beniuševičiūtė Žymantienė Julija – Žemaitė

Žemaitė (Julija Beniuševičiūtė, Žymantienė). Rašytoja savamokslė. Gimė 1485 m. birželio 4 d. Plungės valsčiaus Bukantės kaime. Mirė 1921 m. gruodžio 7 d. Marijampolėje. Kilusi iš bežemių bajorų. 1855–1864 m. gyveno pas gimines Šėmose (Telšių r.). 1855–1858 mokėsi privačiai, vėliau lavinosi savarankiškai. Rėmė 1863 m. sukilėlius.
1864–1866 m. tarnavo kambarine Džiuginėnų dvare (Telšių r.). 1865 m. Čia susipažino su būsimu vyru dvaro eiguliu L. Žymantu. Po to daugiau kaip 30 m. vertėsi žemės ūkiu. Nuo 1866 m. su vyru nuomojo ir dirbo iš pusės žemę Kolainių, Laukuvos, Varnių, Užvenčio apylinkėse. Kūrybai paskatino Povilas Višinskis (1883 m. apsigyvenusi Ušnėnuose (Kelmės r.), susibičiuliavo su kaimynų sūnumi Povilu Višinskiu, kuris supažindino ją su nelegalia lietuviška spauda, įtraukė į lietuvių nacionalinį judėjimą).
1900–1906 m. dirbo šeimininke Graužikų dvare (Kelmės r.). 1906–1911 m. gyveno Puziniškyje (Panevėžio r.) pas Gabrielę Petkevičaitę-Bitę. Dalyvavo 1907 m. Lietuvos moterų I suvažiavime Kaune ir 1908 m. Rusijos moterų I suvažiavime Peterburge. 1912 m. apsigyveno Vilniuje. 1913–1915 m. buvo nominali „Lietuvos žinių“ redaktorė. Dalyvavo karo pabėgėlių šalpos organizacijų veikloje. 1916 m. su advokato Andriaus Bulotos šeima nuvykusi į JAV, lankėsi daugelyje lietuviškų kolonijų, sakė kalbas
(smerkė karą, pasakojo apie Lietuvos žmonių vargus), rinko aukas nukentėjusiems nuo karo. 1917 m. įstojo j Liet. socialistų sąjungą, buvo artimesnė jos dešiniesiems veikėjams. 1921 m. grįžusi į Lietuvą, gyveno pas Bulotas Marijampolėje. Parašė ~ 150 apsakymų, apysakų, apybraižų, vaizdelių, keliolika pjesių (iš jų 4 kartu su Petkevičaite-Bite), beletrizuotą pasakojimą apie savo vaikystę ir jaunystę „Autobiografija“, publicistinių straipsnių, korespondencijų. Pirmasis jos kūrinys (apsakymas „Rudens vakaras“) buvo paskelbtas 1894 m. Kūrinius spausdino „Ūkininke“, „Varpe“, „Vienybėje lietuvninkų“, „Naujienose“, „Darbininkų balse“, „Vilniaus žiniose“, „Lietuvos ūkininke“, kai kuriuos išleido knygelėmis („Paveikslai“, 1899–1901). 1908–1914 m. su Jonu Jablonskiu rengė spaudai savo raštų rinkini (1913–1914 m., 8 sąs., ir atskiras tomas 1914 m.).

Žemaitės kūryba pagrįsta realizmo estetikos principais, sociali, kritiška. Jos prozoje sukurta pobaudžiavinio Lietuvos kaimo panorama, valstiečių interesų požiūriu vaizduojama materialiniai ir etiniai santykiai, buitis, darbai, valstiečių ir dvaro konfliktai. Čia daug vietos skiriama šeimos gyvenimui, moterų padėčiai. Reikšmingiausiuose apsakymuose ir apysakose atskleidžiamos valstiečių šeimų sudarymo materialiniais sumetimais neigiamybės, dažnai ir tragiški padariniai („Marti“, 1899; „Petras Kurmelis“, 1901; „Velnio vestuvės, velnio ir laidotuvės“, išspausdinta 1914), smerkiamas vyrų despotizmas šeimoje („Topylis“, išspausdinta 1899; „Neturėjo geros motinos“, išspausdinta 1913), valstiečių materialinės naudos siekimas, dvasinis tamsumas („Marti“, „Gaisras“, par. 1900), parodoma valstiečių priešinimosi dvaro išnaudojimui pradmenys („Prie dvaro“, 1903), klasinės kovos apraiškos („Ponas ir gaspadorius“, 1904; „Streikai“, par. 1907).

Žemaitė yra sukūrusi ryškių skurdo, vargingos buities vaizdų („Nelaimingi vaikai“, išspausdinta 1903; „Dovanos iš Amerikos“, 1908; „Dvejos laidotuvės, dveji palaikai“, 1910), pajuokė valstiečių tamsumą, religinius prietarus („Kelionė į Sidlavą“, išspausdinta 1907; „Šv. Jurgio aukos“, išspausdinta 1908), atskleidė dvasininkų socialinį parazitizmą, jų būties beprasmiškumą („Kunigo naudą velniai gaudo“, 1903), reiškė nacionalinio judėjimo, kovos dėl lietuviškos spaudos idėjas („Atžala“, išspausdinta 1896; „Motinėlės ašaros“, išspausdinta 1903; „Du kankiniai“, išspausdinta 1908). Komedijose išjuokė valstiečių moralines ydas, turto vaikymąsi, girtuoklystę („Pragerti balakonai“, par. 1897; „Trys mylimos“, 1907; „Mūsų gerasis“, 1909), caro administracijos amoralumą („Valsčiaus sūdąs“, išspausdinta 1900), smerkė dvarininkų nutolimą nuo liaudies („Litvomanai“, su Petkevičaite-Bite, 1905). Publicistikoje, apybraižose, feljetonuose demokratiniu požiūriu pavaizdavo karo pabėgėlių vargus, šelpimo organizacijų veiklą. 
Žemaitės kūriniuose daugiausia vaizduojami neigiami gyvenimo reiškiniai, vyrauja epiškas, objektyvizuotas, su ironijos, komizmo elementais pasakojimas; kūrinių veikėjai – tvirto charakterio, linkę į prakticizmą žmonės. Jos prozai būdinga detalūs gamtos, buities, papročių, veikėjų išorės aprašymai, gyvi dialogai.

Kūriniai parašyti žemaičių tarme (vėliau, rengiant raštus spaudai, paliktos tik stilistinę vertę turinčios tarmybės). Kalba vaizdinga, ekspresyvi, prisodrinta liaudiškos idiomatikos, metaforų, artima liaudies pasakotojų kalbai. 

Žemaitės kūryba davė pradžią naujųjų laikų lietuvių prozai ir realizmo srovei lietuvių literatūroje. Pjesės nuo XX a. pr. statomos mėgėjų ir profesionaliuose teatruose. Yra parašyta prozos kūrinių inscenizacijų („Marti“, pastatyta 1945; „Petras Kurmelis“, pastatyta 1945; „Kunigo naudą velniai gaudo“, televizijos filmas 1981).

Geriausi Žemaitės kūriniai išversti į rusų, ukrainiečių, latvių, vokiečių, lenkų ir kt. kalbas. Vilniuje pastatytas Žemaitės paminklas (1970, skulpt. Petras Aleksandravičius, archit. Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai).
Rašytojos Žemaitės tėvas, seserys Juzefa ir Emilija palaidotos Varnių kapinėse.

 

 

 Nuotraukoje – Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė (Žemaitė). Fotografas nežinomas

Smush Image Compression and Optimization