Pocevičienė (Kalinauskaitė) Agnė

„Sutinku su Justinu Marcinkevičiumi, kad gyvenimas yra malonumų indas, kupinas kartaus atsakomybės ir pareigos gėrimo. Labai daug dirbu, kai sunku… Kūryba – savęs išreiškimas, pakyla, nuo kurios atsistoju. Darau tai, ką noriu pasakyti, ką skauda… ir būtinai kas nors išgirsta…“

„Gyvenime yra daug puikių dalykų, ir grožį galima matyti visur. Svarbu tai puoselėti ir prisiimti atsakomybę. O jei tiki likimu, myli artimuosius ir kitus šalia esančius žmones, jei nebijai gyvenimo duobių, bet pasistengi jas apeiti – tikrai išsipildys tai, ko nori.“1

Laimutė Pocevičienė

Laimutė Pocevičienė (Kalinauskaitė) gimė 1955 m. rugpjūčio 25 d. Židikuose (Mažeikių r.), ką tik grįžus iš Sibiro tėvui. Mylintys tėvai stengėsi daug dirbti, tad Laimutė laiką leido su nuostabia, ją labai mylinčia aukle Adolfina, kuri sekė pasakas, skaitė apsakymus iš Nepriklausomos Lietuvos laikų išlikusių žurnalų, lepino, megzdama pirštinaites, mokė rašyti ir skaityti. Laimutė šeimoje augo kartu su broliu Stasiu. Teatrą pamėgo dar besimokydama Židikų vidurinėje mokykloje (dabar Marijos Pečkauskaitės gimnazija). Čia ji žavėjosi talentingai vaidinančiu aštuoneriais metais vyresniu broliu Stasiu (deja, 22-erių iškeliavusiu Anapilin), tad ir pati nuo mažens deklamuodavo šventėse, renginiuose, vaidindavo spektakliuose. Mažeikių muzikos mokykloje Laimutė išmoko groti akordeonu, dainavo mokyklos chore, ansamblyje, vadovavo internacionaliniam klubui. Traukė ir sportas, tad, nusivaliusi grimą, skubėdavo žaisti krepšinį. Turėjo nuostabius klasės draugus: jų buvo tik 17 (beveik visi jie – iš miestelio), fantastiškus mokytojus ir nuoširdžią auklėtoja, kuri iki šiol – geriausia draugė. Židikų vidurinę baigė 1973 metais. Toliau norėjo studijuoti aktorystę, tačiau nepasitikėjo savimi, tam nelabai pritarė ir tėvai – jie norėjo, kad dukra įsigytų labiau „rimtą“ profesiją. Laimutė šiek tiek pakoregavo savo planus ir įstojo į Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą, nors ją traukė ir žurnalistika, teisė. Mokydamasi Vilniuje toliau domėjosi teatru – lankė prie Universiteto Kiemo teatro veikusias aktorinio meistriškumo pamokas, stebėjo režisierės Dalios Tamulevičiūtės garsiojo kurso ir profesorės Irenos Vaišytės studentų kursinius, diplominius darbus, su smalsumu lankė visus įmanomus tuo metu pastatytus spektaklius, gastroliuojančius teatrus, nes svajonė apie teatrą neapleido.

Ištekėjo anksti, 1978 metais, dar besimokydama ketvirtame kurse. Jos vyru tapo Telšių kultūros mokykloje studijavęs, vėliau Telšių liaudies teatre režisieriumi, pastatymo dalies vedėju dirbęs Antanas Pocevičius. Ásikūrė Telšiuose viename iš Žemaitės dramos teatro pastate buvusių tarnybinių kambarėlių (vėliau, kai šios patalpos buvo pritaikytos teatro administracijos reikmėms, jis vėliau tapo Laimutės darbo kabinetu). 1978 m., gimus sūnui Laurynui, ji toliau studijas tęsė neakivaizdžiai ir po metų, 1979-aisiais, jubiliejiniais, kai VU sukako 400 metų, baigė Universitetą tam laikmečiui netikėtu diplominiu darbu – „Marija Pečkauskaitė– – Šatrijos Ragana Židikuose“ (vadovas – rašytojas Adolfas Sprindis). Laimutės gyvenime rašytoja Marija Pečkauskaitėturėjo didelę įtaką. Apie ją su meile ir pagarba pasakojo mama ir kiti ją pažinoję židikiškiai, paslaptimi apgaubta Židikuose tebegyveno rašytojos sesuo Sofija, tebestovėjo ir Marijos Pečkauskaitės pastatyta labdaros vakarams ir vaidinimams skirta salė, kuri sovietmečiu buvo tapusi Židikų kultūros namais ir kuriuose Laimutė deklamuodavo eilėraščius. Traukė mergaitę ir tada į mokyklinę programą neįėjusi rašytojos kūryba, bet labiausiai žavėjo Marijos Pečkauskaitė asmenybė.

Telšiai garsėjo savo teatru. Laimutei atvykus gyventi į Telšius, teatro pastatymo dalies vedėju dirbo jos vyras Antanas. Jis į teatrą atsivedė ir žmoną. Iš pradžių miesto kultūriniame gyvenime Laimutė dalyvavo kaip renginių organizatorė, scenarijų autorė. 1979 m. pradėjo dirbti Telšių centrinės bibliotekos redaktore. 1981-aisiais atsirado galimybė įsidarbinti mokytoja Telšių 5-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Telšių „Džiugo“ gimnazija). Čia kaip lituanistė ji pradėjo savo pedagoginę karjerą, 1985 m. perėjo dirbti į Telšių Žemaitės vidurinę mokyklą (dabar Telšių Žemaitės gimnazija), o 1987–1988 m. dirbo dėstytoja Telšių kultūros mokykloje. Einant metams ryšys su Telšiuose veikusiu kultūros centru, teatru vis labiau stiprėjo. Iš pradžių čia Laimutė dirbo visuomeniniais pagrindais, o 1983-aisiais kartu su vyru Antanu Telšių Žemaitės liaudies teatre pastatė savo pirmąjį poezijos spektaklį – „Rekviem beprasmiškai žuvusiems“ (scenarijų parašė Laimutė, spektaklį režisavo jos vyras). Tais pačiais metais kartu su spektakliu gimė ir dukra Kamilė.

Vienas iš Laimutę itin sužavėjusių kūrėjų – poetas Vytautas Mačernis: „Varčiau jo klasės žurnalus, nuotraukas ir nesuradau kito pavadinimo poezijos spektakliui, kaip „Žmogaus apnuoginta širdis“ (1985). Sumaniusi apie jį pastatyti spektaklį, ieškojau tokių, kaip aš – poezijos fanatikų, kurie norėtų įprasminti save teatre, kurie mėgtų poeziją. Viena iš jų – mūsų teatro legenda Liuda Lėverienė. Tuo likotarpiu teatru „suviliojau“ ir būrelį kitų aktorių: Rasą Šlevinskaitę-Bytautienę, Algirdą Šileiką, Birutę Petrulytę-Juozapavičienę, Daivą Slavinskaitę-Brazauskienę, Kastytį Brazauską, Daivą Vaitkevičiūtę,“ – savo sudarytoje knygoje „Teatras – Tautos sparnai“ prisipažįsta Laimutė.

1988 m. Pocevičiai Telšių Žemaitės liaudies teatre pastatė trečiąjį poezijos spektaklį – „Atverk duris – aš ateinu su meile ir šviesybe“, skirtą poetui, Žemaičių muziejaus „Alka“ įkūrėjui, jo pirmajam direktoriui Pranui Geniui ir Rainių kankinių atminimui. Scenarijų šiam spektakliui Laimutė parašė pagal tada dar uždraustą ir sunkiai gaunamą P. Genio „Rainių poemą“ ir dokumentinę bei publicistinę medžiagą, žmonių prisiminimus. „Žmonės tada atvirai dar nekalbėjo, dar bijojo, saugojosi, buvo budrūs, tačiau atsirado ir tokių, kurių dvasia jau budo – išsitraukė po obelimi pakastą stiklainį ir parodė „Rainių poemą“ – prisimena režisierė.

1989–1990 m. Laimutė dirbo Telšių kultūros rūmų metodininke, 1990 m. Telšių Žemaitės dramos teatre pradėjo eiti režisierės pareigas.

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metais, 1990-aisiais, telšiškiai sulaukė Žemaitės dramos teatre pastatyto ketvirtojo poezijos spektaklio – „Kilti ir kelti“, skirto rašytojai Marijai Pečkauskaitei ir Atgimimo šviesai. Šio spektaklio režisierius – A. Pocevičius, scenarijaus autorė vėl buvo Laimutė (scenarijų ji parašė remdamasi savo diplominiu darbu, kuris prasideda tekstu: „Yra žmonių, kuriuos mini kartų kartos už kūrybą, pasiaukojimą už dorai nugyventą gyvenimą“…). Šiame spektaklyje vaidino visa Pocevičių šeima: Antanas, Laimutė, dukra Kamilė bei sūnus Laurynas. Šie poezijos spektakliai tapo respublikinių poezijos teatrų konkursų laureatais, jie buvo mylimi žiūrovų ir gerai įvertinti teatrologų. Taip atėjo pripažinimas – Lietuvos kultūros ministro įsakymu Laimutė ir Antanas Pocevičiai 1990 m. buvo paskirti pirmojo poezijos teatro Lietuvoje režisieriais.

Už pirmuosiu netvirtus žingsnius teatre Laimutė dėkinga jau Anapilin išėjusiam charizmatiškam ir talentingam Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, o vienu metu – ir Telšių Kultūros mokyklos dėstytojui Stasiui Kovaliukui, kuris visada skatindavo kurti, drąsindavo, suteikdavo pasitikėjimo ir vilties. Jis sudarė galimybę stebėti ir profesorių I. Vaišytės, D. Tamulevičiūtės, Algės Savickaitės (taip pat jau iškeliavusių amžinybėn) paskaitas, jų vadovaujamų kursų diplominius spektaklius. „Šį šviesų žmogų vadinu savo Mokytoju, nes jis sudėjo kertinius režisūros meno akmenis mano darbe. Lenkiuosi profesorei Stefai Nosevičiūtei už griežtas, bet labai taiklias pastabas scenarijų rašyme („Atsirink, kas įdomiausia, kam čia tos nuobodžios istorijos“, – braukydama ištisus puslapius, kalbėjo profesorė, o man buvo taip gaila išmesto teksto!)“ – dalinasi mintimis Laimutė jau minėtoje knygoje „Teatras – Tautos sparnai.“

Nuo pat pirmųjų darbo teatre metų kolegas ir teatre vaidinusius aktorius patraukė Laimutės darbštumas, betarpiškumas, nuoširdumas, kūrybiškumas, naujų meninės išraiškos priemonių ieškojimas, siekimas tobulėti. Ji stengėsi kiekvienam teatro aktoriui surasti tinkamą vaidmenį, maksimaliai panaudoti aktorių patirtį, gabumus ir talentą. Jai padedant spektakliuose vaidinantys aktoriai nuolat augo, tobulėjo, tapo gerai pažįstami žiūrovams ir jų atpažįstami iš savo vaidmenų spektakliuose.

Pradėjusi dirbti teatre, Laimutė nenutraukė ryšių ir su mokykla, Kultūros centru, biblioteka. Kartais tuo pat metu ji vadovaudavo keliems Telšiuose veikusiems teatro kolektyvams, statydavo po kelis spektaklius, režisuodavo įvairius miesto ir rajono renginius.

1992 m. Žemaitės dramos teatre gimė spektaklis „Mona“. Jam scenarijų Laimutė parašė pagal užsienyje gyvenusio iš Rietavo kilusio rašytojo Eduardo Cinzo (tikroji pavardė Čiužas) romaną „Raudonojo arklio vasara“.

1993 m. Laimutė pastatytė Žemaitės komediją „Piršlybos“. Tai – režisierei ir aktoriams sėkme pažymėtas spektaklis. Tais pačiais metais už lietuvių dramaturgijos propagavimą ir spektaklio „Piršlybos“ pastatymą jai buvo įteikta respublikinė Boriso Dauguviečio ir „Valstiečių laikraščio“ premija. Daug kartų ši komedija rodyta gastrolių metu – jai žiūrovai plojo Los Andžele, Punske, Rygoje, Jelgavoje, Lycene, Vienoje, Ciuriche, daugelyje Lietuvos vietų. Nuo to laiko daug vandens nutekėjo: dukra tapo mama, piemenukas – tėvu, teatro trupę papildė nauji aktoriai, o spektaklis vis gyvas, kaupiamas, tad ir keliauja po pasaulį kartu su telšiškių kapela „Ratâ“ muzikantais.

Dar po dviejų metų, 1994-aisiais, Laimutės vadovaujamas Poezijos teatras pakvietė į naują premjerą – „Žemaitėškė žuodç paukštelçs čiolb“. Scenarijų jam režisierė parašė pagal Juozo Diržininko, Juozo Jankausko, Povilo Grigolos, Onos Mileikienės, Stepono Miltinio, Danutės Ramonaitės-Mukienės, Nijolės Rimkienės, Vaclovo Pociaus, Alinos Salatkienės eilėraščius, išspausdintus žemaičių istorijos, kultūros ir švietimo žurnale „Žemaičių žemė“. Tai buvo pirmasis poezijos spektaklis Lietuvoje, kuriame buvo vaidinama tarmiškai. Spektaklį sudarė keturios dalys – keturi metų laikai. Jie buvo pavaizduoti kaip keturi gyvenimo tarpsniai. Spektaklyje kalbėta apie žmogaus gyvenimo ratą, kuriame persipina papročiai, meilė ir apeigos. Tais metais šis spektaklis respublikiniame poezijos spektaklių konkurse buvo pripažintas geriausiu. Režisierė po spektaklio kalbėjo, kad jai norėjosi įrodyti, jog žemaičių tarme puikiai skamba ne tik jumoristiniai kūriniai, bet ir intymioji lyrika.

1995 m. režisierė L. Pocevičienė Žemaitės dramos teatro repertuarą papildė Žemaitės komedija „Stebuklingas daktaras“. Spektaklis buvo skirtas Žemaitės 150-osioms gimimo metinėms, kurias telšiškiai pažymėjo tradiciniu tarptautiniu festivaliu „Nuognç graži Žemaitėje“. Premjera įvyko Žemaičių muziejaus „Alka“ Buities skyriuje po atviru dangumi. Jį aktoriai vaidino žemaitiškai. Festivalio „Nuognç graži Žemaitėje“ tradicija Telšiuose gyvavo iki 2001-ųjų metų.

Galimybė statyti spektaklius gimtąją žemaičių kalba Laimutę itin traukė. Telšių dramos teatre beveik visi aktoriai, susirinkę į repeticijas, tik žemaitiškai ir bendraudavo. Jie palaikė režisierės idėją statyti spektaklius žemaičių kalba. Natūraliai tokį scenos žodį perėmė žemaičiai aktoriai Janina Karnišova, Juozas Ričkus, Antanas Nekrašius, Liuda Lėverienė, Rasa Šlevinskaitė (Bytautienė) bei kiti. Dirbant su jais per šešerius metus gimė šeši Laimutės režisuoti, itin šiltai šio krašto žmonių ir užsienio lietuvių sutikti spektakliai, kurie buvo vaidinami žemaitiškai: 1993 m. – jau minėtos „Piršlybos“, pastatytas pagal Žemaitės to paties pavadinimo apsakymą, kuris žinomas ir pavadinimu „Rudens vakaras“; 1994 m. – komedija „Stebuklingas daktaras“ (pastatytas pagal to paties pavadinimo rašytojos Žemaitės apsakymą); 1996 m. – poetinė-istorinė drama „Kęstaičių žemaičiai“ (pastatyta pagal Meilės Marijos Kudarauskaitės istorinę poetinę apybraižą), kurio didžioji dalis aktorių buvo Telšių dailės technikumo (dabar Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto) studentai; 1997 m. – „Ženatvės laimė“ (pastatyta pagal rašytojos Žemaitės keturis apsakymus); 1999 m. – Keturakio komedija „Amerika pirtyje“; 2001 m. – „Magdelė“ (pastatyta pagal Žemaitės to paties pavadinimo apsakymą).

1994 m. prie Žemaitės dramos teatro L. Pocevičienė subūrė vaikų ir jaunimo studiją „Savi“. Tais metais teatre vienas po kito buvo statomi spektakliai vaikams ir jaunimui. Režisierei talkino choreografė ir aktorė Julija Kneitienė. Vieni iš įsimintiniausių tais metais pastatytų spektaklių vaikams buvo pagal Vytautą Račicką ir Erichą Segalą pastatytas „X + Y = ?“ Jis buvo parodytas ir gastrolėse Sankt Peterburge. Iš ten vykusio teatrų festivalio kolektyvas parsivežė diplomą.

Vienas iš ryškiausių tais metais L. Pocevičienės režisuotų spektaklių buvo „Telšiai – Dovanų Kalva“. Šio laiškų spektaklio turinys paremtas tikrais faktais, nušviečiantis tragišką telšiškių jaunuolių – žydaitės Rūtos Gurvičiūtės ir lietuvio Prano Laucevičiaus – likimą. Spektaklyje pagrindinius vaidmenis sukūrė Simona Gudavičiūtė ir Karolis Pronckus. Jame panaudoti amžininkų prisiminimai, filmuota medžiaga. Vasarą šį spektaklį aktoriai vaidino Londone Redbridžo dramos centre vykusio Tarptautinio jaunimo teatrų festivalio metu. Čia jaunieji Telšių aktoriai buvo itin šiltai sutikti ir gerai įvertinti. Vėlesniais metais „Savi“ grupė Redbridžo dramos centre svečiavosi dar du kartus, susipažino ir pradėjo bendradarbiausti su garsiu Londone aktoriumi ir režisieriumi Michaeliu Woodwoodu. Jis tapo nuoširdžiu teatro bičiuliu, atvyksta į visus į telšiuose vasaromis orgavizuojamus teatrų festivalius „Teatras – Tautos sparnai“. Jų metu jis veda teatrines kūrybines dirbtuves festivalio dalyviams, su savo molegomis rodo spektaklius, moko, kaip reikėtų statyti ir vaidinti Šekspyro kūrinius. 2016 m. surengtoje festivalio spaudos konferencijoje penktą kartą į Telšius atvykęs M. Woodwoodas kabėjo: „Kiekvieną kartą atvykę į Telšius stengiamės parodyti kažką naujo. Puikiai pasisekė kūrybinės dirbtuvės, o pats festivalis praėjo ypač sėkmingai, viskas puikiai suorganizuota. Teko lankytis kitose Europos šalyse (Čekijoje, Vokietijoje ir kt.), tad galiu drąsiai teigti, jog Telšiuose dirba puikūs specialistai, keliantys aukštus standartus. Ačiū už svetingumą, Žemaitijos sostinėje patyrėme daug nuostabių akimirkų“. Taip nusitiesė teatrinis tiltas Telšiai– Londonas, Londonas–Tel-šiai. O viskas prasidėjo nuo „Telšiai – Dovanų Kalva“.

2008 m. žurnalisto Stasio Katausko paklausta, kodėl jos kūrybiniame kelyje atsirado tokie spektakliai kaip „Telšiai – Dovanų Kalva“ ir kiti kūrybiniai darbai, kuriuose kalbama apie holokaustą, tremtį, karą ir žiūrovams primenama skaudi mūsų istorija, L. Pocevičienė atsakė:

„Aš noriu žinoti viską apie vietą, kurioje gyvenu. Esu pastačiusi spektaklių, skirtų V. Mačerniui, P. Geniui, kitiems vienaip ar kitaip su mūsų kraštu susijusiems žmonėms. Kartais randu keistų, labai netikėtų sutapimų. Tarkim, rinkdama medžiagą savo spektakliams, sužinojau, kad Vytautas Mačernis ir žydaitė Rūta Gurvičiūtė (apie ją kalbama kitame mano spektaklyje) mokėsi toje pačioje klasėje, žuvo tą pačią dieną. Iš vienos pusės artėjo sovietų kareiviai, jų iššautas sviedinys nutraukė V. Mačernio gyvybę, o už keliasdešimties kilometrų tą pačią dieną traukdamiesi tolyn vokiečiai sušaudė R. Gurvičiūtę. Kartu su ja žuvo Pranas Laucevičius. […]

Nepatikėsite, bet į kai kuriuos spektaklius ateina žmonės, šiaip jau nevaikštantys į teatrą ir sako: „aš pažinojau tą ar kitą žmogų, apie kurį šis spektaklis, jis buvo mano kaimynas.“ Tai nuostabu. Nuostabu teatre matyti žmones, kurie kadaise patys gyveno tame pačiame pasaulyje, kurį vaizduoja spektaklis.“ […]

Džiaugsmą man teikia pats kūrybos procesas, pats darbas statant spektaklį. O jei žiūrovas, pamatęs jį, įvertina, supranta, ką aš norėjau pasakyti, malonu, žinoma. Bet nepaskyčiau, kad publika man daro didžiulę įtaką. Gal jau išaugau iš to amžiaus. […]

Paskutiniu metu mane veikia meditacinės knygos. Nors ne tik. Ir filmai, ir labai įvairi, kartais visai nerimta literatūra. Kažkodėl nemėgstu parašytų pjesių. Scenarijų dažniau rašau pati, remdamasi daugybe šaltinių: nuo internetinių pokalbių iki dokumentų, knygų, atsiminimų ar netikėtai ateinančių minčių. Nemėgstu po įvairiomis technologijomis, po daiktais paslėpto žmogaus scenoje. Man patinka aktoriaus menas, aktoriaus sintezė su muzika, daile. Norisi, kad mano teatras duotų kažkokią viltį, kad neįtrauktų kokios blogosios jėgos.“2

Na o teatro specialistai, pamatę spektaklį „Telšiai – Dovanų Kalva“, kalbėjo: „tiesiog stebėtina, kaip jautriai papasakota dokumentinė istorija, radus tinkamą sceninį veiksmą, gali prikaustyti žiūrovą. Už taupaus teksto slypi žmonių likimai, o papasakota istorija tokia įtaigi, kad abejingų salėje nepalieka.“3

Pati L. Pocevičienė apie savo darbą su vaikų ir jaunimo teatro studija„Savi“ rašo:

„1995 m. subūriau vaikų ir jaunimo studiją SAVI ir šalia teatro aktorių ėmė stiebtis mažieji, jaunieji. Pirmieji spektakliukai „Naktis, kai drabužiai šnekasi“ (1996 m.), „Pusnynų pasaka“ (1997 m.), „Kiaunės dvaro nebėra“ (1998 m.) pagal V. Račicką ir „X+Y=?“ pagal E. Segalą buvo tik trapios inscenizacijos, neprofesionalūs teatriniai vaizdeliai, nes stigo teatrinės pedagogikos, psichologijos, metodikos žinių, tačiau per kraštus liejosi energija ir optimizmas, tad dalyvaudami projektuose, kūrybinėse laboratorijose (Norvegijoje, Estijoje, Rusijoje, Izraelyje, Lietuvoje) siekėme tikslo, tobulėjome. Dalyvaujant tarptautiniame festivalyje „Menas be sienų“ (2001 m.) atsiminimuose užsiliko pritrenkiantis Rusijos kontrastas: Sankt Peterburgo didybė ir aplinkinių miestelių Ladeijnoje Pole skurdas bei sovietmečio stabų likučiai. Mus sužavėjo pakvietusių rusų teatralų nuoširdumas, meilė savo kultūrai ir teatrui.

Poezijos spektaklyje pagal I. Zieduonį ir A. Mikutą „Liūdesys yra laisvas“ (2003 m.) susibūrė jaunų, įdomių, talentingų asmenybių (Vilius Malinauskas, Agnė Banytė, Simona Gudavičiūtė, Donata Motuzaitė, Vilius Urbaitis, Salvija Stulgytė, Karolina Brazauskaitė, Mindaugas Dapšys, Linas Vaitkevičius, Martyna Norkevičiūtė, Tadas Stanislovaitis), vėliau tapusių net profesionaliais režisieriais, aktoriais arba teatrą mylinčiais ir vertinančiais žiūrovais. Ačiū tiems jauniems žmonėms už pasitikėjimą, meilę, nuoširdumą, darbštumą. Iki šiol juos prisimenu, jie buvo pirmieji, atskleidę, koks gražus yra jaunas kuriantis žmogus.

Donata Motuzaitė, studijuodama žurnalistiką Vilniaus universitete, teatre patirtus išgyvenimus panaudojo estetikos darbe, pavadindama jį „Liūdesio estetika.“

„Kokią estetiką gali turėti liūdesys? Tai tarsi mėlyna spalva apsnigtame medyje ir ant snieguotų stogų; tai laikas, kai saulė nusileidusi ir dar neuždegta šviesa kambaryje. Tokį liūdesį daugiau nei prieš metus teko išgirsti, pamatyti ir pajusti teatre, režisierės Laimos Pocevičienės spektaklyje „Liūdesys yra laisvas“. Pasitelkdama Imanto Zieduonio ir Algimanto Mikutos eiles režisierė kuria poezijos spektaklį apie liūdesį, kurio fabulos pagrindinis momentas yra atsitiktinė jauno žmogaus žūtis. Beprasmė jaunuolio Tomo mirtis spektaklio pradžioje pateikiama kaip statistinis realybės skaičius – toks faktas šiandien nėra nei naujiena, nei netikėtumas. Režisierė ir nesiekia šokiruoti mirtimi. Ji labiau orientuojasi į likusių žmonių: Tomo mergaitės Jutos, jo draugų, mamos išgyvenimus. Teigiama, kad jie turi pasirinkimą – tarp į žemę traukiančio gailesčio ir liūdesio, kuris yra laisvas. Nors pagrindinė dar pavadinime nusakyta idėja skamba gana filosofiškai, spektaklis tikrai negalėtų būti pavadintas filosofinių išvedžiojimų deklamavimu. Deklaratyvumas ypač grėstų, turint omenyje spektaklio žanrą (lozungų mon-tažas su scenoje kartkartėmis persigrupuojančiais skaitovais vis dar pasitaiko net ir respublikinio lygio poezijos renginiuose) ir tai, kad vaidinantys Žemaitės dramos teatro aktoriai – mėgėjai. Tačiau minėtų grėsmių išvengta. Mat šiame spektaklyje nepaprastai daug dinamikos ir plastikos. […]“4

2005 m. pasaulį išvydo – pasaka su scenos kovos meno elementais „Mėlynasis strazdas“, vėliau – „Baimė. Nuo bailumo iki drąsos“. Tai – edukacinis spektaklis pagal Nuria Roca. Jo idėja atėjo iš pačios režisierės vaikystės patirties, kai ji meditacijomis gydėsi nuo mirties baimės, tad dabar norėjo padėti ir aktoriams, ir žiūrovams išsivaduoti iš baimių. Atrodo, pavyko.

Daug jėgų pareikalavo 2007 m. festivalis „Iš šimtmečio sėklų išaugom“, skirtas Telšiuose 1907-aisiais parodyto pirmojo lietuviško spektaklio 100-mečiui.

Ádomus kūrybinis procesas vyko 2008 m. statant „Adelės CV“. Tai anoreksija ir bulimija sergančios merginos istorija. Jame pagrindinį vaidmenį meistriškai sukūrė Viktorija Bružaitė.Su šiuo spektakliu sėkmingai dalyvauta tarptautiniuose festivaliuose: Londone ir „Sapperlot“ Italijoje

Laimutei itin brangi poetinė drama „Penelopė“. 2010 m., pastačius šį spektaklį, teatrui įteikta „Aukso paukštė“. Šis spektaklis buvo nominuotas keturiose kategorijose, sulaukė palankaus ekspertų įvertinimo festivalyje „Baltijos rampa – 2011“. Spauda tąsyk rašė:

„Lietuviams taip pat atstovavo ir Telšių Žemaitės dramos teatras. Jų spektaklis „Penelopė“ (scenarijaus autorė ir režisierė Laimutė Pocevičienė) kai kurių latvių jau buvo matytas, tad vertinimai buvo išsamesni ir detalesni. Pripažinta, jog tai lietuviškas spektaklis pagal savo sceninę kalbą, pagal apimtį ir metaforiškumą, pasižymintis švelniu romantišku lietuvišku mentalitetu. Tai poetinis teatras, atveriantis akis į kitą pasaulį, padedantis pamatyti žinomus simbolius ir juos atpažinti. Pasidžiaugta režisierės programiniu braižu, etinių šaknų ieškojimu, ritualine, vizualia metaforiška erdve, aukšta estetine kultūra“.

Oginskaitės „Meškis po širdim“ 2012 m. atnešė režisierei patirties kūryboje su šešiamečiais: „Jauniausias aktorius šiame spektaklyje – tai šešiametis Daumantas Lukšas (Mykoliukas). Nežiūrint į metus Daumantas yra talentingas, jaučia publiką, mėgaujasi žaidimu scenoje. Mykoliuko mamą vaidinanti Simona Gudavičiūtė, į studiją „Savi“ atėjo būdama ketvirtokė – šiandien ji pati Plungėje turi savo teatrinę studiją, studijuoja magistro studijas Klaipėdos universiteto Menų fakultete. Mykoliuko spalvingumą papildo vyresnis Mykolas (aktorius Deividas Rumbutis). Sapnus, žaidimus ir svajones išpildo studijos „Savi“ aktoriai“, – pasakoja režisierė M. Griguolos straipsnyje „Premjerą lydėjo nuoširdžios šypsenos ir ašarotų akių blizgesys“.

Istorinių šokių spektaklis „Aksomo klostėse – epochų šnabždesys“ – choreografės Inos Levickienė sumanymas, sugrąžinęs režisierę į netoli gimtųjų Židikų esantį Renavo dvarą ir atskleidęs paslapčių šydą nuo barono Antano Rene ir jo šeimos gyvenimo, sudaręs galimybę jai geraiu susipažinti su šokio spektaklio specifika.

2014 m. – dar vienas naujas spektaklis. Šį kartą: „Muotinuoms, babūniems, ciuociems, ir mergelkuoms“, sukurtas „Savi“ aktoriams bendradarbiaujant su profesionalais – kino ir teatro aktore Nijole Narmontaite ir kompozitoriumi Andriumi Kulikausku. Tais metais tarp mėgėjų pastatytų spektaklių jis buvo pripažintas ryškiausiu. Šis spektaklis ASITEŽ prašymu buvo parodytas Vilniaus Jaunimo teatre švenčiant Tarptautinę teatrų vaikams ir jaunimui dieną, su juo atstovauta Lietuva Pabaltijo teatrų festivalyje „Tur un niekur citur“ Liepojoje. Ten jis taip pat buvo pripažintas ryškiausiu spektakliu. Jis buvo vaidinamas ir Biržuose, Dovilų etnokultūros centre, tarptautinių teatrų festivalių „Interrampa 2015“ (Rokiškis), „Aidai“ (Jonava) metu. Spektaklis sulaukė didžiulio pasisekimo, daugybės apdovanojimų ir pagyrimų žodžių iš Latvijos, Prancūzijos, Rusijos, Ukrainos, Čekijos teatro ekspertų.

2016 m. režisierei buvo itin spalvingi ir kūrybinių iššūkių, atsakomybės pilni metai, paženklinti didžiuliu ir įtemptu darbu. L. Pocevičienė, sužinojusi, kad ji paskirta programos „Telšiai – Lietuvos kultūros sostinė 2016“ projekto „Ant septynių kalvų – septynios meno kalbos“ režisiere, rašė: „Telšiai – mano gyvenimo, brandos ir kūrybos miestas, miestas, kuriame gimė ir užaugo mano vaikai, o su jais kartu ir spektakliai – mano minčių ir spalvoto gyvenimo įkūnytojai, tampa Lietuvos kultūros sostine. Tai istorinis įvykis, kuris galbūt ir nepasikartos. Džiaugiuosi turėdama galimybę būti šio istorinio fakto dalimi, suvokiu jo prasmę, svarbą ir atsakomybę, bet vertingiausia, kad jaučiu meilę ir įkvėpimą, kuriuo noriu dalintis su kolegomis ir visais telšiškiais, pristatant Žemaitijos sostinės – miesto, tikro Europos perlo ypatingumą. Tad, norėdami įrodyti meilę savo miestui, turime darbuotis, nes juk meilė yra veiksmas. Mes patys turime auginti mintis ir žodžius, tapsiančius darbais, patys juos laistyti ir patys nuimti derlių. Tam procesui turime skirti visą meilę, dėmesį, švelnumą ir žinojimą, kas yra svarbiausia, kontroliuoti vyksmą ir žinoti tikslą. Susitelkime ir, atiduodami savo talentą ir jėgas, papuoškime Telšius – Lietuvos Kultūros sostinės karūną. Manau, visų bendros pastangos duos vaisių.“

Vaisiai buvo „kiekybiški“ ir kokybiški – teatralizuota daugiau negu 50 įvairiausių žanrų, stilių renginių (jie buvo gana išsamiai nušviečiami interneto svetainėje www.kulturossotine2016.lt.

2016 m. gimė menine dokumentika paremtas edukacinis spektaklis „Vilties etiudai iš Septynių Kalvų miesto“, kurio centre – spalvingas, guvus, prasmingas ir trapus prieškario jaunimo gyvenimas Telšiuose. Spektaklis buvo skirtas Telšiams, jis tais metais tapo ir „Atspindžių“ laureatu. Spektaklio programėlėje režisierė rašė: „Dėkoju Lietuvos literatūros ir meno, Lietuvos centriniam valstybės archyvui, Telšių apskrities archyvui, gerbiamiems profesorei Irenai Aleksaitei, Stanislavai Kochanauskaitei, Isabellei Rozenbaumas, Konstantinui Romualdui Dobrovoskiui, poetams Juditai Vaičiūnaitei, Alfonsui Bukontui, Abraomui Suckeveriui, Elenai Borusevičiūtei-Šidlauskienei, kurių prisiminimai ir eilėraščiai tapo įkvėpimo šaltiniu.

Muzikinė pasaka, sukurta pagal senosios animacijos filmuką „Dvylika mėnesių“, režisierei – vienas iš mieliausių ir brangiausių „Telšių – Lietuvos kultūros sostinės – 2016“ laikotarpio „kūdikių“, sukurta bendradarbiaujant su kompozitoriumi ir aranžuotoju – profesoriumi Sauliu Šiaučiuliu, muzikos aranžuotoju – Robertu Tekoriumi, pjesės autore Elena Borusevičiūtė– Šidlauskiene, prodiuseriu ir aktoriumi Linu Ulkštinu, kostiumų dailininke Giedre Slavinskiene, ekrano vizualizacijos kūrėja Vesta Obolevičiūtė, kino ir teatro aktore Nijole Narmontaite, etnomuzikologe, dainininke Loreta Sungailiene ir kitais atlikėjais. Šis darbas režisierei buvo dar vieas naujas, sunkus, bet įdomus ir išbandymas. Jį lydėj sėkmė.

Edukacinis spektaklis vaikams ir visai šeimai „Meškiukų pamokėlės“ (istorijos, literatūros dailės ir muzikos) prie meškiukų ir kitų skulptūrų – tai to paties laikotarpio duoklė mažiesiems Žemaitijos sostinės gyventojams ir jų svečiams.

2017 m. – dar vienas kūrybinis laimėjimas. Tai teatrinė miniatiūra „Veidas, atkreiptas į saulę“, skirta Šatrijos Raganos 140-osioms gimimo metinėms ir Vydūnui. „Tai mano ir kartu kuriančio jaunimo, atodūsis ir refleksija, žvilgsnis į praeities ir dabarties žmogų. Su šiuo spektakliuku dalyvavome ir 2018 m. dainų šventėje“, – komentuoja režisierė.

2018 m. – spektaklis „Nauja Roboto ir Peteliškės istorija“ „Taigi, jau ne kartą Žemaitijos, o ir dažnai – visos Lietuvos žiūrovų teismui pristačiusi ne vieną savo kurtą, įvairios archyvinės, istorinės medžiagos įkvėptą sceninį kūrinį, šįkart režisierė L. Pocevičienė į vieną lydo trijų autorių – Vytautės Žilinskaitės, Unės Kaunaitės ir Siobhan Parkinson tekstus. Net ne lydo, o greičiau semiasi idėjų, „skolinasi“ ir „prisimatuoja“ personažus, jų gyvenimo peripetijas. Skirtingi ir tokie panašūs. Užsiauginę storus šarvus ir nepaprastai pažeidžiami. Jie nenori būti kaip visi ir kartu tenori būti tarp kitų. Labiausiai už viską jie nori būti pripažinti“, – komentuoja rašytoja Unė Kaunaitė.

„Spektaklis – atvira, skaudi, o kartais nuotaikinga tikro jų, paauglių, gyvenimo, į kurį aktoriai kartais leidžia man pažvelgti, mozaika, su visais pakilimais ir nuosmukiais. Spektaklis – iššūkis sau ir savo įprastam pasauliui“, – taip savo naujausią kūrybinį sumanymą pristato ir kviečia jį pamatyti režisierė L. Pocevičienė. Apie tai laikraštyje „Kalvotoji Žemaitija“ išspausdintame straipsnyje „Spektaklis – iššūkis sau ir savo įprastam pasauliui“ (2018 m. balandžio 21 d.) rašo Žemaičių dramos teatro bičiulė, žurnalistė Lina Dijokienė.

Ádomų ir viliojantį pasiūlymą režisierė 2017 m. pabaigje pradžioje išgirdo iš žurnalistės, muziejininkės, VO „Regionų kultūrinių iniciatyvų centras“ vadovės Danutės Ramonaitės-Mukienės – pabandyti sukurti žemaitišką spektaklį pagal 2018 m. jos sudarytoje žemaičių grožinės literatūros antologijoje „Žemaitç /Žemaičiai“ išspausdintus žemaitiškus tekstus. Taip 2018-ųjų rudenį gimė muzikinis žemaitiškas spektaklis „Spalvuotu guzikieliu rožončius“, kurį statant susibūrė kūrybinga žemaičių ir jų bičiulių komanda: režisierė Laimutė Pocevičienė, etnomuzikologė ir dainininkė Loreta Sungailienė, kino ir teatro aktorė Valda Bičkutė-Valiukienė, poetas ir dramaturgas Mindaugas Valiukas, aktorius Vaidas Lengvinas bei Žemaitės dramos teatro aktoriai. režisierė siekė, kad šiame spektaklyje šiuolaikinio modernaus žmogaus lūpomis suskambėtų ryškūs, kupini šilumos ir meilės mūsų brangiųjų motinų, tėvų, senelių, prosenelių, tetų ir dėdžių, iškeliavusių Anapilin, bet išlikusių žodyje, dainoje, apeigose ir tradicijose, balsai.

Gyvendama ir dirbdama Telšiuose Laimutė, kur buvus, kur nebuvus, vis gimtuosius Židikus aplanko. „Atvažiuoju į Židikus lyg į vaikystę“5, – sako režisierė. Židikiškiai ir Laimutės režisuotus spektaklius vieni iš pirmųjų pamato – tuo ji visada suinteresuota, nes sugrįžti į gimtinę su savo sukurtu spektakliu, pasak jos, kiekvienam režisieriui didelė laimė.

Su spektakliais aplankyta daugybė Lietuvos miestų, rajonų, ne kartą vaidinta ir užsienio šalių scenose – Jungtinėse Amerikos Valstijose, Didžiojoje Britanijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Kaliningrade, Sankt Peterburge (Rusijos Federacija). Sunku šiandien būtų rasti didesnę Telšių ir aplinkinių rajonų gyvenvietę, kur nebūtų buvę rodyti Laimutės režisuoti spektakliai.

Ji nuolat domisi naujovėmis, siekia tobulėti, todėl dalyvauja įvairiose stažuotėse, kursuose, seminaruose. Jau pabuvota Maskvoje vykusiame tarptautiniame režisierių seminare „Stanislavskio sistema šiandien“, stažuotasi pas profesorių M. Čiumačenką, mokėsi kartu su ugdytiniais scenos kovų meno Norvegijoje, vedė ir pati dalyvavo teatrines dirbtuves Didžiojoje Britanijoje, Estijoje, Latvijoje. 2007 m. kartu su kitais 17 šalių atstovais dalyvavo stažuotėje Izraelyje – internacionalinėje holokausto studijų mokykloje Vad Jašemo universitete.“6

Nemažai spektaklių L. Pocevičienė pastatė bendradarbiaudama su architektu Algirdu Žebrausku, dailininkais Sigute Ach, Giedre Slavinskiene, Aušra Misūriene, Petru Lamsodžiu, profesionalia scenografe Giedre Žeimyte, Alvingu Teniuku, choreografais Ina Levickiene, Mindaugu Baniu, Julija Kneitiene, VDA Telšių fakulteto dėstytojais ir studentais bei daugeliu kitų įvairių sričių specialistų. Laimutė sugeba į savo spektaklius pritraukti profesionalių kūrėjų, tarp kurų ir jau minėta kino ir teatro aktorė Nijolė Narmontaitė, muzikantas, kompozitorius Andrius Kulikauskas (spektaklis „Muoti-nuoms, ciuociems, babūniems ir mergelkuoms“, kino ir teatro aktorę Valdą Bičkutę, aktorių Vaidą Lengviną, dainininkę ir etnomuzikologę Loretą Sungailienę, poetą ir dramaturgą Mindaugą Valiuką (spektaklis „Spalvuotu guzikieliu rožončios). Režisierė žavisi nuolat ieškančiais, kuriančiais ir patikimais kolegomis Linu Ulkštinu, Sigita Gailiuviene, Ernesta Dargužiene. bendradarbiaujant su jais jau nemažai kas sumanyta, atrasta, sukurta.

Pocevičienė išugdė nemažai scenos menui ištikimų jaunų žmonių. Jos pėdomis pasekė aktorės Valda Bičkutė, Fausta Semionovaitė, Dominyka Vaičekauskaitė, režisieriai Vilius Malinauskas, Agnė Banytė, Simona Gudavičiūtė, Karolis Pronckus. Su scenos menu savo gyvenimą susiejo ir Viktorija Bružaitė, Ieva Irkinaitė, Ramūnas Kulikauskas.

Vienas iš labiausiai ją iš kolegų išskiriantis bruožas – sugebėjimas rasti partnerių, rėmėjų, ryšių, kurių itin reikia teatrui. Ji visą laiką kupina idėjų, reikli sau ir kitiems, sugebanti pamilti kiekvieną kuriamą darbą. Vyresnieji teatro aktoriai atkreipia dėmesį į jos nuoširdumą, pažymėdami, kad ji niekada nenusigręžia nuo spektakliuose vaidinančių aktorių, juos ištikus nesėkmei ar nelaimei – nepalieka jų vienų bėdoje, o jaunimas sako, kad ji kūryboje visą laiką „ant bangos“, todėl jie, suradę kiek laisvesnio laiko, vis užsuka pas ją pasisvečiuoti.

O kiek puikių renginių, švenčių ji yra padovanojusi Telšių miesto gyventojams ir jų svečiams. Šis darbas iš režisierės pareikalauja itin daug energijos, nervinės įtampos, streso. Patirtis, kruopštus darbas duoda gražius, ilgam atmintin įstringančius rezultatus.

Nuo 1992 m. L. Pocevičienė dirbo ir su Telšių kunigų seminarijos klierikais bei vyskupijos licėjaus mokiniais – kartu su jais statė Motinos dienai skirtus spektakliukus, kūrė poetines kompozicijos, režisavo koncertus. Paskutiniais metais seminaristai spektakliukų nebestato, tačiau Motinos Dienos renginiai vis dar yra Laimutės rūpestis ir meilė. Svarbi ir kita jos veiklos sritis – skaitovų ugdymas. Ne vienas jos mokinys jau yra tapęs regioninių ir respublikinių raiškiojo skaitymo konkursų laureatais, diplomantais.

Ji – „ne tas žmogus, kurį ilgesniam laikui galėtum nulaikyti vienoje vietoje. Jai viską norisi atlikti maksimaliai gerai. „Prieš statydama spektaklį perskaitau krūvas knygų, įvairių dokumentų […] Ypač įdomu studijuoti archyvinę medžiagą, gilintis į kiekvieną ano meto detalę. Man archyvas – tobulas teatras!“

Beveik visos Telšiuose paskutiniais metais organizuojamos archyvinių parodų atidarymo, meno ženklų, paminklų, atidengimo, knygų sutiktuvių šventės, Telšių Garbės piliečių apdovanojimai yra nuspalvinami Laikutės vadovaujamos vaikų ir jaunimo studijos „Savi“ teatrinėmis miniatiūromis.

Režisierė yra pažymėjusi, kad jai labiausiai patinka dirbti su jaunimu. Kodėl? „Todėl, kad jauni žmonės yra žingeidūs, nori save parodyti, nebijo rizikuoti, laukti, nebijo bandyti, eksperimentuoti. Jaunimas neleidžia pasenti. Suaugęs aktorius dažnai pasako, ai, padarysiu, tačiau neretai įdeda daug mažiau laiko ir pastangų nei jaunimas. Tačiau teatrui reikia laiko. O vaikai žavi savo naivumu, entuziazmu, fantazija, originaliu, dažnai netikėtu mąstymu. Bet, žinoma, dirbant su vaikais tenka jiems nuolat viską kartoti, šlifuoti kiekvieną judesį, kiekvieną ištartą žodį. […] Daugiau tenka dirbti su gabesniais vaikais. Stengiuosi visus ateinančius išmokyti vertinti teatrą, turėti savo nuomonę, savo požiūrį į gyvenimą, suprasti, kiek pastangų reikia įdėti, norint kokio nors rezultato, stengiuosi išmokyti bendravimo, pareigos jausmo. Ir mano vaikai to išmoksta, turi savo nuomonę, savo poziciją, moka ją ginti.“7

Laimutės kuriami spektakliai iš kitų išsiskiria savo aktualumu ir tuo, kad scenarijus jiems dažniausiai rašo pati režisierė. Ji – yra ir teatro ekspertė, mokytoja metodininkė. Jos gyvenimo moto – „Svarbiausia mylėti tai, ką darai. O siekti tikslo padeda kantrybė, kūrybiškumas, siekis darnos ir pilnatvės, meilė artimiesiems ir Dievui. Tai, pasak Laimutės, „yra mano gyvenimo sparnai.“8

Pati režisierė pažymi, kad jai „kiekvieno spektaklio kūrimas – ilgas ir sudėtingas procesas, trunkantis nuo kelių mėnesių iki kelerių metų. O kai viskas praeina, tuomet užklumpa emocinė duobė.“ Tokiais atvejais režisierė ieško atsvaros gamtoje, knygose, medituoja. L. Pocevičienė labai mėgsta keliones, gerus filmus.“9

Laimos Pocevičienės (Kalinauskaitės) režisuoti spektakliai 1976–2018 m.):

„Tu gyvybės ir meilės aušra“ (1976);
„Atverk duris – aš ateinu su meile ir šviesybe“ (1988);
„Kilti ir kelti“ (1990);
„Žmogaus apnuoginta širdis“ (1990 m. atnaujintas 1985 m. pastatytas spektaklis);
„Žydrasis obuolys“ / „Auksinis obuolys“ (1991);
„Mona“ (pagal E. Cinzo kūrybą, 1992);
Žemaitė „Piršlybos“ (1993);
„Žemaitėškė žuodç paukštelçs čiolb“ (1994, pagal žemaičių poetų kūrybą);
Žemaitė „Stebuklingas daktaras“ (1995);

M. Kudarauskaitė „Kęstaičių žemaičiai“ (1996);

„Naktis, kai drabužiai šnekasi“ (1996, pagal H. Haas „Užuolaidėlė“ ir populiarias pasakas);
„Ženatvės laimė“ (1997, pagal Žemaitę);
„Pusnynų pasaka (1997);

Spurgaitė „Kiaunės dvaro nebėra“ (1998);

Keturakis „Amerika pirtyje“ (1999);

Andersenas „Princesė ir kiauliaganys“ / „Piemenaitė ir kiauliaganys“ (1999);

„X + Y =?“ (2000);
„Magdelė“ (pagal Žemaitę, 2001);
„Pampuška“ (2002);
„Mėlynasis strazdas“ / „Juodojo strazdo pasaka“ (2004);
„Magdelė“ (2005, pagal Žemaitę);
„Telšiai – Dovanų Kalva“ (2006);
„Baimė. Nuo bailumo iki drąsos“ (2008, pagal N. Roca);
„Adelės CV“ (2008, pagal S. Glover „Adelė“);
„Penelopė“ (2010)
Žemaitė „Piršlybos“ (2011 m. atnaujintas 1993 pastatytas, 2006 m. atnaujintas spektaklis);
„Liūdesys yra laisvas“ (2003, pagal A. Mikutą, J. Zieduonį);

Oginskaitė „Meškis po širdim“ (2012);

„Aksomo klostėse – epochų šnabždesys“ (2013);
„Muotinuoms, ciuociems, babūniems ir mergelkuoms“ (2014, pagal poetų eiles ir istorinius dokumentus);
„Apglėbt atoslūgį“ (2014):
„Vilties etiudai iš Septynių Kalvų Miesto“ (2016);
„Dvylika mėnesių“ (2016);
„Meškiukų pasakėlės“ (2016);
„Veidas, atsuktas į saulę“ (2017);
„Nauja Roboto ir Peteliškės istorija“ (2018);
„Spalvuoti guzikieliu rožončios“ (2018).

Literatūra:

Kakanauskas Antanas, „Ákvepiančios asmenybės. Miestelį gaubia rašytojos aura“, DELFI (https://www.delfi.lt/pilietis/naujienos/ikvepiancios-asmenybes-miesteli-gaubia-rasytojos-aura.d?id=58683339), 2012-05-09, žr. 2017-10-29].
Pocevičienė Laimutė, „Noriu, kad spektaklis pamojuotų žiūrovui paslėpta vilties vėliavėle“, Mėgėjų teatras, 2011 m. Nr. 1, p. 7-9.

______________________
Išnašos:

1 Ciunienė Vida, „L. Pocevičienė: Spektaklis – tai ne paveikslas, kurį galima pasikabinti. Jis sudėliotas iš daugybės žmonių nervų“, Santarvė (Mažeikiai), 2008-07-28.

2 3 Pocevičienė L. „Jei trokšti plojimų – įsirašyk ir klausykis“, Telšiai šiandien, 2008-04-01, nr. 24 (132).

4 Ciunienė Vida, „L. Pocevičienė: Spektaklis – tai ne paveikslas, kurį galima pasikabinti. Jis sudėliotas iš daugybės žmonių nervų“, Santarvė (Mažeikiai), 2008-07-28.

5 Pocevičienė Laimutė, Teatras – Tautos sparnai, Klaipėda: Grafija, 2014, p. 27–28.

6 Ten pat.

7 Ten pat.

8 Pocevičienė L. „Jei trokšti plojimų – įsirašyk ir klausykis“, Telšiai šiandien, 2008-04-01, nr. 24 (132).

9 Ciunienė Vida, „L. Pocevičienė: Spektaklis – tai ne paveikslas, kurį galima pasikabinti. Jis sudėliotas iš daugybės žmonių nervų“, Santarvė (Mažeikiai), 2008-07-28.

Parengė Danutė Mukienė (Ramonaitė)