Polikarpas Joteika – dailininkas, tapytojas. Gimė 1796 m. Šiaulių apylinkėse. Tiksli mirties data nėra žinoma – rašytiniuose šaltiniuose minimas iki 1850 metų.
Jis buvo dailininko Jono Joteikos (Jan Joteyko, Jotejko) brolis. Jono Rustemo vadovaujamas Vilniaus universitete 1819–1824 m. studijavo tapybą, taip pat skulptūrą pas Kazimierą Jelskį (Kazimierz Jelski). 1820 ir 1822 m. dalyvavo bendrose mokinių parodose, eksponavo Rafaelio ir F. Fabro paveikslų kopijas. Nuo 1821 m. buvo Gardino masonų ložės „Žmonijos
bičiuliai“ narys. 1828 m. gavo meno kandidato laipsnį. 1841–1847 m. minimas kaip piešimo mokytojas Slucko, Minsko ir Nesvyžiaus mokyklose.
Negausiuose išsaugotuose portretuose matyti stipri Rustemo įtaka, tačiau taip pat išryškėja Joteikos savarankiškumas įžvalgiau perteikiant būdingus modelių bruožus. Portretuose įvairiai perteikta vaizduojamųjų asmenų išorė, jų komponavimas drobės plokštumoje, biusto, pusės figūros, galvos posūkių sprendimas, impulsyviai išreikšti charakteriai.
Jono Gvalberto Rudaminos potretas (1825–1830, LDM) turi romantizmo bruožų. Veržlumo ir romantinio nerimo jam suteikia kontrapostinis portretuojamojo judesys, į viršų nukreiptas žvilgsnis. Portretuojamojo biustas vaizduojamas stambiu planu, pagrindinį dėmesį sutelkiant į gyvą ir išraiškingą veidą.
Iš P. Joteikos darbų išsiskiria Vilniaus universiteto matematikos profesoriaus T. Žickio portretas (LDM), dar turintis reprezentacinio portreto atgarsių. Paradine uniforma vilkintis profesorius sukryžiavęs rankas stovi neutraliame fone prie staliuko. Iki pusės nutapyta figūra, vos pasukta į dešinę, gražiu siluetu įsirašo į drobės plokštumą. Profesorius lyg
užsimiršęs, veide klaidžioja atlaidi šypsena. Dėmesį matematiko veidui kiek nuvertina ryškus uniformos dekoras ir šviesus bloknotas rankoje.
Intymesni yra Norbeto Jurgelevičiaus (LNM), J. Koženiausko (apie 1830, LDM), Vincento Gecoldo (1827, LDM) portretai. N. Jurgelevičiaus vaikiškai putlus jaunas veidas, mąslios akys nusuktos nuo žiūrovo, žvilgsnį temdo nusivylimo šešėlis. Romantiška šukuosena ir universiteto munduras primena laikotarpį bei portretuojamojo pareigas. Monumentalus profesoriaus biustas gerai įkomponuotas į drobę. Pastebimu potėpiu, apibendrintai nutapytas moteriškai gražus V. Gecoldo atvaizdas.
Chirurgo Juozo Koženiausko (apie 1830, LDM) portreto stilistikoje juntama Rustemo portretų įtaka. Jam būdingos panašios paprastos meninės išraiškos priemonės, aiški klasicistinė kompozicija, taiklus portretuojamojo
individualybės ir jo vidinės būsenos perteikimas. Chirurgo laikysenoje, veido išraiškoje, liūdnų akių žvilgsnyje juntamas susimąstymas ir švelni melancholija.
Tekstas parengtas 2006-02-22 pagal parodos katalogo „Vilniaus klasicizmas“ (V., 2000, p. 211, 215, 334) informaciją ir pagal T. Adomonio, N. Adomonytės knygą „Lietuvos dailės ir architektūros istorija“ (V., 1997, t. 2, p. 144–145)