Lietuvos senieji parkai, iš kurių didelę dalį sudaro Žemaitijos, vertingi ir saugotini dėl dviejų priežasčių. Pirma, dauguma jų yra puikūs kraštovaizdžio architektūros kūriniai, sudarantys mūsų šalies kultūros paveldo aukso fondą. Iš tokių parkų visų pirma paminėtini parkai, sukurti pagal žymaus prancūzų kraštovaizdžio architekto E. Andrė projektus – Palangos, Trakų Vokės, Lentvario ir Užtrakio. E. Andrė neabejotinai daugiau ar mažiau įtakojo ir Kretingos dvaro parko kūrimą. Puošnumu ir išradingais architektūriniais sprendimais šiems parkams nenusileidžia ir pagal L. Stuokos-Gucevičiaus projektą sukurtas Verkių parkas bei garsusis Žagarės parkas, kuriam projektą parengė žinomas XIX a. pabaigos kraštovaizdžio architektas ir dendrologas Rygos parkų ir sodų direktorius G. Kufaltas (G. Kuphaldt). Daugelio kitų parkų projektų autoriai nežinomi. Bet, sprendžiant iš šių parkų erdvinės struktūros, augalų rūšinio asortimento parinkimo, subtilaus reljefo bei vandens telkinių panaudojimo, juos kūrė profesionalių meistrų rankos, įtakojamos geriausių Vakarų Europos peizažinių parkų kūrimo tradicijų. Iš tokių parkų paminėtini Astravo (Biržų r.), Belvederio ir Raudonės pilies (Jurbarko r.), Raudondvario (Kauno r.), Apytalaukio, Dotnuvos, Kėdainių, Sirutiškio ir Terespolio (Kėdainių r.), Pagryžuvio (Kelmės r. ), Noriūnų (Kupiškio r.), Aštriosios Kirsnos ir Veisiejų (Lazdijų r.), Plinkšių ir Renavo (Mažeikių r.) ir daugelis kitų.
Antroji senųjų šalies parkų vertybė – tai juose augantys vertingi egzotiniai medžiai, išlaikę visus ilgų dešimtmečių ir netgi šimtmečių išbandymus ir sudarantys bene vertingiausią šalies introdukuotos dendrofloros genofondo dalį. Čia reikėtų visų pirma paminėti parkus, kuriuos galima būtų pavadinti dendrologinėmis kolekcijomis: Palangos botanikos parkas, Girionių, Degaičių parkai. Daugelis parkuose augančių egzotinių augalų yra įspūdingų matmenų, žydi, dera ir yra puiki motininė bazė tolimesniam šių augalų dauginimui ir auginimui mūsų želdynuose.
Laimutis Januškevičius
Senieji Žemaitijos parkai
|
|