Leonas Kaulakis (1903–1987) – mokslininkas, inžinierius elektrikas, habil. mokslų daktaras (1967), profesorius (1969). Pagrindinės mokslinių tyrimų sritys: Lietuvos energetika ir elektrifikavimas, elektros energijos kokybės gerinimas.
Jis gimė 1903-04-20 Selvestruose (Laukuvos vlsč., Šilalės r.). 1928 m. baigė Kauno universitetą (nuo 1931 m. – Kauno politechnikos institutas). Vėliau dėstė šiame institute. 1928 m. stažavosi Ciuricho aukštojoje technikos ir Paryžiaus aukščiausioje elektrotechnikos mokyklose. 1940–1974 m. buvo Kauno politechnikos instituto Elektros sistemų katedros vedėjas, 1948–1953 m. – dar ir Technikos instituto Energetikos sektoriaus vadovas.
1937–1938 m. jis propagavo vietinių kuro išteklių (durpių, vandens) panaudojimą Lietuvos energetikos ūkyje. Kartu su A. Gruodžiu parengė pirmosios Lietuvoje durpėmis kūrenamos Rėkyvos elektrinės projektą.
Parašė šias knygas:
- Šviesotechnikos pradmenys (1931);
- Žemės ūkio elektrifikavimas (1961).
1967 m. jam kartu su kutais mokslininkais buvo paskirta LSSR valstybinė premija.
Leonas Kaulakis mirė 1987 m. lapkričio 13 d. Kaune.
IŠSAMIAU:
Leonas Kaulakis į Kauno universiteto Technikos fakultetą įstojo 1922 m. Dar būdamas studentu nuo 1925 m. L. Kaulakis pradėjo dirbti laborantu fakulteto Elektrotechnikos katedroje. Universitetą jis baigė 1928 m. Baigęs universitetą L. Kaulakis pusę metų stažavosi Ciuricho aukštojoje technikos mokykloje ir pusę metų Paryžiaus aukščiausioje elektrotechnikos mokykloje, kur susipažino su mokymo organizavimu ir laboratorijomis. 1932 m. jis buvo paskirtas asistentu ir pradėjo dėstyti elektrinių matavimų bei elektros stočių ir tinklų disciplinas ir taip tapo pirmuoju profesionaliu dėstytoju Technikos fakulteto Elektrotechnikos katedroje, nes kiti, kaip buvo minėta, universitete dirbo antraeilėse pareigose.
1940 m. Elektrotechnikos katedra buvo padalinta į keletą specializuotų katedrų, kurios susikūrė tame pačiame Vytauto Didžiojo universiteto
Technikos fakultete. Buvę Elektrotechnikos katedros dėstytojai tapo naujųjų katedrų vedėjais. Pirmuoju Elektros sistemų katedros (pradžioje
ji buvo pavadinta Elektros jėgainių ir tinklų katedra) vedėju 1940 m. tapo Leonas Kaulakis. Elektros mašinų katedros pirmuoju vedėju buvo
Aleksandras Putrimas (vedėjavo 1940-41), o Elektrotechnikos katedros pirmuoju vedėju tapo Jurgis Zdanys. Tais pačiais metais buvo
suorganizuota komisija VDU Elektrotechnikos fakultetui steigti. Šios komisijos pirmininku buvo paskirtas Leonas Kaulakis. Tačiau prasidėjęs
II Pasaulinis karas nutraukė šį darbą ir jis buvo atnaujintas tik po kelerių metų. 1941 m. rugpjūčio 1d. katedra buvo pervadinta į Elektros
stočių ir tinklų katedrą. Po to katedros pavadinimas keitėsi dar du kartus: nuo 1956 m. liepos 19 d. ji buvo vadinama Elektros stočių
katedra, o 1962 m. liepos 1 d. katedra gavo savo dabartinį Elektros sistemų katedros pavadinimą.
Elektrotechnikos fakultetas buvo užbaigtas kurti tik 1948 m. Jo pirmasis dekanas buvo prof. Kazimieras Baršauskas. Vėliau (1950 m.) buvo įkurtas Kauno politechnikos institutas, į kurio sudėtį taip pat įėjo Elektrotechnikos fakultetas.
L. Kaulakis katedrai vadovavo ilgiausiai: nuo 1940 m. prie visų valdžių iki 1974. Po to iki 1984 m. jis dirbo katedros profesoriumi, o
vėliau iki gyvenimo pabaigos (1987-11-13) – profesoriumi-konsultantu.
IŠSAMIAU:
Straipsnis „Lietuvos energetikos patriarchui Leonui Kaulakiui 100 metų“. Autorius – Rimantas Deksnys, Kauno technikos universiteto profesorius
Kauno technologijos universiteto Elektros sistemų katedros įkūrėjui ir ilgamečiui jos vedėjui habilituotam daktarui, profesoriui, Lietuvos energetikos entuziastui, respublikos nusipelnusiam inžinieriui ir respublikinės premijos
laureatui Leonui Kaulakiui 2003 metų balandžio 20 d. būtų sukakę 100 metų.
Leonas Kaulakis gimė 1903 m. Tauragės apskrities Šilalės rajono Selvestrų kaime advokato šeimoje. Augdamas arti Rietavo, dar vaikas matė
pirmąją Lietuvos elektrinę bei elektrinį apšvietimą ir tai jam padarė didelį įspūdį, kad ryžosi tapti elektromechaniku. Augdamas arti Rietavo,
dar vaikas matė pirmąją Lietuvos elektrinę bei elektrinį apšvietimą ir tai jam padare didelį įspūdį, kad ryžosi tapti elektromechaniku. 1922 m.
baigė Telšių gimnaziją ir įstojo į ką tik įkurtą Kauno universitetą.
1928 m. baigė šio universiteto Technikos fakultetą. Dar besimokydamas universitete, 1926 m. L. Kaulakis pradėjo dirbti jaunesniuoju laborantu
Elektrotechnikos katedroje ir daug nuveikė steigiant universitete pirmąją elektrotechninę laboratoriją, o vėliau ir kitas laboratorijas.
Ką tik baigęs universitetą, L. Kaulakis buvo pasiųstas stažuotis į Ciuricho aukštąją technikos mokyklą ir į Paryžiaus aukščiausiąją elektrotechnikos mokyklą. Ten domisi mokymo organizavimu ir laboratorijų įrengimais. 1929 m. sugrįžta į Kauną. Jau 1932 m. buvo paskirtas
asistentu ir pradėjo dėstyti elektrinių matavimų bei elektros stočių ir tinklų disciplinas. Jis tapo pirmuoju profesionaliu elektrotechnikos
disciplinų dėstytoju universitete, nes kiti Elektrotechnikos katedros darbuotojai buvo antraeilininkai, dažniausiai privačių firmų ir kompanijų darbuotojai. L.Kaulakis jau tuomet daug nuveikė organizuodamas elektrotechniškų specialybių inžinierių ruošimą, kurdamas lietuvišką
elektrotechnikos terminiją ir pradėdamas mokslinius tyrimus elektros energetikos srityje. Pirmasis reikšmingasis L.Kaulakio darbas buvo 1931
m. išleistas vadovėlis „Šviesotechnikos pradmenys”, kuriame buvo aprašyti pagrindiniai šviesotechnikos įrenginiai ir duota jų projektavimo metodika. Elektrotechnikos katedros vedėjas prof. J.Šliogeris visiškai pasitikėjo jaunuoju L.Kaulakiu ir leido jam laisvai tvarkyti visus katedros reikalus, ruošti laboratorijas ir net valdyti kreditus. Profesorius savo prisiminimuose rašė, kad laboratorijos įranga buvo komplektuojama be ypatingų formalumų ir užtekdavo paskambinti atitinkamai firmai.
L.Kaulakis aktyviai dalyvavo ir 1936 m. įsteigto Energijos komiteto veikloje, dirbo Elektros komisijoje, kuriai iš pradžių vadovavo P. Drąsutis, o vėliau jis pats. Elektros komisija, sukūrusi pažangius energetikos specialistus, užsibrėžė ištirti Lietuvos elektros ūkį, numatyti perspektyvinius elektros poreikius ir racionalius vartotojų aprūpinimo energija būdus. Tuo tikslu, vadovaujant L.Kaulakiui, 1937–1938 m. buvo atlikta energetikos ūkio analizė. L.Kaulakis pradėjo propaguoti vietinių kuro išteklių (durpių ir vandens) panaudojimą respublikos energetikos ūkyje. Jis kartu su inžinieriumi A. Gruodžiu paruošė pirmosios Lietuvoje valstybinės durpėmis kūrenamos Rekyvos elektrinės projektą. L. Kaulakis vadovavo ir kelių hidroelektrinių projektavimui. Jis buvo parengęs ir Kauno hidroelektrinės projekto apmatus ir parinkęs jai vietą ten, kur ji ir buvo pastatyta.
Profesorius prisimindavo, kad ir tarpukarinės Lietuvos studentai buvo nemažiau išradingi už šiandieninius studentus. L.Kaulakis pasakojo
„Kartą atėjo pas mane Teologijos fakulteto studentas -„išradėjas“ ir prašė atlikti bandymą su tiksliais prietaisais: paleisti elektros variklį, mechaniškai sujungtą su dinamo mašina ir dinamo mašinos įtampą paduoti varikliui ir dar apkrauti dinamo mašina papildomai. Tikėjosi
gauti energijos daugiau, negu sunaudoja variklis. Esą už gerą atlyginimą jam tokį bandymą atlikęs kažkoks elektromonteris, bet jis nepasitikįs jo
aparatūros tikslumu. Su didele kantrybe aiškinau energijos tvarumo dėsnį, bet jis manimi nepatikėjo ir išėjo nepatenkintas“.
1937 m. L.Kaulakis atstovavo Lietuvai Pasaulio energetikos konferencijoje.
1940 m. Elektrotechnikos katedra buvo suskaldyta į keletą specializuotų katedrų ir buvo suorganizuota komisija Elektrotechnikos fakultetui steigti. Profesorius L.Kaulakis buvo paskirtas šios komisijos pirmininku, bet užėjęs karas sutrukdė fakulteto steigimą keletui metų.
1940 m. L. Kaulakiui suteiktas mokslinis docento vardas ir jis paskirtas Elektros jėgainių ir tinklų katedros vedėju ir Technologijos fakulteto
elektrotechnikos skyriaus vadovu. Lietuvos okupacija ir Antrasis pasaulinis karas nutraukė mokslo ir mokslinius darbus. Po karo,
galutinai įsitvirtinus Sovietinei okupacijai Lietuvoje pradėta įgyvendinti Tarybų Sąjungos ūkio, tuo pačiu ir energetikos vystymo
grandioziniai planai. Nuo 1944 m. teko viską pradėti iš naujo, nes vystoma ne Lietuvos, o TSRS šiaurės vakarų energetikos sistema. L.Kaulakis
ėmė vadovauti tai pačiai katedrai, 1946–1947 m. buvo Technologijos fakulteto prodekanu, o 1948–1953 m. LTSR MA Technikos instituto
energetikos sektoriaus vadovu. Tuo pat metu L. Kaulakis vadovavo respublikinėms komisijoms, kurios ruošė perspektyvinius respublikos
energetikos vystymo planus. Jam vadovaujant buvo sudarytas Lietuvos žemės ūkio elektrifikavimo planas. L. Kaulakis kartu su savo mokiniais
paruošė ir 1961 m. išleido knygą „Žemės ūkio elektrifikavimas”.
Vėliau L. Kaulakis daugiau laiko skyrė pedagoginiam ir moksliniam darbui. 1957 m. jis apgynė daktaro disertaciją ir organizavo mokslinius
tyrimus elektros sistemų modeliavimo srityje. Elektros sistemų katedroje buvo sukurti nuolatinės srovės elektros sistemų analizatoriai, kurie
buvo naudojami elektros sistemų ir tinklų projektavimui ir jų režimų planavimui. Analizatoriai išgarsino katedrą ir autorius visoje Sovietų
Sąjungoje, pelnė įvairių konkursų medalius ir respublikines premijas.
1965 m. L. Kaulakiui buvo suteiktas nusipelniusio inžinieriaus vardas.
1966 m. jis apgynė habilituoto daktaro disertaciją ir 1969 m. tapo profesoriumi.
Po 1964 m. aktualiais pasidarė elektros kokybės klausimai. Todėl prof. L. Kaulakis ėmėsi elektros kokybės tyrimų.
Pasirodžius pirmosioms elektroninėms skaičiavimo mašinoms, prof. L. Kaulakis tuoj susidomėjo jų pritaikymu skaičiavimams energetikoje.
Prof. L. Kaulakis Elektros sistemų katedrai vadovavo nuo jos įkūrimo iki 1974 m. ir iki pat mirties dirbo katedros profesoriumi. Jo vadovaujama
katedra paruošė ir išleido virš 500 elektros energetikos inžinierių, kurie dirbo ir dirba AB „Lietuvos energija” ir jos filialuose, valstybinėse ir vyriausybinėse organizacijose ir struktūrose, buvo ir yra Mokslo Akademijos tikrieji nariai ir nariai korespondentai, apgynė mokslo habilituotų daktarų ir daktarų disertacijas.
Prof. L. Kaulakis paskelbė daugiau kaip 100 mokslinių straipsnių, parašė mokslines knygas ir vadovėlius.
Profesoriaus visuomeninė veikla neatskiriama nuo jo pamėgto darbo. Keletą metų vadovavo „Žinijos” draugijos energetikos sekcijai. Jis
nuolatinis įvairių respublikos energetikos ūkio ugdymo komisijų, Kauno politechnikos instituto ir Fizikinių techninių energetikos problemų
mokslinio tyrimo instituto mokslinių tarybų, taip pat TSRS Aukštojo ir Specialiojo vidurinio mokslo ministerijos elektros energetinių
specialybių metodinės komisijos narys. L.Kaulakis buvo aistringas sodininkas ir gėlininkas. Jo pasiekimai sodininkystėje ir gėlininkystėje
buvo žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų, prilygo šios srities profesionalų darbams.
Profesorius L. Kaulakis buvo visada žvalios nuotaikos, mėgo turizmą ir kalnų slidinėjimą, kalbėjo pagrindinėmis užsienio kalbomis. Buvo
aistringas žvejas ir medžiotojas. Profesorius buvo plačios erudicijos, didelio takto, draugiškas ir turėjo subtilų humoro jausmą. Profesoriaus
Leono Kaulakio gyvenimas paženklintas brandžiais, prasmingais ir gražiais darbais.
Parengė Kazimieras Prušinskas
Publikacija paskelbta įgyvendinant 2023 m. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamą projektą „El. žurnalas „Žemaičių žemė“ 2022: Žemaičiai Vilniuje“
