Šimkus Jonas

Jonas Šimkus (1873–1944) – Lietuvos valstybės, mokslo ir visuomenės veikėjas, chemikas, profesorius, pedagogas. Jis gimė 1873 m. balandžio 25 d. Dūseikių valsčiaus Sūrupio kaime, netoli Gaudučių durpyno, pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Matydami Jonuko polinkį mokytis, tėvai sūnų leido į mokslus, tikėdamiesi, kad jis taps kunigu. Iš pradžių Jonas mokėsi Telšių rusų pradžios mokykloje, vėliau – Palangos progimnazijoje, Šiaulių ir Liepojos gimnazijose, svajojo apie mediko profesiją. Atsisakęs stoti į kunigų seminariją, jis prarado tėvų paramą ir, būdamas vos septyniolikos, pradėjo savarankiško gyvenimo kelią.

Sankt Peterburge įstojo savanoriu į carinės Rusijos kariuomenę, vėliau – studijuoti į Medicinos akademiją, tačiau netrukus susirgo. Ieškodamas sveikatai palankesnio klimato, kurį laiką gyveno Vladikaukaze, Rostove prie Dono. Pagerėjus sveikatai 1900 m. Maskvos universitete baigė chemijos mokslus, apgynė chemijos ir farmacijos magistro  laipsnius. Studijuodamas Maskvoje buvo įsitraukęs į lietuvių studentų nelegalios draugijos veiklą, platino „Varpą“, kitą draudžiamąją lietuvišką spaudą. 1904 –1905 m. jis buvo Kazanės universiteto docentas, 1906 m. tobulinosi ˇenevos universitete Šveicarijoje, 1906–1916 m. buvo Maskvos universiteto docentas, ekstraordinarinis profesorius, Rusijos inžinierių sąjungos vicepirmininkas ir chemikų sąjungos pirmininkas. Gyvendamas Rusijoje, jis niekada nepamiršo, kad yra ˛emaitis, lietuvis ir katalikas. J. Šimkus daugelį metų aktyviai dalyvavo lietuvių visuomeninių ir kultūrinių organizacijų veikloje.
1918 m. pab. grįžo į Lietuvą. 1918 m. gruodžio–1919 m. spalio mėnesiais (su trumpa pertrauka) buvo prekybos ir pramonės, 1921 m. balandžio–1922 m. vasario mėnesiais – krašto apsaugos ministras.
1922–1940 m. dėstė Lietuvos universitete (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo universitetas), 1922–1923 m. buvo pirmasis šio universiteto rektorius (šiame universitete jam 1922 m. suteiktas profesoriaus vardas), 1922–1940 m. – Organinės chemijos technologijos katedros vedėjas. 1926–1940 m. J. Šimkus buvo Norvegijos garbės konsulas. Jis žinomas ir kaip vienas iš Tarptautinio banko steigėjų, Lietuvos verslininkų sąjūdžio, ūkio draugijų vienas organizatorių.
Mirė J. Šimkus 1944 m. birželio 4  d. savo sodyboje, kuri buvo Raudondvario valsčiaus Maironiškių kaime, sulaukęs 71 metų am˛iaus. Jam mirus, Kauno jėzuitų bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios aukotos, atsisveikinimas su profesoriumi ir pirmuoju rektoriumi vyko Vytauto Did˛iojo universiteto Medicinos fakulteto koplyčioje. Po universiteto rektoriaus Juliaus Graurogko (jis kilęs iš Telšių) kalbos ilga laidotuvių procesija, lydima prof. kun. Stanislovo Gruodžio SJ,  tėvo Jurgio Smilgevičiaus SJ ir  Karo muziejaus orkestro, nusidriekė Kauno gatvėmis iki jam parinktos amžinojo poilsio vietos  Vytauto prospekto kapinėse, ties Dariaus ir Girėno mauzoliejumi. Prie kapo skambėjo šilti atsisveikinimo žodžiai, buvo prisiminti J. Šimkaus nuopelnai Lietuvos valstybei, universitetui ir mokslui. Žemaičių studentų vardu su velioniu atsisveikino inžinierius Bagdonas. Skambant giesmei „Marija Marija” ir Lietuvos himnui, profesoriaus kapas paskendo gėlėse. Sovietams kapines sunaikinus, J. Šimkaus palaikai buvo perkelti į Petrašiūnų kapines.

 

Nuotraukoje – prof. Jonas Šimkus

 

Publikacija paskelbta įgyvendinant 2022 m. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamą projektą „Elektroninis žurnalas „Žemaičių žemė“