Emerikas Gailevičius (1874–1949) – Lietuvos kompozitorius, kapelmeisteris, pedagogas.
Gimė 1874 m. spalio 5 d. Žagarėje. Mokėsi Rietavo muzikos mokykloje, vėliau – Varšuvos muzikos instituto kontraboso, kapelmeisterių, kompozicijos klasėse, Maskvos konservatorijos S. Tanejevo kompozicijos klasėje. Dėstytojavo Kauno konservatorijoje.
Grojo Rygos kariniame orkestre, Maskvos. Zimino operos teatre. Nuo 1920 m. buvo Lietuvos Valstybės teatro kontrabosininkas, koncertmeisteris. Nuo 1922 m. dirbo mokytoju ir vedėju prie Švč. Trejybės bažnyčios veikusioje Šv. Cecilijos muzikos mokykloje. 1929 m. tapo Kauno karo muziejaus orkestro kapelmeisteriu. 1925–1933 m. buvo Kauno muzikos mokyklos, nuo 1933 m. – Kauno konservatorijos klarneto ir kontraboso, nuo 1934 m. – ir kapelmeisterių klasės vedėju. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją ir gyveno ten.
Yra sukūręs kantatą „Darius ir Girėnas“ (išleista 1938 m.), intermezzo simfoniniam orkestrui „Vestuvinė eisena“, maršų, fantazijų, parafrazių pučiamųjų ir simfoniniams orkestrams, chorų, dainų. Rinko ir harmonizavo liaudies dainas. Instrumentavo Juozo Žilevičiaus simfoniją (1922 m.), Česlovo Sasnausko „Requiem“ (1936 m.), Juozo Naujalio simfoninę poemą „Ruduo“ (1930 m.) ir nemažai kitų šio kompozitoriaus kūrinių, Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“.
Išugdė būrį gabių muzikų, tarp jų ir Povilą Bekerį, Juozą Gaudrimą, Klemensą Griauzdę, Bronių Jonušą.
1931 m. apdovanotas Vytauto Didžiojo 5 laipsnio ordinu.
E. Gailevičius mirė 1949 m. sausio 17 d. Hamburge (Vokietija).
Naudota literatūra:
- Arvydas Karaška, „Emerikas Gailevičius“, Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2004, t. 6, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, p. 326.
Parengė Danutė Mukienė
Publikacija paskelbta įgyvendinant 2023 m. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamą projektą „El. žurnalas „Žemaičių žemė“ 2022: Žemaičiai Vilniuje“
