Česlovas Kontrimas – dailininkas tapytojas, akvarelistas, pedagogas, Lietuvos nusipelnęs meno veikėjas (1977 m.). Gimė 1902 m. gegužės 23 d. Mažeikių apskrities Židikų valsčiaus Dapšių kaime. Pirmuosius meno pažinimo pagrindus įgijo mokydamasis pas žymų lietuvių akvarelistą Kajetoną Sklėrių, dar besimokydamas Liepojos gimnazijoje. Po Pirmojo pasaulinio karo grįžęs į gimtuosius Dapšius, tapo, kaip spejama, pirmuoju lietuviško kaimo „daraktoriumi“, mokiusiu vaikus ne tik rašto, bet ir piešimo.
Sulaukęs septyniolikos tapo Lietuvos kariuomenės savanoriu, dalyvavo kovose su bermontininkais. Išskirtiniai jo gyvenime 1921-ieji metai. Tada, mokydamasis Telšių gimnazijoje, jis artimai bendravo su filosofu ir rašytoju Vydūnu, parengė jo dramos spektaklio scenovaizdį. 1928 m. buvo apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu ir Lietuvos nepriklausomybės medaliu.
Č. Kontrimas – vienas pirmųjų Kauno meno mokyklos auklėtinių. Studijuodamas grafiką pas dailininką Adomą Galdiką jis čia vėl susitiko su K. Sklėriumi, kuris jį paskatino lieti akvareles.
Ilgus metus mokytojaudamas Kauno, Pasvalio, Mažeikių gimnazijose, o po karo – Kauno vidurinėje dailės mokykloje išugdė daug žinomų dailininkų. Tarp jo mokinių buvo Vytautas Jonynas, Augustinas Savickas (Kauno J. Tumėno brandos kursuose), Algirdas Lukštas (Pasvalyje), Jonas Švažas, Bronė Valantinaitė-Jokūbonienė (Mažeikiuose), Vytautas Ajauskas, Valentinas Antanavičius, Antanas Martinaitis (Kauno vidurinėje dailės mokykloje) ir daugelis kitų žinomų menininkų. Č. Kontrimas dailės yra mokęs ir telšiškius.
Žemaitijos sostinėje js apipavidalino keletą čia veikusio Žemaičų teatro spektaklių. Jis buvo 1942 m. Mečislovo Mikutos, 1945 m. Juozo Butkaus-Butkų Juzės režisuotos Žemaitės komedijos „Trys mylimos“ dailininkas, 1943 m. Napoleono Bernoto pastatytos Kazio Binkio dramos „Atžalynas“ scenografas, 1944 m. to paties režisieriaus pastatyto Vinco Adomėno spektaklio „Svetimos plunksnos“ dailininkas, 1945 m. M. Mikutos režisuoto Jevgenijaus Švarco spektaklio „Sniego karalienė“ dailininkas-scenografas.
Č. Kontrimas – Kauno vidurinės dailės mokyklos, reorganizuotos į Dailės gimnaziją, įkūrėjas, organizatorius ir pirmasis jos direktorius. Tais laikais ši mokymo įstaiga buvo pirmoji tokio naujo profilio mokykla, kurioje vaikams buvo sudarytos galimybės mokytis ne tik bendrojo lavinimo, bet ir dailės disciplinų. Jo pastangomis mokyklai perduotas tuo metu Kaune buvęs vienas moderniausių tarpukario Kauno namų – žymaus architekto Felikso Vizbaro suprojektuota Ministro pirmininko Juozo Tūbelio privati rezidencija Žaliakalnyje.
Č. Kontrimas darbo reikalais lankėsi, patirties sėmėsi Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Šveicarijoje, Čekslovakijoje, Švedijoje.
Šiai mokyklai Č. Kontrimas vadovavo nuo 1946 m. lapkričio 6 d. iki 1950 m. rugpjūčio 30 dienos. Šioje mokykloje jis dirbo ir vėliau – čia vadovavo dailės būreliui.
Daugiau nei 60 metų su pertraukomis gyvenęs ir kūręs Kaune, Č. Kontrimas 1986 m. persikėlė į Vilnių. Gyveno Žvėryno mikrorajone. Čia jis ir kūrė, tęsė Gėlių ciklą, nutapė Simono Daukanto, Vydūno, Maironio portretus.
Jis ilgus metus buvo bene vienintelis dailininkas Lietuvoje, visiškai pasišventęs akvarelės menui. Jaunystėje linko į impresionizmui artimą stilių. Ilgainiui kūrybinis jo braižas keitėsi ir tobulėjo. Dailininko pamėgtos temos buvo gamtos panoramos, senieji paminklai, gimtosios Žemaitijos vaizdai. Jo kūrybingumas ypač išryškėjo po 1965-ųjų metų, kai pradėjo lieti plačiais potėpiais, kurti apibendrintus vaizdus. Tuo pačiu metu jis tapė tiek realistines temines kompozicijas, tiek ir ekspresyvias fantazijas – improvizacijas, įkvėptas senųjų tautos padavimų, bei abstrakčias akvareles.
Nuo 1926 m. Č. Kontrimas dalyvavo daugelyje parodų, kurios vyko Lietuvoje ir kitose pasaulio šalyse. Po 1930 m. pirmosios „Nepriklausomųjų“ dailininkų draugijos parodos, kuri vyko Kaune, pirmąją menininko akvarelę įsigijo žymus poetas ir kunigas Maironis, tuo įkvėpdamas jaunąjį dailininką tolimesnėms kūrybinėms paieškoms.
Č. Kontrimo interesų ratas buvo labai platus. Itin vertingas jo rašytinis palikimas. Ádomi jo dokumentinė gimtojo kaimo kronika. Č. Kontrimo piešti lietuviškų kryžių – „saulučių“ – atvaizdai (dailininkas juos rinko daugelį metų) yra bene gausiausias tokio pobūdžio rinkinys Lietuvoje (jame – daugiau negu 1700 grafikos darbų). Itin vertinga 1991 m. (jau po Č. Kontrimo mirties) išleista jo knyga „Lietuvos geležiniai kryžiai“. Rankraščiuose liko Č. Kontrimo atsiminimų apie tarpukario Lietuvą, žymiausius kultūros žmones. 1990 m. dalis šių memuarų išspausdinta Mažeikiuose.
Medžiagą memuarams Č. Kontrimas rinko nuo pat jaunystės. Tai – datuoti dienoraščiai, kelionių įspūdžiai, dokumentinė bei foto medžiaga. 1960 m. jis ėmėsi rašyti išsamius memuarus – „Gyvenimo kelionė“. Tai – bent 10 tomų rankraščių su paties Č. Kontrimo iliustracijomis bei fotografijomis. Rankraščiai apima ne tik dailininko gyvenimo ir kūrybos kelią, bet ir ištisą istoriją apie gimtąjį kaimą, Kauno meno kūrimosi istoriją, jo paties pedagoginę veiklą. Aprašomi amžininkai, su kuriais jam teko bendrauti ar susirašinėti – žymūs Lietuvos žmonės. 1990 m. dalis šių atsiminimų buvo parengta spaudai Mažeikiuose ir išspausdinta. Tai – datuoti dienoraščiai, kelionių įspūdžiai, dokumentinė bei foto medžiaga.
1981 m. Č. Kontrimo sodyboje Dapšių kaime yra buvusi įkurta galerija-muziejus. Ji veikė trumpai, nes, einant laikui, muziejaus neliko kam prižiūrėti.
Mirė Č. Kontrimas Vilniuje 1989 m. gegužės 27 d., būdamas 87-erių metų amžiaus. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse.
Literatūra:
- Akvarelės, Vilnius, 1972.
- Česlovas Kontrimas. Lietuvos geležiniai kryžiai, [parengė Antanas Stravinskas], Vilnius, 1991.
- Kontrimas Č., „Geležinės viršūnės“, Kultūros barai, 1989, nr. 8.
- Kontrimas Č., Gyvenimo kelionė [Memuarai], Vilnius, 1990.
- Biobibliografinis žodynas, Mažeikiai: MCB, 1994, p. 64.
- Bronė Valantinaitė-Jokūbonienė, „Žodis mokyto jui“, Literatūra ir menas, 1989 m. birželio 3 d.
Parengė Danutė Mukienė (Ramonaitė)