Jonas Ilskis (1907–1985) – kunigas, buvęs Palangos ir Viekšnių dekanas, literatas.
Jis gimė 1907 m. balandžio 18 d. Skuodo rajono Ylakių seniūnijos Medsėdžių kaimo mažažemių valstiečių Jono Ilskio ir Domicelės Prialgauskaitės (Ilskienės) šeimoje, kuri valdė 12 ha žemės. Jonas buvo šeštas vaikas iš 10. augusių toje šeimoje.
Iš pradžių jis mokėsi Ylakių pradinėje mokykloje ir progimnazijoje, Telšių gimnazijos penktoje klasėje, vėliau – kunigų seminarijoje. Kunigu įšventintas 1934 m. gegužės 26 d. Tais pačiais metais pradėjo eiti vikaro pareigas Tauragėje. 1935–1938 m. buvo Palangos vikaras ir gimanzijos kapelionas, 1939 m. – Skuodo vikaras ir Skuodo gimnazijos kapelionas, 1940 m. – Švėkšnos gimnazijos kapelionas, vėliau – ir Švėkšnos vikaras, 1941–1948 m. – Palangos klebonas. 1948 m. gegužės 11 d. buvo paskirtas eiti Viekšnių klebono ir dekano pareigas. Tada Viekšniuose ilgai neužsibuvo, nes 1949 m. Viekšniuose buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą. Į Lietuvą sugrįžo 1956 metais. Tų pačių metų gegužės 30 d. buvo paskirtas dirbti Akmenės altarista, 1962 m. spalio 19 d, – Ylakių altarista. Nuo 1965 m. lapkričio 4 d. buvo Viekšnių altarista.
Būdamas tremtyje neatsižadėjo savo pašaukimo ir telkė apie save katalikus, padėjo jiems įveikti Sibiro kančias. Parašė prisiminimų knygą „Mano gyvenimo takelis”, kurią sudarė ir kurios išleidimą finansavo J. E. Telšių vyskupas Antanas Vaičius (knygą 1500 egz. tiražu 1998 m. išleido „Žemaičių žemės“ žurnalo redakcija, leidinio redaktorė ir leidybos vadovė Danutė Mukienė).
Prisiminimų knygoje „Mano gyvenimo takelis“ jo pusbrolis, Telšių vyskupas Antanas Vaičius rašo apie tai, kad nuo 1943 m. lankydavosi pas savo pusbrolį. Štai keletas to meto A. Vaičiaus (1926–2008) atsiminimų;
„Atostogaudamas pas jį, stebėjau jį kaip kunigą. Sekmadieniais po Sumos į kleboniją
pietų ateidavo atostogaujantys kunigai profesoriai iš Telšių ir Kauno kunigų seminarijų, geriausi anuomet solistai, kurie giedodavo Mišių metu, kariškiai… Mačiau jį bendraujantį su vyrais ir moterimis, su inteligentais, su pasiturinčiais ir vargšais. Stebėjau ir vis labiau
žavėjausi juo kaip kunigu. Dažnai mintyse ištardavau: Dieve, duok ir man panašaus uolumo, pasišventimo ir pasiaukojimo tavajai Bažnyčiai! Kai tuometinis mūsų dėstytojas Telšių kunigų seminarijoje kun. dr. Bronius Barauskas vienos paskaitos metu liepė parašyti apie idealiausią kunigą, kokį yra tekę sutikti, aš nedvejodamas pasirinkau kun. Joną Ilskį, ir ne
todėl, kad jis buvo mano pusbrolis. Jis man tada ir vėlesniais metais buvo kunigystės kelią pasirinkusio žmogaus idealas.“ […] „Kunigas Jonas Ilskis visa, ką matė ir patyrė, mėgo aprašyti. Gyvendamas Viekšniuose, jis parašė Palangos ir Viekšnių parapijų istorijas, kurias iliustravo daugybe nuotraukų. Savo užrašus slėpdavo pas parapijoje gerbiamas senutes. Sugrįžęs iš tremties, kun. J. Ilskis visą laiką buvo persekiojamas, juo nuolat domėjosi saugumiečiai. Suinteresuoti valdžios atstovai, norėdami pagąsdinti kunigą, priversti jį tylėti, jam dažnai pasakydavo, kad jo byla gali būti atnaujinta, nes atsiranda naujų liudininkų ir kt. Dėl to kunigas buvo priverstas daug ką slėpti. […]“.
Jonas Ilskis mirė 1985 m. spalio 6 d. Viekšniuose, palaidotas Viekšnių bažnyčios šventoriuje.
Parengė Danutė Mukienė
Naudota literatūra:
- Ilskis Jonas, Mano gyvenimo takelis, 1998, Vilnius.
- Mažeikių krašto enciklopedija https://www.mke.lt/Jonas_Ilskis
Projektą remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
