Feliksas Liaučys – pedagogas, tautodailininkas. Jis gimė Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Skuodo rajono Brotykų kaime, kuris yra netoli Šačių ir Notėnų (Skuodo r.). Septynmetę baigė Mosėdyje, po to studijavo Klaipėdos pedagoginėje mokykloje – ruošėsi tapti pradinių klasių mokytoju. Baigęs mokslą, trumpai dirbo Panevėžio rajono Sujetų septynmetėje mokykloje, po to buvo pašauktas į armiją. Vėliau įstojo neakivaizdžiai mokytis į Vilniaus pedagoginį institutą. Tris metus matematikos, braižybos, piešimo, fizinio lavinimo vaikus mokė Notėnuose, septyniolika – Šatėse. Po to pradėjo dirbti Mosėdyje, kur dažniausiai 7–12 klasių mokiniams dėstė matematiką, mokė vaikus piešimo. 1985 m. F. Liaučiui suteiktas vyresniojo mokytojo, vėliau – mokytojo-metodininko vardas. 1995–1998 m. vadovavo Mosėdžio vidurinei mokyklai. Administracinis darbais – ne jo stichija. Auklėtiniams jis pirmiausia – matematikos mokytojas, išugdęs didžiulį būrį jaunųjų matematikų, kurie rajoninėse, respublikinėse olimpiadose ne kartą yra pelnę aukščiausius apdovanojimus.
Turi Feliksas Liaučys ir kitą gyvenimą. Jis – tautodailininkas. Kartais Feliksas savo mintis ir į eilėraščių posmus sudeda.
Pirmą kartą tapyba rimčiau užsiėmė jaunystėje, tarnaudamas armijoje. Po to teptuko beveik 30 metų rankoje nelaikė. Vėl pradėjo tapyti Lietuvos atgimimo metais. Dažniausiai kuria savo malonumui, sau ir savo artimiesiems, kurie palaiko tokį Felikso pomėgį ir skatina jį kurti. Tapo iš natūros, kartais pasižiūrėdamas į savo paties darytas nuotraukas, kartais savaip perdirbdamas vaizdą. Vienas iš labiausiai jo mėgstamų ir pavykusių kūrinių – „Žydinti obelis“. Paveikslas skirtas motinai. Daugelyje kūrinių – žaluma paskendusio„akmenų miestelio“ vaizdai. Mokytojo darbas daug pasiruošimo reikalauja, tad sunku tapybai surasti laiko. Bet teptukas, molbertas Feliksui – lyg magnetas ir pati kūryba širdį džiugina…
Parengė Danutė Mukienė