Dailininkas grafikas. Gimė 1909 m. rugsėjo 2 d. Gečaičiuose (Žemaičių Kalvarijos sen., Plungės r.). Mirė 1960 m. gruodžio 7 d. Čikagoje. Mokėsi Telšiuose, Kaune, Paryžiuje. Nuo 1933 m. Lietuvos jaunųjų menininkų, kurie buvo susibūrę į „FORMOS“ grupę, narys. Yra iliustravęs Žemaitės, M. Valančiaus, kelių kitų autorių kūrinių. 1944 m. emigravo į užsienį. Nuo 1949 m. gyveno JAV. Jo
kūriniams būdingas dekoratyvumas, stilizacijos elementai, formos ekspresyvumas, lietuvių liaudies gyvenimo tematika. Meno klausimais daug straipsnių yra paskelbęs užsienio lietuvių spaudoje. 1966 m. išleista monografija „Paulius Augius“. Lietuvoje daugiausia žinomi jo darbų ciklai „Žemaičių Kalvarijos“, „Žemaičių simfonijos“.
kūriniams būdingas dekoratyvumas, stilizacijos elementai, formos ekspresyvumas, lietuvių liaudies gyvenimo tematika. Meno klausimais daug straipsnių yra paskelbęs užsienio lietuvių spaudoje. 1966 m. išleista monografija „Paulius Augius“. Lietuvoje daugiausia žinomi jo darbų ciklai „Žemaičių Kalvarijos“, „Žemaičių simfonijos“.
***
Menininkas kilęs iš gražių Žemaičių Kalvarijos apylinkių, Gečaičių kaimo. Mokėsi Telšių gimnazijoje, Kauno meno mokykloje, 1935–1938 metais – Paryžiaus aukštojoje meno bei dekoratyvinės ir taikomosios dailės mokykloje.
Jaunystėje jis buvo kito iškilaus žemaičio dailininko – Alfonso Dargio – bendramintis; abu dalyvavo „Formos” grupės veikloje. Dailės mokėsi kartu su Vytautu Jurkūnu, Marce Katiliūte, Liūda Vaineikyte, Irena Trečiokaite, Vaclovu Ratu-Rataiskiu. Pirmieji jo dėstytojai: Adomas Galdikas, Petras Kalpokas, Adomas Varnas, Justinas Vienožinskis, Antanas Zmuidzinavičius, Juozas Zikaras ir kt. Nuo 1934 m. aktyviai dalyvavo parodose. Tarpukario metais su jo darbais turėjo galimybę susipažinti ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalių meno gerbėjai. Tuo laiku jo darbai buvo eksponuojami Čekoslovakijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Latvijoje, Estijoje. P. Augiaus-Augustinavičiaus kūryba buvo pristatyta ir 1937 m. Paryžiuje vykusioje pasaulinėje dailės parodoje.
Jo kūrybos ištakos – lietuvių liaudies grafika. Tai itin akivaizdu medžio raižiniuose, kurie sukurti iliustruojant Žemaitės „Petrą Kurmelį” ir M. Valančiaus „Žemaičių vestuves”, estampuose „Bažnytkaimis”, „Malda”, „Į turgų”. 1938 m. jo sukurtos iliustracijos knygoms buvo įvertintos Lietuvos valstybine premija. Kūrybingi jam buvo ir vėlesni metai. 1939–1948 metais sukuriamas ciklas „Žemaičių kalvarijos”, 1939–1948 metais – „Žemaičių simfonijos”, 1940 metais – Salomėjos Nėries „Eglių žalčių karalienė”, Kazio Borutos „Saulę ant savo pečių parnešti išėjo” , 1947 m. – S. Nėries „Žalčio pasakos”, 1970 m. – „Pupos pasaka” ir kt.
Po karo gyveno ir kūrė užsienyje. Čia pagarsėjo kaip grafikas ir publicistas – bendradarbiavo „Vaire”, „Naujojoje Romuvoje”, „Aiduose”, „Žiburiuose”, 1946 m. dirbo „Minties” žurnalo Dailės skyriaus redaktoriumi. Gyvendamas JAV, iliustravo V. Mačernio kūrybos rinktinę „Poezija” (1961 m.).
Gražiai P. Augiaus kūryba pristatyta 1967 m. išleistoje jo monografijoje. Čia pateikiamos menininko žymiausių dailės kūrinių nuotraukos, jo kūrybą plačiai analizuoja A. Kurauskas, nušviečiama ir dailininko biografija.
Monografijoje A. Kurauskas pažymi, kad „iš tikrųjų Augius gimė Paryžiuje. Medžiagą, kurioje jis realizuos savo pasaulį, pasirinkęs Lietuvoje, Paulius Augius, atvykęs į Paryžių, nebesprendė klausimo, ką jis turės daryti, bet ieškojo atsakymo į klausimą, kaip. Į Paryžių Paulius Augius atsivežė ir nenykstantį Žemaitijos peizažą. Jis sukuria garsiąją „Maldą”, savo trade mark, bet anaiptol ne patį stipriausią savo darbą. Daugiausia tos pačios žemaitiškos buities ir asmeninio romantizmo paskatintos kompozicijos atveria užslėptą, iki šiol dar nematytą lietuviškosios tematikos juoda-baltą pasaulį, kuriam teprilygsta gaivališki Petravičiaus lino raižiniai, ekspresionistų poveikyje sukurti Rato raižiniai medyje ir T. Valiaus teatrališkumu dvelkiančios ksilografijos. Ilgainiui šisai grafikų ketvertas susitelkia naujam, ryškiam ir galingam, nieko bendro su praeitimi neturėjusiam žodžiui”.
Dailininkas mirė 1960 m. gruodžio 7 d. Čikagoje. Dabar jo kūrybos puoselėjimu, populiarinimu rūpinasi žmona vaikų rašytoja Danutė Augienė, gyvenanti JAV.
Jaunystėje jis buvo kito iškilaus žemaičio dailininko – Alfonso Dargio – bendramintis; abu dalyvavo „Formos” grupės veikloje. Dailės mokėsi kartu su Vytautu Jurkūnu, Marce Katiliūte, Liūda Vaineikyte, Irena Trečiokaite, Vaclovu Ratu-Rataiskiu. Pirmieji jo dėstytojai: Adomas Galdikas, Petras Kalpokas, Adomas Varnas, Justinas Vienožinskis, Antanas Zmuidzinavičius, Juozas Zikaras ir kt. Nuo 1934 m. aktyviai dalyvavo parodose. Tarpukario metais su jo darbais turėjo galimybę susipažinti ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalių meno gerbėjai. Tuo laiku jo darbai buvo eksponuojami Čekoslovakijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Latvijoje, Estijoje. P. Augiaus-Augustinavičiaus kūryba buvo pristatyta ir 1937 m. Paryžiuje vykusioje pasaulinėje dailės parodoje.
Jo kūrybos ištakos – lietuvių liaudies grafika. Tai itin akivaizdu medžio raižiniuose, kurie sukurti iliustruojant Žemaitės „Petrą Kurmelį” ir M. Valančiaus „Žemaičių vestuves”, estampuose „Bažnytkaimis”, „Malda”, „Į turgų”. 1938 m. jo sukurtos iliustracijos knygoms buvo įvertintos Lietuvos valstybine premija. Kūrybingi jam buvo ir vėlesni metai. 1939–1948 metais sukuriamas ciklas „Žemaičių kalvarijos”, 1939–1948 metais – „Žemaičių simfonijos”, 1940 metais – Salomėjos Nėries „Eglių žalčių karalienė”, Kazio Borutos „Saulę ant savo pečių parnešti išėjo” , 1947 m. – S. Nėries „Žalčio pasakos”, 1970 m. – „Pupos pasaka” ir kt.
Po karo gyveno ir kūrė užsienyje. Čia pagarsėjo kaip grafikas ir publicistas – bendradarbiavo „Vaire”, „Naujojoje Romuvoje”, „Aiduose”, „Žiburiuose”, 1946 m. dirbo „Minties” žurnalo Dailės skyriaus redaktoriumi. Gyvendamas JAV, iliustravo V. Mačernio kūrybos rinktinę „Poezija” (1961 m.).
Gražiai P. Augiaus kūryba pristatyta 1967 m. išleistoje jo monografijoje. Čia pateikiamos menininko žymiausių dailės kūrinių nuotraukos, jo kūrybą plačiai analizuoja A. Kurauskas, nušviečiama ir dailininko biografija.
Monografijoje A. Kurauskas pažymi, kad „iš tikrųjų Augius gimė Paryžiuje. Medžiagą, kurioje jis realizuos savo pasaulį, pasirinkęs Lietuvoje, Paulius Augius, atvykęs į Paryžių, nebesprendė klausimo, ką jis turės daryti, bet ieškojo atsakymo į klausimą, kaip. Į Paryžių Paulius Augius atsivežė ir nenykstantį Žemaitijos peizažą. Jis sukuria garsiąją „Maldą”, savo trade mark, bet anaiptol ne patį stipriausią savo darbą. Daugiausia tos pačios žemaitiškos buities ir asmeninio romantizmo paskatintos kompozicijos atveria užslėptą, iki šiol dar nematytą lietuviškosios tematikos juoda-baltą pasaulį, kuriam teprilygsta gaivališki Petravičiaus lino raižiniai, ekspresionistų poveikyje sukurti Rato raižiniai medyje ir T. Valiaus teatrališkumu dvelkiančios ksilografijos. Ilgainiui šisai grafikų ketvertas susitelkia naujam, ryškiam ir galingam, nieko bendro su praeitimi neturėjusiam žodžiui”.
Dailininkas mirė 1960 m. gruodžio 7 d. Čikagoje. Dabar jo kūrybos puoselėjimu, populiarinimu rūpinasi žmona vaikų rašytoja Danutė Augienė, gyvenanti JAV.