Ivinskis Zenonas

Zenonas Ivinskis – istorikas, filosofas. Gimė 1908 m. gegužės 25 d. Plungės vlsč. Kaušėnų kaime. Mirė 1971 m. gruodžio 24 d. Mokėsi Telšiuose, Kaune, Miunchene, Berlyne. Nuo 1933 m. dirbo Vytauto Didžiojo universitete. Iš pradžių buvo labiau žinomas kaip filosofas. Pirmieji jo kaip istoriko darbai: „Vytauto Didžiojo veikimas iki 1392 metų”, „Saulės-Šiaulių kautynės 1236 m.”, „Lietuvos istorija 1385-1572 m.”. Į Vakarus pasitraukė 1944 m. Gyvendamas Romoje, Vatikane toliau rinko medžiagą Lietuvos istorijai, dirbo „Lietuvių enciklopedijos” Istorijos skyriaus redaktoriumi. Z. Ivinskis mirė nebaigęs monografijos apie Merkelį Giedraitį, palikęs neišspausdintų daug kitų darbų. Z. Ivinskio palaikai parvežti iš Bonos ir palaidoti Vilniuje, Antakalnio kapinėse.

IŠSAMIAI:

Zenonas Ivinskis

Zenonas Ivinskis gimė 1908 m. gegužės 25 d. Kaušėnų kaime, netoli Plungės, pasiturinčio ūkininko šeimoje. Čia prabėgo ir jo vaikystė. Mokėsi Telšių ir Plungės gimnazijose, 1925 m. rudenį pasirinko istorijos studijas ir įstojo į Kauno universitetą. 1929 m., baigęs universitetą, kaip jaunas, gabus istorikas gavo stipendiją tolesniam mokslui užsienyje ir išvyko į Vokietiją.

Studijuodamas Berlyne, vadovaujant prof. A. Brackmann’ui, 1932 m. apsigynė disertaciją „Geschicte des Bauerstandes in Litauen” (Valstiečių padėties istorija Lietuvoje nuo seniausių laikų iki XVI a. vidurio). 1933 m. ši disertacija Berlyne išspausdinta atskiru leidiniu.

1933 m. Z. Ivinskis, naudodamasis Gdansko archyve savo paties surinktais duomenimis, parengė habilitacinį darbą „Lietuvių ir prūsų prekybiniai santykiai pirmojoje XVI a. pusėje”.

Grįžęs iš užsienio, Z. Ivinskis pradėjo dirbti Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Tuo pačiu metu jis buvo pašauktas į karinę tarnybą. Ją atliko Kaune. Laisvu laiku toliau dėstė universitete. Atlikęs karinę tarnybą, sukūrė šeimą. Vedė Ceciliją Griniūtę (mirė 1946 m.).

1940 m. gegužės 15 d. Z. Ivinskis tapo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto ekstraordinariniu profesoriumi. Tais pačiais metais jis buvo pakviestas į Vilniaus universitetą dėstyti Lietuvos ūkio ir visuotinės ūkio istorijos.

1941-1942 m. Z. Ivinskis buvo Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto dekanas. Jis karštai gynė fakulteto reikalus, todėl greitai ėmė konfliktuoti su tuo laiku Lietuvoje šeimininkavusiais hitlerininkais. Gestapininkai pasirūpino, kad profesorius būtų įtrauktas į tų žmonių sąrašus, kuriuos buvo numatyta išvežti į koncentracijos stovyklas. Tačiau kaip tik tuo metu Z. Ivinskis atsitiktinai apsinuodijo krosnies smalkėmis ir buvo paguldytas į ligoninę, kurioje gydėsi apie pusę metų. Šis nelaimingas atsitikimas jam padėjo išvengti didesnės nelaimės – išvežimo.

1944 m., į Lietuvą sugrįžtant sovietinei kariuomenei, Z. Ivinskis pasitraukė į Vakarus. Ten jis toliau tęsė mokslinę veiklą. Po karo gyveno Vokietijoje, tačiau nemažai laiko praleisdavo ir Romoje, nes dirbo Vatikano archyvuose.

1953 m. profesorius pradėjo bendradarbiauti „Lietuvių enciklopedijoje”, kuriai parašė nemažai straipsnių. Tuo laiku jis antrą kartą sukūrė šeimą – Z. Ivinskis vedė Pauliną Talanskaitę, su kuria jie išaugino sūnų Kęstutį.

Vėliau Z. Ivinskis tapo Bonos Baltisches Forchungsinstitut (Baltistikos tyrinėjimo instituto) direktoriumi. 1963 m. jis pradėjo dėstyti Rytų Europos istoriją Bonos universitete kaip profesorius-svečias (Gastprofessor). 1964 m., tame pačiame universitete Z. Ivinskis antrą kartą tapo habilituotu Lenkijos ir Baltijos šalių istoriku bei gavo leidimą dėstytojauti.

Profesorius Z. Ivinskis mirė 1971 m. Bonoje.

Tarybų Lietuvoje šio istoriko vardas sąmoningai daugelį metų buvo nutylimas. Lietuvių tarybinėje enciklopedijoje akcentuotas jo „idealistinis požiūris į visuomenės raidą, klerikalinės tendencijos, buržuazinė vokiečių istoriografijos įtaka” (LTE, t. 4, psl. 596).

Šiandien Z. Ivinskio mokslinis palikimas visiems prieinamas.

Profesorius Lietuvos istoriją tyrinėjo visapusiškai. Vienas iš žinomiausių jo darbų – studija „Vyskupas Merkelis Giedraitis ir jo laikų Lietuva”, kuri 1955 m. apdovanota „Aidų” žurnalo premija. Kitas premijuotas darbas – „Lietuvių tautos istorija”. Z. Ivinskis tyrinėjo ir krikščionybės istoriją. 1955 m. Niujorke jis išleido knygą „Šv. Kazimieras”. Profesorius yra išspausdinęs daugybę mokslinių straipsnių apie didžiuosius Lietuvos kunigaikščius, jų veiklos istorinę reikšmę.

1991 m. „Mokslo” spaustuvė išleido Z. Ivinskio „Lietuvos istoriją (iki Vytauto Didžiojo mirties)”.

Mirus Z. Ivinskiui, jo knygų leidyba nenutrūko. Užsienyje, Romoje, leidžiami profesoriaus „Rinktiniai raštai”. Jų ketvirtajame tome plačiai rašoma apie Žemaičių vyskupijos įkūrimą, šios vyskupijos reikšmę Lietuvos valstybės istorijoje.

Visą gyvenimą profesorius Z. Ivinskis svajojo apie laisvą Lietuvą. Jo svajonėms buvo lemta išsipildyti, tik pats mokslininkas tos dienos nebesulaukė. Į laisvą Lietuvą dabar kaip didžiuliai visuomenės istorinės savimonės žadintojai grįžta profesoriaus darbai, idėjos. Grįžta ir jo knygos, kurios vis labiau darosi prieinamos visuomenei.

 

Zenono Ivinskio bibliotekos spaudinių vertybės

Genovaitė Razbadauskienė

1944 m. profesoriui istorikui Zenonui Ivinskiui pasitraukus iš Lietuvos, čia liko didelė dalis jo bibliotekos knygų, asmeninis archyvas. Didžiąją archyvo dalį išgelbėjo profesoriaus žmonos motina p. Grinienė, po karo visą šį turtą perdavusi tuometinės LTSR Valstybinės bibliotekos rankraščių skyriui. Na, o knygas ir dalį archyvo ėmėsi globoti Kaune gyvenusi Z. Ivinskio sesuo p. Bronė Ivinskytė-Barzdienė. Tada, kai jai pasidarė pavojinga saugoti šį brolio turtą, B. Ivinskytė jį perdavė patikimiems savo bičiuliams – Stasei ir Vladui Grigams.

Pablogėjus sveikatai, B. Ivinskytė-Barzdienė, rašydama testamentą, prašė, kad po jos mirties brolio Zenono Ivinskio biblioteką imtųsi globoti jos dukra Aušra Barzdaitė-Pivorienė. Taip 1973 m. ši turtinga mokslininko biblioteka atsidūrė Aušros ir Marijono Pivorių žinioje. Joje buvusių leidinių vertę šie žmonės žinojo, todėl itin rūpinosi, kad biblioteka būtų išsaugota.

1994 m. Vilniuje gyvenusi Aušra Pivoriūnienė visus minėtos bibliotekos spaudinius, dalį Z. Ivinkio istorinių darbų, rankraščių ir mašinraščių bei dokumentų perdavė saugoti profesoriaus Z. Ivinskio gimtinėje, Plungėje, besikuriančiam Žemaičių dailės muziejui. Taip knygos, apie kurias 50 metų žinojo tik mažas būrelis žmonių, tapo prieinamos visai visuomenei – šiandien jomis gali naudotis kiekvienas Žemaičių dailės muziejaus lankytojas.

Gyvendamas užsienyje, prof. Z. Ivinskis ir ten sukaupė vertingą mokslinį archyvą. Mirus Z. Ivinskiui, jį perėmė Lietuvių Mokslo akademija Romoje. Atkūrus Lietuvai nepriklausomybę, šis profesoriaus mokslinis archyvas iš Romos perkeltas į Vilniaus universitetą. Nedidelė dalis
Z. Ivinskio archyvo yra likę Vokietijoje. Čia jį globoja prof. našlė Paulina Ivinskienė.

Žemaičių dailės muziejui padovanotoje profesoriaus surinktoje kolekcijoje yra 630 spausdinių, iš kurių dalis išspausdinta XVI-XIX a. Labiausiai dėmesį patraukia itin reta Vilniaus šv. Jono bažnyčios pamokslininko, pirmojo lietuvių žodynininko, jėzuitų kunigo K. Sirvydo (1546-1631) knyga „Dictonarium trium Lingvarum” – lenkų, lotynų ir lietuvių kalbų žodyno penktasis leidimas, išspausdintas Vilniaus akademijoje 1713 m. Iš titulinio puslapio sužinome, kad žodynas buvo skirtas studijuojančiai jaunuomenei. Leidinio poligrafinis apipavidalinimas labai paprastas. Vienintelis žymesnis papuošimas – Jėzuitų ordino emblema tituliniame lape.

Dar viena labai vertinga knyga – „Synodus dioecesana Mednicensis…”, kurioje rašoma apie vyskupų susirinkimą Žemaitijoje. Knyga išspausdinta Vilniuje, Jėzuitų akademijos spaustuvėje 1752 m. Joje yra įdomių žinių apie Beržoro bažnyčią – Platelių bažnyčios filialą bei ten apaštalavusį Jozefą Vaitkevičių (Jesephus Woytkiewicz), apie Tverų, Rietavo, Plungės ir kitus dekanus.

Pati seniausia kolekcijoje yra Dziej Philippus knyga „Concionum guadruplicium…” – visų švenčių, kasdieniniai pamokslai pagal Evangeliją. Ši knyga išleista lotynų kalba 1588 m. Leidene. Tituliniame lape yra spaustuvės emblema, o pastraipų pirmosios didžiosios raidės pieštos kvadrate. Foną sudaro stilizuotų augalų pynė bei figūros, nesusijusios su tekstu. Knyga užsegama, lapų kraštai nudažyti – taip leidinys geriau apsaugomas nuo dulkių.

Reta Romos valstybės veikėjo, karvedžio, rašytojo Juliaus Cezario (Caesar) knyga „Bele Gallici” (Galų karo užrašai), kurioje aprašomi karo įvykiai 56 metais prieš Kristaus gimimą. Ši knyga išspausdinta lotynų kalba 1834 m. (1922-1940 m. Lietuvoje išėjo keli Galų krašto užrašų ištraukų leidimai, pritaikyti lotynų kalbos mokymo reikalams.)

Vertinga knyga „Statut Wielkiego Księstwa Litewskiego…” („Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės statutas”), išspausdintas 1786 m. lenkų kalba Vilniaus akademijoje.

Gražiausia knyga – Biblija, išleista 1846 m. lenkų kalba užsienyje. Joje daug iliustracijų. Antraštinis puslapis papuoštas renesanso stiliaus rėmais su biblinės tematikos scenomis.

Gražiausiu ir brangiausiu viršeliu papuošta kunigo maldos knyga „Brevarium…”, išleista 1889 m. užsienyje lotynų kalba. Jos natūralios odos viršelis ir pavadinimas nugarėlėje papuoštas paauksuotu reljefiniu ornamentu. Lapų kraštai paauksuoti – taip būdavo daroma dėl to, kad knyga gražiau atrodytų ir ilgiau išsilaikytų.

XV a. pabaigoje ir ypač XVII a. pirmojoje pusėje knygas kolekcionuoti buvo tapę madinga. Lietuvos didikai Sapiegos taip pat turėjo didžiulę biblioteką. Keletas knygų iš jos yra ir šioje kolekcijoje. Apie tai liudija knygose matomas Sapiegų giminės herbinis antspaudas bei dedikacija.

Be knygų, šioje kolekcijoje yra ir žemėlapių, žurnalų. Labai įdomus grafinis spaudinys – Livonijos (iki 1562 m.) žemėlapis, kurio kampuose – iliustracijos: to laikmečio architektūros ir gamtos fone – žmonių, kurie laiko ginklus, figūros.

Profesoriaus Z. Ivinskio asmeninės bibliotekos rinkinyje daugiausia spaudinių istorijos tematika – apie Lietuvą, Lenkiją, Vokietiją, Prūsiją ir kitas kaimynines šalis. Čia galima rasti daug žinių apie šių valstybių istoriją nuo seniausių laikų iki Pirmojo pasaulinio karo. Kolekcijoje – knygos meno, religijos temomis, nemažai gramatikų ir žodynų įvairiomis kalbomis.

Kalbiniu požiūriu kolekcija labai įvairi. Daug knygų lenkų, vokiečių kalbomis. Dauguma vokiečių kalba parašytų knygų išspausdinta įvairiu gotikos stiliaus šriftu, ornamentuotu smailiakampiu. Viena knyga išleista net gotų kalba. Senesnio laikotarpio rusų kalba parašytos knygos išspausdintos kirilica – seniausiomis slavų abėcėlės raidėmis.

Iš knygose rastų pirkimo kvitų, įrašų, sužinome, kad prof. Z. Ivinskis biblioteką kaupė įvairiais būdais. Knygos buvo perkamos dažniausiai Lietuvoje ir Vokietijoje (Berlyne, Münchene, Königsberge). Jas profesorius įsigydavo iš įvairių antikvarinių knygynų, kolekcionierių. Nemažai knygų Z. Ivinskiui yra įvairiomis progomis ir padovanota. Keletas kolekcijos grožinės literatūros knygų yra priklausę profesoriaus pirmajai žmonai C. Griniūtei – tai matyti iš knygoje esančių įrašų. Yra leidinių ir su kitų bibliotekų antspaudais.

Šiame kataloge spaudiniai išdėstyti abėcėlės tvarka. Pagal lotynų abėcėlę išdėstyti lietuvių, lenkų, vokiečių, prancūzų, lotynų, latvių, anglų, estų, rumunų, gotų kalbomis išspausdinti leidiniai, o spaudiniai rusų kalba – atskirai (katalogo pabaigoje) pagal slavų kalbos abėcėlę.

 

Parengė Genovaitė Razbadauskienė

 

 

 

 

 

 

Išsamiau. Profesoriaus Antano Tylos tekstas:

 

 

 

 

 

 

 

Zenonas Ivinskis gimė 1908 m. gegužės 25 d. Žemaitijoje, Kaušėnų
kaime, netoli Plungės, stiprių ūkininkų Juozapo ir Aurelijos Ivinskių
šeimoje, kurioje išaugo 5 sūnūs ir 2 dukterys. Tėvai suprato mokslo
reikšmę vaikų ateičiai ir kiekvieną jų stengėsi leisti į ūkiui bei
žemdirbystei artimas mokyklas, sudaryti sąlygas įgyti kraštui ir
visuomenei reikalingą aukštąjį išsilavinimą. Tėvas buvo šviesus kaimo
žmogus, skaitė XX a. pr. lietuvišką periodiką. Namuose buvo veržli ir
gaivi aplinka. Zenonas kartu su broliais iš pradžių mokėsi Telšių,
paskui tik atidarytoje Plungės gimnazijoje, paskutinę klasę baigė vėl
Telšiuose. 1925 m. įstojo į Lietuvos universiteto Filosofijos-teologijos
fakulteto Istorijos skyrių, pagrindiniu dalyku pasirinkdamas Lietuvos
istoriją. Jis vienintelis iš gausios Ivinskių šeimos pasirinko
humanitarinių mokslų kelią. Baigęs studijas, 1929 m. gavo stipendiją ir
išvyko į Vokietiją ruoštis profesūrai. Berlyno universitete paruošė ir
1932 m. apgynė disertaciją „Geschichte des Bauerstandes in Litauen“. Po
doktorato dar kurį laiką dirbo Slaptajame Valstybiniame Berlin-Dahlen ir
Dancingo archyvuose. Ten rinko medžiagą apie Lietuvos prekybą ir
netrukus paruošė naujovišką savo problematika habilitacinį darbą
„Lietuvių ir prūsų prekybiniai santykiai pirmoje XVI a. pusėje”, kurį
1933 m. birželio 12 d. Vytauto Didžiojo universitete sėkmingai apgynė ir
gavo venia legendi. 1933–1935 m. atlikdamas karinę prievolę Kauno
Šarvuočių rinktinėje ne tik nenutraukė Lietuvos istorijos dėstymo VDU,
bet ir pradėjo tyrinėti Lietuvos karo istoriją, parašė keletą darbų.
1935 m. rugsėjo 15 d. jam buvo suteiktas VDU docento vardas. Jis
paskirtas Visuotinės istorijos katedros vedėju. Dėstė bent kelis kursus,
iš kurių artimiausi jam buvo Lietuvos istorijos ir Lietuvos istorijos
šaltinių kursai. Kartu ėjo atsakingas pareigas fakultete. Kai
sovietiniai okupantai fakultetą uždarė, dirbo Kultūros paminklų apsaugos
konservatorium ir Vilniaus universitete dėstė Lietuvos ūkio ir visuotinę
ūkio istoriją. 1941 m. rugpjūčio mėn. paskirtas Filosofijos fakulteto
dekanu. Be to, nuo gimnazijos laikų buvo aktyvus Ateitininkų veikėjas,
nuo 1933 m. Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys, 1941 m. –
Laikinosios vyriausybės įsteigtos Mokslų akademijos narys, 1938 m. tapo
estų Mokslo draugijos nariu korespondentu, dalyvavo tarptautinėse
istorikų konferencijose.

 

 

 

     Zenono Ivinskio darbą nutraukė 1944 m. vasarą priartėjęs
frontas. Jis pasitraukė į Vakarus ir apsistojo Vokietijoje. Ten nepametė
darbo ritmo ir nežiūrėdamas į kruopščiai sukomplektuotos dalykinės
bibliotekos ir gausių istorinių šaltinių išrašų archyvo netektį, tęsė
mokslinius tyrimus. 1957 m. „Europos Lietuvyj“ atspausdintame
straipsnyje „Tremties istorikų daviniai“ jis rašė: „Mums neprieinami tie
archyvai ir bibliotekos, bet jokiu būdu negalima nuleisti rankų, nustoti
rašyti ir tyrinėti, vis laukiant, kol pačioje tėvynėje išauš normalaus
mokslinio darbo sąlygos“. Prof. Z. Ivinskis bene vienintelis iš Lietuvos
istorikų, pasitraukusių į Vakarus, paskelbė tiek daug autentiškais
šaltiniais paremtų studijų. Tai jo nepaprasto darbštumo ir talento
rezultatas. Iš pradžių jis dirbo Raudonojo kryžiaus organizacijoje,
leido biuletenį „L.R.Kryžiaus žinios“, dėstė istoriją lietuvių
gimnazijose Nurtingene ir Scheab Gmunde, dalyvavo lietuvių politinėje
veikloje, bendravo su VLIK’ u, paruošė studiją Lietuvos sienų klausimu.
Vėliau gavo kuklią stipendiją darbui Vatikano ir Romos archyvuose. Čia
jis su jaunatviška mokslininko istoriko aistra ir žingeidumu pasinėrė į
archyvinės medžiagos Lietuvos istorijos klausimais peržiūrėjimą ir
rinkimą. Netrukus pasirodė autentiškais šaltiniais paremtos studijos
„Šventasis Kazimieras“ (1955), „Merkelis Giedraitis ir jo laikų Lietuva“
(1955), „Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties“ (1978), daug
mažesnės apimties darbų, kurie buvo sudėti į „Lietuvių enciklopediją“, o
paskui atspausdinti Rinktinių raštų 4 tomuose. Romoje apie Z. Ivinskį
susibūrė lietuviai, kurie rinkdavosi, mokydavosi ir diskutuodavo jo
knygų ir archyvinių išrašų pilname kambaryje. Iš šio būrelio išaugo mums
žinomi prof. Paulius Rabikauskas, Rapolas Krasauskas ir kt.

 

 

 

1951 m. profesorius atvyko į Vokietiją ir dirbo VLIK e. Nuo 1953 m.
buvo Baltų instituto narys, vadovas, skaitė jame paskaitas. 1963 m.
pradėjo dirbti Bonos universitete svečio teisėmis, o kitais metais gavo
šio universiteto veniam legendi ir tapo jo etatiniu profesoriumi. Dėstė
Lietuvos istoriją. Profesoriaudamas Bonos universitete susirgo ir mirė.

 

 

 

Z. Ivinskis pirmą kartą vedė Lietuvoje. Jo žmona Cecilija mirė 1946
m. Kaune. 1957 m. vedė antrąkart Pauliną Talanskaitę, susilaukė sūnaus
Kęstučio.

 

 

 

Istoriko profesoriaus Zenono Ivinskio mokslinis palikimas yra
tolygus jo nepaprastam darbštumui. Jo gimtojo krašto – Plungės centrinės
bibliotekos darbuotoja Otilija Juozapaitienė parengė, o biblioteka
išleido Z. Ivinskio bibliografiją, kuri geriausiai parodo mokslininko
paveldo didžiulę apimtį. O kur dar jo sukaupta archyvinė medžiaga! Jos
kaupimas buvo profesoriaus tyrinėjimo metodikos pagrindas. Jis buvo už
objektyvią tiesą, prie kurios labiausiai priartina pirminiai šaltiniai.
Z. Ivinskis buvo Lietuvos patriotas, daug nuveikė gyvendamas tėvynėje,
rūpinosi jos išlaisvinimo reikalais Vakaruose, tačiau tvirtai pasisakė
prieš bet kokį istorijos pajungimą ideologijai, jos iškraipymą. Istorinę
tiesą jis laikė istoriko darbo pagrindiniu uždaviniu.

 

 

 

Atkūrus nepriklausomybę Z. Ivinskis vėlei įsijungė į mūsų mokslo
gyvenimą. Buvo išleista jo „Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo
mirties“ (Vilnius, Mokslas, 1991), „Lietuvos istorijos šaltiniai“
(Klaipėdos universitetas, 1995), jo mokslinių tyrinėjimų pažinimui ir
analizei buvo surengtos kelios konferencijos. Prof. Z. Ivinskio
mokslinis palikimas ir kryptinga Lietuvos piliečio veikla yra mums
brangus ir neužmirštamas paveldas, didelis indėlis į mūsų kultūrą ir
mokslą.

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra:

1. Interneto prieiga

http://ic.lms.lt/ml/176/ivinskis.html

 

 

 

 

 

 

 

Informacija atnaujinta 2006-08-08

 

 

 

Smush Image Compression and Optimization