Geometriniai parkai – seniausi parkai. Žemaitijoje jų nėra itin daug. Žinomiausi šie: Gargždų (Klaipėdos r.), Paupio (Klaipėdos r.), Kelmės, Ariogalos (Čekuvos), Kurtuvėnų (Šiaulių r.), Viešvilės (Jurbarko r.), Daubiškių (Akmenės r.).
Svarbiausi Žemaitijos geometrinių parkų bruožai:
- Geometrinių parkų žemės paviršius dažniausiai būna lygus arba suformuotas taisyklingomis terasomis. Pagrindinės parkų erdvės geometriškai išplanuotos. Tokių parkų centrinės dalies vandens telkiniai dažnai yra stačiakampiai, ovalūs arba apskriti baseinai su dirbtiniu dugnu bei kraštais, taip pat geometrinių trasų kanalai.
- Parkų pagrindinės alėjos dažniausiai būna tiesios ir veda prie simetriškai jų ašiai stovinčių pastatų.
- Alėjų tinklas – stačiakampis arba iš kompozicijos centro einančiais spinduliais. Alėjų tinklas būna ir netaisyklingas, sudarytas iš įvairiomis kryptimis susikertančių tiesių alėjų, kurios jungia atskiras parko dalis.
- XX a. pirmoje pusėje įkurti nedideli geometriniai parkai dažnai reikšmingesnio pastato neturi. Jų kompozicijos centras dažniausiai yra poilsio aikštelė su memorialiniu ąžuolu, gėlynu ar nedideliu fontanu.
- Geometriniuose parkuose vyrauja taisyklingomis eilėmis ar kelių eilių juostomis pasodinti lapuočiai medžiai. Išimtį sudaro geometriniai parkai, sukurti miškuose bei giraitėse, kur daugiausiai auga spygliuočiai.
- Būdingas geometrinių parkų požymis yra nedidelis medžių ir krūmų rūšių asortimentas. Tai jų atviroms erdvėms suteikia didesnį vientisumą. Šie parkai, ypač turintys išryškintą pagrindinę ašį, atrodo iškilmingai, bet jaukumu nepasižymi.
Nuotraukoje – Kelmės dvaro rūmai. K. Permino nuotrauka iš RKIC archyvo