Kašauskas Aleksandras Raimondas

Aleksandras Raimondas Kašauskas – rašytojas prozininkas. Rašytojo ir žurnalisto Stasio Kašausko brolis.
Gimė 1934 m. spalio 10 d. Birikuose (Telšių r.).

1941 m. kelią į mokslą pradėjo netoli Eigirdžių (Telšių r.) buvusioje Gintaučių pradinėje. Vėliau mokėsi to paties rajono Degaičių, Malkarstų pradinėse mokyklose. Pastarąją baigė 1946 m. ir įstojo į Telšių Žemaitės gimnaziją. Ją baigė (peršokęs per 9 klasę) 1953 metais. Mokykloje mokslas sekėsi gerai, tad laiko likdavo ir sportui (garsėjo kaip puikus bėgikas), ir papildomam skaitymui, kitiems užsiėmimams. Susidomėjęs grožine literatūra, ir pats pabandė rašyti – iš pradžių eilėraščius, vėliau – ir prozos kūrinius.

Būdamas vyresnėse klasėse pradėjo bendradarbiauti Telšių rajono laikraštyje Komunizmo aušra, dalyvavo šio leidinio redakcijos literatų būrelio veikloje, kurį laiką šiam būreliui ir vadovavo.  Tais metais užsimezgė jo pažintis su redakcijoje dirbusiu, literatų būrelį globojusiu žymiu ano meto žemaičių literatu ir žurnalistu Algirdu Kazragiu (1928–1969), vėliau studijavusiu Vilniaus universitete ir Raimondui tapusiu doro žmogaus gyvenimo pavyzdžiu.

Mokydamasis Telšiuose Raimondas priklausė ir  Klaipėdos srities jaunųjų rašytojų sekcijai. Tuo laikotarpiu kurdavo nedidelės apimties apsakymus, apybraižas, reportažus. Iš pradžių juos spausdindavo vietinių laikraščių redakcijos, o kai Raimondas mokėsi baigiamosiose klasėse, jo apsakymą išspausdino ir respublikinis žurnalas Švyturys.

Baigęs vidurinę mokyklą, įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti žurnalistiką, tačiau, siekdamas gauti gilesnį lituanistinį išsilavinimą, po pusmečio tame pačiame universitete pradėjo studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą (universitetą  baigė 1958-aisiais).

Studijų metais aktyviai dalyvavo Vilniaus universiteto literatų būrelio, kuriam nuo 1955 m. vadovavo iš Varnių (Telšių r.) kilęs prozininkas, literatūros tyrinėtojas, liberalumu, draugiškumu garsėjęs žemaitis Adolfas Sprindis (1921–1986). Tais metais žurnalo Tarybinė moteris“ redakcijoje dirbusio Algimanto Baltakio paskatintas įsijungė ir į Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijos veiklą, ~1958–1960 m. buvo šios sekcijos pirmininkas. Tuo laikotarpiu pradėjo bendradarbiauti  almanache Jaunieji. Vilniaus universiteto literatų būrelyje, Vilniaus  jaunųjų rašytojų susibūrimuose dažnai bendraudavo su rašytojais Jonu Juškaičiu, Vladu Šimkumi, Judita Vaičiūnaite, Vladu Dautartu ir būriu kitų Lietuvoje tuo laikotarpiu jau ėmusių garsėti rašytojų.

Dirbti pradėjo studijų metais: 1954–1968 m. dirbo vaikų žurnalo Genys redakcijoje. Vėliau, 1969–1970 m., – Pergalės (dabar Metai) redakcijoje, 1970–1973 m. – Lietuvos rašytojų sąjungoje, kurioje jam buvo patikėtos konsultanto pareigas. Vėlesniais metais atsidėjo kūrybiniam darbui.

Šeimą sukūrė 1958-aisiais

Leidžiant pirmąją knygą – vaikams skirtą apsakymų rinkinį Saloje (1960 m.) jį globojo tuo metu Grožinės literatūros leidyklos Vaikų ir jaunimo literatūros redakcijos vedėja dirbusi rašytoja Aldona Liobytė.

1961-aisiais buvo išspausdinta antroji R. Kašausko knyga – Žmonės iš arti. Tais pačiais metais tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nariu.

Pasak Raimondo, „Rašytojų sąjunga tada buvo kaip kokia ministerija – dirbo tarnautojai, veikė visokios komisijos, sekcijos. Jaunųjų sekciją globodavo kas nors iš vyresniųjų rašytojų. Buvo ir tokia darbo su jaunaisiais rašytojais komisija. Ji, kaip ir literatūros konsultantai, kuruodavo jaunuosius, surasdavo talentingesnių, padėdavo rengti pirmąsias knygas. Pavyzdžiui, jei leidyklai užkliūdavo koks rankraštyje pateiktas apsakymas, jei norėdavo išmesti, jaunasis literatas bėgdavo į komisiją ar pas konsultantus skųstis – „gelbėkit!“… Komisija pasiūlydavo jauniesiems ir stoti į Rašytojų sąjungą. Na, kiekvienas turėjo savo funkcijas, dirbo. Aš buvau prozos konsultantas. Bet reikėjo taip pat organizuoti visokius renginius, nešti visą naštą, nuleidžiamą iš Sąjungos rūmų antrojo aukšto, būti savotiškais funkcionieriais. Tiesa, pakviesdavo ir į universiteto būrelio susirinkimus. Gabesniems literatams siūlydavome stoti į sekciją. […]

Tekdavo labai daug skaityti jaunųjų kūrybos. Suradęs talentą, apsidžiaugdavai, siūlydavai išleisti, kartais – jam dar padirbėti. […]

Kabinete sėdėjome trise: poezijos, prozos, dramaturgijos ir literatūrinių ryšių konsultantai. Mano laikais poezijos konsultantas buvo Marcelijus Martinaitis, prozos – aš, Sigitas Renčys – turbūt literatūrinių ryšių, kartu ir dramaturgijos. Pas Marcelijų eidavo poetai, jis buvo labai jų mylimas. Pas mane ateidavo prozininkų, bet jų nedaug tebuvo. Prozininkų visada mažiau. Šiaip buvome oficialūs tarnautojai, ir tiek. Vėliau – gal kokiais 1973 m. – ilgam susirgau, išėjau iš pareigų Rašytojų sąjungoje, nebegrįžau.“[1]

Rašytojų sąjungos veikloje Raimondas ir toliau dalyvaudavo, tačiau jau ne kaip jos etatinis darbuotojas, o tik kaip vienas šios organizacijos narių.

Vilniuje Raimondas ilgą laiką palaikė glaudžius ryšius su savo kaimynu rašytoju

Vytautu Sirijos Gira (abu gyveno Antakalnyje – rašytojų name Švyturio gatvėje). Šiuos butus buvo gavę per Rašytojų sąjungą.

XX a. 9 deš. R. Kašauskas tapo Romualdo Lankausko Lietuvoje suburto PEN centro[2] nariu, 1989 m. dalyvavo Kanadoje vykusiame PEN kongrese. Kartu su būriu kitų lietuvių lankėsi ir JAV. Mirus dėdei (tėvo broliui), apie tris mėnesius svečiavosi Australijoje, čia susipažino ir bendravo su poetu  Vincu Kazoku. Sovietmečiu kartu su kitais rašytojais nuvykdavo ir į Maskvoje vykstančius rašytojams skirtus renginius.

Ilgoka R. Kašausko parašytų ir išleistų knygų lentyna.

Trumpai rašytojo kūrinius Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje yra apžvelgęs literatūros tyrinėtojas,  habilituotas humanitarinių mokslų daktaras  Algis Kalėda (1952–2017). Jis rašo, kad  „R. Kašausko apsakymuose (rinkiniai Saloje 1960, Žmonės iš arti 1961) vaizduojama kaimo buitis ir inteligentų išgyvenimai. Apysakose (knygos Senojo miesto amžius 1966, Suaugusiųjų žaidimai 1969, MotociklininkaiSenojo miesto sodininkas, abi 1973, Mano motinos akys 1979, Devynios senų ir naujų laikų  istorijos 2001, Gailestis 2003, Žaliuojančios kalvos, išspausdinta vienoje knygoje su romanu Mažos mūsų nuodėmės 1982; pagal apysaką Žaliuojančios kalvos sukurtas kino filmas Sūnus palaidūnas, 1984, režisierius M. Giedrys) vyrauja dorinės problemos, meilės, išdavystės, atsakomybės, prieraišumo žemei motyvai. Romanuose Mažos mūsų nuodėmės (1975, pagal romaną sukurtas filmas tuo pačiu pavadinimu, 1979, režisierius H. Šablevičius), Gerumo kaina (1978), Saulelė raudona (1985), Vakaris vėjas (1989), Visi žemės vaikai (1995) Laukimas (2007), Badmetis, arba Žali akiniai arkliams (2009), Paslaptis (2012), Sirenų dainosdu romanai (2014) daugiausia vaizduojama kaimo kasdienybė, šviesesnės būties ieškančio individo dvasios kolizijos.

Prozoje sukūrė simbolinį, apibendrintą žemaičių miestelį Juodsodę. Kūryboje siekiama iškelti konfliktiškus 20 a. 6–9 dešimtmečio Lietuvos kaimo gyvenimo aspektus, derinama epinė naracija ir psichologiškumas. Dar išleido apysakų ir apsakymų rinkinį Kiti dievai (2019). Parašė prozos knygų vaikams (rinkiniai Arvydas ir saulutė 1962, Šiaurės krantas 1967, Medaus pieva 1988).

R. Kašausko kūrinių yra išleista azerbaidžaniečių, bulgarų, estų, latvių, lenkų, rusų, slovakų, vokiečių kalbomis.“

Pats Raimondas apie savo kūrybą yra papasakoję 2010 m. savaitraštyje Literatūra ir menas išspausdintame jo interviu su Jolanta Sireikaite. Čia jis sako:

„Vieni autoriai mėgsta greitą veiksmą, kiti – ramų pasakojimą, o postmodernizmas net mikliai žaidžia įvairiais kultūros dalykais. Mano rašymas – arčiau realizmo. Esu lėto būdo, lėtos mąstysenos, man toks rašymas patinka. Mano romanuose veiksmo nėra daug, siužetas – neryškus. Mėgstu ką nors aprašinėti. Tačiau bandau aprašymą pakylėti nuo žemės, sudvasinti, įtraukti veikėjų emocijas. […]

Kodėl tas knygas rašau?.. Galiu jų ir nerašyti. Bet noriu pasakyti tai, ką mačiau, girdėjau, apie ką svajojau ne tik aš vienas, to buvusio laiko tėkmę parodyti. Nuplaukusio, nebesančio, ir šiurpas apima, kad visa gali pranykti. Kai važiuoju dabar pro tas vietas, sodybų, kur kadaise žmonės gyveno, vaikus gimdė, mirė patys, – nebėra. Tartum nieko nebuvo. Dykuma kaip po kokio mongolų antplūdžio, nušlavė viską kolchozai. […]

Visus pažįstu iš to laikotarpio: iš Rusijos atsibasčiusius piktadarius enkavedistus, vietinius stribus, partizanus. Ir vėlesnio laikotarpio žmones. Ko nepažįstu, apie tai nerašau. Esu parašęs keletą romanų sovietų laikais, bet tada rašyta puse lūpų. Be to, gal ir pats dar nemokėjau visko išreikšti, o dabar, kai amžiaus galas artėja, kartais pavyksta pasakyti tai, ką noriu.

Paprastai galvoju apie tam tikrus to laikotarpio idealus. Daugelis mūsų prisiminėme nepriklausomą Lietuvą. O mūsų idealai buvo remiami nepriklausomos Lietuvos mąstysenos. Vyravo vos ne aušrininkų romantinė pasaulėjauta, kuri buvo mūsų dvasinis atsvaros taškas. Ir mano kūryboje labai dažnai pasirodo džiova sergantis, kaip iš Jono Biliūno laikotarpio, herojus. […].

Vaizduoju tai, ką savame gyvenime patyriau. Ir suvokiau, kad niekas iš esmės jame nesikeičia. Visos žmogaus problemos lieka tos pačios. Ir nesikeičia žmonių jausmai. Keičiasi tik meno išraiškos formos, buitis, technikos dalykai, gyvenimo būdas. […]

Nuolat nuvažiuoju į Žemaitiją, kur praleidau vaikystę, tą dvasinį paveldą ten jaučiu geriau. Išgirstu ką nors žemaitiškai kalbant ar dainuojant, ypač mane jaudina telšiškių ar plungiškių tarmė, nors ji ir gruboka, – taip gera širdyje pasidaro. […]

Žemaitiškumas slypi […] mąstymo, kalbėjimo struktūroje. Net poetą žemaitį visuomet atpažinsi, – nėra sentimentalumo, gal daugiau išoriško grubumo, racionalumo, paslėptų emocijų, dažniau pasišaipoma nei jaudinamasi, nerodoma savo vidaus. Neprisipažins, nepasakys, kad, tarkim, Jūs jam labai patinkate, nors iš tiesų patinkate. Gal ir yra koks nors istoriškai ar buitiškai susiformavęs žemaičio tipas?..

Man svarbu ne tik žmogaus siela, akių spalva, balso skambesys, bet ir jo aplinkos, fono niuansai. Tai, kas lemia vadinamojo žemaitiškumo esmę. Tamsesnės, intensyvesnės krašto spalvos, nes jis drėgnesnis, labiau laistomas jūros. Gal tai atspindi ir žmonių būdas? Nors tas žemaitiškas užsispyrimas veikiausiai yra tik tam tikras sukurtas stereotipas. […] [3]

Išleistos A. R. Kašausko knygos:
Saloje: apsakymai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1960.
Žmonės iš arti: apsakymai. – Vilnius, 1961.
Arvydas ir saulutė: apsakymai vaikams. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962; Vaga, 1975.
Senojo miesto amžius: apysaka. – Vilnius: Vaga, 1966.
Šiaurės krantas: apsakymai vaikams. – Vilnius: Vaga, 1967.
Suaugusiųjų žaidimai: apsakymai ir apysakos. – Vilnius, 1969; Vaga, 1988.
Motociklininkai. Senojo miesto sodininkas: apysakos. – Vilnius: Vaga, 1973; Vyturys, 1989.
Mažos mūsų nuodėmės: romanas. – Vilnius: Vaga, 1975.
Gerumo kaina: romanas. – Vilnius: Vaga, 1978, 1983.
Mano motinos akys: apysakos. – Vilnius, 1979.
Žaliuojančios kalvos: apysaka; Mažos mūsų nuodėmės: romanas. – Vilnius: Vaga, 1982.
Saulelė raudona: romanas. – Vilnius: Vaga, 1985.
Medaus pieva: apsakymai vaikams. – Vilnius: Vyturys, 1988.
Vakaris vėjas: romanas. – Vilnius: Vaga, 1989.
Visi žemės vaikai: romanas, apysaka. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995.
Devynios senų ir naujų laikų istorijos: apysakos. – Vilnius: Žuvėdra, 2001.
Gailestis: apysakos. – Vilnius: Žuvėdra, 2003.
Milijoną! arba Stokholmo sindromas: romanas. – Vilnius: Vaga, 2006.
Laukimas: romanas. – Vilnius: Vaga, 2007.
Badmetis, arba Žali akiniai arkliams: romanas. – Vilnius: Versus aureus, 2009.
Paslaptis: romanas. – Vilnius: Versus aureus, 2012.
Sirenų dainos: du romanai. – Vilnius: Versus aureus, 2014.
Kiti dievai: apysakos ir apsakymai. Vilnius: Žuvėdra, 2019.

Kašauskas 1969 m. apdovanotas Žemaitės literatūrinė premija už apysaką „Žaizdos“, 1984 m. – LSSR valstybine premija, 2018 m. – žurnalo „Varpai“ premija už prozos kūrinius.
Kašausko žmona– istorikė, habilituota humanitarinių mokslų daktarė (1980 m.), profesorė (1983 m.).Vanda Kašauskienė (iki 1958 m. Šimonytė, g. 1934 m. vasario 24 d. Radžiūnųkm. Kupiškio r.),
Vaikai: Arvydas Kašauskas (g. 1959 m. birželio 29 d, Vilniuje), dailininkas, Aušra Kašauskaitė (Larbey, g. 1965 m. sausio 11 d. Vilniuje), menotyrininkė, drabužių dizainerė.

 

___________________

[1] „Jaunystėje vadintis rašytoju atrodė pretenzinga“ [Sauliaus Vasiliausko ir Raimono Kašausko interviu],  COLLOQUIA 49: https://www.zurnalai.vu.lt/Colloquia/article/view/28357/27611.

 

[2]  Tarptautinis PEN klubo padalinys Lietuvoje. Tai lietuvių kalba kuriančių prozininkų, poetų, eseistų, dramaturgų, vertėjų, leidėjų, literatūros kritikų ir mokslininkų asociacija.

[3] „Kito gyvenimo aš neturiu“ [Raimondo Kašausko ir Jolantos Sereikaitės interviu, 2010], Literatūra ir menas : http://specialistams.skaitymometai.lt/index.php?-2109731472.

  

Naudota literatūra:

  1. Algis Kalėda, „Raimondas Kašauskas“, Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt/straipsnis/raimondas-kasauskas/.
  2. „Jaunystėje vadintis rašytoju atrodė pretenzinga“ [Sauliaus Vasiliausko ir Raimono Kašausko interviu] , COLLOQUIA 49: https://www.zurnalai.vu.lt/Colloquia/article/view/28357/27611.
  3. „Kito gyvenimo aš neturiu“ [Raimondo Kašausko ir Jolantos Sereikaitės interviu, 2010], Literatūra ir menas: http://specialistams.skaitymometai.lt/index.php?-2109731472.

Parengė Danutė Mukienė


  
Publikacija paskelbta įgyvendinant 2023 m. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamą projektą „El. žurnalas „Žemaičių žemė“ 2022: Žemaičiai Vilniuje“


 

Smush Image Compression and Optimization