|
|
„Žemaičių kiemionių nešysta švari ir grakšti, dažniausiai spalvinga. Vyrų apdaras: naminio milo švarkas, (…) panašus į krokuviškių su misingine ir sidabrine sagtim, opšraus odos maišelis per petį, kelnės vilnonės arba drobinės, skarelė ant kaklo spalvota, kepurė lapinė arba šuninė žiemą, o vasarą – skrybėlė, apskrita, aukšta, su užkištu žiupsniu povo plunksnų.”
Tēp žemaitiu vīru apdara, katrou anėi nešiuojė XIX omžiaus vėdurie, „Žemaitiu žemės prisėmėnėmūs” aprašė L. A. Jucevičios.
Karts nu karta prisieit gėrdietė, kāp vīrā skundas, ka anėi mažā kor gal rastė žėniū aple žemaitiu vīru tautėnius drabužius, ka tou tarpo aple muotrėšku pastrajus (tautėnius) īr daug kor rašuoma. Mūsa pasakuojėms šiou karta – vīrams.
 |
 |
 |
 |
| Žemaitiu vīru tradicėnē kuostiumā, XIX omžios |
Marškėnē
Anū sokėrpėms ė pasiovėms beveik nesėskėr nuo muotrėšku. Apkaklė statė arba atlenkama, siaura, 5–6 cm ploatoma… Ronkuovės neplatės. Marškėnē paprastė. Kam ė pouštė, je ėš pu sermiegas anū nesėmata? Jeigo jau ė pouštė, tā nedaug – kairiuošiu, apkaklės kraštieli. Prīšakie gal ožsiūtė siauras kvoldelės. Merškėnius liuob krėtiuotė i kelnės.
Kelnės
Žemaitiu vīru tautėnė kuostiuma kelnės mažā kou tesėskėr nu tū, katras vīrā nešiuo šėndėin – ėlgas, siauras. Švėntā dėinā anas siova ėš vėlnas. Vėnspalvės kelnės – nedažīta mėla. Anuos bova švėisiau ar tomsiau pėlkas, rodas, joudas. Tuoms patiuoms spalvuoms drīžoutas, longoutas. XIX omžiaus ontruo posie žemaitē liuob nešiuotė ėr rīškiū spalvū longoutas, drīžoutas kelnės. Spalvas – kap ė muotrėšku sėjuonu: rauduona, žalė, jouda, viuoletėnė, rasalauna. Tik raštā bova smolkesnė. Tuokiuos maduos, ka pruosītom kelnės i konta, nebova.
Šalbierka
Šalbierkas vīrā pradiejė nešiuotė XIX omžiaus ontruo posie. Spalvas ė raštā tuokėi pat, kap ė kelniu. Anuos longoutas, joustoutas. Priekis tonkē liuob būtė kerpams ėš skersa audekla. Liuob būtė siovamas neėlgas, maždaug 8 cm žemiau lėimėns. Kaklos ėškėrpts nedaug. Pri aiškiū spalvū, longietu, joustoutu kelniu rēktom vėlktėis vėinuos spalvuos šelbierka: pėlka, roda, jouda, viuoletėnė arba samanū spalvuos.
Sermiega
Anou dar vadėna ėr palito, burnuoso, švarko, kaptuono. Sermiega – svarbiausė žemaitiu vīru tautėnė kuostiuma dalės. Nuors ana īr siūta ėš mėla, žemaitē anou liuob vėlktėis ėr vasara – ka rimtiau atruodītom. Vėsuo Žemaitėjuo sermiegas liuob būtė siovamas daugiausē iš pėlka mėla. Bova ė joudū – Kelmės, Rasėiniu apīlinkies. Vuo baltas kartās nešiuojė Tauragies, Jurbarka, Rasėiniu posie. Telšiū, Plungės, Šėlalės kraštė sermiegas liuob siūtė ėš žalē dažīta mėla. Tėms, katrėi nuor sermiega isėtaisītė šėndėin, nebūtėnā berēk ėiškuotė nomėi austa ar velta mėla. Krautovies jau īr gautė pėrktė palitams skėrtū audėniū, katrėi dėdėlē panašė i onkstiau austus. Tuokėi audėnē sermieguoms – kāp tik.
Kriaučē sermiegas liuob siūtė so statė apkaklė, par lėimėni kėrptas ėr nogaruo dėdėlē rokšluotas arba kvalduotas. Anuos ne vėsumet teliuob būtė so gozėkās – daugiau liuob būtė ablėkās sokabėnamas. Senesnė žmuonės liuob nešiuotė ėlgas – žemiau kieliu, jaunesnė – trumpesnės – vėrš kieliu. Nosėveiziejė i miestiuonis, žemaitē jau XIX omžiaus pradiuo jiemė siūdintėis ė surdutus. Anėi īr žīmē trumpesnė, so atvartās, vėinėilio (vuo paskiau jau ė dvėėilio) sosagstīmo, par lėimėni kėrptė, nogaruo skeltė. Surduta neliuob sojoustė, vuo sermiega liuob parsėjoustė so dėržo, katros bova dėrbams ėš uoduos. Anuo prīšalie – sagtės, vuo kėtė tuoki dėrža dar ė gelželēs liuob papouštė. So jousto kažėn a kas liuob joustėis. Vuo so žėčkėnio raištelio – je. So rinktėniems joustuoms liuob sosėjoustė kelnės. Daugiau joustelės audė tiktās autams, nagėniems prilaikītė. Īr bovusiu ėr be raštu, vėrbalās nertū joustu.
Koskelės
P. Višinskis raša: „Vyrai visais metų laikais vaikšto su pakaklinėmis, dažniausiai jos būna baltos, ypač jaunųjų. Be pakaklinės žemaitis gėdisi rodytis žmonėse.” No, žėnuomās. Tēp ė bova. Marškėnē so stoikelė ėš pu sermiegelės nepoikē teėšruoda, tā būtėnā pu kaklo rēk rėštė koskelė. Sorėštė rēktom tēp: sodietė koskelė i kampus, solonkstītė ė, apsokos aple kakla, do kartus sorėštė prīšakie. Pakaklės–koskelės, katras nešiuojė muotrėškas: žėčkėnē raištelē, ėš Prūsu šmukuliu atkeliavosės vėsuokiū spalvū sėlkėnės ėr pluonuos vėlnas koskelės.
Brylios
O jūs bernelē,
Jūs nestuoviekėt,
Keporės ožsėdiekėt…
Kėporė kap ė paruoda vaikė, vīra tėkroujė vertė. Kuoks tas anuo brīlios, keporė? Brīlios – ne ėš šiaudū pints – tas tink tik pri vasaras darbū. Pri švėntėnė drabužė rēk veltėnė brīlė. Spalvas tuokės, kuokiū spalvū augėn avis. Atlonkā platesnė ė siauresnė. Brīlios gal būtė i vėršo platiejontis. Ons īr parrėšts žičkėnio raištelio, pinto uodėnio dėrželio arba rinktėnė austa joustelė. Brīlios prīšakie pastrajīts puova plunksnuoms. Je tuokiū netoriejė, šuonė liuob užkėštė gaidė, balondė plunksnu. Par švėntės jaunė vaikė liuob ė kvietku bukietieli prisisegtė.
Apavs
Batā aulėnē, rodė arba joudė, minkštuos uoduos. Aulā parrėštė uodėnēs pintās ar vītās dėrželēs. Gal būtė parėštė ėr rinktiniems jousteliems. Kelnės sokėštas i aulus. Kas neėšgal nosėpėrktė batu, nešiuo klumpės.
Žekės ėštėsā so raštās, drīžoutas. Kartās rašts eit par žiekiu čiornė vėršo.
Naudota literatūra:
- Jurkuvienė T. Tautinis kostiumas vaikams ir jaunimui. Liaudies kultūros centras, 1993.
- Kulikauskienė V. Regioniniai vyrų drabužių spalvų ypatumai. – Spalva lietuvių liaudies mene. – Vilnius, 1988, p. 43–46.
- Kulikauskienė V. Vyrų tautinio kostiumo spalvingumas. – Liaudies meno savitumas. Vilnius, 1984, p. 45–48.
- Daukantas S. Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių. – Vilnius, 1988.
- Jucevičius L. A. Raštai. Vilnius, 1959, p. 690.
- Višinskis P. Antropologinė žemaičių charakteristika. Raštai. Vilnius, 1964, p. 125–237.