Tomas Kairiūkštis (1925–2003) – mokslininkas, habilituotas medicinos mokslų daktaras, gydytojas patologas fiziologas (patofiziologas), Jono Kairiūkščio sūnus. Jis gimė 1925 m. lapkričio 1 d,. Tauragėje, mirė 2003 m. sausio 16 d.
1950 m. baigė Vilniaus universitetą. Dirbo šio Universiteto Eksperimentinės ir klininkinės medicinos institute. Paskelbė daug mokslinių straipsnių. Jo disertacijos tema buvo apie nespecifinės terapijos veikimo bendruosius dėsningumus ir galimus mechanizmus alerginių ir infekcinių alerginių procesų atvejais. Pastaraisiais savo gyvenimo metais dirbo Lietuvos mokslų akademijos Eksperimentinės medicinos ir onkologijos institute. Tuo laikotarpiu jo mokslinio darbo sritys buvo alergijos ir nespecifinės terapijos, reumatologija ir mokslinė informatika. Savo moksliniais darbais jis tęsė ir gilino savo tėvo – Vilniaus universiteto profesoriaus Jono Kairiūkščio tyrinėjimus, skirtus nespecifinei dirginamajai terapijai. 1959 m. dalyvavo Londone vykusiame 4-ajame Europos alergologų kongrese. Anot Irenos Kostkevičiūtės (http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=2936&kas=straipsnis&st_id=1771), „Nebūdamas kalbininkas, pasižymėjo plačiu filologiniu išsilavinimu, gerai mokėjo nemaža svetimų kalbų. 1970–1987 m. buvo 10-ies tomų instituto mokslinių darbų atsakingasis redaktorius. Pastaruoju metu parašė ir įteikė spaudai knygą apie psichoterapiją, kaip kalbinę terapiją, susijusią su bendrosios kalbotyros klausimais.
Tomas – ryškius pėdsakus lietuvių kultūroje įspaudusios plačios medikų ir menininkų generacijos palikuonis. Jo senelis – Juozas Kairiūkštis, aštuonių vaikų tėvas, žymus Seinų krašto pedagogas, patriotas, XIX a. nacionalinio sąjūdžio dalyvis. Senelė – Julija Wichert-Kairiūkštienė – lenkų poetė, lietuvių poezijos į lenkų kalbą vertėja, susijusi giminystės ryšiais su tapytoju Pranciškumi ir scenografu Antanu Smuglevičiais. Tomas taip pat žymaus mūsų modernisto tapytojo ir meno teoretiko Vytauto Kairiūkščio, Halinos Kairiūkštytės-Jacinienės, meno istorikės, sūnėnas. Jo mama Elena Kairiūkštienė, baigusi rusų filologiją, dėstė Vilniaus universitete.
Tokia genetinių kodų jungtis, atviros kultūros dvasia turėjo poveikį ir Tomo auklėjimui, pašaukimui, pasirinktų darbų krypčiai. […]“
Parengė Danutė Mukienė
Naudota literatūra:
Tekstas paskelbtas vykdant 2022 m. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamą projektą „Elektroninis žurnalas „Žemaičių žemė“
