Biržiška Vaclovas

Vaclovas  Biržiška (1884–1956) –  lietuvių teisininkas, teisėtyrininkas administratyvistas, enciklopedininkas,  publicistas, bibliografas, profesorius, visuomenės veikėjas, Lietuvos mokslų akademijos narys (1941), pulkininkas leitenantas (1925), Vytauto Didžiojo universiteto filologijos garbės daktaras (1939).

Jis gimė 1884 m. gruodžio 2 d. Viekšniuose (Akmenės r.) žemaičių bajorų šeimoje. Tėvas – Antanas Biržiška, mama – Elžboeta Biržiškienė, broliai – profesoriai Mykolas ir Viktoras Biržiškos. Mirė 1956 m. sausio 2 d. Waterbury (Konektikuto valstija, JAV). 2018 m. liepos 11 d. jo palaikai, kaip ir brolių Mykolo bei Viktoro perlaidoti Vilniaus Rasų kapinėse.

 

Kiti svarbiausi Vaclovo Biržiškos gyvenimo įvykiai ir datos

  • Pradinį išsilavinimą gavo namuose – čia jį mokė mama.
  • 1895–1903 m. mokėsi Šiaulių gimnazijoje.
  • 1897 m. būdamas Šiaulių gimnazijos trečios klasės moksleivis, dalyvavo moksleivių „maište“ – pasisakė prieš privalomas pravoslavų pamaldas.
  • 1901 m. gimnazijos klasės draugai jį išrinkto vadovėlių bibliotekos bibliotekininku (jis buvo atsakingas už draudžiamosios spaudos bibliotekos, kuri buvo kaupiama Vladimiro Zubovo rūmuose, tvarkymą ir knygų pristatymą moksleiviams bei jų surinkimą (tai buvo jo kaip bibliotekininko karjeros pradžia). Tuo laikotarpiu jis dalyvavo ir slapto lietuvių ir lenkuojančiųjų gimnazistų ratelyje – priklausė lietuvių kalbos mokymosi grupei.
  • 1903 m. įstojo į Sankt Peterburgo universiteto Gamtos motematikos fakulteto Gamtos skyrių, planuodamas studijuoti mediciną ir tapti gydytoju.
  • 1903–1908 m. priklausė Sankt Peterburgo universitete veikusiai slaptai lietuvių studentų draugijai. Iš pradžių buvo paskirtas jos bibliotekos bibliotekininku.
  • 1904 m. perėjo į Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakultetą. Mokydamasis jame 4 metus Istorijos-filologijos fakultete klausė ir istorijos bei etnografijos paskaitas.
  • 1904 m. pradėjo rinkti lietuvių bibliografiją ir lietuvių knygos istoriją ir šiam darbui per savo gyvenimą paskyrė daugiausiai laiko.
  • 1905 m. dalyvavo Vilniaus Didžiojo seimo darbe.
  • 1905 m. rudenį Sankt Peterburge kilus neramumams, prasidėjus streikams, Universitetas buvo uždarytas ir V. Biržiška laikinai nutraukė studijas, sugrįžo į Lietuvą ir gruodžio mėn. Vilniuje pradėjo dirbti slaptoje Lietuvos socialdemokratų partijos spaustuvėje, kuri veikė Antakalnyje.
  • 1906 m. pradėjo bendradarbiauti spaudoje, buvo laikraščių Naujoji Gadynė, Skardas, Žarija, Echo, Topor leidėjas.
  • 1906 m. sausio–balandžio mėnesiais buvo Vilniuje veikusios Lietuvos socialdemokratų partijos spaustuvės vedėjas (dirbo naudodamasis svetima pavarde ir turėdamas nelegalų pasą). Žandarmerija spaustuvę susekė. V. Biržiškai pavyko laiku pabėgti. Vėliau gyveno Vilniuje naudodamasis savo pavarde ir pasu.
  • 1906 m. gegužės 6 d. vaidino pirmame Vilniuje įvykusiame viešame lietuviškame spektaklyje „Pilėnų kunigaikštis“. Tuo laikotarpiu jis buvo ir aktyvus „Kanklių“ draugijos narys.
  • 1907 m. grųžo į Sankt Peterburgą tęsti studijų, dalyvavo lietuvių darbininkų, priklausiusių LSDP, veikloje, dorbo viešojoje bibliotekoje. Paskatintas S. Baltramaičio, ėmėsi bibliografijos darbų..
  • 1907–1908 m. buvo Sankt Peterburgo universitete veikusios slaptos lietuvių studentų draugijos pirmininkas.
  • 1909 m. baigė Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakultetą
  • 1910–1911 m. buvo žurnalo Visuomenė leidėjas. Žandarams spaustuvę susekus, V. Biržiškai pavyko ją išgelbėti.
  • 1910–1911 m. dirbo prisiekusiojo advokato padėjėju Vilniuje, tuo pat metu – ir „Rūtos“ draugijos bei Lietuvos mokslo draugijos bibliotekos bibliotekininku. 
  • 1911–1912 m. atliko privalomąją tarnybą carinės Rusijos kariuomenėje (į atsargą išėjo turėdamas praporščiko laipsnį).
  • Nuo 1911 m. pab. iki Pirmojo pasaulinio karo pradios 1914 m. dirbo advokatu Šiauliuose. Tuo pat metu čia jis tvarkė Šiauklų visuomeninę biblioteką ir Šiaulių ekonomijos archyvą. Šiauliuose jis subūrė slaptą moksleivių socialdemokratų ratelį, kurio veikloje yra dalyvavęs ir Julius Janonis, Stasys Brašiškis, nemažai kitų būsimų kairiųjų pažiūrų veikėjų. Jis paskatino Šiaulių Frenkelio fabriko darbininkus reikalauti, kad būtų įsteigta ligonių kasa.
  • 1914 m. vėl buvo mobilizuotas į carinės Rusijos kariuomenę. 1914–1917 m. jis šioje kariuomenėje tarnavo bataliono adjutantu, 101-ojo pulko jaunesniuoju karininku, 20-ojo Turkestano šaulių pulko adjutantu. Jis buvo pasišstas į frontus , pradedant Ryga ir baigiant Dunojumi.
  • Po 1917 m. Vasario revoliucijos buvo išrinktas Rusijos kariuomenės 9-osios, vėliau – 4-osios armijos komiteto nariu – įpareigotas eiti Kultūros, švietimo sekcijos ir armijų laikraščių redaktoriaus pareigas.
  • 1917 m. V. Biržiškai buvo suteiktas Rusijos kariuomenės štabo kapitono laipsnis.
  • 1917 m. po bolševikų perversmo V. Biržiška buvo suimtas Rumunijoje. Čia jam pavyko pabėgti. Atvykus V. Biržiškai į Maskvą, Jurgis Smolskis jį įtraukį į vadinamąjį tremtinių komisariatą sekretoriumi. Vėliau pradėjo dirbti vadinamajame Lietuvos reikalų komisariate, tyrinėjo Vilniaus gubernijos žandarmerijos archyvus, sudarė carais Lietuvoje dirbusių įvairių slaptosios policijos šnipų  apyipilnį sąrašą ir parengė spaudai Judošių maišą (jis nebuvo paskelbtas).
  • 1918 m. bolševikai V. Biržišką 30 tūkst. Kitų buvusių carinės Rusijos kariuomenės karininkų bolševikai suėmė. Mirties V. Biržiška išvengė tik todėl, kad 1919 m. priėmė Vinco Kapsuko pasiūlymą dirbti tuo metu vadintos Lietuvos Sovietų Respublikos švietimo liaudies komisaru.
  • 1919 m. sausio mėn. per Daugpilį sugrįžo į Vilnių.
  • 1919 m. sausio–kovo mėnesiais ėjo vadinamosios Lietuvos Sovietų Respublikos švietimo liaudies komisaro pareigas. Tuo metu čia fiktyviai dirbo ir Jonas Basanavičius, Juozas Tumas-Vaižgantas, Antanas Kriščiukaitis, Pranas Mašiotas ir nemažai kitų ano meto Lietuvos šviesuolių, taip jir išvengė Z. Angariečio žvalgybos persekiojimo. Tuo laikotarpiu V. Biržiška palaikė ryšius su Lietuvoje slapta veikiančiuomis lietuvių organizacijomis, bendradarbiaudamas su J. Tumu-Vaižgantu parengė taktiką, kaip reikėtų apsaugoti mokyklas, kad jose iš mokymo programų nebūtų išbrauktos tikybos pamokos.
  • 1919 m. Vilnių užėmus lenkams, 1919 m. balandžio 15 d. buvo suimtas, mėnesį kalintas Lukiškėse. Iš kalėjimo paleistas, nes už jį užtarė buvę Švietimo liaudies komisariato darbuotojai (V. Biržiškos pavaldiniai).
  • Nuo 1919 m. rudens iki 1920 m. spalio 9 d. dirbo pirmosios Vilniaus lietuvių gimnazijos, O. Mašiotienės mergaičių gimnazijos, Ryto draugijos mokytojų seminarijos mokytoju, Lietuvių mokslo draugijos aukštųjų kursų dėstytoju.
  • 1920 m. Lietuvos švietimo ministerija jį paskyrė dirbti Vilniaus universiteto bibliotekos globėju (vedėju).
  • 1920 m. Vilnių vėl užėmus lenkams, pėsčias pasiekė Kauną.
  • 1920 m. lapkričio –1923 m.gruodžio mėn. tarnavo Lietuvos kariuomenėje (turėjo pulkininko leitenanto laipsnį), buvo atsargos bataliono vado padėjėjas, vėliau – Literatūros (Karo mokslo skyriaus) karių mokymo dalies vedėjas.
  • 1920 m. dalyvavo komisijoje Lietuvos ir Latvijos sienai nustatyti.
  • 1920 m. buvo sutikęs pabandyti sudaryti nuolat veikiantį Meno kūrėjų draugijos teatrą iš trijų buvusių teatro trupių – Glinskio, Vaičkaus ir Vitkauskio.  
  • 1920–1925 m. dėstė Aukštuosiuose karininkų kursuose (buvo valstybinės teisės lektorius) ir Karo mokykloje Kaune.
  • 1921 m. vasario mėnesį po to, kai pavyko suorganizuoti Meno kūrėjų draugijos spektaklį „Kęstutis“, tolesnio šio draugijos teatro organizavimo reikalų atsisakė.
  • 1921 m. buvo Mokytojų profesinės sąjungos suaugusiųjų gimnazijos organizatorius ir pirmasis direktorius.
  • 1921 m. kartu su kitais bendraminčiais organizavo Vinco Kudirkos liaudies universitetą ir 1921–1925 šiam universitetui vadovavo.
  • 1922–1925 m. dirbo „Aušros“ gimnazijoje.
  • 1922 m. rugsėjo mėn. pradėjo dirbti Vytauto Didžiojo universitete (iki 1930 – Lietuvos universitetas). Iš pradžių jis ėjo Teisės fakulteto Administracinės teisės docento pareigas, dėstė teisę. Humanitarinių mokslų fakultete dėstė bibliografijos ir knygos istorijos ir keletą kitų disciplinų.
  • 1922–1930 m. buvo Teisių fakulteto sekretorius.
  • 1923–1944 m. buvo Vytauto Didžiojo universiteto, o 1940–1941 m. dar ir Vilniaus universiteto bibliotekos direktorius bei Teisės fakulteto dekanas. Nuo 1939 m. filologijos habilituotas daktaras.
  • 1931–1944 m. aktyviai dalyvavo Lietuvos kraštotyros draugijos, Lietuvos bibliotekininkų draugijos veikloje.
  • 1924–1939 m. išleido penkis „Lietuvos bibliografijos“ tomus (jie apima 1547–1910 m. lietuvišką spaudą ir dalį lituanistikos).
  • 1923–1944 m. buvo Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekos dirrektorius.
  • 1924–1943 m. buvo Bibliografijos instituto direktorius.
  • 1925 m. sausio 15 d. pradėjo dirbti Valstybinio centrinio knygyno vedėjo E. Volterio padėjėju. Vėliau buvo Valstybinės archeologijos komisijos narys.
  • 1930 m. Vytauto Didžiojo universitete jam suteiktas profesoriaus vardas.
  • 1931–1944 m. ėjo Lietuvos bibliotekininkų draugijos pirmininko pareigas.
  • 1931–1944 m. buvo Lietuviškosios enciklopedijos 9 tomų vyriausiasis / atsakingasis redaktorius (yra išleisti 9 šios enciklopedijos tomai).
  • 1933–1935 m. buvo Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakulteto dekanas.
  • 1938 m. buvo vienas iš J. Tumo-Vaižganto draugijos įkurtos Vaižganto muziejuaus tvarkyti ir lietuvių studenčių ir studentų bendrabučio vienas iš steigėjų. Tuo laikotarpiu jis buvo vienas iš pirmininkų Pabaltijo bibliotekininkų kongresuose, kurie vyko Rygoje, Taline ir Kaune.
  • 1940–1941 m. ėjo Vilniaus universiteto Teisių fakulteto dekano pareigas ir buvo Bibliologijos katedros (nuo 1941 m. gruodžio 1 d. veikė Vytauto Didžiojo universitete) vedėjas.
  • 1941 m. bolševikų iš Vilniaus universiteto pašalintas, Kaune dėstė Filosofijos fakultete, šiame fakultete įkūrė Bibliotekininkystės skyrių.
  • 1944 m. liepos mėn. pasitraukė į Vokietiją.
  • 1944–1956 m., būdamas emigracijoje, daug dirbo sudarydamas ir rengdamas spaudai tris „Aleksandryno“ dalis. Šiose knygose skelbiama asmenų, rašiusių ir skelbusių savo darbus nuo ??? iki  1865 m., biografijos, bibliografijos ir biobibliografijos.
  • 1946–1949 m. dėstė Pabaltijo universitete (Vokietija: Hamburgas ir Pinnebergas).
  • 1946 m. tapo Lietuvių rašytojų draugijos garbės nariu.
  • 1949 m. persikėlė gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV).
  • lapkričio – 1953 m. kovo mėn. buvo Kongreso bibliotekos Vašingtone garbės konsultantas.
  • 1953–1954 m. buvo Lietuvių enciklopedijosvyriausiasis redaktorius (tuo laikotarpiu buvo išleisti 3 šios enciklopedijos tomai, kuriuos redagavo V. Biržiška; iš viso išleiti išėjo 35 šios enciklopedijos pagrindiniai ir du papildomi tomai).
  • Biržiška rinko, kaupė, rengė spaudai ir įvairiuose leidiniuose paskelbė daug kultūros ir literatūros palikimo archyvinės medžiagos. Jis bendradarbiavo, savo straipsnius skelbė, be jau minėtų leidinių, ir Lietuvos žiniose, Vilniaus žiniose, Vilnyje, Visuomenėje, Švietimo darbe, Mūsų žinyne, Karyje, Trimite, Sekmoijoje, Dienoje, Mūsų žinyne,  Sietyne (Šiauliai), Kultūroje, Atspindžiuose, Iliustruotoje Lietuvoje, Mokykloje ir gyvenime, Mūsų senovėje, Tautoje ir žodyje, Mūsų tautosakoje, teisėje, Praeityje, XXVII Knygų mėgėjų draugijos metraštyje, (V. Biržiška buvo vienas iš šios draugijos steigėjų), Mintyje, Pėdsakuose, Lietuvių žodyje, Žingsniuose, Naujienose, Keleivyje, Aiduose, Drauge, Teisininkų žiniose, Universitetas ir visuomenė, kt.

 

 

Svarbiausi parašyti, parengti spaudai ir išspausdinti leidiniai  

  • Knygos(1922–1926).
  • Bibliografijos žinios (1928–1943).
  • L’instruzione publica in Lithuania (1928); leidinį italų kalba parengė kartu su A. Kasakaičiu.
  • Kaip buvo uždrausta ir atkovota liretuvių spauda (1929).
  • Kartu su broliu prof. Mykolu Biržiška parengė spaudai ir išleido Simono Daukanto knygą Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių (1929).
  • Kryžiuočių keliai į Lietuvą XIV a. (1930).
  • Lietuvių knygų augimo etapai (1930).
  • Nežinomi senieji lietuviški tekstai (1931).
  • Tęstinis leidinys Mūsų senovė(1937–1940).
  • Lietuvių bibliografija1547–1910 (4 dalys 5 tomuose; 1924–1939).
  • Lietuvių bibliografijos istorija (1944); nebaigta spausdintti.
  • Lietuviškų knygų istorijos bruožai(d. 1; 1930).
  • Iš mūsų laikraščių praeities(1932).
  • Lietuviškieji slapyvardžiai ir slapyraidės1942–1943 (1943).\
  • Liewtuvių rašytojų kalendorius (1946).
  • Abraham Kulvietis (1947); leidinys anglų kalba.
  • Martin Mažvydas und seine Mitarbeiter (1948).
  • Vyskupo M. Valančiaus biografijos bruožai (1952).
  • Senųjų lietuviškų knygų istorija(1953–1954).
  • Aleksandrynas(3 t. 1960–1965 m. išleisti Čikagoje (JAV), 1990 m. – Vilniuje).
  • Praeities pabiros(1960).
  • Lietuvos studentai užsienio universitetuose XIV–XVIII amžiais(1987).
  • Amerikos lietuvių spauda 1874–1910. Bibliografija(1994).
  • Knygotyros darbai(1998).

Svarbiausi apdovanojimai

  • 1928 m. – Gedimino 3 laipsnio ordinas.

 

Atminimo įamžinimas

1995 m. Viekšnių (Akmenės r.) miestelio centre pastatytas paminklas, skirtas Antanui, jo žmonai Elžbietai, sūnums profesoriams Mykolui, Vaclovui ir Viktorui Biržiškoms. Skulptūros autorius –  Česlovas Pečiulis.

Naudota literatūra

  • Egidijus Aleksandravičius „Vaclovas Biržiška“, Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 3, Vilnius, 2003, p. 236.
  • Lietuvių enciklopedija, 3, Bostonas (JAV), 1954, p. 25–27.

 

Regionų kultūrinių iniciatyvų centro informacija

Nuotraukoje – Vaclovas Biržiška. Nuotrauka – iš Lietuvos valstybės centrinio archyvo

Publikacija parengta įgyvendinant 2022 m. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamą projektą „Elektroninis žurnalas ŽEMAIČIŲ ŽEMĖ“

 

Smush Image Compression and Optimization