Augustinas Janulaitis – teisininkas, teisės mokslų daktaras (1932), Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys (1941), istorikas, knygnešys, visuomenės ir kultūros veikėjas, pirmojo lietuviško spektaklio (Keturakio komedija „Amerika pirtyje“), suvaidinto Palangoje 1899 m. rugpjūčio 20 dieną, vienas iš organizatorių ir aktorių. Jis gimė jis 1878 m. kovo mėn. 31 d. Malavėnų kaimo (Šiaulių r.) ūkininko šeimoje. 1886 m. pradėjo mokytis Šiaulių gimnazijoje. Mokydamasis joje įsijungė į tautinį judėjimą, platino draudžiamąją lietuvišką spaudą. 1893 m. už šią veiklą buvo pašalintas iš gimnazijos. Vėliau mokėsi Rygos Mikalojaus gimnazijoje. 1894 m. kovo 3 d. jam buvo paskirta nevieša policijos priežiūra, tačiau ir tada o lietuviškos veiklos jis nenutraukė. 1896 m. pradėjęs mokytis Maskvos universiteto Teisių skyriuje lietuvišką spaudą platino tarp studentų lietuvių, taip pat Šiauliuose ir jų aplinkinėse, kai čia parvykdavo atostogų. Šiauliuose per atostogas jis taip pat rengdavo gegužines, kitus lietuviškus renginiuos, kuriuose yra dalyvavę ir iškilūs ano meto veikėjai Povilas Višinskis (1875–1906), Petras Avižonis (1875–1939), Jonas Biliūnas (1879–1907) bei daugelis kitų. Platino atsišaukimus dėl lietuviškos spaudos atgavimo.
1899 m. už dalyvavimą studentų riaušėse Maskvoje buvo pašalintas iš universiteto. Vėliau jis nuolat būdavo caro žandarų priežiūroje. Persekiojimas dar labiau sustiprėjo, kai jis sudalyvavo pirmajame lietuviškame spektaklyje Palangoje. 1900 m., prasidėjus L. Vaineikio bylai, jau nebe pirmą kartą buvo kratomas jo butas. Radus įkalčių, buvo suimtas, jam taikytas daugiau kaip 6,5 mėnesių kardomasis areštas Liepojoje ir Aizputėje (Latvija). Carinė valdžia jį apkaltino už draudžiamosios spaudos platinimą, viešų lietuviškų spektaklių rengimą, siekiant gauti lėšų nelegaliai spaudai remti, straipsnių siuntimu šiai spaudai, pagalba lietuvių skyriui įsteigti 1900 m. Paryžiuje veikusioje parodoje. 1901 m. už 300 rublių užstatą iš kalėjimo paleistas iki teismo sprendimo. Gavęs žinią, kad caro valdžia 1902 m. lapkričio 27 d. jam paskyrė bausmę – 3 metus tremties į Rytų Sibirą, pabėgo, gyveno Mažojoje Lietuvoje, Didžiojoje Britanijoje (Londone), 1905 m. – Šveicarijoje ir studijavo Berno universiteto Teisių fakultete. 1907 m. baigė Maskvos universitetą ir grįžo į Lietuvą. Apsigyveno Vilniuje. 1912 m. tapo advokatu. Pirmojo pasaulinio karo metais priešinosi okupaciniam vokiečių režimui, todėl 1916 m. buvo sulaikytas ir ištremtas į belaisvių stovyklą Rytų Prūsijoje. Paleistas 1917 m. pabaigoje).
1897–1917 m. aktyviai bendradarbiavo spaudoje. Jo straipsnius spausdino „Varpas“, „Darbininkų balsas“, „Vilniaus žinios“, „Žarija“, „Ūkininkas“ ir keletas kitų ano metų periodinių leidinių.
1918 m. dirbo Užsienio reikalų ministerijos valdytoju. 1919–1925 m. – Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo teisėju, 1924 m. buvo šio Tribunolo pirmininkas, 1920–1922 m. dėstė Aukštuosiuose kursuose, 1922–1940 m. Vytauto Didžiojo universitete (iki 1930 m. Lietuvos universitetas): iki 1935 m. – Humanitarinių mokslų fakultete, 1935–1940 m. buvo Teisių fakulteto dekanas. 1922 m. jam suteiktas profesoriaus vardas. 1928 m. apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinu. 1939 m. pabaigoje, kai Teisių fakultetas buvo perkeltas į Vilniaus universitetą, kurį laiką buvo jo dekanu.
A. Janulaitis redagavo „Teisės mokslų bibliotekos darbus“ (27 tomai 1924–39), „Teisių fakulteto darbus“ (tomai 2–10 1928–1939), „Teisės ir ekonomijos studijas“ (2 tomai 1936–38). Jis buvo ir daugelio Martyno Jankaus leistų socialdemokratų spaudinių redaktorius. Jo iniciatyva 1930 m. įsteigta Lietuvos istorijos draugija.
Svarbiausios A. Janulaičio knygos: „Simonas Daukantas“ (1913), „1863–1864 m. sukilimas“ (1921), „Kunigai ir 1831 m. revoliucija Lietuvoje“ (1923), „Žydai Lietuvoje“ (1923), „Vyriausiasis Lietuvos Tribunolas XVI–XVIII amž.“ (1927), „Imperijos rūmų teismas (1495–1806)“ (1927), „Užnemunė po Prūsais (1795–1807)“ (1928), „Napoleono teisynas“ (1930), „Ignas Danilavičius Lietuvos bei jos teisės istorikas“ (1932), „Lietuvos bajorai ir jų seimeliai XIX amž.“ (1936), „Mikalojus Akelaitis“ (išleista 1969), „Praeitis ir jos tyrimo rūpesčiai“ (išleista 1989), „Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis“ (išleista 1998).
1904 m. išvertė į lietuvių kalbą Karlo Markso ir Fridricho Engelso „Komunistų partijos manifestą“. 1916 m., remdamasis istorikų S. Kutrzebos, J. Jaroszevicziaus, M. Liubavskio ir savo darbais parengė spaudai ir išleido antologinę apžvalgą „Lietuvos visuomenės ir teisės istorija“.
Mirė 1950 m. gegužės mėn. 22 d. Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse.
Nuotraukoje – Augustinas Janulaitis. Fotografas nežinomas. Nuotrauka iš RKIC archyvo