Birutė Baltrušaitytė-Masionienė gimė politinių perversmų metais – 1940-ųjų spalio 24 dieną. Jos tėviškė – Tauragės rajone, netoli Lomių buvusiame Treinosios kaime. Tėvai: iš Varsėdžių (Šilalės r.) kilusi Juzefa Baltrušaitienė (Ūksaitė) ir Lomiuose gimęs, staliumi, kūriku, šaltkalviu dirbęs Stasys Baltrušaitis. Kartu su Birute, kuri itin buvo mylima tėvo, šeimoje augo dar dvi vyresnės jos seserys – Ona ir Bronė. S. Baltrušaitis, paragintas dukters Birutės, yra parašęs savo atsiminimus. Iš jų sužinome, kad Birutės senelis buvo auksinių rankų meistras – stalius, kuris yra išpuošęs ir visą Pagramančio bažnyčios vidų, net altorius.
Pokario metais, 1950-aisiais, Baltrušaičių šeima persikėlė gyventi į Tauragę (Poškos g. 51; dabar vietoje jo stovi perstatytas namas). Sunkus tai buvo laikotarpis, vargas spaudė iš visų pusių. Savo atsiminimuose S. Baltrušaitis rašo: „Ir užėjau Poškos gatvėj ūkinį pastatą: keturių metrų plotis, ilgis šešių metrų. Įsitaisiau. Buvau užmokėjęs du tūkstančius rublių. Langus pasidirbau, grindis, lubas, viryklą ir sienpečių, ir pradėjau gyventi.“
Tėvai, kad ir gyvendami sunkiomis sąlygomis, stengėsi dukroms suteikti visa, kas būtiniausia ir kad joms namai būtų užuovėja nuo visų negandų. Birutė visą laiką šiltai prisimindavo tą laiką. Savo dienoraštyje ji rašo: „Kambariukas Tauragėj su tais flioksais anapus gatvės. Čia galiu būti savimi, eiti atgal per visą savo (aną) gyvenimą iki Vilniaus. Tikros meilės siūlas jungia mane su mano nameliais Tauragėje.“ Ir dar: „Kartais aš nepaprastai norėčiau grįžti ten ir visad būti su jais, su ta kaimiška gatvės tyla ir tolumoj melsvėjančiu mišku, gyventi jų gyvenimu. Bet iš tikrųjų tas kelias man yra negalimas, kaip, matyt, negalimas bet koks grįžimas atgal.“
Jos kelias į mokslą prasidėjo Lomių pradinėje. Pirmoji mokytoja buvo šviesą, gėrį ir grožį miestelyje skleidusi vaikų mylima Ona Midvikienė. Vėliau, pradėjus lankyti mokyklą Tauragėje, paaiškėjo, kad Birutei pirmąją klasę teks iš naujo lankyti, nes iš Lomių atsivežtas ant dailyraščio lapo parašytas mokslo pažymėjimas buvo pripažintas netinkamu.
Mergaitės gabumai pradėjo skleistis gana anksti. 1953-aisiais, kai ji mokėsi Tauragės pirmosios vidurinės mokyklos penktoje klasėje, ji jau buvo prie Tauragės rajono laikraščio redakcijos veikusio jaunųjų literatų būrelio narė, tais metais Tauragėje vykstant viešam renginiui, kuriame dalyvavo rašytojai Teofilis Tilvytis ir Vladas Mozūriūnas, ji skaitė savo kūrybą. Tais pačiais metais rajono laikraštyje pirmą kartą buvo išspausdintas jos kūrinėlis – „Laimingi vaikai“.
Mergaitė buvo ne tik puiki mokinė, bet ir gera tėvų pagalbininkė. Kiek paūgėjusi, nuo septintos klasės, vasaros atostogų metu dirbdavo Tauragės keramikos gamykloje. Čia gaunamas atlyginimas jai pačiai ir visai šeimai tada labai praversdavo.
Vidurinę mokyklą baigė 1960-aisiais. Buvo apsisprendusi toliau mokslus tęsti Vilniaus universitete – ten studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą, bet, per stojamuosius egzaminus pritrūkus balo, jai priėmimo komisija pasiūlė studijuoti rusų kalbą ir literatūrą, nes tokioms studijoms jos surinktų balų užteko. Birutė sutiko, nors vėliau vis sakydavo, kad Universitete studijavo ne tai, ką norėjo…
Iš pradžių Vilniuje ji nedaug kuo išsiskyrė iš kitų bendraamžių – smulkutė, gležnutė moksliukė, bet viduje – stipri ir žinanti, ko nori mergina, balsinga– dainavo Vilniaus universiteto chore, mėgo šokti – lankydavosi studentų bendruomenės rengiamuose šokių vakaruose, o užėjus įkvėpimui, sėsdavo prie stalo ir rašydavo. Poezija, proza… Viskas jai buvo svarbu, mokslai – taip pat, ir žmonės, kuriuos sutikdavo, kurie į ją kreipdavosi patarimo ar pagalbos ar tiesiog buvo jos draugai.
Tas studentiškas laikotarpis paženklintas ir užgimusia didele meile tuo metu universitete lietuvių kalbą ir literatūrą studijuojančiam, iš Vyžuonos (Utenos r.) kilusiam poetui, literatūros kritikui Antanui Masioniui (1941–1974). Su juo ji buvo pažįstama iš anksčiau. Abu jie, mokydamiesi vidurinėje, bendradarbiavo su „Moksleivio“ žurnalo redakcija, nuo dešimtos klasės Birutės iniciatyva susirašinėjo laiškais. Laimonas Tapinas, prisimindamas tuo metu savo gyvenimo kelyje sutiktą A. Masionį, knygoje „Prarasto laiko nebūna“ (2004) rašo: „Neaukšto ūgio, smulkaus sudėjimo, beveik niekad nesišypsąs, apsirengęs nutrintais rūbeliais, A. Masionis stebino savo erudicija ir pašėlusiu apsiskaitymu. Laisvai skaitęs bene penkiomis kalbomis, Antanas niekada tuo nesigyrė ir nesididžiavo savo žiniomis“.
Kai Birutė ir Antanas baigė trečiąjį kursą, 1964-ųjų vasarą Tauragėje atšoko kuklias studentiškas vestuves. Rudenį – vėl studijos. Gyvendami santuokoje po kelių metų susilaukė dviejų dukterų – Aistės (g. 1970 m.) ir Audronės (g. 1971 m.).
Vilniaus universitetą Birutė baigė 1965-aisiais aukso medaliu. Iš karto jai buvo pasiūlyta likti Universitete ir Rusų literatūros katedroje pradėti dirbti laborante. Sutiko. Greitai tapo vyr. laborante, dėstytoja valandininke, 1965 m. įstojo mokytis į du metus trukusią aspirantūrą (dabar doktarantūra). 1971-aisiais apgynė filologijos mokslų kandidatės disertaciją tema „Levas Tolstojus ir Lietuva“.
A. Masionis, kurio kūryba buvo spausdinama nuo 1958 m., 1965-aisiais baigęs Vilniaus universitetą, dirbo Vilniaus 30-osios profesinės technikos mokyklos mokytoju (1965–1966 m.), vėliau, 1966–1967 m., – Lietuvių kalbos ir literatūros institute moksliniu bendradarbiu, 1967–1974 m.– savaitraščio „Literatūra ir menas“ redakcijoje, tuo pat metu užsiėmė ir kūryba. Jis keletą metų vadovavo Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijai, 1973 m. tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nariu.
Nepaisant to, kad profesinėje srityje Birutei ir Antanui sekėsi neblogai, jie vis dar gyveno nuolat jausdami nepriteklių ir turėdami įvairių buities problemų. Birutė tais metais rašė: „Kada pagaliau mes turėsime savo kampą, kur vakare bus šilta ir jauku?! Ant sienos kabos koks nors rašytojo portretas ir Čiurlionio paveikslas, žydės gėlės, bus gera, gera…“
Tokios buvo svajonės, o realybė… Po studijų Masioniai nuomojosi butą tuometinėje Vilniaus Marytės Melnikaitės (dabar Antano Juozapavičiaus) gatvėje stovėjusiame name. Apie jų gyvenimą poetas Marcelijus Martinaitis knygoje „Prarasto laiko nebūna“ rašo: „Čia pat už durų kažkas kažką muša ar žudo, dūžta indai, kažkas kažką kapoja kirviu, sklinda riksmai ir keiksmai, o Antanas, rankomis susiėmęs galvą, sėdi prie stalo ir kažką rašo – gal straipsnį, gal eilėraštį, kas atrodė visiškai neįtikėtina“.
Bet… Buvo jauni ir tuos sunkumus, vienas kitam padėdami, įveikinėjo. Jiems į pagalbą atėjo „Literatūros ir meno“ savaitraščio vyriausiasis redaktorius Vytautas Radaitis, pasirūpinęs, kad Masionių šeimai būtų skirtas dviejų kambarių butukas Lazdynų mikrorajono penkiaaukščio namo pastogėje. Iš pradžių čia jie jautėsi lyg kokiame rojuje – ir šilta, ir jauku, graži aplinka. Bet… Kiekviena diena jaunai šeimai vis dar buvo lyg koks naujas gyvenimo egzaminas. Birutė rasdavo jėgų atlaikyti gyvenimo smūgius, o Antanas, savo darbe patiriantis nesibaigiančias intrigas, ėmė palūžti (yra pagrindo teigti, kad jis nuolat jautė tuometinės valdžios, saugumo, spaudimą. Antanas sunkiai išgyveno sunkiai susirgus motinai, ėmė liguistai reaguoti į draugų pajuokavimus, patiriamas nuoskaudas, atsisakė darbo savaitraštyje „Literatūra ir menas“, prasidėjo dar ir kūrybos krizė. Na o žmonai Birutei vis labiau sekėsi ne tik darbe, bet ir kūryboje – jos eilėraščiai ir prozos kūriniai tada buvo nuolat spausdinami respublikiniuose periodiniuose leidiniuose, ją atrado ir pamėgo skaitytojai. Antaną apėmė depresija. Greta tikrų ir netikrų problemų atsirado ir alkoholis, mintys apie savižudybę. Kaip rašoma knygoje „Prarasto laiko nebūna“, tuo laikotarpiu savo bičiuliui Antanui Romui Gudaičiui“ jis sakė: „Išeiti iš gyvenimo nėra nei sunku, nei sudėtinga“. Tą jam jis esą pakartojęs ne kartą. Ir atėjo diena, kai jį ta mintis visai užvaldė. 1974 m. sausio 27 d., kai Birutė su dukrelėmis lankė savo tėvus Tauragėje, A. Masionis iš gyvenimo pasitraukė. Tada jis buvo tik 33 metų amžiaus. Plyštančia širdimi Birutė, artimieji ir draugai Antaną palaidojo jo gimtojo Vyžuonų kaimo kapinėse. Liko įvairiuose periodikos leidiniuose išspausdinti jo eilėraščiai, literatūros kritikos darbai, 1970 m. išleista knyga „Vardan dienovidžio“, jo mirties metais išspausdinta kita– „Kelias“. 1980-aisiais skaitytojai sulaukė A. Masionio darbų rinktinės „Poezija. Kritika“.
Iškalbingi šie to laikotarpio Birutės gyvenimą nusakantys jos parašyti žodžiai: „Kaip ir visos rūpesčių moterys: rūpestis priekyje ir už nugaros, iš abiejų šonų – rūpestis…“ Bet…
Savo viduje ji ir toliau buvo stipri moteris, kaip yra sakę draugai, sugebėjo savo sielvartą paversti kūryba, toliau dirbti, auginti dukras ir, laikui einant, vėl pajusti gyvenimo pilnatvę.
Autobiografijoje Birutė rašo: „Kūryba vėlei atgimė lyg ir nelauktai, netikėtai. Iš pradžių man jos reikėjo tarsi pasikalbėjimo su savimi ar su kitu… Paskui parodžiau redakcijoms (gal ir nebūčiau drįsusi, jeigu ne toji įžanga – praeitis Tauragėje). Ir štai „Nemunas“ išspausdino, o R. Keturakis gražiai man parašė… Be jo, trys rašytojai – visi skirtingi – lyg ir parėmė mane ar paskatino – E. Matuzevičius , M. Martinaitis, J. Vaičiūnaitė. Negaliu jiems nejausti skolos. Jie buvo nuoširdūs. Aišku, mano debiutas vėlyvas, bet, matyt, kitaip negalėjo būti – šitaip susiklostė gyvenimas“.
Judita Vaičiūnaitė tada rašė: „Man atrodo, kad mūsų poezijoje netikėtai prabilo nuoširdus, savitas, kiek prislopintas, bet pilnas užslėpto dramatizmo ir jėgos balsas. Moteriško santūrumo ir karštos širdies balsas. Jos eilėraščiai sukuria nepakartojamą Donelaičio vakarės šalies koloritą, kur peizažas, istorinės ir kultūrinės reminiscencijos, dabarties pulsas ir jos pačios alsavimas susilydo į vieną visumą. Jau pati pirmoji rinkinio eilutė „Kelias iš Tauragės…“ įveda mus į poetės dvasinį pasaulį, o poetę atveda į literatūrą.“
Metams keičiant vieniems kitus, ji įstengė atverti širdį ir naujai meilei. Antrą kartą Birutė ištekėjo praėjus dešimčiai metų nuo A. Masionio mirties. Tada jos vyru tapo buvęs klasės draugas, iš Tauragės kilęs inžinierius, pedagogas, mokslininkas, Smalininkų senosios technikos muziejaus įkūrėjas Justinas Stonys (1940–2023). Būdama su juo persikėlė gyventi į Vilniaus Fabijoniškių mikrorajono monolitinį daugiabutį, susilaukė trečiosios dukters – Žydrūnės, kuri tapo muzike, smuikininke.
1980 m. Birutei Vilniaus universitete buvo suteiktas docentės vardas. Tais pačiais metais ji tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nare. 1992-aisiais parengė tiriamąjį darbą „Rytinių slavų (rusų) ir Pabaltijo finų (estų) literatūra Lietuvoje“ ir tapo habilituota humanitarinių mokslų daktare. 1993 m. Vilniaus universitete jai suteiktas profesorės vardas.
Universitete Birutė skaitė paskaitas rusų, lietuvių kalbas ir literatūrą studijavusiems studentams, taip pat ir būsimiems žurnalistams. Dėstė klasikinę rusų literatūrą (F. Dostojevskį, L. Tolstojų, A.Čechovą), Rytų slavų (ukrainiečių, baltarusių), Baltijos tautų literatūros kursus. Studentai mėgo jos paskaitas apie čekų ir slovakų literatūrą, taip pat ir apie XIX a. pirmosios pusės rusų literatūros istoriją, XIX a. antrosios pusės rusų literatūros istoriją, Pabaltijo ir rytinių slavų literatūrą. Ji dėstė speckursus „F. Dostojevskio kūrybos savitumas“, „Lietuvių ir rusų literatūrų santykiai“, „Meninio vertimo klausimai“ ir kt.
Didžiąją dalį savo grožinės literatūros kūrinių Birutė pasirašinėdavo Baltušaitytės pavarde, o mokslinius darbus – Masionienės.
1986 m. Birutė apdovanota Žemaitės premija, 1988 m. – Gabrielės Petkevičaitės-Bitės premija, jos vardu pavadinta Tauragės rajono savivaldybės viešoji biblioteka.
B. Baltrušaitytė-Masionienė mirė 1996 m. rugpjūčio 2 dieną. Diagnozė – skrandžio vėžys, kuris jai buvo diagnozuotas per vėlai. Ilgą laiką apie tai, kuo serga, Birutė nežinojo, nes tais laikams gydytojai ligoniams negalėdavo atskleisti, kad jie serga tokiomis sunkiai išgydomomis ligomis. Dukros žinojo, bet ir jos mamai nesakė – bijojo, kad ta žinia ją galutinai pakirs.
Moterį gydė Vilniaus Santariškių ligoninėje, kelis kartus operavo, taikė ir chemoterapiją. Nepadėjo, pagerėdavo tik trumpam. Tuo metu Birutė vis dar buvo Vilnius universiteto darbuotoja – profesorė, tik į Universitetą nueiti jau nebeturėdavo jėgų.
Einant gyvenimui į pabaigą, jau žinojo, kad jai jau nedaug liko. Dienoraštyje paliko tokias 1990m. birželio 22-ąją parašytas eilutes: „Gyvenimas, kur niekas neišsipildė iki galo. Visad pildėsi vienas vienintelis pasiekimas – vienatvė. Fizinė ir dvasinė. Dėl antros yra laiko kaltės dalis. Laiko juk nepasirinksi, kaip ir tėvų ar tėvynės. Tai – lemtinga. Su vienišo žvaigžde į kapą eisiu…“
Kai Birutė, išsekinta ligos, tapusi vos ne vėjo papučiama plunksnele, užmerkė akis, gedėjo visas Universitetas, šią žinią išgirdę jos kūrybos mylėtojai, buvę studentai. Amžinam poilsiui ji savo artimųjų, kolegų, draugų ir bičiulių, studentų buvo palydėta į Vilniaus Antakalnio kapinių Menininkų kalnelį. Ten gėlės ant jos kapo nevysta iki šiol.
B. Baltrušaitytės-Masionienės rašytinį palikimą sudaro poezijos, novelių ir apybraižų knygos, grožinės literatūros tyrinėjimo mokslo darbai, vertimai.
Gyva būdama B. Baltrušaitytė parengė spaudai ir išleido devynias poezijos ir prozos bei šešias mokslinės literatūros knygas: mokslines studijas „Dabartinė estų proza“ (1976), „Levas Tolstojus ir Lietuva“ (1978), „Literatūrinių ryšių pėdsakais“ (1982). Jos daugelį metų tęstų kaimyninių tautų literatūros ir kultūros ryšių su Lietuva tyrinėjimų rezultatas – knygos: „Dabartinės estų prozos bruožai“ (1977), „Levas Tolstojus ir Lietuva“ (1978), „Literatūrinių ryšių pėdsakais“ (1982), „Iš Kalevo šalies: Estų literatūros puslapiai“ (1990), „Su savąja tauta: Pabaltijo ir Rytinių slavų tautų literatūra“ (1990, 1994) bei 1996 m. Atviros Lietuvos fondo konkursą laimėjusi ir „Aidų“ leidyklos dideliu tiražu išleista eseistinių apybraižų knyga „Baltijos tautos“ apie Baltijos tautų kultūrinius panašumus. Jos kūrybos kraitėje – eilėraščių rinkiniai „Žolynų prieglaudoj“ (1980), „Upių pradžioj“ (1982), „Šuliniai“ (1986), „Lietuvninkų ir prūsų žemėj“ (1991), apsakymų ir apysakų knygos „Po pietvakarių dangum“ (1981), „Lieptai“ (1985), kuri 1986 m. įvertinta Žemaitės premija, „Sugrįžimai“ (1988), „Po Žalgirio kautynių“ (1993), kurią sudaro anksčiau periodikoje paskelbti vaikams skirti apsakymai. Paskutinioji jos rašyta knyga – „Mažosios Lietuvos moterys“. Ji išleista jau po autorės mirties –1998-aisiais. Šios knygos pati autorė nesuspėjo parengti spaudai – liko nebaigtas jos pradėtas rašyti „Pabaigos žodis“. 2007 m. išleista jos kūrybos rinktinė „Atmintie karti būk saldi“.
B. Baltrušaitytė-Masionienė gerai mokėjo ne tik lietuvių, bet ir estų, ukrainiečių, rusų, čekų, slovakų kalbas, tad nemažai nuveik ir vertimų srityje– išvertė B. Alver, I. Arinio, D. Čeredničenkos, J. Kaplinskio, L. Koidulos, L. Kostenko, J. Bėgelio, P. Rumo, V. Stuso, G. Suitso, M. Vingranovskio, A. Vyrlaid, V. Zatulevyterio ir kai kurių kitų rašytojų poezijos ir prozos kūrinių.
2011 m. pabaigoje išspausdinta Vilniaus universiteto leidykloje spaudai parengta Birutės kolegės – literatūrologės prof. Viktorijos Daujotytės knyga „Eiti savo keliu. Birutė Baltrušaitytė-Masionienė: mažoji monografija“, kuria ši leidykla pradėjo Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto knygų seriją „Mintis ir atmintis“, skirtą šį pasaulį jau palikusioms ryškiausioms filologų asmenybėms.
Vilniaus universitete vykusiame šios knygos pristatyme prof. V. Daujotytė sakė: „Knyga apie Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto profesorę, rašytoją Birutę Baltrušaitytę-Masionienę turėjo būti parašyta. Negalima apeiti neapeinamo.“
NAUDOTA LITERATŪRA:
1. „Birutė Baltrušaitytė-Masioninė“, Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://bbf.lt/IuXHJ (žr. 2025-10-15).
2. „Birutės Baltrušaitytės biografija“, Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešoji biblioteka biblioteka: https://bbf.lt/DZwyo (žr. 2025-10-15).
3. Mindaugas Klusas, „Su vienišo žvaigžde į kapą eisiu“: Birutės gyvenimas, kur niekas neišsipildė iki galo“, www.lrt.lt: https://bbf.lt/znFje (žr. 2025-10-27).
4. Albina Protienė, „Birutė Baltrušaitytė-Masionienė“, Maironio lietuvių literatūros muziejus: https://bbf.lt/mvLuL (žr. 2025-10-15).
5. „Knygos apie rašytoją, literatūrologę Birutę Baltrušaitytę-Masionienę sutiktuvių vakaras“, www.alkas.lt: https://bbf.lt/GmdfJ (žr. 2025-10-15).
6. „Birutė Baltrušaitytė-Masionienė“, Žemaičių žemė: https://bbf.lt/xbIqh (žr. 2025-10-15).
Parengė Danutė Mukienė
Pluoštelis Birutės-Baltrušaitytės-Masionienės eilėraščių – čia vis Žemaitija, Vyžuonos ir gyvenimas, iš kurio nesinori išeiti…
***
Kelias iš Tauragės
per Jūros atoslūgius
per lygumas
molynus
ten kur lauksargiai braido po pievas
Toli raudonsparnis malūnas
vėjais aptvertas
ir vėlei per lygumas
per liepžiedžių lieptą
pro sodybą su baltu gandralizdžiu
o lauksargiai braido po pievas
o Nemuno kilpos ir smiltys
o guli karai ir marai
Pagėgių lankoj
rūgštynėm rudom vainikuoti
III. MIESTELYJE
Vyžuonų miestely per patį kermošių,
taigi šventą švenčiausią visiems pijokėliams dieną,
netgi moterys tingi karves pavesti
nuo ražienų prie šviežio šieno.
O aikštėje prie baltojo mūro
taigi susėdę vyrai pypkiuoja,
sako, viskas nupjauta ir viskas apsėta,
bet ilgu ant šio svieto,
nes arti ežerynai, kur skęstama
net per gruodžio trisdešimt pirmą,
o girioje laukia rąstai, –
nuveš prie statomo svirno.
Bus, oi bus svirne tam svirnely nuodėmių
dėl to balto, oi nekaltojo kūno,
visko šioj žemėj žemelėj,
taigi visko išdykusioj būna.
Vyžuonų miestely prie žalčio Vyžo
atsiklaupę tiesiai ant dulkino plento
mergiotė jaunas ir toks pat vaikinas
prašo: leisk jiems gyventi,
žalteli, be kraujo putų, be karo,
meilėje, kuri stebuklus daro,
su vaikais, su vaikų vaikais,
su vargais, jei be jų neišeis,
su vargais…
MAMAI
„Mama, pareik iš kapo,
žiūrėk, tai prikrito lapų
sode po vėtros, po uragano,
lapai geltoni – tavo ir mano.
surenku, klausiu: grįši – negrįši?
Ak, jau anūkės tavo skarelėm ryši!
Ak, jau ant tavo batelių
Storai velėna želia!..
Mama mama, kaip gyveni
ten, kur naktis gili,
kur žemaičių kalba
taip aukštai?.. Pasakyki, ką
tau atnešti, padėti –
pirktinės duonos apvalią riekę,
kvietį, rugelį prie tavo galvos
iš pietvakarių Lietuvos?..
Galvos dar vaikai, galvos:
tokios geros
nebus jokiam pasauly
nei šiapus nei anapus
tik po beržų šaknim
sušalusiom akim…
***
Dubysa, žalioji žemaičių upe,
pro Maironio pakalnę,
pro akmenis, žvyrą, per smiltį,
per gyvenimą, meilę, per mirtį –
upė teka, istorija – ne,
jos žirgai kaip pašėlę šuoliuoja,
kanopos išdrasko žemę
ir sviedžia į upės veidą.
O mes susikūrėme laužą
už Raseinių, užu Dubysos –
leidžiasi saulė žemyn ir žemyn į slėnį,
juodo vakaro plėnys
greit sulygins dieną ir naktį,
upės dugną ir giedrą dangų,
tik spindės tavo tolimas langas
seniai sugriuvusioj pirkioj, Maironi.
Tu klausi, iš kur baltoji žara? –
Tai pražydo Ariogalos sodai.
Ak, sakai, vėlei pavasaris,
vėl Dubysoje maudosi žąsys,
vėl per akmenis, žvyrą, per smiltį,
per gyvenimą, meilę, per mirtį
ateini manęs apkabinti,
Lietuva brangi, mano tėvyne…
KOVAS
Reginai
Čia naktimis melsvi varvekliai miega,
Ir tyliai gieda miesto varpinių stogai
ir upės krantas, akmenų suspaustas.
Dabar dangus išaustas iš rūkų ir sniego,
ir iš giedros. Ir viskam – savo laikas,
ir lenkias kovas naktį prie žvaigždės,
o ji pradingsta –
rami ir apgaulinga tarsi sfinksas.
O kovo mėnesi, įsimylėjęs žvaigždę,
klajojantis su fleitom. Nelaimingas
ir šviečiantis nakty melsvais varvekliais…
Apsidairai – vėl sninga. – –
Toli ligi žvaigždės. Ji šviesmečius skaičiuoja,
o tu – eilinis kovo mėnuo. Atsigręžk. –
Nuėjo jis žiūrėti į žvaigždes,
ieškot vienos, kur ūkanoj klajoja.
***
Lenkis,
lenkis iš tolo mirties,
jos rankų šešėlio ant trupančio tinko,
marmurinių tašytų paminklų.
Dar būkim abu ne laiškuos, ne eilėrašty, o šalia.
Dar būkim abu virš žolės, neapaugę žole.
Dar būkim abu šiltom apdulkėjusiom kojom
ten, kur upė Šventoji.