Poetė, vertėja, literatūros kritikė Liūnė-Sutema (tikr. Zinaida Katiliškienė (Nagytė). Ji buvo poeto, literatūros kritiko Henriko Nagio (1920–1996) sesuo. Dar turėjo brolį Martyną. Jos vyras buvo rašytojas Marius Katiliškis.
Liūnė Sutema gimė 1927 m. liepos 5 d. Mažeikiuose, bet ten gyveno tik iki šešerių mėnesių amžiaus, nors kiek paaugusi čia dažnai atvykdavo aplankyti giminaičių. Zinaida labai mylėjo savo tėvo Augustino tėviškę Buknaičius (Mažeikių r.).
Jos tėvas Augustinas Nagys buvo geležinkelietis, tad dėl jo darbo šeima vis turėdavo kilnotis iš vienos vietos į kitą (yra gyvenusi Radviliškyje, Skuode, Kaune, Šilutėje, Kėdainiuose ir kai kur kitur).
Mokydamasi pradinėje ji jau mokėjo ne tik lietuvių, bet ir latvių bei vokiečių kalbas. Pradinę mokyklą ji baigė Kėdainiuose. Čia ji 1941 m., paskatinta brolio Henriko, pradėjo ir savo literatūrinį kūrybinį kelią.
Kėdainiuose Nagių šeima gyveno ir Antrojo pasaulinio karo metais. 1944 m., priartėjus frontui, vengdami sovietų represijų, jie pasitraukė į Vakarus. Zinaida tada buvo 17 metų amžiaus. Ji iš Lietuvos išvyko 1944 m. liepos mėnesį kartu su mama Antanina Grundmanis-Nagiene (ji buvo latvių kilmės, gimusi Kuržemėje), tėvu Augustinu Nagiu ir vokiečių kilmės močiute Emilija Peters, kuri ją išmokė vokiečių kalbos. Kiek anksčiau į Vakarus jau buvo pasitraukę jos broliai dvyniai Henrikas ir Martynas.
Zinaida gimnaziją baigė 1945 m. Dorbine (Vokietija). Vėliau studijavo vokiečių literatūrą ir filosofiją Austrijos Innsbrucko ir Freiburgo universitetuose.
Gyvendama Vokietijoje pasirinko literatūrinį Liūnės Sutemos slapyvardį.
1949 m. persikėlė gyventi į JAV Maine‘o valstiją. 1949 m. rudenį ištekėjo už rašytojo Mariaus Katiliškio (1914–1980). Iš pradžių tinkamo darbo jie nerado, tad persikėlė gyventi į Čikagą. Z. ir M. Katiliškiai buvo pasistatę savo namą Lemonto mieste. Netoli jų buvo įsikūrę ir Zinaidos tėvai.
Gyvendama santuokoje su M. Katiliškiu Zinaida susilaukė dviejų vaikų – Sauliaus ir Agnės. Saulius sunkiai sirgo, tad Zinaida itin daug laiko ir energijos turėjo skirti jam. Gyvenime jai teko patirti daug netekčių – mirė ne tik tėvai, vyras, broliai, abu vaikai, būrys artimų draugų.
Visa tai paliko pėdsaką jos kūryboje. Joje vyrauja asmeniniai išgyvenimai, žmogaus būties tragizmas, tėvynės ilgesio motyvai.
Poetė Liūnė Sutema priskiriama vadinamajai bežemių, neornamentuotos kalbos kartai.
Ji paskelbė poezijos rinkinius „Tebūnie tarytum pasakoj“ (1955), „Nebėra nieko svetimo“ (1962), „Bevardė šalis“ (1965), „Badmetis“ (1972, knyga įvertinta Vinco Krėvės vardo literatūrinė premija), „Vandeta“ (1981, už šią knygą autorei paskirta Lietuvių rašytojų draugijos premija), „Poezijos rinktinė“ (1992), „Graffiti“ (1993, atorei už šį leidinį paskirta JAV Lietuvių Bendruomenės literatūros premija), „Tebūnie“ (2006), „Sugrįžau“ (2009), išvertė latvių, vokiečių poezijos.
Daug jos kūrybos, straipsnių literatūros, dailės temomis, recenzijų apie vokiečių kūrybą, vertimų iš vokiečių ir latvių kalbų paskelbta užsienyje spausdintuose lietuviškuose leidiniuose „Dirva“, „Margutis“, „Metmenys“, „Naujienos“, „Nepriklausoma Lietuva“ , „Užuolanka“, „Žiburiai“, kt.
2007 m. poetė apdovanota Lietuvos nacionaline premija už knygą „Tebūnie“.
Mirė Liūnė Sutema 2013 m. sausio 17 d. Lemonte.
Naudota literatūra:
- Bibliotekų darbas, 1990, Nr. 6, p. 24–25.
- Lietuvių egzodo literatūra 1940–1990, V., 1997, p. 631–647.
- Lietuvių literatūros enciklopedija, V., 2001, p. 477.
- Dalia Satkauskytė, „Liūnė Sutema“, Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt/straipsnis/liune-sutema/.
Parengė Danutė Mukienė