Vincentas Gečas (1931–2020) – dailininkas, pedagogas, profesorius, buvęs Vilniaus dailės akademijos rektorius.
Jis gimė 1931 m. Mažeikiuose. Baigęs Mažeikių gimnaziją, 1951–1957 m. studijavo Vilniaus valstybiniame dailės (dabar Vilniaus dailės akademija).
Dailės parodose pradėjo dalyvauti 1958 m. Savo kūrybą eksponavo Lietuvoje, Estijoje, Lenkijoje, Italijoje, Rusijoje, Olandijoje). Personalines dailės parodas surengė 1967, 1981, 2006, 2013 m. Vilniuje, 1988 m. – Maskvoje.
1963–1964 m. stažavosi, žinias gilino Italijoje.
1969 m. vykusioje pirmojoje Baltijos šalių Meno bienalėje V. Gečas pripažintas laureatu. Jis laureato vardą pelnė ir 1972 m. surengtoje antrojoje Baltijos šalių Meno trienalėje. 1969–1974 m. jis ėjo Vilniaus dailės instituto rektoriaus pavaduotojo pareigas, 1974–1988
m. – rektoriaus. 1980 m. čia V. Gečui suteiktas profesoriaus vardas.
1974 m. V. Gečui suteiktas Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo vardas.
1968-aisiais V. Gečas apdovanotas Lietuvos valstybine premija, 1974 m. jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo vardas, 1981 m. – Lietuvos liaudies dailininko vardas.
Nuo 1989 m. dailininkas dėstė Šiaulių universitete (iki 1997 m. – Šiaulių pedagoginis institutas, vėliau Šiaulių universitetas, dabar – Vilniaus universiteto Šiaulių akademija), buvo šio instituto Menų fakulteto Tapybos katedros profesorius.
V. Gečas menotyros specialistų įvardijamas kaip vienas ryškiausių XX a. 7–8 dešimtmečio dailininkų. Jis tuo laikotarpiu sukūrė ideologiškai angažuotų, bet plastiškai įtaigių kūrinių.
Iš jo kūrybinio palikino labiausiai išskiriami šie tapybos darbai: paveikslai: Kolūkio turguje (1959), Vitrina (1960), Šeima, Kolūkietė (abu 1962), Avarija, Po diskusijų (abu 1964), Lova I, Demonstracija I, triptikas Į Rytus (visi 1965), Dailininko L. Surgailio portretas (1966), triptikas Lietuva 1919 metais (1967–74), Jų užmiršti nevalia, Aistros (abu 1969), diptikas Menas, žmonės, įvykiai (1972), Rektorių taryba (1981), Adomas ir Ieva (1986).
V. Gečo kūrinių saugoma Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, MO muziejuje, privačiose kolekcijose, kt. Vilniuje.
Išsamiau apie dailininką:
Tyrinėtojų nuomone (žr. interneto puslapis
http://www.paintings.lt/lt/autoriai/artist-biography_6.html 2007 m.), „V. Gečas ir kiti Lietuvos menininkai, pradėję savo kūrybinį kelią XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje, yra pirmieji pokario periodo meno reformatoriai. Jie suvienijo individualų kūrybinį metodą bei grynai artistinės estetinės prigimties įtaką.
Vienas pirmųjų meno darbų, dėl kurių buvo susidomėta V. Geču, buvo pastebėtas dėl jo natūralizmo, gyvybingumo ir pompastiškų spalvų, vaizduojamų fiksuotame realybės fragmente. 8-tojo dešimtmečio pradžioje, modernistiniam judėjimui būnant populiarumo viršūnėje, V. Gečas pasinėrė į plastinius eksperimentus, mėgindamas pasiekti individualias išraiškos priemones.
Ankstyvųjų V. Gečo darbų realybė atskleidžiama netikėtais fragmentais, kristalizuota forma ir priverčiančia susimąstyti spalvinga struktūra. Kai kurie menininko paveikslai buvo linkę
nukrypti į abstraktų stilių, tačiau motyvai visuomet liko atpažįstami.
V. Gečo kūrybą stipriai paveikė praktinis darbas Italijoje XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje.
Dailininkas, būdamas atviras visiems gyvenimo įspūdžiams, stebėjo ir fiksavo naują intriguojančią socialinę aplinką, kuri stipriai įtakojo jo meninės išraiškos pokyčius. Šis jo kūrybinis periodas
paremtas moderniu realybės suvokimu, išskiriant gyvenimo scenas, drąsią deformaciją ir generalizaciją. Visi jo paveikslai atspindėjo egzistencijos būdą, nepadailintą įprastumą ir gatvės gyvenimą.
Vincentas Gečas yra vienas iš kelių Modernaus Miesto tyrinėtojų. Jo 8-ojo dešimtmečio kūryba buvo lyginama su pilietine, socialiai angažuota neorealizmo kryptimi, kuri buvo plačiai paplitusi
Italijoje.
V. Gečo kompozicijose žmogus dažniausiai yra tipiškas situacijos dalyvis, dalyvaujantis asmuo. Portretai, priešingai, rodo artimą ryšį tarp asmenybės ir charakteristikos. Visi žmonės portretuose kupini nepaprasto gyvybingumo. Tai rodo V. Gečo domėjimąsi vaizduojamų žmonių asmenybėmis ir temperamentais. Menininkas naudoja generalizuojantį tapymo stilių, į kurį įeina tamsi linija. Kai kurie iš jo darbų tapyti tradicinio portreto paveikslų pagrindu, kas primena kompoziciją, kurioje galima jausti
žmogiškojo filosofavimo galią.
Vėlesniuose dailininko darbuose pirmenybė suteikiama individualiems grotesko elementams. Visi vaizduojamieji portretuose kupini gyvybės, žmogiškų jausmų bei aistros, paremtos individualumu.
Akivaizdu, kad V. Gečas yra svarbi figūra Lietuvos mene. Jo kūrybinis darbas žymus savo šviesiomis, viliojančiomis, kontrastingomis spalvomis, kurios šviečia tarsi brangakmenis ar atrodo lyg ryškus plakatas. Dailininko spalvinimo įgūdžius puikiai atskleidžia tai, kaip jis vaizduoja miestus, gamtovaizdžius.
- Gečas – unikalus dailininkas šiuolaikiniame Lietuvos mene. Jo plačiai išvystytas figūrinis stilius yra artimas tarptautiniam realistinio meno kontekstui. Visgi šis stilius Lietuvoje nesulaukė pasekėjų ir čia nebuvo vystomas.
Vincentas Gečas dalyvauja įvairiose parodose Lietuvoje ir užsienyje – Estijoje (Talinas), Lenkijoje (Gdanskas), Rusijoje (Maskva), Italijoje (Sofija), Vokietijoje (Berlynas), Olandijoje ir kitur.
Jo darbų yra įsigiję Lietuvos muziejai ir privatūs Lietuvos bei užsienio šalių – Vokietijos, Olandijos, Italijos, Lenkijos, Rusijos, JAV, Kanados, Armėnijos, Kirgizijos – kolekcininkai.“
Tekstas parengta pagal informaciją, skelbiamą:
- Visuotinė lietuvių enciklopedija https://www.vle.lt/straipsnis/vincentas-gecas/
- Laisvoji enciklopedija https://lt.wikipedia.org/wiki/Vincentas_Ge%C4%8Das
- Interneto leidinys http://www.paintings.lt/lt/autoriai/artist-biography_6.html (žr. 2007 m.)
Parengė Danutė Mukienė
Projektą remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
