Tarp iškiliausių Žemaitijos ir visos Lietuvos mokslo ir kultūros žmonių – 1793 m. spalio 28 d., t. y. prieš 230 metų Kalviuose (Lenkimų sen., Skuodo raj.) gimęs Simonas Daukantas – lietuvių tautinės sąmonės žadintojas, pirmasis istorikas, rašęs Lietuvos istoriją lietuvių kalba. Jis į istoriją įėjo ir kaip iškilus XIX a. žemaičių kultūrinio sambūrio narys, vertėjas, kalbininkas, tautosakininkas.
Jis mokėsi Kretingos pradinėje, Žemaičių Kalvarijos 4 klasių mokykloje, Vilniaus gimnazijoje, vėliau studijavo Vilniaus universiteto Literatūros ir laisvųjų menų, Moralinių ir politinių mokslų fakultetuose. Universitetą baigė 1822 m. (teisių magistro diplomą gavo 1825 m.).
Po studijų išvyko į Rygą, kur dirbo Rygos generalgubernatoriaus raštinėje. 1835 m. tapo Petrapilio (dabar – Sankt Peterburgas, Rusija) Senato valdininku. Čia ilgą laiką dirbo padalinyje, kuris buvo atsakingas už Lietuvos metriką, todėl turėjo galimybę tyrinėti ją ir kitus archyvinius dokumentus.
Gyvendamas Rygoje ir Petrapilyje palaikė glaudžius ryšius su Lietuvoje likusiais savo bičiuliais, rūpinosi Lietuvos reikalais. S. Daukantas ir jo bendražygių nuoseklaus darbo dėka 1841 m. caro valdžia leido Lietuvoje steigti lietuviškas parapines mokyklas. Tai sudarė sąlygas legalizuoti iki to laiko Lietuvoje slapta įkurtas ir veikusias lietuviškas mokyklas, toliau puoselėti lietuvių kalbą.
Lietuvos atgimimą S. Daukantas siejo su jos kultūriniu atgimimu. Jis nuolat ieškojo lietuvių tautos istorijos šaltinių, tyrinėjo juos, lietuviškai rašė knygas, ir, siekdamas kelti tautos savigarbą, vertės suvokimą, kiek tik leido jo sugebėjimai, švietė tautą.
S. Daukantas XIX a. I p. žemaičių lietuviškojo sąjūdžio, kurio tikslas buvo sukurti kultūrinius pamatus moderniai lietuvių tautai, dalyvis. Šiam sąjūdžiui priklausė ir Liudvikas Adomas Jucevičius, Dionizas Poška, Kajetonas Nezabitauskis, Jurgis Pliateris, Simonas Stanevičius. S. Daukantas palaikė glaudžius ryšius ir su savo žemiečiu botaniku, taip pat dideliu lietuvių kalbos puoselėtoju, botaniku, kunigu, pranciškonų vienuoliu, pamokslininku Jurgiu Pabrėža. Jis bendradarbiavo ir su istoriku Teodoru Narbutu, daugeliu kitų ano meto iškilių Lietuvos mokslo, kultūros veikėjų.
S. Daukantas pirmasis teoriškai apibrėžė, kuo skiriasi tauta nuo valstybės. Anot jo, tautai būdinga sava kalba, visuomeninė santvarka, kasdieninio gyvenimo papročiai. Pasak S. Daukanto, kalba, o ne valstybingumas, yra pagrindinis tautos skiriamasis bruožas. Tautai jis priskyrė valstiečius. Tai prieštaravo ano meto bajoriškajai tautos sampratai. S. Daukantas pasisakė už baudžiavos panaikinimą.
Savo darbuose jis plėtojo Švietimo ideologiją. S. Daukantas rašė savo tautai, jis norėjo, kad visi suprastų tai, ką jis rašo, todėl stengėsi kuo mažiau savo tekstuose naudoti mokslinius terminus. Tokia jo istorijos raštų stilistika priskiriama romantizmui.
Petrapilyje užsimezgė S. Daukanto ir būsimo žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus draugystė. Vėlesniais metais, kai jau buvo pasiligojęs, pakviestas M. Valančiaus, S. Daukantas sugrįžo į Lietuvą, apsigyveno Varniuose ir ten pradėjo dirbti. Abu turėjo didelių planų kultūros ir švietimo srityje, bet po kurio laiko jo ir M. Valančiaus keliai išsiskyrė.
Tada S. Daukantas išvyko į Svirlaukį (Kuršo gubernija), kurį laiką gyveno pas gydytoją P. Smuglevičių (nuo 1858 m. čia gyveno ir M. Akelaitis), toliau palaikė ryšius su žemaičių šviesuoliais. Svirlaukyje jis patobulino kai kuriuos savo rašto darbus, rengė spaudai istorinius šaltinius. 1859 m. gyveno Žemaitijoje pas seserį, pas pažįstamus dvarininkus, o nuo 1861 m. – pas Papilės parapijos administratorių kunigą Ignotą Vaišvilą. Čia buvo paskutinė jo gyvenimo stotelė.
Mirė S. Daukantas 1864 m. gruodžio 6 d. Papilėje (Akmenės r.).
Ten, ant aukšto kalno, iki šiol gražiai prižiūrimose kapinėse, buvo ir palaidotas. Ant jo kapo stovi medį simbolizuojantis paminklas, kurį 1926 m. sukūrė skulptorius Antanas Raudonis. Įamžinant S. Daukanto atminimą Papilėje, miestelio aikštėje, 1930 m. pastatytas skulptoriaus
Vinco Grybo sukurtas S. Daukanto paminklas, kuriam pinigus surinko Lietuvos pedagogai. Kolonos priekyje yra toks užrašas: „Simonas Daukantas, 1793–1864, tai tas mokytas vyras, kuris Lietuvių tautos praeičiai kelti, jų kalbai lietuvinti, jų tautinės dvasios ugnelei kurstyti ir didingai ateičiai siekti sunkiuoju caro jungo metu žemaitiškai prirašė daugybę knygų, per visą amžių švietė, kėlė savo tautą. Kartų kartoms prisiminti laisvos Lietuvos švietėjai mokytojai šiuo paminklu pagerbė jį 1930 met.“
Paminklas S. Daukantui Lenkimuose (Skuodo r.) pastatytas 1993 m. Jį už visuomenės paaukotas ir valdžios skirtas lėšas sukūrė skulptorius Regimantas Midvikis ir iš Lenkimų seniūnijos kilęs architektas Adomas Skiezgilas.
1989 m. tuo metu dabartinės Skuodo rajono Lenkimų seniūnijos teritorijoje veikęs rajono Lenkimų parodomasis-atraminis tarybinis ūkis įsteigė Simono Daukanto premiją. 1995–2003 m. premijos administravimu užsiėmė Lenkimų seniūnija, o nuo 2003 m. – Skuodo rajono savivaldybės administracija. Pirmaisiais metais premija buvo skiriama už ryškiausius lietuvių grožinės literatūros kūrinius ir Lietuvos istorijos tyrinėjimo darbus. Nuo 2003 m. premijos laureatais tampa iškilūs Skuodo rajono ir iš šio rajono kilę žmonės, savo darbais, kilniais poelgiais garsinantys kraštą Lietuvoje ir užsienyje. S. Daukanto premija skiriama kas du metai.
Svarbiausi S. Daukanto darbai
- Daukantas istornų tyrinėjimų, literatūrinės veiklos ėmėsi dar studijuodamas. 1822 m. parašė pirmąjį istorijos veikalą lietuvių kalba – „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ (kitas nuorašo variantas – „Darbai lietuvių ir žemaičių“,1833 m. Ji išspausdinta tik 1929 m. Kaune, praėjus dešimčiai metų po to, kai šios knygos rankraštis buvo surastas Veprių dvaro bibliotekoje.
Kitos S. Daukanto knygos:
- „Istorija žemaitiška“ . Tai didžiausias šio autoriaus darbas. Jis parašytas apie 1836–1838 m., išspausdintas 1893–1897 m. pavadinimu „Lietuvos istorija“, 1995 m. skaitytojus pasiekė jo naujausias leidimas;
- „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“(Petrapilyje išspausdintas 1845 m.). Tyrinėtojai ją įvardija kaip savotišką senųjų lietuvių kultūros istoriją, turinčią utopinio žanro ypatumų. Tai vienintelis didelės apimties S. Daukanto darbas, kuris buvo išleistas jam esant gyvam. Leidinys išspausdintas. Jį S. Daukantas pasirašė Jokūbo Laukio slapyvardžiu. XIX a. pab.–XX a. pr. šio leidinio fragmentus į lenkų kalbą išvertė R. Podbereskis. Jie buvo išspausdinti 1850 m. Vilniuje leidžiamame „Rocznik Literacki“;
- „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje“ (parašytas 1850 m., dalis jos išspausdinta 1893 m., perdirbinys – 1899 m.;
- „Pasakojimas“, „Darbai“ir „Būdas“ išspausdinti 1976 m. Išleistame „Raštų“ pirmame tome („Darbus“ ir „Pasakojimą“ autorius užbaigė parašyti Vytauto Didžiojo ir Jogailos, „Istoriją žemaitišką“ – Žygimanto Augusto valdymu, o „Būdą“ pratęsė iki XVIII amžiaus. Šiuose veikaluose lietuvių tautą jis apibūdino demokratine prasme – kaip visus gyventojus (luominį elitą ir liaudį), kuriuos vienija kalba ir kultūros bendrumas;
- S. Daukantas pats ir per talkininkus, kurių turėjo apie 50, rinko lietuvių tautosaką, sukaupė daug dainuojamosios ir pasakojamosios lietuvių tautosakos, parengė liaudies poezijos rinkinį, 1846 m. Petrapilyje išleido „Dainės žemaičių“, „Pasakos masių“. Visas S. Daukanto tautosakos rinkinys išleistas 1983–1984 m. pavadinimu „Žemaičių tautosaka“, 2 tomai);
- Lietuvių švietimo reikalams S. Daukantas parašė ir išleido „Prasmą lotynų kalbos“ (1837), „Epitome Historiae Sacrae“ (1838 m.; pridėtas lotynų–lietuvių kalbų žodynėlis), „Abėcėlę lietuvių, kalnėnų ir žemaičių kalbos“ (1842 m., ją pakartotinai bandyta išleisti 1849 m. ir 1864 m.);
- Iš lotynų kalbos išvertė „Pasakas Fedro“ (Fedras) ir K. Nepoto „Gyvatas didžiųjų karvaidų senovės“, Marko Justino „Istoriją“ (neišleista), iš vokiečių kalbos – J. H. Campe’s „Rubinaičio Peliūzės gyvenimą“ (1846 m. (šie vertimai 1984 m. išspausdinti knygoje S. Daukantas „Vertimai ir sekimai);
- Valstiečiams S. Daukantas 1847–1854 m. parengė 7 verstas ūkinių patarimų knygeles apie pievininkystę, sodininkystę, bitininkystę, miškininkystę, tabako, apynių auginimą ir priešgaisrinę apsaugą.
Svarbi jo rašytinio palikimo dalis yra ir įvairūs istorinių šaltinių nuorašų rinkiniai, straipsniai lietuvių kalbos temomis, užrašų knygos, laiškai.
S. Daukantas savo darbus dažniausiai pasirašinėdavo slapyvardžiais. Jų turėjo keliolika, tarp jų: K. W. Myle, Jokub’s Laukys, Motiejus Szauklys, J. Dewinakis, Jonas Girdenis, S. Tiewelis. Pasak tyrinėtojų, taip S. Daukantas norėjo sudaryti įspūdį, kad Lietuvoje esama daug literatų, mokslo žmonių.
Naudota literatūra:
- Žukas S., Simonas Daukantas, Kaunas: Šviesa, 1988.
- Merkys V., Simonas Daukantas, Vilnius: Vyturys, 1991.
- Vytautas Merkys, „Simonas Daukantas“, Visuotinė lietuvių encikllopedija: https://www.vle.lt/straipsnis/simonas-daukantas/ .
Parengė Danutė Mukienė