L. Jovaiša gimė 1921 m. sausio 11 d. Lieplaukėje (Telšių r.). Mokėsi Plungės progimnazijoje, 1937–1941 m. – Telšių gimnazijoje. Dirbo mokytoju Anykščių gimnazijoje, Trakų ir Telšių mokytojų seminarijose, Telšių gimnazijoje bei Kelmės vidurinėje mokykloje. 1948–1958 m. Klaipėdos mokytojų seminarijoje ir Klaipėdos mokytojų institute dėstė psichologiją, logiką, pedagogiką ir pedagogikos istoriją, dirbo dar ir Klaipėdos mokykloje-internate, Palangos vidurinėje mokykloje. 1953–1956 m. buvo Klaipėdos miesto Švietimo skyriaus Pedagogikos kabineto vedėjas.
1958 m. docentas Alfonsas Gučas Leoną Jovaišą pakvietė dirbti moksliniu sekretoriumi į steigiamą Mokyklų mokslinio tyrimo institutą. Nuo tų metų rugsėjo mėnesio L. Jovaiša pradėjo mokslinį darbą kartu dirbdamas antraeilėse pareigose Vilniaus pedagoginio instituto Pedagogikos ir
Psichologijos katedrose, Konservatorijoje. Pagrindinė jo tyrimų sritis buvo moksleivio asmenybė, jos rengimasis profesiniam darbui.
1964 m. L. Jovaiša apgynė pedagogikos moklų kandidato, 1971 m. – pedagogikos mokslų daktaro
disertacijas. Jo mokslinių darbų temos buvo „Mokinių profesinis orientavimas aštuonmetėje mokykloje“ ir „Mokinių parengimo rinktis profesiją
pagrindai“.
1970 m. Leonui Jovaišai suteiktas docento, o 1973 m. – profesoriaus vardas.
1970 m. spalio mėnesį L. Jovaiša pradėjo dirbti Vilniaus valstybinio universiteto Pedagogikos ir psichologijos katedroje. 1979 m. jis išrinktas Vilniaus valstybinio universiteto Pedagogikos katedros vedėju. Katedroje profesorius dirbo iki 1995 metų.
1978 m. jis buvo patvirtintas Vilniaus valstybinio universiteto specializuotos tarybos pedagogikos kandidato laipsniui teikti pirmininku. Jam
vadovaujant taryboje apginta daugiau kaip šimtas disertacijų, parašytų Lietuvos, Latvijos, Estijos ir kitų šalių mokslininkų.
1970–2005 m. 40 doktorantų, vadovaujami profesoriaus L. Jovaišos, apgynė daktaro darbus. Mokslinių disertacijų gynimo metu būdavo skiriamas ir oponentu.
L. Jovaiša dalyvavo daugelyje respublikinių ir tarptautinių konferencijų, daugelį jų pats organizavo arba moderavo.
Jis skaitė paskaitas Respublikiniame mokytojų tobulinimo institute, Lietuvos mokyklose bei mokslo įstaigose.
Ėjo Mokslo tarybos socialinių mokslų diplomų nostrifikacijos komiteto pirmininko pareigas.
Nuo mokslinio darbo pradžios L. Jovaiša parašė daugiau negu 30 knygų, 12 brošiūrų, sudarė 16 straipsnių rinkinių. Jo iniciatyva Vilniaus universitete pradėta leisti mokslo darbai Acta paedagogica Vilnensia, jam vadovaujant išspausdinti 7 šio leidinio numeriai.
Paskelbė daugiau negu 300 straipsnių įvairiuose mokslo darbuose, žurnaluose, laikraščiuose.
Iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išleistos svarbiausios L. Jovaišo knygos:
Mokinių parengimo rinktis profesiją pagrindai (1970);
Psichologinė diagnostika (1975);
Profesinio orientavimo pedagogika (1978);
Asmenybė ir profesija (1981);
Ugdymo gairės (1985);
Pedagogikos pagrindai (parašė kartu su kitais, 2 tomai 1987–1989).
Profesorius džiaugiasi Lietuvos nepriklausomybe, suteikusia naujų galimybių edukologijos mokslo sklaidai.
Nepriklausomybės laikotarpis įkvėpė profesorių kūrybai. Jis parašė naujus veikalus:
Pedagogikos terminai (1993);
Edukologijos įvadas (1993 42001);
Edukologijos pradmenys (1993);
Hodegetika: Auklėjimo kokslas (1995);
Apie mūsų būtį (1998);
Profesinio konsultavimo psichologija (1999);
Toks gyvenimas (2000);
Ugdymo mokslas ir praktika (2001);
Veikimo įgymių plėtra (2004);
Enciklopedinis edukologijos žodynas (2007);
Apie tikėjimo ugdymą: knyga ieškantiems tiesos: apmąstymai (2009);
Profesinio orientavimo ir konsultavimo psichologija (2009);
Gyvenimo sėkmės ugdymas: knyga skirta tėvams, studentams, pedagogams, siekiantiems kurti laimingą gyvenimą sau ir kitiems (2009), Pedagogikos propedeutika (2011).
Išvertė į lietuvių kalbą I. Kanto knygą Apie pedagogiką (1990).
Dėl didelio populiarumo tarp mokslininkų ir studentų daugelis jo darbų buvo išleista pakartotinai.
Leonas Jovaiša savo intelektu, erudicija buvoišskirtinė asmenybė. Profesorius žavėjo ne tik įvairiašake ir intensyvia moksline veikla, bet ir žmoniškuoju dosnumu, veržlumu, žemaitišku orumu ir išmintimi bei inteligencija. Su juo visada buvo malonu bendrauti – jis konsultuodavo, patardavo, maloniai nuteikdavo dideliems darbams. Kūrybinga ir aktuali profesoriaus mintis kelis dešimtmečius buvo neatsiejama Vilniaus universiteto Edukologijos katedros gyvenimo dalis. Dar ir šiandien retas edukologinis mokslinis darbas ar mokslinė diskusija pradedama nepaminėjus profesoriaus Leono Jovaišos vardo.
Už mokslo darbus 2001 m. profesorius apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordinu.
L. Jovaiša mirė 2017 m. sausio 17 d. Vilniuje.
Parengė Virginijus Baranauskas
Literatūra:
Publikacija paskelbta įgyvendinant 2023 m. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamą projektą „El. žurnalas „Žemaičių žemė“ 2022: Žemaičiai Vilniuje“
