„Apie bėgantį laiką galima samprotauti daug ir įvairiai. Vienam jis sužydi pasodintais medžiais, kitam – dėkingais vaikų šypsniais, tretiems – minkštesne valdininko kėde. Albinas Bytautas matuoja laiką savo vaidmenimis, sukurtais Žemaitės dramos teatre, tautodailės parodomis.[…]“
Laimutė Pocevičienė
Albinas Bytautas – tautodailininkas, ilgametis Telšių Žemaitės dramos teatro aktorius, scenografas, taip pat ir daugkartinis Telšių rajono dainų švenčių vedėjas. Užsiiminėdavo ir tapyba, medžio drožyba, juvelyrika.
Gimė 1947 m. Raseinių rajono Kampaičių kaime. Mokėsi Raseinių rajono Nemakščių vidurinėje mokykloje. Jaunystėje mėgo sportuoti, grojo įvairiais muzikos instrumentais, dalyvavo meno saviveikloje. Baigęs Nemakščių vidurinę, kurį laiką studijavo Kauno politechnikos institute1, bet tiksliesiems mokslams didelio potraukio neturėjo, todėl institute studijas nutraukė ir įstojo į Telšių taikomosios dailės technikumo Medžio apdirbimo fakultetą. Vėliau dirbo Nemakščių kultūros namuose meno vadovu, liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“. 1972 m. tapo Lietuvos liaudies meno draugijos nariu. Aktyviai dalyvavo tautodailininkų kūrybos parodose. Á Telšių Žemaitės dramos teatrą 1983 m. jį pakvietė režisierius Antanas Milinis, pasiūlęs sukurti scenografiją P. Džakonečio spektakliui „Nusikaltėlio šeima“. Tai buvo jo debiutas šiame teatre. 1984 m. A. Bytautui buvo suteiktas Lietuvos meno saviveiklos žymūno vardas2, 3. Po kurio laiko jis Žemaitės dramos teatre jau kūrė ne tik scenografiją, bet ir vaidmenis, daugiausia komiškus – muzikantą Sapiegą Boriso Dauguviečio „Žaldokynėje“, Petrą Juozo Marcinkevičiaus „Akistatoje“ ir kt. Žemaitijos krašto scenos mėgėjų atmintyje išliko daug jo sukurtų vaidmenų. Tarp paties Albino mėgstamiausių buvo tarno Brasido vaidmuo Dimitro Psafo komedijoje „Reikia melagio“, žydelio Fibčiko Keturakio „Amerika pirtyje“, Piršlio Žemaitės „Marčioje“. Dvylika metų Albinas dalyvavo Telšių medikų agitbrigados veikloje.
Užaugino sūnų Žygimantą Bytautą ir dukrą Solveigą Bytautaitę (Šiškauskienę), kuri taip pat, kaip ir jos tėvas, tapo menininke (juvelyre, grafike). Solveiga kurį laiką lankė Žemaitės dramos teatrą – vaidino spektakliuose „Medėja“ ir „Liudvikas XIV“. Albino antroji žmona Rasa Šlevinskaitė (Bytautienė) taip pat buvo ilgametė Žemaitės dramos teatro aktorė.
A. Bytautas savo kūrinių kolekciją yra padovanojęs Nemakščių Aštuonračio muziejui, nemažai jo kūrinių saugoma Žemaičių muziejuje „Alka“, kituose Lietuvos muziejuose. Jis buvo žinomas ir kaip kolekcininkas – rinkdavo senienas. Mirė 2018 metais. Ši netikėta aktoriaus mirtis buvo didelė netektis Žemaitės dramos teatrui. Paskutinis jo vaidmuo (Vandalas) buvo sukurtas prieš pat mirtį 2018 metų pradžioje – Donato Žilinsko režisuotoje Kazio Sajos komedijoje „Anapilin, arba Kvailybės gravitacija“.
Literatūra:
1 Dačkevičienė Ernesta, „Aktorius scenoje nevaidintų „su kirviu nugaroje“, Kalvotoji Žemaitija (Telšiai), 2009-05-19, Nr/ 54 (8886), p. 5.
2 „Albino Bytauto jubiliejinė paroda“, Penktadienio Žemaitis (Telšiai) http://pzemaitis.lt/albino-bytauto-jubiliejine-paroda/, 2012-09-03, žr. 2017-11-10.
3 „Sidabrinę gervę“ padovanojo tėviškės gamta“, Kalvotoji Žemaitija (Telšiai), [„Gyvenimas ir hobis“] http://www.kalvotoji.lt/2015/08/24/sidabrin– gerv-padovanojo-tviks-gamta/, 2015-08-24, žr. 2017-11-11.
Parengė Danutė Mukienė (Ramonaitė)