūrusi daugiau negu 30 vaidmenų. Ji dirbdama labai reikli sau. Yra profesionali choreografė, jai labai svarbios visos detalės, todėl itin pedantiškai įvertina judesius scenoje, spektaklyje mėgsta tikslumą, mato jo visumą, mizanscenų brėžinį, savo patarimais ir pastabomis dažnai padeda režisieriams. Iš jos sukurtų vaidmenų labiausiai man atmintin įstrigo Akulina „Tamsos galybėje“, Amelikė „Piršlybose“, Liuda „Akvariume“, Mis Frenivel „Tamsiojoje komedijoje“, Pjereta spektaklyje „Aštuonios mylinčios moterys“.

Vaclovas Bartkus – taip pat jau teatro veteranas, spektakliuose jau sukūręs daugiau negu 10 vaidmenų. Tai labai geranoriškas, paslaugus, visiems padėti norintis, krašto kultūros istorija besidomintis ir ją puoselėjantis žmogus. Jo iniciatyva pirmosios lietuviškai rašiusios poetės Karolinos Praniauskaitės tėviškės vietoje pastatytas paminklas. Daug dėmesio ir laiko Vaclovas skiria teatro bendradarbiavimui su Lietuvos jūrų laivynu. Jo iniciatyva mes ne kartą lankėmės Klaipėdos jūrų uoste, spektaklius vaidindavome ant laivo „Žemaitis“ denio. 2018-aisiais, minint Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 100-metį, Telšiuose, ant Zakso kalno, V. Bartkaus iniciatyva atidengtas paminklas, skirtas pirmajam Lietuvos jūrų laivo kapitonui telšiškiui Liudvikui Stulpinui. Toks jis, mūsų Vaclovas, darbštus, mylintis teatrą, kultūrą ir draugus.

Mūsų, veteranų, šiandien teatre jau yra likę nedaug. Dalis talentingų, sceną mylinčių aktorių yra išvykę gyventi kitur. Tarp jų ir ilgus metus puikius vaidmenis mūsų teatre kūrusi talentinga pedagogė (ji – matematikė) ir aktorė, organizatorė Rasa Šlevinskaitė (Bytautienė). Ji Žemaitės dramos teatre sukūrė apie 20 vaidmenų. Daugelis jų – komedijiniai, išsiskyrę savo gyvumu ir liaudiškumu. Rasa žinoma ir kaip puiki skaitovė – ji yra tapusi respublikinio skaitovų konkurso laureate. Kai susikūrė Nepriklausomų aktorių klubas „Amplua“, jam iš pradžių vadovavo Rasa. Iš tų metų itin įsiminė šilti klubo narių susitikimai įvairių švenčių metu, susirinkus būrin rodomos įdomios, nepakartojamos spektaklių improvizacijos. Rasa neužmiršdavo ir Anapilin išėjusių teatro kolektyvo narių – kartu eidavome ant kapinių, padėdavome gėlių ant mirusiųjų kapų, mintimis pabūdavome su tais, kurių nebėra tarp mūsų – gyvųjų. 2018 m. Rasa išvyko gyventi į Palangą, mokytojauja Klaipėdoje.

Daug šiltų žodžių norisi pasakyti apie didelį indėlį į mūsų teatro gyvenimą įnešusį, puikų aktorių, Telšių kultūros mokyklos dėstytoją, telšiškių mylimą ir gerbiamą šviesios atminties Stasį Kavoliuką. Jo sukurtų puikių vaidmenų „Akvariume“ ir „Medėjoje“ užmiršti neįmanoma. O kiek gerų patarimų gaudavome iš jo mes, aktoriai! Be jo pagalbos neapsieidavo nė vienas didesnis teatro ar miesto kultūros renginys.

  1. Kavoliuko auklėtinė – Žemaitės dramos teatro aktorė Alma Pažemeckienė. Á teatrą ji atėjo visai jaunutė ir greitai kaip pilnateisė narė įsiliejo į mūsų šeimą – kūrė vaidmenis, dainavo, o vėliau dar kurį laiką ir teatro administratore dirbo.

Kitas S. Kavoliuko auklėtinis – ilgametis mūsų teatro aktorius, režisierius, pastatymo dalies vedėjas Antanas Pocevičius. Jis kurį laiką spektaklius režisuodavo kartu susavo žmona Laimute Pocevičiene.

Kitas ilgą laiką Žemaitės dramos teatro pažiba buvęs aktorius ir režisierius – Lietuvoje „anekdotų karaliumi“ vadinamas Raimondas Šilanskas. Mūsų teatre jis sukūrė apie 15 vaidmenų. Jie vienas už kitą puikesni. Bene įsimintiniausi buvo sukurti spektakliuose „Sudie ir sveiks, kalėjime“, „Reikia melagio“, „Savižudis“, „Mona“, „Atviroje jūroje“, „Numanė“, „Pifo nuotykiai“, „Gyvenimas po sniegu“, „Meška“.

Daug teatro aktorių, režisierių jau mus paliko visam. Žemai lenkiamės jiems, išėjusiems amžinybėn. Jų – jau kelios dešimtys. Tai Marija Liaubonaitė, Antanas Kos-cevičius, Juozas Stipinas, Pranas Duoplys, Domas Gurinas, Egidijus Radžius, Vladas Blinstrubas, Eduardas Karanauskas, Zenonas Burba, Pranas Burneika, Genovaitė Stiklakytė, Stefa Astrauskienė, Gediminas Astrauskas, Birutė Venckūnaitė, Antanas Daukintis, Juozas Ričkus, Valerija Varneckienė, Vitalija Juozaitienė Stasys Kavoliukas, Albinas Bytautas, Ona Pocienė, Jonas Lukauskas, Bronė Vaičienė, Gintaras Norkus, Vitalis Dacys ir daugelis kitų. Ramybė jiems!

Daug aktorių paliko teatrą ieškodami geresnio uždarbio ir socialinių garantijų. Viena iš jų – šmaikštuolė, itin gyvybinga, puiki dramatinio tipo aktorė Zita Kęsminienė. Jos sukurtas Bernardos vaidmuo, Vingienė „Marčioje“, Danielė spektaklyje „Netrankykit durų“ žavėjo visus žiūrovus, ir mus, jos kolegas.

Rimantas Martinavičius, su visa šeima išvyko dirbti ir gyventi į Didžiąją Britaniją. Grįžęs atostogų neužmiršta aplankyti teatro ir buvusių scenos bendražygių, domisi mūsų teatro gyvenimu.

Teatro trauka – didžiulė. Á jo veiklą įsitraukia ištisos šeimos. Štai su R. Martinavičiumi į Melpomenės „spąstus“ pakliuvo ir jo brolis teisininkas Arvydas Martinavičius, o kiek vėliau – ir Rimanto dukra Rimantė.

Teatre vaidino Laimutė ir Antanas Pocevičiai su savo vaikais. Nuo jų neatsiliko Daiva ir Kastytis Brazauskai – kartu su jais Žemaitės dramos teatre vaidmenis kūrė ir jų dukra Paulina.

Daug metų šiame teatre aš pati vaidinu kartu su seserimi Janina Sebeckyte-Karnišova. Poroje spektaklių yra vaidinusios ir mūsų seserys Skaistė bei Aleksandra. Vėliau į L. Pocevičienės vadovaujamą vaikų ir jaunimo studiją „Savi“ įsitraukė mano anūkės Gabija ir Agnė Lėverytės.

Savo kūrybinį kelią mūsų teatre pradėjo dabar jau profesionalūs aktoriai (brolis ir sesuo) Vilius ir Rasa Kirkilioniai. Juos į sceną atvedė mūsų teatre vaidinusi teta ir dėdė Birutė ir Kostas Čužumai. Panašių pavydžių teatro istorijoje buvo ir daugiau.

Daugelio aktorių šeimų nariai, kad ir tiesiogiai nedalyvaudavo statant spektaklius, bet daug kuo prisidėdavo, kad teatras gyvuotų. Juos dažnai galėdavai pamatyti teatro renginiuose, kolektyvo narių savo namuose organizuojamuose sambūriuose, jie dalyvaudavo ir mūsų turistinėse kelionėse, kartais – ir gastrolėse.

Itin įsimintina mums buvo kelionė į Užkarpatę. Á ją vykome kartu su savo vyrais ir žmonomis. Nakvodavome po atviru dangumi, prie ežerų ir upelių, pliažuose, kalnų papėdėse, pasikloję ant žemės iš namų pasiimtus čiužinukus. Maistą gamindavome kartu ant laužo. Ta kelionė trims iš mūsų kolektyvo narių buvo povestuvinė – Irenai ir Vilhelmui Petraičiams, Marytei ir Petrui Andriuškoms bei man su vyru Vytautu. Petras Andriuška tada buvo mūsų vairuotojas, tai jam su žmona teko privilegija kelionės metu miegoti mašinoje.

Labai draugiškai ir šeimyniškai gyvendavome daugiadienių (dažniausiai 10 dienų trukusių) gastrolių metu. Vėl tie patys kelionių čiužinukai, sudedamos lovytės, kurias dažniausiai išsitiesdavome toje pačioje scenoje, kurioje ir vaidindavome. Niekas nedejuodavo ir nesiskųsdavo, nereikalaudavo ir neieškodavo jokių patogumų. O kokie nepamirštami vakarai prie upelių, kokios naktinės maudynės, ilgi pokalbiai prie laužo, spektaklių aptarimai!

Šiandien esame ir turtingesni, ir sąlygos kurti, dirbti geresnės. Džiaugiamės tuo. Bet mes, teatro veterai, vis su nostalgija gręžiojamės atgal. Tikriausia dėl to, kad praėjusio laiko ir tos buvusios kolektyvo darnos, to nuoširdaus bičiulių bendravimo šiandien mes, veteranai, labai pasigendame. Dabar visi tik skubame, bėgame, reikalų ir darbų daugybė, o per juos kartais žmogaus nebematome. Toks jau tas šiandieninis gyvenimas, kad įprasta nebesidomėti vienas kito sėkme, o jei ir domimės, tai to neparodome. Vaizdas toks, kad tarsi vis labiau sukamės kiekvienas į savo kokonus. Daromės pragmatiški, tolstame nuo romantiškos teatro dvasios… O teatrui reikia žmonių atvirų sielų. Teatre reikia atsiverti, nusimesti savo kaukes ir kiautus. Kai sunku, ir išsiverkti, padėjus galvą ant bičiulio peties, ne pro šalį… Taip bendravimą teatro kolektyve supratome ir suprantame mes, jo senbuviai. Tokiame teatre, kuriame vienas kitam buvome draugas, bičiulis, bendražygis, mes kūrėme. Tokį teatrą norime matyti šiandien ir ateityje, tokio ilgimės.“

Liuda Lėverienė viena iš pirmųjų pabandė įamžinti Žemaitės teatro istoriją. Rašė prisiminimus, skaitė pranešimus konferencijoje apie režisierius ir aktorius, su kuriais jai teko kurti. Dalis jos prisiminimų jau yra paskelbta spaudoje, jų fragmentai cituojami ir šiame leidinyje. Ji nuoširdžiai įsijungė ir į šios teatro istorijos parengimą spaudai – pateikė daug teatro šiokiadienius įamžinusių nuotraukų, identifikavo jose užfiksuotus aktorius, režisierius, tikslino kitų teatro veikloje dalyvavusių asmenų duomenis. Už visa tai – didelis ačiū jai!

Telšių Žemaitės dramos teatro spektakliai, kuriuose iki 2019 m. vaidino Liuda Lėverienė (Sebeckytė):

 „Šeimyniniai klausimai” (1954); „Klampynė” (1959); „Sniego karalienė” (1961); „Leonicha išeina į orbitą” (1961); „Barba” (1962);  „Vienos merginos pasakojimas” (1962); „Netrankykit durų” (1971); „Tėvuko žaislai” ( 1975); „Aštuonios mylinčios moterys” (1975, 1977), „Tamsos galybė” (1976); „Tu gyvybės ir meilės aušra“ (1976); „Bendradarbiai” (1980); „Marti”(1983, 1990, 2002, 2014); „Rekviem beprasmiškai žuvusiems” (1983, 2003), „Žmogaus apnuoginta širdis” (1983, 1985, 1990); „Pijus nebuvo protingas” (1986); „Inkilai balkone” (1988); „Akistata” (1988); „Kilti ir kelti” (1990); „Keistuolė misis Sevidž” (1991); „Palangos Juzė“ (1991);  „Savižudis” ( 1992); „Mona”(1992); „Piršlybos” (1993); „Numanė”(1993); „Piršlybos” (1994); „Stebuklingas daktaras” (1995); „Pifo nuotykiai” (1993); „Inkili balkone” (1994); „Žemaitškė žuodç pukštelçs čiolb” (1994); „Karlsonas vėl sugrįžta” (1995); „Stebuklingas daktaras” (1995); „Ženatvės laimė” (1997); „Kęstaičių žemaičiai” (1996); „Naktis, kai drabužiai šnekasi” (1996);  Amerika pirtyje” (1999); „Bernardos Albos namai” (2004); „Pinigėliai” (2010); „Liubica – daugiskaitos pirmas asmuo” (2010); „Pinigėliai” (2010, 2017); „Žemaitės Lietuva” (2018).

Literatūra:

  1. Norkevičius Julius, „Dangus jai pilnatį atrideno“, Diena, 1996-04-29, nr. 99.
  2. Ciunienė Vida, „Sparnuoto meninio žodžio nešėja“, Lietuva, 2008-11-11–17, p. 1, 3.
  3. Jackutė Danutė, „Matyt, esu po laiminga žvaigžde gimusi […]“, Kalvotoji Žemaitija (Telšiai), 2010-07-06, nr. 74 (9053), p. 5.
  4. Danutė Jackutė, „Ant septynių kalvų: Liuda Sebeckytė (Lėverienė). Atšventusi aštuoniasdešimtmetį rašys memuarus“, Kalvotoji Žemaitija (Telšiai) http://www.kalvotoji.lt/2015/06/12/ant-septyni-kalv-24/, 2015-06-12.

 

Parengė Danutė Mukienė (Ramonaitė)

error: Content is protected !!
Smush Image Compression and Optimization