Kino operatorius, dailininkas Romualdas Damulis gimė 1941 m. vasario 26 d. Skuode.
Tėviškėnai… Keičiasi laikas, mados, valdžios ar net santvarkos, o jie savo gimtinėse laukiami, ypač jei toje skersvėjų Lietuvoje bent kiek sugebėjo į žmones prasimušti ar, į užsienius nuklydę, neužmiršo iš kur kilę ir sugeba bent per didžiąsias šventes į savo gimtąjį rajoną sugrįžti.
Romas Damulis, anot jo paties, žemaitis ir dūšia ir kūnu, nenorėtų, kad skuodiškiai jį išskridusiu paukščiu laikytų. Nesijaučia niekur iš čia išvykęs (bent jau širdimi), tad nenorėtų, kad jį Skuodo žemėje ir pamirštų. Ko gero, net ir įsižeistų, jei per miesto jubiliejus tų sukaktuvinių renginių organizatoriai į svečius jo kartu su kitais šį rajoną garsinančiais žmonėmis nepakviestų… Pakviečia. Ir Romas važiuoja. Kartu su savimi dažniausiai vežasi kino kamerą, foto aparatą, kartais dar ir teptuką. Kad ir nebe pirma jaunystė, kad ir kardiochirurgijos klinikų gyvenimą savo kailiu jau yra patyręs, atlaiko visus jubiliejinius priėmimus, o po to, grįždamas į viešbutį, stabteli miesto centre. Ne Vilnius čia, tačiau gyvenimas panašus, net ir apie parduotuves besitrinančių vyrų veidai vos ne identiški… Ne vieno iš jų dar ir vardus Romas atsimena. Su kai kuriais iš jų kartu mokyklą lankė, Bartuvoje žvejodavo, ledą pačiūžomis raižydavo. Jų svajonės tik skyrėsi… Romą jos 1961-aisiais į Maskvą, tais laikas prestižinę Sovietų sąjungos aukštąją mokyklą – Kinematografijos institutą – atvedė, o dalis jo bendraamžių Skuode liko, šiokio tokio darbo prasimanė, šeimas sukūrė ir gyvena. Tiesa, jau ne visi. Iš tų, kas dar liko, vieną kitą, gyvenimo rutinos ir išbandymų neatlaikiusį, ir prie parduotuvių šlitiniuojantį gali sutikti. Romas, praeidamas pro juos, neapsimeta, kad nemato. Sustoja, cigarete, kartais ir alaus buteliu pavaišina, kartais, kai kalba geriau rišasi, ir ilgesniam laikui kur prisėda. Romas klausosi jų ir daug ką, ko reikia jam, nekasdieniškos profesijos žmogui, taip bendraudamas išgirsta. Daug ką įdomaus ir pamato, ir patiria – juk nereikia tokiu pat kaip jie tapti, kad su tavimi jie kaip lygūs su lygiu bendrautų… O kitą kartą, atvažiuodamas į tą patį Skuodą, prikrauna Romas lagaminą jau kurį laiką nebenaudojamų daiktų: fotoaparatą, miestietiškų savo rūbų (sustorėjo paskutiniu laiku, tai nebeįtelpa) ir veža juos tiems savo pašnekovams. Šie, kaip ir reikia tikėtis, nesikrato nei jo dovanojamo fotoaparato, nei šių kažkada patį operatorių puošusių ir iš kitų jo profesijos brolių savo elegancija išskyrusių rūbų – jų varganoj palėpėj seniai kažko šviesesnio trūko… O Romas dirba… Tam, kad nufotografuotum mėlynėmis išmargintą neblaivią moterį ir dar tokioje pozoje, kad nuotraukoje atsiskleistų visas tos „dievo dukters“ gyvenimo tragizmas, turi ne tik laiku atsidurti įvykio vietoje, bet ir įgyti tos moters pasitikėjimą.
Žmonės Romą prisileidžia arti. Po to, kai žiūri tokio atviravimo valandėlėmis užfiksuotus kadrus, akivaizdu, kad tie pozuoti sutikę žmonės nežinojo, ką daro ir nežinojo su kuo susidūrė. Romas nefotografuoja bet ką. Jis fiksuoja gyvenimą, tačiau taip, kad po to kiekviena užfiksuoto vaizdo detalė kalba. Dalį tų nuotraukų galėtum priskirti gyvenimo ir dvasios skurdo temai: ant akmens, kuris atstoja laiptus, prie baigiančio sunykti dvaro pastato, per keletą dešimtmečių tapusio bedalių ir beturčių vieninteliu prieglobsčiu šiame prieštaringame pasaulyje, patikliai sėdi keletas apsmurgusių vaikų, daugumos iš kurių gyvenimas jau seniai apspręstas. Jie nepozuoja. Jie tik įdėmiai stebi operatorių ir jo kamerą… O Romas stebi gyvenimą. Stebi ir fiksuoja, pajungdamas ir savo, kad ir nediplomuoto psichologo, sugebėjimus. Silpnesnių nervų žmogui kartais vertėtų dalies jo nuotraukų ir nežiūrėti.
Viena iš mėgstamiausių Romo temų – lėlės. Dažnas einame ir praeiname pro šiukšlyną, kuriame voliojasi buvusių šeimininkų išmesta lėlė. O štai Romo nuotraukose tas pats užfiksuotas vaizdas rėkte rėkia, verčia susigūžti…
Kurti Romas mokėsi visą gyvenimą.
Jis – žiemos vaikas. Gimė vasario mėnesio pabaigoje Skuode, kai pasaulį jau drebino Antrojo pasaulinio karo griausmas – 1941-aisiais. Vaikystė? Ji buvo kaip ir kitų karo metų vaikų. Augo sudegusiame, stipriai sunykusiame mieste. Dauguma žmonių buvo palaužti ir sunkiai galėjo priprasti prie naujo gyvenimo. Sovietinis perversmas, buvusių aktyviausių ir šviesiausių nepriklausomos Lietuvos žmonių tremtis, karas, vokiečių valdžia, žydų ir buvusių sovietinės santvarkos rėmėjų sunaikinimas, klaikūs paskutinieji karo mėnesiai, kai dieną ir naktį Skuodas ir jo apylinkių žmonės gyveno šalia buvusio „Kuršo katilo“ pulsu, kasdien laidojo dešimtis ten žuvusių karių, klausėsi sužeistų ir į Lietuvos pusę gydyti atvežtų žmonių aimanų, antrasis sovietų atėjimas, jį lydėję trėmimai, prievartinis visų stūmimas prie „bendro katilo“. Iki šių dienų Romas atsimena ir kaip prie buvusio Skuodo miesto sodo gulėjo išrikiuoti sušaudyti partizanai. Tais istorinių kataklizmų metais Damulių šeima išgyveno, nors ir patyrusi praradimų – dvasinių ir materialinių. Tačiau svarbiausia, ji neprarado noro gyventi ir kurti. Augo vaikai. Tėvai stengėsi, kad jie būtų laimingi. Jų sodyba stovėjo pačiame Skuodo centre. Tėvas buvo siuvėjas ir neblogas muzikantas. Pas jį dažnai po darbų susirinkdavo pamuzikuoti mėgstantys draugai. Prieš kurį laiką, mirus tėvams, sodyba atiteko kitiems, tačiau, kad jau ir neturėdamas kur parvažiuoti, Romas dažnai sugrįžta į gimtinę. Jis sugebėjo išsaugoti nemažą pluoštą savo Skuodo laikotarpio nuotraukų. Iš jų matyti ne tik kaip per tuos metus keitėsi Skuodas, bet ir kuo gyveno pats Romas. Bene iškalbingiausios tos, kuriose užfiksuotos akimirkos iš skuodiškių pamėgtos čiuožyklos gyvenimo. Šią čiuožyklą jie žiemą įsirengdavo tarp senojo ir naujojo miesto, ant Bartuvos upės. Retas kuris miestelio gyventojas tais laikais Skuode neturėdavo pačiūžų ir nemokėdavo čiuožinėti. Romas itin lengvai raižydavo Bartuvos ledą. Viduržiemiu juo Romas su draugais į vieną ir į kitą Bartuvos pusę dešimtis kilometrų nučiuoždavo. Bečiuožinėdamas ir malūnininko Gutauto dukrą Liudą nusižiūrėjo.
O kur dar vasaros malonumai! Skuodas berniukams paaugliams šiuo požiūriu buvo pasakiška vieta – miestelį iš dviejų pusių apjuosusios upės – Bartuva ir Luoba…
O po to – išleistuvės… Romantiškos ir kartu liūdnos, tačiau viltingos akimirkos. Kurį laiką, baigęs vakarinę vidurinę mokyklą, Romas bendradarbiavo rajono laikraštyje. Po to pasiryžo siekti daugiau, negu buvo galima tais laikais tikėtis iš tokio periferijos miestelio vaiko – išvyko mokytis į Maskvą. Romas ten iš Skuodo važiavo gerai žinodamas, kad ryšių su gimtine nenutraukia – čia sugrįžti jį visada kvietė jo jaunystės mergaitė Liuda, tapusi jo gyvenimo moterimi.
Romas VGIK’e, B. Volčeko kino operatorių kurse, pradėjo mokytis 1961 m. Studijas nutraukė šaukimas į Armiją. 1961–1964 m. tarnavo, o 1964 m. vėl grįžo į Kinematografijos institutą. Mokėsi ir dirbo – bendradarbiavo „Sovietskaja kultūra“ laikraštyje, kur dažniausiai skyrelyje „Žmonės ir likimai“ buvo spausdinami jo padarytų iškilių Pabaltijo, Vidurinės Azijos, Maskvos žmonių portretai ir žinutės apie svarbius kultūrinius įvykius šalyje. Gautą honorarą Romas prisidurdavo prie kuklios studentiškos 26 rublių stipendijos.
Institutą baigė 1969 m. Diplome įrašas, kad jam suteikta kino operatoriaus kvalifikacija. Visa tai ne tik popieriuje. Prieš tai jis apgynė diplominį darbą. Tai buvo Lietuvos kino studijoje kartu su režisieriumi L. Lazėnu sukurtas dokumentinis filmas „Gyvenimo pradžia“. 1968 m. toje pačioje kino studijoje Romas sukūrė ir kitą dokumentinį filmą – „Kinas atvažiavo“ (apie kaimo kino mechanikų kasdienybę). Beje, tai pats pirmasis Romo kurtas filmas.
Iš pirmųjų savarankiško darbo metų įsiminė 1971-ieji (antrasis operatorius kūrybinėje grupėje, kurios vyriausias kino operatorius – A. Mockus). Daug ko iš jo išmoko. Tada buvo kuriamas meninis filmas „Žaizdos žemės mūsų“.
Lietuvos kinematografija tais metais buvusioje Sovietų sąjungoje buvo aukštai vertinama. 1972 m. filmui „Aš noriu būti“ Alma – Atoje vykusiame kino festivalyje pripažinta antroji vieta, filmas „Pasaulis po saule“ Ostravos festivalyje „EKO-74“ pelnė Grand Prix, BRNO 74 – pagyrimo raštą (paskutinįjį filmą Romas vėl kūrė kartu su L. Lazėnu). Aukštai buvo įvertintas ir Romo kurtas filmas „Velns išmislijo tekinį“ (apie tuo metu garsią Skuodo motobolininkų komandą, kuri, kad ir gerokai pasikeitusi, atnaujinusi žaidėjų sudėtį, gyvuoja ir garsina šį paribio miestelį iki šiol). Temą filmui sugalvojo pats Romas.
Filmai „Nemuno krašto sodai“ ir „Suvalkietiškas pagyvenimas“, kuriuos taip pat kūrė Romas, ir kurie kino festivaliuose buvo apdovanoti už geriausią operatoriaus darbą, o paskutinysis filmas 1982 m. Lenkijoje vykusiame kino festivalyje buvo pripažintas geriausiu. Filmas „Mums nebaisūs jokie priešai“ įvertintas keliais tarptautiniais apdovanojimais.
Metai keitė metus, filmas – filmą. 1973 m. sukurtas „Aš – Putna“ (apie raudonąjį komisarą, kurį myriop pasmerkė Stalinas), 1975–1976 m. – vėl kartu su L. Lazėnu filmas „A. Sniečkus“ (apie to meto buvusį ir šiuo metu labai prieštaringai vertinamą Lietuvos kompartijos vadovą).
Lietuvos kino studijoje Romas dirbo apie 25-erius metus. Per tą laiką nufilmuota daugiau negu 60 dokumentinių, mokslo – populiarinimo filmų. Tuo pat metu buvo kuriama daugybė įvairių siužetų kino kronikai „Tarybų Lietuva“ (šiais filmais tais laikais dažniausiai privaloma tvarka prasidėdavo kiekvienas meninis filmas Lietuvos kino teatruose). Kurta ne tik su L. Lazėnu, bet ir su režisieriais E. Zubavičiumi. H. Šablevičiumi, V. Imbrasu, A. Dausa, A. Grikevičiumi ir kitais to laikotarpio iškiliais Lietuvos kino menininkais.
1974 m. Romas Damulis buvo priimtas į Kinematografininkų sąjungą, jam suteikta aukščiausia sąjunginė dokumentinių filmų kino operatoriaus kategorija, o Lietuvos kino studijoje patikėtos šios Kinematografininkų sąjungos Operatorių dokumentalistų sekcijos pirmininko pareigos. Jo iniciatyva 1987 – 1989 m. Palangoje buvo organizuojami Pabaltijo šalių operatorių dokumentalistų savaitiniai simpoziumai, į kuriuos susirinkę kinematografininkai peržiūrėdavo savo kolegų paskutiniais metais sukurtus filmus, išanalizuodavo juos, susitikdavo su žiūrovais, ilsėdavosi.
Romas buvo dokumentalistas. Kurdamas jis fiksavo istoriją – tokią, kokia ji buvo.
Taip dirbant atėjo Lietuvos naujo Atgimimo metai. Ir taip savaime, tačiau kartu ir sąmoningai į Romo Damulio ir kitų jo kolegų dokumentalistų darbus įsiveržė naujos temos. Tais metais Romas kartu su E. Zubavičiumi sukūrė Lietuvos Atgimimo trilogiją – tris pilnametražius filmus: „Dar sykį Lietuva“ (1988–1989), „Lietuva, žodžiai į sąžinę“ (1989–1991), „Lietuva vėl laisva“ (1991–1993). Joje chronologine tvarka profesionaliai užfiksuoti visi svarbiausi Lietuvos įvykiai nuo pirmojo Sąjūdžio organizuoto mitingo, 1991 m. sausio 13-osios įvykių iki Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos. Su E. Zubavičiumi R. Damulis kūrė ir filmus „Malda už Lietuvą“, „1944-ųjų Kalėdos“, „Dosjė“.
Iš to laikotarpio Romui bene labiausiai atmintin įstrigo jo darbas Sibire, kur kartu su grupe lietuvių buvo išvykęs ieškoti tremtinių palaikų ir juos parvežti į Lietuvą. Šiuos įvykius tais laikais plačiai nušvietė Lietuvos televizija, spauda. Romas filmavo. Tie, kurie dar prisimena fotoreportažus apie tremtinių palaikų pirmąjį masinį pervežimą į Lietuvą, atsimena, kad į Lietuvą sugrįžusių tremtinių karstai buvo apdengti Lietuvos tautinėmis vėliavomis. Tai buvo Romo idėja. Nedaug kas apie tai žino. Dar mažiau kas nutuokia, kiek kai kuriems didelę politinę įtaką Lietuvoje turintiems veikėjams nepatinkanti objektyviai kino kadruose užfiksuota teisybė gali pakenkti tų filmų kūrėjams… Ko gero, viena iš pagrindinių priežasčių, dėl ko Romas bei jo kolegos už kino trilogiją „Dar sykį Lietuva“, „Lietuva, žodžiai į sąžinę“, „Lietuva vėl laisva“ negavo tų filmų vertos premijos, buvo taip pat kūrėjų objektyvumas, nepatikęs ilgai valdžioje įsitvirtinusiems konservatorių lyderiams.
Lietuvos kino studijoje vykstant reformoms, Romas Damulis, kaip ir dauguma kitų iki to laiko čia dirbusių kinometografininkų, liko be darbo – jiems buvo pasiūlyta tarnybos ieškotis Lietuvoje besiformuojančiame komercijos ir konkurencijos pasaulyje – privačiose kino studijose, televizijose.
Romas atsidūrė 1992–1993 m. prie „Computerland“ firmos suformuotoje kino kūrėjų grupėje, kurioje buvo ir prodiuseris V. Vilimas, režisierius J. Vaitkus. Jie suko dokumentinį filmą apie Baltijos jūros užterštumą. Filmavimai vyko ne tik Lietuvoje, bet ir Prancūzijoje, Vokietijoje, Skandinavijos šalyse.
Po to, nuo 1993-ųjų, dirbo buvusioje Baltijos televizijoje (dabar TV 4). Tais metais jo, kaip operatoriaus, darbas ar tik nebuvo pats intensyviausias. Reikėdavo ne tik filmuoti laidas, bet ir transliuoti krepšinį, futbolą, koncertus. Televizijos šeimininkai, taupydami lėšas, net nesigilindavo į tai, kad dažnai kūrybiniams darbuotojams per parą poilsiui lieka vos po keletą valandų, kad jie dalį darbo dienos dirba krovikais…
Kol jėgos neapleido, Romas dirbo. Kartu su režisiere Gražina Dauguvietyte dar sukūrė ir vieną pirmųjų Lietuvoje vaidybinių televizijos serialų – „Mudu abudu ir kiti“ (33 serijos).
Nuo 1996 m. LNK televizijoje Romas kūrė laidas „Lietuvos ryto televizija“, „Abipus sienos“, „Lankos“, „Sveikatos ABC“ ir keletą kitų. 1997 m. vasarą R. Damulį pasikvietė Vilniaus satelitinės (Vilsat) televizijos vadovai. Vėliau kurį laiką dirbta ir Vilniaus 11 kanalo televizijoje.
Nuolatinė kova už būtį ir alinantis darbas pakirto Romo sveikatą – ėmė negaluoti širdis. Ligoninėje paaiškėjo, kad nuolatinis darbas jau ne jam. Tačiau… Kiek sustiprėjęs, jis vėl susirado savo kolegas ir vėl paėmė į rankas kino kamerą. 2000 m. kartu su režisieriumi Rimantu Gruodžiu jo studijoje „Periferija“ nufilmavo dokumentinį spalvotą filmą „Šeimyna“ (apie Lietuvos – Baltarusijos pasienyje kartu su keliomis dešimtimis katinų gyvenančią moterį), 2001 m. – filmą „Kaliausė“. Šie filmai neblogai vertinami Europos kino festivaliuose. Deja, Lietuvoje jų bent jau kol kas neprireikė…
2002-aisiais, vėl kartu su R. Gruodžiu, ėmė sukti filmą apie savo gimtąjį Skuodo rajoną. Šio filmo skuodiškiai nekantraudami laukia. Jis ypatingas ir pačiam Romui. Tikras menininkas niekada nesako, kad geriausias jo kūrinys jau sukurtas ir visada tiki, kad būtent tas darbas, kurį daro dabar, bus būtent toks…
Vienoje savo autobiografijoje Romas nuklysta į apmąstymus: „Štai taip ir praeina operatoriaus gyvenimas. Kenčiau Sibiro mašalų atakas, degiau Kara – Kumų karščiuose, gėrėjausi nenusakomu Baikalo grožiu, filmavau širdies persodinimo operacijas, sutikau daugybę iškilių žmonių, susidūriau su skausmu, buvau sužavėtas Paryžiaus Nort – Damo didybe. Daug ką man dovanojo operatoriaus gyvenimas. Aš buvau patenkintas, kad tuo, ką pats matau ir patiriu, galiu dalintis su kitais. Išskirtinio apdovanojimo nenusipelniau matyt todėl, kad dirbdamas prie bet kokios valdžios stengiausi būti objektyvus dokumentalistas, o tai, kaip žinoma, ne visiems patinka…“
Kad ir tinkamai toje pačioje Lietuvoje, kurią tikram Atgimimui, tikram nepriklausomybės ir objektyvumo supratimui kėlė R. Damulio ir jo kolegų sukurti filmai, ir neįvertintas, operatorius kuria toliau. Ne dėl medalių, premijų, ne dėl skambių vardų. Dėl to, kad jo gyvenimo būdas – kurti, fiksuoti tai, kas vyksta, ką jis šiame pasaulyje įžvelgia ir kaip šį pasaulį supranta.
Parengė Danutė Mukienė
Publikacija paskelbta vykdant 2022 m. įgyvendinant Spaudos, radijo ir televizijos remiamą projektą „Elektroninis žurnalas „Žemaičių žemė“
