Juozapas Arnulfas Giedraitis (1757–1833) – kunigaikštis, Žemaičių vyskupas (buvo paskutinis iš kunigaikščių Giedraičių, ėjusių Žemaičių vyskupo pareigas), raštijos veikėjas, kanonų teisės mokslų daktaras, 1830–1831 m. sukilimo rėmėjas.
Jis – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų kunigaikščių Giedraičių giminės atstovas. Ši giminė buvo kilusi iš sritinių kunigaikščių, kurių valdos buvo Aukštaitijoje, apie 40 km į šiaurę nuo Vilniaus esančiuose Giedraičiuose ir jų apylinkėse. Ši giminė Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorijoje užima ypatingą vietą. Ji įnešė svarų indėlį į religinį, visuomeninį ir kultūrinį Žemaičių vyskupystės gyvenimą.
J. A. Giedraitis gimė 1754 m. birželio 29 d. Kamaraučiznoje (prie Giedraičių), mirė 1838 m. liepos 5 d. Alsėdžiuose, palaidotas Varnių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios kriptoje, širdis įmūryta Giedraičių bažnyčios presbiterijos sienoje. Giedraičių sarkofagai iki šiol saugomi Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios kriptoje kriptojA. Giedraitis iš pradžių mokėsi Kilmingųjų kolegijoje Vilniuje, nuo 1775 m. – Varnių Žemaičių kunigų seminarijoje, kurią baigė 1780 metais. Dar būdamas klieriku buvo paskirtas Livonijos kanauninku. 1781 m. įšventintas kunigu. 1781–1785 m. keliavo po Europą, daugiausiai laiko praleisto Romoje. 1785 m. paskirtas Žemaičių vyskupijos kapitulos nariu. 1790 m. tapo kanonų teisės mokslų daktaru. Nuo 1791 m. ėjo vyskupo koadjutoriaus pareigas su paveldėjimo teise. 1802 m. jam buvo patikėtos Žemaičių vyskupo pareigos.
Jis Žemaičių vyskupijos generalinę konsistoriją iš Alsėdžių perkėlė į Varnius, o pats gyveno Alsėdžiuose.
Jis buvo oficialiai susigražinęs Krekenavos bažnyčios žemes ir jas valdė 1788–1822 metais.
Eidamas vyskupo pareigas itin daug dėmesio skyrė krašto švietimo reikalams. Jis rūpinosi kunigų švietimu, lietuviškų mokyklų darbu – jų tinklo plėtimu, pastatais, mokytojais, mokymo turiniu. XIX a. 3 deš. Žemaičių vyskupijoje parapinės mokyklos veikė daugiau kaip 70-yje procentų parapijų. Dėl mokyklų jis palaikė ryšius su Vilniaus universitetu. Rūpinosi lietuvių kalbos ugdymu, bendravo su rašytojais, globojo literatus.
Specialistai akcentuoja, kad „jo platus požiūris į lietuvių kalbos vartojimą, suvokta bendrinės kalbos kūrimo būtinybė yra svarus argumentas, leidžiantis atmesti kaip nepagrįstą versiją, kad Juozapui Arnulfui Giedraičiui rūpėjo tik pastoraciniai reikalai. Sumaniai naudodamasis aukšto hierarchinio posto teikiamomis administracinėmis ir ekonominėmis galimybėmis, Giedraitis daug prisidėjo, kad Žemaitijoje tuo metu būtų įkurtas intelektualiai itin pajėgus lituanistinio sąjūdžio centras, iš kurio sklidusios idėjos veikė ne vieno dešimtmečio Lietuvos kultūrinį gyvenimą.“
Atvirai nekvestionuodamas po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų pasikeitusios politinės padėties, pripažindamas patį Lietuvos pavaldumo Rusijos imperijai faktą, Giedraitis nevengė Stačiatikių Bažnyčios įvardyti kaip elemento, nepriimtino jau susiformavusiai kultūrinei tradicijai.
1813 m. jis tapo Sankt Peterburge veikiančios Biblijos draugijos narys.
- A. Giedraitis pirmasis iškėlė reikalavimą, kad kunigai būtų iš vietinių gyventojų.
Jis rėmė 1830–1831 m. sukilimą, ragino ir gyventojus remti sukilėlius, skirdavo sukilėlių būriams kapelionus. Vyskupas savo aplinkraštyje paskelbė, kad leidžia naudoti bažnyčių varpus patrankų liejimui. Jis ragino ir savo vyskupystės dvasininkus palaikyti sukilimą. Jo veikla sukilimo metu yra vertinama skirtingai. Priežastis ta, kad sukilimo laikotarpiu jo paties ar jo imperatoriaus pareigūnų buvo parengti aplinkraščiai, kuriuose sukilėliai smerkiami kaip teisėtai valdžiai pasipriešinę maištininkai.
Sukilimą numalšinus, Rusijos administracija J. A. Giedraitį nuo tiesioginio vyskupijos valdymoo nušalino.
XIX a. pirmame dešimtmetyje jis, padedamas Dionizo Poškos, išvertė italų poezijos (T. Tasso dramos „Aminta“ prologą; išleistas 1965 m.). Jo iniciatyva suredaguotos ir 1806 m. išleistos Evangelijos. Biblijos draugijos prašymu jis parašė studiją „Apie lietuvių tautą, kalbą ir literatūrą“ (išleista 1994 m.). Svarbiausias jo darbas – pirmą kartą į lietuvių kalbą išverstas visas Naujojo Testamento tekstas, skirtas katalikams (1816 m., 2 leid. 1906 m.) Jo vertimas prisidėjo prie bendrinės lietuvių kalbos formavimosi. 1832 m. iš lenkų kalbos išvertė vyskupo A. B. Klongevičiaus parengtą trumpąjį katekizmą apie pavaldinių pagarbą carui.
1973 m. Stasys Yla Čikagoje (JAV) išleido knygą „Vardai ir veidai mūsų kultūros istorijoje“, kurioje pateikta daug žinių apie tautinio sąjūdžio vadą J. A. Giedraitį. 2000 m. „Diemedžio“ leidykla išleido Aldonos Prašmantaitės monografiją „Žemaičių vyskupas Juozapas Arnulfas Giedraitis“.
Parengė Jurgita Žemaitytė