Simonas Barasa-Borisevičius (1806–1890) – vienas iš 1830–1831 m. sukilimo rengėjų ir vadų.
Jis gimė 1806 m. gruodžio 26 d. Šlaveitų kaimo (netoli Darbėnų, Kretingos r.) valstiečių šeimoje. Baigė šešiaklasę Žemaičių Kalvarijos mokyklą. Vėliau žinias gilino bendraudamas su Salantų klebonu Stanislovu Čerskiu.
1830–1831 m. sukilimo išvakarėse ėmė verbuoti savanorius sukilti – pirmiausia Juozapą Giedrimą ir Juozapą Valužį. Vadovavo valstiečių sukilimui Gintališkėje ir Salantuose. Vėliau įsitraukė į bendras žemaičių sukilėlių gretas, tapo vieno sukilėlių būrio vadu. Sukilimui pralaimint, pasitraukė į Prūsiją. Slapstėsi Klaipėdoje iki 1831 gruodžio 31 d. Vėliau su generolo Henriko Dembinskio daliniais pasiekė Varšuvą. Apdovanotas medaliu „Nusipelnęs Tėvynei“.
1832 m. atvyko į Prancūziją, gyveno emigrantų stovykloje Bezansone, Šatoru (Chateauroux), Lavalyje, Baijo (Bayeaux). Demokratinės lenkų draugijos manifestą 1836 m. pasirašė taip: Borisevičius iš Žemaitijos (Borysewicz ze Žmudzi). 1835 m. apsigyveno Paryžiuje, mokėsi spaustuvininko amato, įsidarbino spaustuvininku. Dirbo slaptoje spaustuvėje. Dalyvavo Tautų pavasario įvykiuose 1848 m. ir tų metų vasarą Adomo Mickevičiaus vardo legione kovėsi dėl Italijos nepriklausomybės. Mirė 1890 m. Paryžiuje (Prancūzija). Palaidotas St. Quen kapinėse (remtasi B. Speičytės 2013 m. tyrinėjimų medžiaga).
Parengta pagal knygoje „Žemaičių Kunigaikštystė bajorų Gadonų raštuose“ (spaudai parengė Adomas Butrimas) paskelbtą informaciją