Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė Žemaitė (1845–1921) – lietuvių literatūros klasikė, prozininkė, dramaturgė, publicistė, demokratinių pažiūrų visuomenės veikėja, švietėja.
Ji gimė 1885 m. birželio 4 d. Plungės valsčiaus Bukantės kaime (dabar Plungės rajono Godelių kaimas) buvusiame Bukantiškės palivarke – grafams Pliateriams priklausiusiame Bukantės dvarelyje bežemių valstiečių šeimoje. Rašytojos tėvas Antanas Beniuševičius (1812–1878) buvo urėdas. Motina – Julijana Sciepuraitė (1814–1874) buvo šeimininkė. Julija turėjo tris seseris: Emiliją (1842–1897), Petronėlę (1843/1844–?) ir Juzefą (1844–?). Seserys Juzefa ir Emilija, kaip ir jų tėvas, yra palaidotos Telšių rajono Varnių kapinėse.
Savo „Autobiografijoje“ rašytoja vaizdingai aprašė savo vaikystę, gyvenimą ir mokslč gyvenant pas dėdienę Šėmose (Telšių r.), 1863–1864 m. sukilimą, tarnystę Džiuginėnų dvare, pažintį su savo vyru Laurynu Žymantu (1830–1898), ūkininkavimo sunkumus ir pažintį su ją pasukti literatūros keliu paskatinusiu iš Užvenčio (Kelmės r.) kilusiu aktyviu lietuvių tautinio atgimimo judėjimo dalyviu Povilu Višinskiu (1875–1906).
Julijos tėvai
„Sutobiografijoje“ Julija rašo: „Mano tėvas, Antanas Beniuševyčia, bajoras. Motina, Julijana Scepuraitė, taipgi bajoraitė, kaip visuomet, sakėsi iš aukštos giminės esanti kilusi. Jos tėvas paėjęs iš Vilniaus, kame daug giminės buvę; tarpe tų buvęs vienas kanauninkas; kunigas Scepura. Bet mano motinos tėvas, nežinau kokiu būdu, atsikraustęs į Žemaičius. Čia labai vargingai gyvenęs, apie vaikų mokslą nė manyti nemanęs: prakutę vaikai ėję tarnauti. […].
Mano motina tarnavusi Mosėdyje pas kunigą altaristą, senelį – jo pavardės nebeatsimenu. Paskui pakliuvusi pas Šateikių grapą Plioterį į Bukantiškės dvarelį (palivarką) už gaspadinę . Algos ėmė metams dešimtį rublių ir užlaikymą, t. y. ordinariją, o kiek gavo ir ko? – nežinau. Rašyti mama nemokėjo, tik ant knygos skaitė, bet savo bajorišką kilimą ir lenkišką kalbą labai gerbė. Mus, savo vaikus, dabojo, kad lenkiškai kalbėtumėm: lenkiškas knygas liepė skaityti. […]
Mano tėvas, užėmęs urėdo vietą Bukantiškėj, rado betarnaujančią mano motiną už gaspadinę. Nežinau, kiek laiko patarnavęs, tėvas užsimanė vesti mano motiną. Tai sutikus, padavė užsakus. […] Mano tėvas turėjęs 22 metus, o motina 26 ar 27. […]
Mano tėvai pas grapą Plioterį ištarnavo daugiau kaip dvidešimt metų, tėvas – urėdu, motina – gaspadine. Baudžiauninkai (lažininkai) nudirbdavo laukus, o dvarely gyveno tik tėvai, samdyta mergaitė ir piemuo bandai ganyti ir žiemą šertis. Visi keturi iš ordinarijos. Kiek ėmė duonai grūdais – nežinau, bulbių sodinosi lauke, daržuose sėjosi daržovių – kopūstų, batvinių, morkų ir t. t. Porą arklių tėvas sau laikėsi; algos ėmė 20 rublių, motina 10 rublių į metus. Tėvas laukus, lažininkus prižiūrėjo, motina paukščius […].
Vaikų buvome keturios mergaitės, broliuko nebuvo, tik Emilija, Petronėlė, Julija ir Juzefa. Aš vidurinė po Petronėlės, gimusi 1845-tais gegužės 31 dieną. Krikštyta Šateikių bažnytėlėj kunigo Golmino. Mes augdamos iš pat mažo padėjome motinai darbuotis – paukščius ganėme, lesinome, didesnės užaugusios milžome karves, sūrius darėme… Žiemą tėvas mus mokė skaityti ir rašyti lenkiškai, kalbėti lenkiškai liepė, žemaitiškai draudė. Labiausiai buvome draudžiamos nuo draugavimo su lažininkų vaikais, kurie atnešdavo valgyti: nevalia mums buvo su jais nei susidėti, nei su mužikiukais šnekėti. […]“
Beniuševičių namuose visi kalbėdavo lenkiškai. Lenkiška dvasia buvo auklėjamos ir dukros. Būsimąją rašytoją iš pradžių namuose mokė tėvas. Julija buvo imli mokslui, tad greitai pradėjo skaityti ir rašyti lenkiškai, skaityti lietuviškai ir šiek tiek rusiškai bei vokiškai.
Mokslai Šėmų dvare
1856 m. rudenį, kai Julijai buvo vienuolika metų, ji išvyko mokytis į Šėmų dvarą (Telšių r.), kuris buvo netoli Lauksodos (Telšių r.) pas savo diedienę bajorę. Čia ją iš pradžių mokė dėdienės dukra, kuri Vilniuje buvo baigusi mergaičių pensionatą (vidurinę mokyklą).
„Autobiografjoje“ tuos mokslus šiame dvare Julija taip pat aprašo vaizdingai:
„Mokykla – kambarys ant aukšto. Aslos viduryje stalas, pasieniais keturios lovos ir du šėpukai knygoms susidėti. Mes šešios mokinės. Mokytoja, vyriausia dėdinos duktė, susodino mus aplink stalą, kiekvienai paskyrė vietą. Ant sienos iškabino popierių su nurodymais visai savaitei – kokią dieną kokios lekcijos, kas prieš pietus, kas po pietų. Kas savaitė viena paskirta dižurna tvarkos prižiūrėti. Prieš pradedant mokslą, kasdien mes sustojame kiekviena savo vietoje, dižurna perskaito ar atkalba balsu maldą prieš mokslą, persižegnojame, visos susėdame: turime sėdėti kaip bažnyčioje. Visos mokinės pernykščios, aš tik nauja, kvaila: visos iš manęs šaiposi. […]“.
Šėmose Juliją ir dar penki mokiniai buvo mokomi prancūzų kalbos, aritmetikos, geografijos. Be to Julija gilino skaitymo ir rašymo žinias. „Autobiografijoje ji rašo: „Taip mokiausi trejus metus. Vasarą visuomet važiavau namo, ir švenčių – Kalėdų, Velykų, jei kelias būdavo geras, atvažiuodavo manęs parsivežti; kartais ir pas dėdiną šventes praleisdavau. Mokė mus visokio mandagumo, apsiėjimo, manieros, šokių… Visko mokė į gera, nuo blogo perspėliojo, bet manęs nuo melavimo neatpratino. […]
Paskui dėdinos duktė, mūsų mokytoja, ėmė sirginėti, mažai tegali mokyti, o labiausiai reikia su svečiais ir bevažinėjant į svečius sugaišti – nėra laiko kuomet mus mokyti. Dėdina į jos vietą pasamdė mokytoją iš Vilniaus, iš „Vizitkų“ vienuolyno mokyklos, lenkę. […]“
Julijos darbai Šėmų dvare
Metams einant Julija vis labiau buvo įtraukiama į dvaro ūkio darbus. Pasak jos, „Pamažu palikau sykiu panelė, tarnaitė, šeimininkė, pasiuntinė, siuvėja. Kur kas norėjo, ten galėjo mane prirokuoti: kame kas sugaišo nuo kokio darbo, ten reikia man stoti; atvažiavo svečių – man patarnauti, jei nakvinai – lovas pakloti, viską sužiūrėti; kartais pietus išvirti ir sykiu į stalą sėsti. Prireikė ko pirkti – lėk į kaimą ar pas kumečių bobas sviesto, smetonos ar kiaušinių parneši, o čia, žiūrėk, jau kitas koks darbas laukia – obuolius rinkti, džiovinti, bites daboti, uogas virti… Nežinosi, iš kur koks darbas tau išlįs. O pasiūti baltinius, sulopyti visiems – vėl mano darbas… Paskaityti ar parašyti tik laiko gavau vakarais, kai tie prailgėjo… O jei kuomet svečių yra, tai ir vakaras užimtas. Jei jaunuomenės atvažiuoja, reikia ir man sykiu žaisti, šokti… Ne sykį, pabėgusi nuo šokių, nešiau tacą su uogomis ar konfitūrais svečiams, mat namiškėms panelėms neišpuola patarnauti – tai mano priedermė, nes kambarinė buvo maža, kokių 14-kos metų: jos pareiga man pavesta pildyti… Bet man buvo linksma, smagu. Vasarą su jaunimu lakstėme uogauti, grybauti, namie mokėmės šokti, žaisti, o apilsusios kortomis lošėme, kol mane nepašauks prie kokio darbo. Vasarą kartais nuvažiuodavau pas tėvus, bet neilgam: tuoj dėdina beparašanti, kad grįžčiau – esąs svarbus reikalas… Tėvas kinko arklius ir veža. […]“
Tuo laikotarpiu ji ne tik padėjo šeimininkauti ūkyje, bet ir daug skaitė, savarankiškai mokėsi. Daug ją sudominusių Adomo Mickevičiaus, Juozapo Ignoto, Kraševskio, Antonio Malčevskio ir kitų autorių knygų ji rado Šėmų dvare, leidinių ji gaudavo ir iš kitų savo giminaičių, taip pat ir iš netoli Bukantiškės buvusių dvarų bibliotekų.
Jaunystėje Julija, ir jos šeimos bei dėdienės šeima, daugelis kitų giminių buvo lenkų patriotai. Prasidėjus 1863 m. sukilimui, jie ne tik žavėjosi sukilėliais, bet ir padėdavo jiems, pagal išgales aprūpindavo maistu. Gyvenimą Šėmose sukilimo metais Žemaitė taip pat yra gana plačiai aprašiusi savo „Autobiografijoje“. Ji nurodo, kad „pas dėdiną Šėmose, sujudimas: nebuvo tos nakties, kad kas neprisibaldytų. Po kelis lenkus, kaip mes vadinome, ateis naktį arba raiti atjos su kokiais popieriais, paliepimais iš abazo: tiek ir tiek, ten ir ten duonos pristatyti arba tiek ir tiek marškinių. Tokiems pasiuntiniams reikia duoti valgyti, o reikia saugotis nuo šeimynos… Dėdina mus sužadins: viena kaisim samovarą, kita kiaušinius virsim, mėsą, lašinius čirškinsim, kita paduosim valgyti lenkams. O tie skubinai kimš į dantis, arbata plikysis… Sykiu mums pasakos savo nuopelnus: kiek maskolių užmušę, išbadę, kaip kur užpuolę jų stovyklas ir čia visiems maskoliams galvas nusukę… Mes stebimės, nieko negirdėję. O jie aiškina, kad tokie dalykai nėra skelbiami, tik patyliais maskoliai lygu blakės naikinami… […] Taip nuo pavasario lakstėme, kas atėjo – šėrėm, kas pareikalavo – į mišką nešėm, bet nunešus, kur pasakyta, kelyj praventą atėmė, į abazą neįleido. Skalbinius vis siuvome, komitetininkės ponios audeklus mums pristatė ir pasiūtus atėmė: jos žinojo, kam atiduoti. […]“
Iš pradžių Julijos tėvai neplanavo, kad dukra ilgai užsibus Šėmose, bet čia jai patiko. Šėmose Julija pradėjo svajoti tapti rašytoja, tikėtina, kad čia gimė ir jos pirmieji literatūriniai bandymai, deja jų nėra išlikę.
Kambarinė, dvaro šeimininko sesers kompanionė (padėjėja, palydovė) Džiuginėnuose
Po sukilimo Šėmų dvaro finansinė padėtis pablogėjo ir 1864 m. ji iš šio dvaro išvyko. „Autobiografijoje rašoma: „Dėdinos žentas išsikraustė į kitą dėdinos dvarą gyventi; kita duktė išvažiavo pas gimines, o man pasirūpino surasti gerą tarnystę – pas dvarponį Gorskį netol Telšių, Džiuginėnuose. Algos suderėjo trisdešimtį rublių į metus… Samdė mane prižiūrėti ponų Gorskių mažą dukrytę, kurią nusamdyta moteris penėjo; kai nuo jos atskirs mergaitę, tuomet man atiduos auklėti. Tuo tarpu mano priedermė patarnauti pono seseriai – senai panai… Turėjome du kambarius ant antrų lubų: viename mano pana gulėjo, antrą man pavedė. Darbo man visiškai mažai. Savo panai lovą rytą vakarą pakloti, padėti jai apsirėdyti; dieną siuvinėti ar ką pataisyti, palopyti… Mūsų kambarius mergaitė kasdien iššluoja, išplauna, man tik dulkes nušluostyti. Valgis geras – nuo ponų stalo. Sodas didelis – visokių vaisių, uogų iki valios… Daug man geriau kaip pas dėdiną. Su savo pana surokuojame, sykiu važiuojame į bažnyčią. Atsisakiau nuo vaiko, verčiau pas paną tarnausiu.“
Taip gana greitai 1864 m. kambarine pradėjusi dirbti Julija tapo dvaro šeimininko sesers kompanione – padėjėja ir palydove.
Pažintis su dvaro medžioklės prievaizdu ir vestuvės
Čia ji susipažino su savo būsimu vyru – dvaro medžioklės prievaizdu, „laučuoju“, dvaro eiguliu Laurynu Žymantu. Jis buvo baudžiauninkas, dar vaikystėje iš tėvų paimtas į dvarą, daug vargo patyręs. Turėjo gerą iškalbą, savo pasakojimais mokėdavo patraukti klausytojus. Tie pasakojimai Julijai kėlė gailestį, užuojautą ir norą padėti vaikinui. Buvo pats jaunystės šėlsmas, tad nieko nuostabaus, kad dažnai susitikdami, bendraudami du jauni ir gražūs žmonės ėmė vienas kitą traukti ir fiziškai.
„Autobiografijoje“ Žemaitė rašo, kad Laurynas: „Tankiausiai nusiskundė, kad jo niekas neužjaučia, niekas nemylėjo ir nemyli. Negana gyvenimas kartus, sunkūs darbai, vergija nuo pat mažystės, dargi ir širdies tuštuma slegia: niekur prisiglausti, niekam pasiskųsti… Tokiais nusiskundimais įgijo mano simpatiją, pasigailėjimą: norėjau jį paguosti. Jis taipgi mane suprato ir stengėsi kaip galėdamas tankiau susieiti, pasikalbėti. Netrukus jau ir apie vedybas ėmėm projektuoti. Bet jis vis dejavo, kad mano tėvai bajorai neleis manęs už mužiko. Prižadėjau nežiūrėti nė kokių neleidimų, ir sutinku už jo tekėti vien dėl to, kad mužikas ir likimo skriaudžiamas. Man rodėsi – kažkoks didelis pasišventimas iš mano pusės nutekėti už tokio nelaimingo žmogaus. Sužinoję ponai be galo mane gyniojo, atkalbinėjo, sakė:
– Mužikas, neturtėlis, nemokytas, prapulsi tu už jo… Ponas dargi norėjo jį nuo vietos atstatyti, bet nerado priežasties prisikabinti. Tuomi dar didžiau mane pririšo prie jo. Nuvažiavom į Žemaičių Kalvariją į didžiuosius atlaidus. Atvažiavo ir mano tėvai, seserys. Parodžiau savo sužieduotinį. Iš išvaizdos visiems patiko, bet, sužinojus, kad mužikas, motinėlė labai verkė. Savo giminėje neturėjusi nė vieno mužiko, dabar pirmasis žentas nori įsiskverbti mužikas. Nenorėjo sutikti leisti manęs tekėti, taip pat prašė mane atsižadėti nuo jo. Tėvas, priešingai, nėmaž nesikratė mužikystės: kad tik geras žmogus, negirtuoklis, prie to papratęs po dvarus tarnauti, užsidirbs duoną savo šeimynai. Tėvas pritarė, o motinėlės prašymo atsižadėti – neklausiau. Už poros mėnesių susivedėm. 1865 metais rugsėjo 20 dieną. Šliūbas buvo Plungėj, nes tėvai ten, toje parapijoj, gyveno ir veselę mums pakėlė.
Žymantų gyvenimas sau
Sukūrę šeimą jaunieji Žymantai iki šv. Jurgio dar tarnavo dvare, o tada, kaip „Autobiografijoje“ nurodo Julija, „1866 metų balandžio 23 d. išvažiavom ant savęs“, nutarę, kad daugiau dvaruose svetimiems nugaros nebelenks.
Nei Julija, nei Laurynas nebuvo pratę savarankiškai ūkininkauti nebuvo pratę, tad pradžia buvo gana sunki. Tokiam gyvenimui jie ir labai menką pagrindą tebuvo gavę. Pasak Julijos, „Mano tėvas buvo pirkęs du valakus žemės su apgriuvusiais trobesiais; ant tos žemės davė mums lig laikinai ūkininkauti. Mano vyras nuo savo motinos ir brolio (tėvas jau miręs) gavo pradžiai dalies gyvulių po plauką ir duonos, kol savo sulauksim.“
Tad, savo žemės neturint, ją, pradedant 1866-aisiais, 30 metų nuomojo ir dirbo ją iš pusės, vis keldamiesi iš vienos vietos į kitą – mėgino šiame gyvenime įsitvirtinti ūkininkaudami tai Kolainių, tai Laukuvos, Varnių, Užvenčio apylinkėse. Turtų, kurie būtų padėję pagrindus jų ir jų vaikų gyvenimui, nepavyko sukaupti.
Gyvendami santuokoje L. ir J. Žymantai susilaukė 7 vaikų – penkių dukterų ir dviejų sūnų: Juzefos Vincentos Žymantaitės Petrauskienės (1868–1948), Kazimiero Žymanto (1869–?), Pranciškos Žymantaitės Jarienės (1871–1962), Antano Žymanto (1879–1949), Elenos Žymantaitės Teresienės (1882–1934), Onos Žymantaitės Jankienės (?–1949) ir vaikystėje mirusios dukters Vincentos Žymantaitės, gimusios laikotarpyje nuo 1830 iki 1898 metų. Neaiškus sūnaus Kazio likimas. Norėdamas išvengti rekrūtų, jis pabėgo į Ameriką. Nuo to laiko šeima iš jo žinių negavo. Į Ameriką (JAV) išvyko ir antrasis Julijos sūnus. Jis ten pateko per Prūsiją pasitraukęs iš tarnybos carinėje kariuomenėje ir liko visam laikui gyventi. Mirė Čikagoje. Kai Žemaitė buvo nuvykusi į JAV, kvietė ją pasilikti, tačiau rašytoja grįžo į Lietuvą.
Ištekėjus Julijai teko sunki našta: vaikus auginti, namais rūpintis, vyrui ūkio darbuose padėti. Prie knygų prisėsti tuo metu jai mažai laiko likdavo, tačiau vis dėlto Žymantų troboje vakarais žiburys dažnai ilgai negesdavo – be tos šviesos, kurią skleidė knygos Julija tuo laikotarpiu jokios gyvenimo prošvaistės nematė.
Paskatinta P. Višinskio Žemaitė pradeda įgyvendinti savo jaunystės svajonę
Lemtingas posūkis Žemaitės gyvenime įvyko 1884 m., šeimai apsigyvenus dabartinio Kelmės rajono Ušnėnų kaime. Čia, Žymantų kaimynystėje gyveno Višinskiai, kurie turėjo sūnų Povilą. Iš pradžių jis mokėsi Šiaulių gimnazijoje, vėliau studijavo Peterburgo universitete, aktyviai dalyvavo lietuvių tautinio atgimimo judėjime. Sugrįžęs pas tėvus jis susitikdavo Juliją, duodavo jai paskaityti knygų, draudžiamos lietuviškos spaudos, sužinojęs, kad ji visai neblogai yra įvaldžiusi plunksną, paskatino rašyti lietuviškai, kurti, įsijungti į lietuvių tautinį judėjimą, savo kūrinėlius skelbti spaudoje. Taip bendraujant džinas buvo išleistas iš butelio – vėl ji atsiminė savo jaunystės svajonę tapti rašytoja..
Julijai tada jau buvo arti 40-ies.
Tokia bendrystė buvo jiems abiem naudinga. Kai P.Višinskis rašė konkursinį darbą „Antropologinė žemaičių charakteristika“, jam talkino Žemaitė. Ji užrašė ir jam pateikė daug informacijos apie žemaičių papročius, tradicijas, šventes, padėjo rinkti rinko etnografinius daiktus, siųsdavo siuntinius, esant galimybei ir ką skanaus įdėdavo.
Povilo dėka ji susipažino ir susibičiuliavo su pažangiais tada „litvomanais“ vadintais lietuviais, iš bajorų kilusiomis rašytojomis Gabriele Petkevičaite-Bite (1861–19436) ir Marija Pečkauskaite-Šatrijos Ragana (1877–1930), daugeliu kitų ano metų šviesuolių, įsitraukė į Lietuvių tautinio atgimimo judėjimą.
Išsilaisvinimas, atsivėrimas ir paskutiniai gyvenimo metai
1898 m. liepos 24 d. mirė rašytojos vyras L. Žymantas. Jį palaidojo Kelmės rajono Užvenčio miestelio kapinėse. Po jo mirties Julija nutarė visiškai atsisakyti ją 30 metų varginusio ūkininkavimo. Vaikai jau buvo praaugę, tad ir jų jau nebereikėjo sūpuoti. 1900–1906 m., Lietuvoje jau būdama žinoma rašytoja, Julija dar dirbo šeimininke Graužikų dvare (Kelmės r.). Tuo pat metu ji aktyviai dalyvavo ir Lietuvos visuomeniniame gyvenime, dar rašė, skelbė savo kūrinius spaudoje, keletą kartų buvo nuvykusi ir po keletą dienų praleisdavo Vilniuje, lankydavosi čia vykstančiuose kultūriniuose renginiuose, parodose, rengdavo laikraščiams korespondencijas.
1906–1911 m. rašytoja gyveno Puziniškyje (Panevėžio r.) pas rašytoją, visuomenės ir valstybės veikėją, savo bičiulę G. Petkevičaitę-Bitę, kuri jai buvo patikėjusi ekonomės pareigas. Čia ji susipažino ir užmezgė artimus ryšius su 30-ia metų už ją jaunesniu Kazimieru Petrausku (1868–1948), kuris vėliau tapo jos dukters Juzefos Vincentos vyru.
1907 m. rašytoja dalyvavo Lietuvos moterų I suvažiavime Kaune ir jo metu pasakė kalbą, kurioje dėmesį koncentravo kaimo moterų vargui. Rašytoja turėjo gerą iškalbą, buvo puiki oratorė, tad ne tik šiame suvažiavime, bet ir vėlesniais metais vykusiuose visuomenės susibūrimuose patraukdavo klausytojų dėmesį ir sulaukdavo didelio pasisekimo.
1908 m. – ne mažiau svarbi misija: ji dalyvavo Sankt Peterburge vykusiame Rusijos moterų I suvažiavime.
1912 m. apsigyveno Vilniuje.
1913–1915 m. buvo nominali (fiktyvi) laikraščio „Lietuvos žinios“ atsakingoji redaktorė,t. y. teoriškai turėjo atsakyti už leidinio publikacijų turinį. Tokias pat pareigas ji ėjo ir
Leidinio „Aušrinė“ redakcijoje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, rūpinosi karo pabėgėliais.
1916 m. su savo bičiuliais – advokato Andriaus Bulotos ir jo žmonos Aleksandros šeima per Sankt Peterburgą išvyko į JAV. Gyvendama Amerikoje lankėsi daugelyje lietuviškų kolonijų, sakė kalbas, pasakojo apie Lietuvos žmonių vargus, karo baisybes, rinko aukas nukentėjusiems nuo karo šelpti (iš viso tada surinko daugiau kaip 30 tūkst. JAV dolerių).
1917 m. įstojo į Lietuvos socialistų sąjungą. Ji buvo šios sąjungos dešiniosios krypties veikėjams.
1921 m. grįžo į Lietuvą, gyveno pas Bulotas Marijampolėje, lankė savo artimiausius gimines. Marijampolėje ji užsiėmė kūryba, taisė anksčiau parašytus kūrinius. Žiemą, norėdama sutvarkyti svarbius reikalus Kaune, ji autobusu išvyko į Kauną. Grįžtant atgal autobusas sugedo. Naktį praleido laukuose, sušalo ir jau nebe pirmą kartą susirgo plaučių uždegimu. Gydymas rezultatų nedavė ir ji gruodžio 7 d. mirė. Rašytoją palaidojo Marijampolės senosiose kapinėse.
Kūryba
Žemaitė – naujųjų laikų lietuvių prozos ir realizmo srovės lietuvių literatūroje pradininkė. Ji rašė žemaičių kalba (tarme). Rengiant tekstus spaudai jos kūriniai buvo redaguojami ir spausdinami bendrine lietuvių kalba, juose paliekant tik stilistinę vertę turinčios tarmybes. Jos raštų kalba artima liaudies pasakotojų kalbai yra gyva ir vaizdinga. Rašytoja realistiškai vaizdavo XIX a. pab.–XX a. pr. Lietuvos kaimo, šeimos gyvenimą, buitį, darbus, dėl materialinio išskaičiavimo sudaromų santuokų pasekmes, turto vaikymąsi, moterų padėtį šeimose ir visuomenėje, vyrų despotizmą šeimoje, valstiečių materialinius ir etinius santykius, konfliktus su dvaru, valstiečių tamsumą, girtuokliavimą, religinius prietarus, dvasininkų socialinį parazitizmą, caro administracijos amoralumą. Savo tekstuose ji kėlė nacionalinio judėjimo, kovos dėl lietuviškos spaudos idėjas.
Pirmasis spaudoje buvo paskelbtas jos apsakymas „Rudens vakaras“. Tada Julija dar nebuvo įgudusi rašyti lietuviškai, dar painiojo didžiąsias ir mažąsias raides, tačiau tekstas buvo vaizdingas, įtraukiantis ir P. Višinskis, perskaitęs jį, apsakymą įdavė G. Petkevičaitei-Bitei ir J. Jablonskiui. Jie kūrinį parengė spaudai ir pasirūpino, kad jis būtų išspausdintas „Tikrajame Lietuvos ūkininkų kalendoriuje 1895 metams“. Kadangi tekstas buvo parašytas žemaitiškai, J. Jablonskiui pasiūlius, apsakymas buvo pasirašytas Žemaitės slapyvardžiu. Nuo to laiko Julijai šis slapyvardis ir prigijo.
Žinoma apie 354 Žemaitės parašyti kūriniai, tarp kurių yra apsakymai, apysakos, apybraižos, vaizdeliai, keliolika pjesių, beletrizuotas pasakojimas „Autobiografija“, kurioje ji pasakoja apie savo vaikystę ir jaunystę, taip pat ir pluoštas publicistinių straipsnių, korespondencijų. 4 kūriniai, parašyti kartu su G. Petkevičaite-Bite.
Savo geriausius kūrinius – apsakymų ciklą „Laimė nutekėjimo“, kurį sudaro „Marti“, „Topylis“, „Petras Kurmelis“, „Neturėjo geros motinos“, „Sučiuptas velnias“, „Sutkai“, – ji parašė iki XX a. pr. 1899–1901 m. jie buvo išspausdinti trijose nedidelės apimties knygutėse „Paveikslai“. Iš jos parašytų pjesių žymiausios yra komedijos „Trys mylimos“ ir kartu su G. Petkevičaite-Bite sukurta „Dvi Moteri“.
Žemaitė savo tekstus dažniausiai skelbdavo periodiniuose leidiniuose „Darbininkų balsas“, „Lietuvos ūkininkas“, „Naujienos“, „Ūkininkas“, „Varpas“, „Vienybė lietuvninkų“, „Vilniaus žinios“. 1908–1914 m. kartu su Jonu Jablonskiu ji rengė spaudai savo „Raštų“ knygą.
1913–1914 m. buvo išleisti 8 jos kūrybos sąsiuviniai, 1914 m. – atskiras „Raštų“ tomas.
Tarp jos parašytų žymiausių kūrinių yra ir „Atžala“ (1896), „Pragerti balakonai“ (1897), „Gaisras, „Valsčiaus sūdas“ ( abu 1900) „Prie dvaro“, „Nelaimingi vaikai“, „Motinėlės ašaros“, „Kunigo naudą velniai gaudo“ (visi 1903), „Ponas ir gaspadorius“ (1904), „Litvomanai“ (parašė kartu su G. Petkevičaite-Bite, 1905), „Streikai“ (1907), „Trys mylimos“, „Kelionė į Šidlavą“ (abu 1907), „Dovanos iš Amerikos“, „Šv. Jurgio aukos“ abu 1908), „Du kankintiniai“, „Mūsų gerasis“ (1909) „Dvejos laidotuvės, dveji palaikai“ (1910), „Velnio vestuvės, velnio ir laidotuvės“ (1914) ir daug kitų.
Vertingą Žemaitės tekstų dalį sudaro spaudoje paskelbti straipsniai – publicistika, apybraižos, feljetonai. Ji nemažai yra rašiusi apie u karo pabėgėlius ir jų vargus, šelpimo organizacijų veiklą.
Žemaitės kūryba jau XX a. pradžioje patraukė teatralų dėmesį ir pagal jos kūrinius parašytos pjesės (inscenizacijos) buvo pradėtos vaidinti mėgėjų ir profesionaliuose teatruose. 1945 m. buvo pastatyti spektakliai „Marti“ ir „Petras Kurmelis“, 1981 m. sukurtas televizijos filmas „Kunigo naudą velniai gaudo“ (rež. B. Bratkauskas).
Daugelis geriausių Žemaitės kūrinių yra išversta į rusų, latvių, lenkų, rusų, vokiečių, ukrainiečių, lenkų ir daugelį kitų kalbų.
Knygos apie Žemaitę
Apie Žemaitę knygos, jos gyvenimą ir kūrybą knygos, moksliniai darbai, straipsniai rašomi iki šiol. Tarp apie ją parašytų leidinių žymiausi yra šie:
- Albumas „Žemaitė gyvenime ir kūryboje“, Vilnius, 1956.
- Juozas Jasaitis „Žemaitė: gyvenimo ir kūrybos apybraiža“, Kaunas, 1972.
- Kazys Umbrasas „Žemaitė: biografija ir kūrybos ištakos“, Vilnius, 1975.
- Julius Būtėnas „Žemaitės gyvenimas“, Kaunas, 1977.
- Adolfas Sprindis „Žemaitė“, Vilnius, 1988.
- Donatas Sauka „Žemaitės stebuklas“, Vilnius, 1988.
- Janina Žėkaitė „Žemaitės kūryba“, Vilnius, 1991.
- Viktorija Daujotytė „Žemaitė: gyvenimo gramatika“, Vilnius, 2019.
Parengė Danutė Mukienė
Publikacija paskelbta įgyvendinant 2023 m. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamą projektą „El. žurnalas „Žemaičių žemė“ 2023: Žemaičiai Vilniuje“
