Žemaitėškas poezėjės rinktėnė „Sava muotinu kalbo“

   
KNINGUO „SAVA MUOTINU KALBO“ PASKELBTĖ EILIERAŠTĒ Ė ANŪ AUTUORIU TRUMPAS BIOGRAPĖJĖS   
   

ANGLICKIS Stasīs

Gėmiau 1905 m. groudė 22 d. Plungės rajuona Bernuotava kaimė. Šeimuo auguom aštounė vākā. Muokiaus Telšiū gėmnazijuo. 1927 m. bėngiau Telšiū muokītuoju semėnarėjė, 1938 m. – Kauna universiteta Humanitarėniu muokslu fakulteta. Muokītuojavau Šiauliūs, Koršienūs, vuo paskiau parsėkieliau gīventė i Vilnio. 1936 metās Šiauliūs suorganizavau pėrmōjė Žemaitiu rašītuoju konferėncėjė. Tas īvīkis isiūbava Žemaitiu rašītuoju sombūri, katros Žemaitėjuo platē veikė 1936-1944 metās.

Spaudā parėngiau ėr 1938 m. išleidau Žemaitiu pruozas ėr poezėjės antoluogėjė „Žemaičiai“. Bovau literatūras žornala „Linija“ redaktuorios. Sava kūrība pradiejau spausdintė 1923 m. Pėrmōjė poezėjės kningelė – „Žingsniai prie sfinkso“ – išleidau 1931 m. Ontruoji – „Kraujo auka“ pasėruodė 1934 m., vuo 1935 m. ėšejė „Septynios didžiosios nuodėmės“, 1937 m. – „Didžioji kančia“, 1960 m. – „Po atviru dangum“, 1965 m. – „Metūgės linksta į saulę“, 1969 m. – „Karklai žydi“, 1972 m. – „Žemė ir želmenys“, 1975 m. – „Suvirpa žemės pilnatis“, 1978 m. „Proskynų atžalos“, 1980 m. – „Nenusileisk, gražioji saule“, 1983 m. – „Ant mėlyno kranto“, 1985 m. – „Žiburiuojanti būtis“, 1987 m. – „Žodis auga iš žemės“, 1990 m. – „Čiupikai“, 1992 m. – „Karvelėli mėlynasis“. Žemaitėškus eilieraštius rašītė pradiejau jau bėngės aukštūsius muokslus, sopratės, ka eso ėšlaikės tortinga žemaitiu žuodīna ėr sava eiliems galio paruodītė, kuoki poiki īr ta mūsa muotinu gimtuoji kalba.

 

Truobalė pri opės

Vies truobalē čioprīna pašiaušė.

Sens eso, kap latožis, nudrėbės par kuota.

Metu peilē lig kraujė nugrondė pakauši

Ož skuolas ėr ož dounas pasenosė plota.

 

Jauno būdams aš pats ton truobalė pri opės

Sokėrtau ėš velniuonėšku rōstu.

Puo dėrvuonus aš akmėnis raustiau kap ruopės.

Šēs laikās tuokė vėina akmens dešimtės ėšsėgōsto.

 

Bova galės kap vondens ėr sekies ba vėina…

Merga vešlė dėdlē nuveiziejau par patė.

Ėr nušvėta truobalės nurūkosės sėinas,

Kad ana pėrma karta če kuojė pastatė.

 

Biega opės. Čiorlena pruo gala truobalės.

Lēduos vasaras, žėimas, pavasarē vešlė.

Auga mėižiu auksėniu dėrvalės,

Auga sūnā, dokteris rūga kap tešlas.

 

Vuo kad pauga – stėprībės nabova kor dietė.

Vėsė akmėnis rautė nuoriejė, draskītė pliešėma.

Vėsė truoba ėr patė, kap ouga ėšsėrposė, geidė torietė,

Svėrna pėlna grūdū, vasaruojaus prikrauta kluojėma.

 

Bat dėrvuonā jau bova vėsė ėšdraskītė,

Ėr kap ruopės išraustītė akmėnis bova.

Ėr nablėka žaliūkams sūnams, kon truobalie pri opės darītė,

Ėr sapnā aple dėdėlė laimė kap dūmā pražova.

 

Vėins, pražėlosi tieva truobalie palėkės,

Ėšsėpluovė i pašali žemės par jūrės;

Kėts, kap rodėni avėns, blaškītėis ožnėkės,

Vīdams laimė apgaulė, i miesta ėškūrė.

 

Vėins lėkau če, pasenės, solinkės.

Riemou degėn ismegosi šuona.

Vuo laukū, tėik laukū nugīventu aplinkou…

Vėsa žemė kaimīnu – dėrvuonā!

  
* * *

Aš jums dar nieka nasakiau aple ton sala,

Bornuos napradariau aple prižielosi karklīna.

Veiziek – tėn ontis nusklėndė i bala,

Nukrimt kap velienas, nūmestas i ajerīna.

 

Anuos tėn lėzdus neš ėš atlašiū ėr smėlgu

Ėr vākus ont kiaušēs kanapietās per.

Geltuonus, kap kiaušīnė, ontīčius ėšved naožėlga

Anuos ėr galvas i maurouta vondėni lig dogna ner.

 

Tėn tuoks tīliejėms, kelnės atsėraitės,

Puo sėitovas, puo ėštakas, puo maurus braida;

Tėn tuoks klegiejėms žėlvitēs apžielosiuos pašlaities

Ėr tuoks tauškiejėms balsa ėš lonkuos i lonka svaida.

 

Truobalė tėn, solinkosi i kopra,

Puo tuopuolēs ėr puo klevās kap senė kiūta.

Retā pruo soglaustas šakas auksėnēs pėrštās saulė
papeš anuos čiopra,

Retā padraska vies keporė ėš šiaudū ėr ėš kluosčiū pasiūta.

 

Vākū tėn kopėtas puo kėima mietuos

Ėr pelkės vondėns puo lītaus ėšdīkė taška.

Gīvenėms tėn, kap tas šimtmietis sienis, ein ėš lieta,

Vākā nu vondėns prisemtū pelkiu nabtaška.

 

Aš jums dar nieka nasakiau aple torpīna,

Aple tas aplatas, tas ganiavas, tas pėivas,

Kor moskolingas ronkas kel i dongo ōžoulīnā,

Kor žemīn klump baltās žėidās apkrautas ėivas.

   
Mamalė

Katėls kamėnė kraustuos ėš pruota,

Muolė kamėnė tėn, ont aprūkosė onša,

Vāks eglašakiems ogni apkluota

Kap ėšdīkieli kūdiki komša.

 

Bat naklaužada vies nusėsparda

Ėr čiauškiedams rauduonuoms kuojeliems katėla gluosta.

Vėrals anamė prunkščiuodams gardos

Potu skorlēs baltās apsėkluosta.

 

Ont kiedalės mamalė solinkosi

Skrētė dėdėli dobėni laika

Ėr, konkuolus kleckīnē sominkiosi,

Sokratītė anus i biegonti vėrala taika.

 

Tēp gerā pri ognavėitės kamėnė sava.

Viesols ūbau, pašuokės i kalva.

Do šešoulietius lauža lėižovē pagava

Ėr ont sėinas muolėnės atmušė dėdėlės galvas.

   
Kėnstoutė

Spargėnončiuo vasaras saulie drėbsa kėnstoutė.

Kap mielėnė dūmā tuolībie mėškā vuos matītė.

Dėinovėdė sapna nabaigė sapnoutė

Apsvaiga šėlā ėr vaivuorā nuvītė.

 

Vuo, ikelont kuojė i tvīlontė ton gīvatīnė,

Tau šėrdės krūtėnie ėš baimės apsėvert ont šuona.

Gīvačiu kap kuošės, nuors jimk sau ėr krauk kor i skrīnė,

Gīvačiu, švėisiū kap sėdabros, kap auksos rauduonu.

 

Mielenės, kap mielėna dongaus ašaras graudės,

Tarp krūmu kerieplėšku žvalguos sau gailē.

Broknū – kap mergėkiu veidelē ėšraudė,

Ėr pėlnė svaigėnontė kvapa nuodingėjē gailē.

 

Če, tīrūsė tūsė, kāp pasakuo žmuonis,

Gīvačiu vėsū karalienė torinti sava boveinė.

Ont kaktas nešiuojinti krīžio ana, kap tėkra krėkščiuonė,

Ont sava galvuovėršė auksa karūna, žėbontė poikē.

 

Puo pakerės londa ana, puo atlašės tonkės,

Tonkiūju vaivuoru kerīnūsė kaitėnas saulie.

Vuo kad ana ikert kam nuors – sosėrėitosi baronka,

Baveizint jau tas ėšsėkrausta i kėta pasauli.

 

   
AUŠKELĀTĖ Uona

  
Eso kėlėma ėš Endriejava. Miestelie pabėngusi pradžiuos muokīkla tuoliau muokiaus Plungie. Puo kara, par dėdėlius vargus atsėdūriau ėr isėkūriau Kaunė. Tėn, gerū žmuoniū padedama, istuojau i medicinas seserū muokīkla ėr anon bėngiau. Puo tuo ėš karta pradiejau dėrbtė medicinas seselė ėr tuo darba lig pat šiuol neaplēdau. Gīveno, dėrbo Kaunė. Rūpėnous, ka ėš kartuos i karta būtom pardoudamas vėsėms lietovems brongės tradicėjės.

   
Žemaitē

Žemaičiu žemelė nu omžiu garsinga,

Žemaičiu žemelie auga mėlžėnā.

Sava ronkuoms anėi viezda kielė garbingā

Vėrš pėkta krīžeivė galvuos mėrtėnā.

 

Par omžius augėna dėdvīrius, dėdžiūnus,

Pajūrė žemelie, kraštė Lietuvuos.

Krīžeivē žėnuojė aple žemaičius ė prūsus –

Anėi gins neprieteli ėš žemės savuos.

 

Ėr i sokėlėma priš cara galiūna

Ginklava kareivi so šakiems, dalgio.

Mėckevīčiou, konėgou, par omžius tebūn

Šluovie, diekavuonė žemaičiu vėsū.

 

Ka Kražiu bažnīčė kazuokā ožpoulė,

Kražėškė kap vėins anėms kieli pastuojė.

Dėina ė nakti bodiejė, doris, sėinas apgolė,

Nuors kazuokā isiotė so šuobliems kapuojė.

 

Vuo ė Darios, Gėriems juk, kap žėnuot, žemaitē

Mīliejė abodo ton Lietuva brongė.

Mūsa buočiu senūju garbingė sūnelē,

I vuorlaivi siedė, kėla i padongė.

 

Nalaimė baisiausė anus pasėtėka,

Audra, vuo gal priešā anū paukšti pašuovė.

Senū prūsu žemelie anėi nutėla.

Diekavuokem anims ož ton garbė ėr šluovė.

 

Daug varga ė skausma žemaitē turiejė,

Ka slėbėns rauduons Lietuvelė ožpoulė,

Kumet bolševikā valdītė pradiejė,

Daug tuo varga kėntiejuom, bet naprapouliem.

 

Sostuokem, žemaitē, petēs sosėglaudė,

Kap trīlekta sausė tėn, Vilniou, pri buokšta,

Juk bėngas jau dėinas tuos, kumet momis skriaudė,

Lietovis, žemaitis vėsumet laisvės truoška.

 

   
BAGDUONS Apuolėnars Petros

   
A. Bagduons – žemaitis poets, katros jau ne vėina dešimtmeti gīven ė kor ožsėinie – Čėkaguo (JAV). Gėmė ons 1912 m. bėržėlė 17 d. Telšiū rajuona Talainiu kaimė. Kieli i muokslus pradiejė Junkėlū, Ožvėntė pradžiuos muokīkluos. Tuoliau muokies Kražiu gėmnazėjuo ėr 1934 m. istuojė i Kauna Vītauta Dėdiuojė universiteta.
Eilieraštius rašītė pradiejė dar muokīdamuos gėmnazėjuo, būdams šeštuo anuos klasie. Laikraštiūs, žornalūs sava eilieraštius skelb nu stodėju laikū. I literatūrėnė veikla platiau isėjungė muokītuojaudams Radviliškie. Bėngontėis Ontroujou pasaulėniou karou pasėtraukė i ožsėini. Nu 1955 m. gīven JAV. Pėrmouji sava poezėjės rinkinieli – „Sutemų ugnys“ išleida 1956 m. 1978 m. pasėruodė anuo žemaitėškas poezėjės rinkėnīs „Pruo gintara longa“. Kningelie īr kalbuos skīrios – pastabas aple Ožvėntė tarmė. Tas leidėnīs – pati pėrmuoji puo Ontruojė pasaulėnė kara žemaitėškā parašīta ir išleista gruožėnės literatūras kninga. Skaitītuojems, literatūras kritėkams ana patėka. Tas A. Bagduona pakosavuojė jimtėis kėta darba – parašītė žemaitėška poema „Medviegalė pasaka“ ėr, pridiejus dar pri anuos 33 eilieraštius, 1979 m. ėšleistė tuokė pat pavadėnėma kninga. 1982 m. A. Bagduons ėšleida kėta sava kninga – apsakīmu rinkėni „Gīvenims – najūkā“. 1983 m. kningīnūs pasėruodė bėndrėnė lietuviu kalbo parašīts A. Bagduona poezėjės rinkėnielis „Žodžiai į tolį“, 1988 m. – „Likimo antspaudas“. Abijūs tūs rinkineliūs īr ėr puo 20 žemaitėškā parašītu eilieraštiu. 1991 m. A. Bagduona kūrības kningelė pėrma karta bova ėšleista Lietuvuo – ėšejė žemaitėšku apsakīmu ėr eilieraštiu kninga „Lėkėma laiptās“. Puo keturiū metu Vilniou išleista A. Bagduona eilieraštiu kningelė „Žvaigždžių pavėsy“, vuo 1996 m. lietovėšku ėr žemaitėšku eilieraštiu rinktėnė „Vai toli toli“. Nu 1992 metu
A. Bagduons bėndradarbiaun ėr Žemaitiu kultūras draugėjės leidamuo spauduo. Ons – Žemaitiu kultūras draugėjės redakcėjės organizouta pėrmuojė žemaitiu poezėjės konkursa laureats. A. Bagduona kūrība īr spausdinta „Klaipieduo“ ėr kėtūs Žemaitėjės laikraštiūs.

   
Žemaitija

Tuos žaliuoses pīvas, miškā sliepiningi

Tau šėrdi pagluosta kap muotīnas runkas.

Upieliu skaidriūju pakruntes žavingas,

Kur paukštē greitsparnē pavasarēs lunka.

 

Prabėls tau i šėrdi užburuntēs žuodēs,

Nuvīs anī skausma ėr liūdesi pėlka,

Atneš tava sīlā tāp laukta paguoda,

Išklīdus i tuolima klajuojima ėlga.

 

Vuo brungi ėr mīla šalis Žemaitėjės,

Kas gal napamėlti tūn tava gražībiu?

Sugrinžusi šėrdis jau nieka nabėje,

Patīrusi meili ėr džiaugsma baribi.

 

   
Lieket, mintes

Ilgesīs kap runkas tīsas

I tun krašta, i tun šali,

Kor palikuom mas vaikīsti

Ėr jaunīsti žale žale.

 

Kor Medžiuokalnis ėr Vinta,

Unžūlā žali rīmuoje,

Kor užgimti bova limta

Žemaitijuo mīlemuojuo.

 

Kor aukšti pušīnā rīma

Ėr čiuobrelē kvapa skleidi,

Kor pasielē ir arimā,

Drunses dūmas mūsa veidi.

 

Lieket, mintes, juns i tuoli,

Gimta žemi apkabinket,

Sena krīžiu tartom bruoli

Rūtuoms, mietuoms padabinket.

 

   
BOTKOS Antans

   

1922 metu septinta spalė išvīdau švīsa Pašatrijuos kaime, mažažeme žemaiče šeimuo. Šešiū metu pradėjau ganītė tetušiu bonda. Ganīdams gīvulelius pamėlau medelius, paukšteliu dainas. Be dainos ir šindīn nurimt negalio, dainūju su vaikaitēs.

Baigis Lūkes muokīklas 4 skīrius, negaliejau tetušiu vīnū palėktė varga vargtė… Mona jaunīstė praeja slepīniems tarp karū. Metu naštas unt pečiū nejuntu, tebeso kap studėnts, muokīkla ir mīgodams sapnūjo.

Eiles pradėjau rašinietė 1988 metās, bekuovuodams už gamta… Eilieraštis mon – kap dorklos, katros smeng tīsē i širdi. Žemaičiu kalba – mona tetušiu, mona motoles kalba. Anuos ateitės priklausa nu vėsū mūsu, o labiaus – nu literatūras vaduovu… Žemaitėšks eilieraštis mon – žemaiče malda.

   
Tetušis žemele mīliejė

Tetušis žemelė mīliejė,

Džiaugies, ka saulelė meili rīta tekiejė.

Visi paukštelē linksmā šnekiejė –

Kap gīvībės opelē tekiejė.

Tetušis arčiaus gamtuos širdīs –

Nieks kėts anuos skausma geriau negirdies.

Tetušis mīliejė dėdlē žemelė jūda –

Žemelė vėsėms omžėna pagūda.

Tetušis gėrd, kāp riek medielis,

Tetušis mata, gėrd, kāp dīgst rugielis.

Tetušis tāp dėdlē žemelė mīliejė

Kad niekumet sveikatas, prakaita anā negailiejė.

Dėrba nu saules lig saules,

Kap arklīs – be mela, apgaulės.

Už tū tetušė stuoruonė švėnta

Pamėlau ir aš ton pėlna stebūklu gamta.

I gamta – mėška, tāp vėsus trauk,

Šėrdis stebukla vėsumat lauk…

Skombės paukštieliu dainas, kvietku žīdā

O, džiaukės šėrdie, ka žemelie ruoju suradā.

   
Unt Šatrijuos kalna siūbū ramunele

O, ramunė, ramunelė, tu meiles, laimes kvetkelė,

Omžėnā i saulė keli sava balta galvelė.

O ramunė, ramunelė,

To mon išbūrē laimė

Pabūtė padūmotė pri Šatrijuos kaimė.

O, laimings nu Šatrijuos kalna eino,

Puo balta ramunės žėidieli

Vėsims jums, mīlėji, dalėno.

Meslelė gėlī ismega i širdi.

O, ramunė ramunelė, vėskun matā, gėrdi…

 

   
BUDRIENĖ Zita

   
Eso gėmusi 1951 metu rugsiejė 10 dėina Telšiūn rajuonė Eidintāčiu kaimi. Lieplaukie pabėngiau 8 klasės, vuo Telšiūn ketvėrtuo vėdurinie pabėngiau vėinioulėkta. Kortė eilieraščius pradiejau devintuo klasie, bet tūn eilieraščiu naėšlėka. Paskutinius 10-11 metu kūrībā skėro daugiau laika. Sava puosmās nuorio taikītė žmuonis, neštė meilė, geroma. Jeigo nuors vėins žmuogos, parskaitės mona kningelės, pasijos laimingiesnis arba muokies pasikeistė, aš jausous atlėkusi sava misėjė.

   
Aš jau babūnelė

Aš jau babūnelė, kap žemaitē saka,

So dokrātės verksmo gėmusi ėš naujė –

Džiaugdamuos saulelė nušvėit mona taka,

Sava spindolelēs iaugdama i krauji.

 

Atēn rudinielis, žerdams spalvū perlus,

Unt žaliū žuolīnu, miedžiu karūnoutu,

Atslinks žėimoželė kap šešoulietis tīlos,

Ka žemelė balto audeklo apkluoto.

 

Bat mergītė maža nu pėrmuos sekundės

Tėkio, sauguos kuožna mona šėrdėis tvinksni.

Ė tėkrā pajauso, kāp gimtėnė bundās

Pruo ledinius speigus, vaiskius snėiga blīksnius.

 

Ė dīglioutas končės, lendontės i dūšė.

Kap mėglelė šalta pasitrauks i šali,

Ė gīvenėms kartos vėrs šaltėnio gielo,

Nuors senatvie džiaugsmo vainėkoudams dali.

 

Aš jau babūnelė, kap žemaitē saka,

So dokrātės verksmo gėmusi ėš naujė.

Tėkio, nušvėis saulė vėsumet mon taka,

Sava spindolelēs iaugdama i krauji.

   
Neožmėrštuolelė

Neožmėrštuolelė,

Dongėšks žėburieli,

Tēp gražē to spindi tarp dvijū bulbieliu –

Na ėšrautė – gluostītė i tavi tėisās ronkas

Ė šėrdožė jautrė viel svajuonės lonka.

 

Jau ė končės, ruoduos, mon nab tuokės baisės,

Ė aplinkou mezgās trapė meilės vaisē –

Galbūt iš tėkrūju Dievs tau siuntė galė

Vėltė vainėkoutė vėsa žemė žalė.

 

Tiktā unt šiuo svieta nieks ėlgā nalaikuos,

Vuo ė meilė tonkē vėsos bluogis taikuos.

Tad ė tarp bulbieliu švėisk mums dėina, nakti –

Gal šėrdožē lėngviau būs vargelius plaktė.

 

   
BUORUSEVĪČĀTĖ-ŠĖDLAUSKIENĖ Elėna

   

Je būčiuo gėmusi ne 1951, vuo 1991-ūju spalė pėnktōjė ėr ne gīvuolėnie vaguonė, katros rėitiejė unt Sibira, kuoki džiaugsma būtom apturiejė mona tievā, Jūzaps ėr Kuotrīna Buorusevītčē, puo keturiuolėkas bėndra gīvenėma metu sosėlaukė pėrmuojė sava kūdėkė! Tiktās 1958-āsēs, par pati Prisikielėma, aš pėrmōji karta īkviepiau Lietuvuos, katron trėmtie sokortuos sava dainuos, eilieraščiūs bova apdainiavės mona tievs, vuora.

Tou laiko, ka muokiaus Vėikšnaliu aštonmetie ėr Loukės vėdurinie muokīkluo, ka stodėjavau lietuviu kalba ėr literatūra Vilniaus universitetė, ta tonkiau, ta rečiau lonkiau sava tievėškė ėr šėldiaus pri anuos žėdėnė, katron 1979-āsēs, ka žova mona tievielis, ūžarė so traktuorio. Gimtuojė žemelė jau priglaudė ėr mūsa, trijū seserū, muotinelė, sesolė.

Muokītuojautė pradiejau 1974 metās. Dėrbau Varniu, Telšiū, Žemaitės 3-uojie, vīskopa V. Buorisevīčiaus vėdorinie muokīkluo. Kaštavuojau ėr korespondėnta dounas – dėrbau Šėlalės rajuona laikraštė redakcijuo. Bova muni patraukusi ėr kraštuotīra.

Rašau puoezėjė, pruoza, publicistika nu pat devintas klasės. Sava kūrība spausdėno rajuona, apskrėtėis, respublikinie spauduo, užsėinė lietuviu leidėniūs. Kelė eilieraštē īr itrauktė i Lietuvuos muokītuoju puoezėjės rinktėnė (1987 m.), telšiškiu literatu poezėjės rinkini „Nebijok atsigerti iš stirnos pėdos…“ (1996 m.).

Mona kūrības kelruodė žvaigždie – lietuviu kalbuos muokītuojė Misiūnienė Joana ėr švėisi atmėnėma pelniusi telšėškė literatė Krīževičātė Teklė. Muni, kap muokītuojė, žmuogo, kūrība vėsumet pratortėn. Retsīkēs rašau ėr žemaitėškā. Miegėno išlaikītė nie kėik nepakeista sava vaikīstės kaima – Traulienu tarmė. Tāp vėsumet rokoujous ėr so sūnom, so kėtās žemaitēs, neišskėront sava buvusiu ė esamū muokiniū, kartās net ėr par pamuokas. Tarmie – mona šnekamuosės ėr rašuomuosės kalbuos vaizdingoma, gīvoma, itaigoma šaltienis. Ož vėskon ton pėrmiausē eso diekinga sava tievelems, tap pat ėr pruofesuoriou Gėrdeniou Aleksėndrā, katros karto so meilė skiepėj ėr pagarba sava gimtājē muotinas kalbā.

   
Aple žmuogaus bovėma ėr…

Sokās pasaulė kamūlīs…

Ont anou žmuogos bestuovīns.

Ėš nervu rūka cėgarieta –

Sava gīvenėma…

Šėt rėit jau

Tas kamūlīs.

Paspīrė kuojė…

 

„No, jie“, – žemaitis tāp galvuojė:

Dūmelė kėlpuo pasėkuorė…

Nežėnuomībie jau rūkuorios,

Vuo anuo vėituo, – a matā? –

Blaškuomė viejie pelėnā.

  
Skėro mamā

Lesiau meilės grūdus

Aš ėš tamstas ronku…

Tonkē mon dar ruoduos, –

Stuovi vės pri longa…

 

Būdava, veizieso, –

Niekāp nesupraso, –

Lakstē kap kuoks viesols,

Pīnē jouda kasa.

 

Kumet pabalā tāp,

Žingsnielis paėlsa?..

Šėt – ronkas kap ledā…

Kāp? – Nebatsikelsi?!

 

Tamstas nier ėr nier vės…

Kamė? Kāp – tėn? Mama?! – – –

Nuvīst – žīd viel gielės…, –

Longs omžems sutema…

  
Mona sūnaus truobuo

Ui, nejaukē truobuo mona Sūnou, –

Sutrūniejės slėnkstielis ė truoba,

Sėinas kuoš kiaurā lapkrėstė vietras,

Kap par rieti ein pūgas, –

Vuot stuogs tat,

Širdi ver, – tėik dejou truobuos duris,

Užrūdiejosės spīnuos nebatrakinsi jau rakto,

Vuo longielis, – Dėivaliau! –

Aklos Lietuvuos ateitē – – –

Ui, nejaukē truobuo mona Sūnou…

 

BUTAUTĀTĖ Eglė

Eso gėmusi 1977 metu birželė 22 d. Loukie (Telšiū rajuons). Sava vaikīstės nomūns gīveno lig pat šiuol. Anėi bova pastatītė tās metās, ka aš gėmiau. Tāp ka metus skaičūjav kartu. Karto su monėm metus skaičiū ir šalėp noma augons didilis suodnos.

Mona tievā – Lukošātė Adelė-Butautienė ir Butauts Al’fonsos – grīnū grīniausė žemaitē. Dabar abodo ūkininkau. Muokiaus Lūkės vidurinie muokīkluo. 1987 metās ivīka dėdelė tragedėjė – pakliovau unt kelė gėrtam traktuorininkū, buvau sunkē sužaluota ir patėrta skausma tebjauto lig pat šiuol. Diel tuo ir dėdelė dalės mona eilėraščiu īr tuokī liūdnė ir parsunktė tuo skausma. Po tuos nelaimės prisiejė daug vargtė gīdontīs. Sunkiau bova pabėngti ir muokīkla. Kibaus i gīvenima kāp imanīdama, tū pati darau ir dabar. 1997 metās pabėngiau vėdorėnė muokīkla.

Rašītė pradiejau būdama 10 metu omžiaus. Pradžiuo rašiau ketureilius, vaizdelius iš paveikslieliu. Tumet svajuojau būtė rašītuojė. Kūrībā daugiau diemesė skėrtė pradiejau apei 1994-ūsius metus, padronsinta sava lietuviu kalbuos muokītuojės Maksimovienės Zitas. Tumet bovau 17 metu. Tuos pačiuos muokītuojės pakosavuota pradiejau rašītė ir perėjuodėnems leidėnems. Paskotėnēs metās daugiausē sava kūrība spausdėno „Kalvuotuojuo Žemaitijuo“.

Žemaitėjuo gėmiau, augau ir dabar tebgīveno, diel tuo žemaitėšks žuodis, žemaitėška poezėjė mon īr kap gīvībės šaltienis.

Aš mėslėjo, ka žemaitėška puoezėjė tor ateitė.

   
Tīla

Tīluo –

Sugedės skausmos.

Tīluo –

Numėrės džiaugsmos.

Tīluo – tīla nutėlusi,

Tīluo aš pasiklīdusi.

 

Tīluo – bereikšmis žuodis,

I nebūti išslinkės.

Tīluo – suėrės skausmos,

Kelie tīla pavėrtės.

 

Tīluo – sugedės skausmos –

Kap vuobūls supovės.

Tīluo – bereikšmis žuodis, –

Kap kon tik numėrės vargšos.

 

Tīluo – paklīdės sapnos –

Kap pasiklīdės paukštis.

Tīla,

Kap šešūlietis,

Žīgioun mums iš paskuos!

   
Mona ašara

Mona ašara beldās

I rodėns longa.

Mona ašara jūruo

Nuskėndusi braida.

Mona ašara joukās,

Bet… so saulė pranīkst.

Kap rasa pėrmotėnė

Erdvie pasiklīst.

 

Mona ašara lauk,

Unt kalna prisiedusi.

Kartās bieg nu anuo, –

I pakalnė nurīt.

Kartās nukrimt tīlē

Unt pageltose lapa,

Vo paskū kap kūdikis

Krīkštau par nakti.

 

Mona ašara tėrpst

Ir tūkstontē krėslū

Atsitrėnkėn i delna,

Nežėniuo pasiklīst.

Mona ašara īška

Rodens kele.

Ka gīvenėms veltū

Nepraeito pruo šali.

   

Truobalie tuo, puo sava stuogo.

Ons laimėn maža vākotieli,

Kors meldas prisėglaudės lielė.

Buočelis mata, muotinelė,

Katra pagluosta doktėrelė.

Ė vėsė praša gera Dieva –

Dongaus ė Žemės mūsa Tieva:

– Lītaus, lītaus mums douk šėndėina,

Ožaugs žuolelė, būs daug pėina.

Ožaugs rugīs, kvėitīs, bolbelė

Ė sočiolbies viel vuolungelė.

… Rūpintuojielis veiz i dongo,

Ė jau lītielios barbėn longus.

Rogīs, pakielės galva žalė,

Jau garbėn dėdi Pondėivali.

   

   

  
DAUKŠIENĖ Vanda

   
Gīveno bruoliu latviu žemie. Eso gėmusi 1930 m. lapkrėstė 9 d. Skouda rajuona Šerkšniū kaimė. Muoksla truoškau nu pat vaikīstės, bet tēp jau sosėkluostė gīvenėms, ka bėngiau tik tris pradžiuos muokīklas skīrius Muosiedie. Puo tuo – dešimtis metu pri sunkiausiu darbū, augėnont vākus. Nu 1950 m. gīveno Latvijuo. Rīšiū so Lietovo niekumet nebovau nutraukusi. Sava kūrība pradiejau spausdintė Skouda rajuona „Mūsa žuodė“ laikraštie.

 

  
Jego mīli

Jego mīli,

Tā pasėkelk aukštiau –

Ont debesū svajuoniu sparnās,

Pajimk degontė saulė i saujė

Ėr i žemė mīlėma parnešk. 

Jego mīli,

Muokīkės skausma

So ognė ėšdegintė savie:

I laimė tik tas kieli rond,

Kas kėtam džiaugsma doud. 

Jego mīli,Parplauk gėlė upi,

Ėr ėš ontruojė kronta

Sava mīlėmā

Parnešk gražiausiu leliju.

Jego mīli,

Naktėis tomsiuos nebijuok.

Atsėdūrės rītūs, aušra prisiviliuok

Ė švelnē anuos paprašīk,

Ka ėš rīta mīlėma tau šīpsni duovėnuoto.

  
   
Žingsnē

Praeit pavasaris, žėidās pasėpoušės,

Rasuo tava piedas švėit.

Praeit vasara.

Viel matau –

Mienesielis sėdabro spind.

Praeit rodou.

Skausmos degėn širdi.

Tava žingsnius viel aš gėrdo. 

   
   
DIRŽININKS Juons

   

Saulės šėlėma pėrma katra pajotau 1930 m. lėipas 8 d. Plungės valsčiaus Macieniu suoduo. Bovau pėrms vāks šeimuo. Tievalē darbavuos „Lėnūm audėniūm“ pabrėkė. Puo trejūm a ketveriūm metu i mūsa šeima atkeliava dar dvė seseris. Kėik prakotės vės tonkiau pradiejau i ronkas jimtė kninga. Dar mažulieli rašta moni bova pramuokiusi mama, tā muokīkluo bieduos naturiejau. Ka bovau bėngės aple posė Plungės vėdorėnės ekuonomėnės muokīklas kursa, mėrė tievalis, pasėlėguojė mama, dėl tuo tuoliau tėstė muokslu nabgaliejau – reikiejė eitė šeimā uždėrbtė douna. Ož moni nieks kėts tuo padarītė nagaliejė – seseris tabibova mažas. Dėrbau raštininko, kruoviejo, laiškininko. Prisiejė tarnautė ėr karūmenie. Paskiau tep pat ba darba nikumet nabovau – vėino tarpo ė meliuoracėjuo prisiejė prakaita brauktė. Ėlga laika paukštīnė dėrbau. Ė tēp – 30 so vėršo metieliu. Dėrbau tuol, kol išejau i pėncėjė. Vėsa to laika naskīriaus so kningo. Vuo laisvesnio laiko vės rašiau. Pradiuo – tik lietovėškā, vuo paskotėnēs metās – ėr žemaitėškā. Eso Lietovuos kaima rašītuoju sājungas narīs. Sava kūrība spausdėnau „Pergalės“, „Šloutas“, Plungės rajuona laikraštiūs, „A mon sakā?“, „Žemaitiu žemie“ ėr kt. Kningas ėr eilės moni vėsumet goudė, muokė ė išmintėis nemažā davė. Svajuojo išleistė sava poezėjės rinktėnė.Mėslėjo, ka kalba – dėdliausė duovėna, katron žmuogos gava iš Pondėivalė. Žemaitėšks žuodis mon bova pėrmāsis rakts i anuo pasauli. Ton rakta iš mamalės gavau dar mažėlielis būdams. Tievs ė mama šnekiejė tik žemaitėškā.Žemaitėšks puosmos – ons tėkra dūšės atgaiva, katra kel moni. Par tus puosmus mon gīvenėms nušvint gražiausiuoms spalvuoms.Žemaitėškā rašau tumet, ka vėršo jem jausmā. Tuokēs muomėntās, nasvarbo a tas būtom dėina, naktės, a onkstībs rītmetīs – jemo plunksna ė rašau. Dėdėlē mīlo Žemaitėjė: tas anuos gruožis, tėi paprastė, bet tuokėi atvėrė, gerė žmuonis mon tep pat īr dėdliausis ikviepėms. Ėr, je bėnt kuoks mona puosmos ožkliūs žemaitiou ož šėrdėis, dėdlesnė ivertėnėma mon nereikies.

   
Je būčiuo aš tavāsis vies…

Apkabinčiuo,

Mīloučiuo,

Bočioučiuo,

Je būčiuo aš tavāsis vies.

Sušokoučiuo,

Nuprausčiuo,

Priglausčiuo,

Je būčiuo

Namatuoms kap vies.

Ėš ož jūriu, ož mariu vakariu,

Je būčiuo

Namatuoms

Kap vies,

Aš tau skara

Kap žara

Parneščiuo,

Je būčiuo aš tavāsis vies.

Ė čiolbies viel vuolungelė

   

 

Paukštielis mažos lītaus praša –

Nabgaun žemelė jau nie laša.

Žuolie sodžiūva, sosėraitė,

Pri kelė akmėnis ikaitė.

Ė mėšks jau na tēp bātruoda,

Kelalis dolk, biegōs par suoda.

Rūpintuojielis veiz ė mata

Vėsa žemaitiu švėnta krašta.

Ons mata paukšti, mata žmuogo

Truobalie tuo, puo sava stuogo.

Ons laimėn maža vākotieli,

Kors meldas prisėglaudės lielė.

Buočelis mata, muotinelė,

Katra pagluosta doktėrelė.

Ė vėsė praša gera Dieva –

Dongaus ė Žemės mūsa Tieva:

– Lītaus, lītaus mums douk šėndėina,

Ožaugs žuolelė, būs daug pėina.

Ožaugs rugīs, kvėitīs, bolbelė

Ė sočiolbies viel vuolungelė.…

Rūpintuojielis veiz i dongo,

Ė jau lītielios barbėn longus.

Rogīs, pakielės galva žalė,

jau garbėn dėdi Pondėivali.

   

   
DŽERVIENĖ Teklė

   

Eso gėmusi 1932 metās Žemaitėjuo, Kartenas valsčiaus Asteikiu suoduo. Mama bova sioviejė, vuo tievalis dėrba pri gelžkelė. Kėik patoupė tievā nusėpėrka nadėdėli žemės sklīpieli Plungės rajuona Alksnienu kaimė.Če, Žemaitėjuo, priš pati kara pabėngiau pėnkis pradžiuos muokīklas skīrius. Kara metās ejau i Plungės gėmnazėjė. Be monės, šeimuo auga dar pėnkė vākā. Dieltuo tievams reikiejė nogara ėr dėina, ėr nakti lėnktė, ka sūnā ėr doktėris galietom muokītėis. 1947 metās bova sojimts tievielis. Nuteisė anon dešimtėi metu lageriu. Ėš Vorkutas ons grīža 1953 metās. Ka ėr par dėdliausius vargus, nepriteklius, bet muokslu nametiau. Pabėngusi Plungės vėdorėnė muokīkla, metus laika išdėrbau Plungės rajuona laikraštė redakcėjuo, vuo paskiau istuojau i Vėlniaus Pedaguogėni instituta. Tėn sosėpažėnau ėr so sava būsėmoujo vīro – dzūko ėš Puniuos. Ėr sosėkluostė gīvenėms tēp, ka puo muokslu bėngėma abodo parvažiavuov i Punė. Isėdarbėnau miestelė vėdurinie muokīkluo. Tėn dėrbau lig pat pėncėjės.Eilieraštius rašau nu vaikīstės. Žemaitėškā eilioutė pradiejau aple 1992 metus. Sava kūrība daugiausē eso spausdėnusi Alītaus rajuona laikraštie, respublėkėniūs švietėma leidėniūs, „Žemaitiu žemie“.Eso ontruojė žemaičiu poezėjės kuonkursa laurētė (1996 m.). Tās patēs metās pasėruodė ėr mona puoezėjės rinktėnė „Liepa už slenksčio“.Lietoviu tautuos istuorijuo īr namažā dalīku, katrėi pradinga nasogrōžėnamā. Ėš skiautieliu dorstuom lietovėška mėtuoluogėjė. Prūsu kalbuos kelė žuodē balėkėn – nieks anuos naožrašė. Kad bėndrėnie lietoviu kalbuo naėštėrptom mūsa tarmės, reikietom anas ožrašītė ne tik muoksla veikalūs, bet ėr leidėniūs, prieinamūs ėr ikondamūs vėsims. Kou margesnė ėr ivairesnė būs lietoviu tautuos koltūra, tou iduomesnė būsma vėsam pasauliou mas patis.Žemaitėška poezėjė tam rēkalou galietom nabluogā pasėtarnautė. Kūrėnelē nalabā ėlgė – napakīries baskaitont. Žemaitėšks humuors kor kas itaigiesnis ėr grētiau prajoukins nego parašīts bėndrėnė lietoviu kalbo. Vo jug ėr aple vėsā rimtus rēkalus žemaitis savo kalbo dar muok pasėrōkoutė, muok ėr žemaitėškā eilierašti aple vėsā rimtus rēkalus sudieliuotė. Mūsa pruotievē tep pat ne tik bartėis ėr joukus kriestė liōb sava gimtoujė tarmė, bet ėr aple rimtiausius ėr švėntiausius dalīkus liōb dėdėlē poikē žemaitėškā pasakītė. Ton pati matuom ėr iš senūju žemaitiu liaudės dainū.Diel žemaitėškas poezėjės… Mėslėjo, ka narēktom krēvā veizietėis i tus, katrėi miegėn sava jausmus, patėrti i žemaitėškus puosmus sodieliuotė. Gal kam nuors dabar tas ėr atruodīs baprasmis laika gaišėnėms, mažuos menėnės verties darbs, bet… Jug tonkē pasėtaika, kad užsėjiemėms, katros dabar atruoda baprasmis, laikou biegont pasėruoda batorīs vertė ėr kou tuoliau, tou anuo vertie dėdie…Žemaitiu tarmie tarp vėsūm kėtūm lietovėšku tarmiūm īr tortingiausė sava priegaidiems. Tas žemaitėška rašta dara savuotėška ėr žmuogou, pripratosem pri bėndrėnės kalbuos, sunkē tas rašts ėš karta īr iskaituoms. Teisingā žemaitėškā parskaitītė teksta mosiet gal tik tas, kam ta tarmie īr gimtuojė arba gerā žėnuoma.Mėslėjo, ka so laiko reikietom kėik patuobolintė žemaitėška rašība – ivestė žėnklus laužtiniems, tėstiniems ėr dar kėtuokiuoms priegaidiems.Kuokėi sunkomā beėškėltom spausdėnont žemaitėškus ar kėtūm tarmiūm leidėnius, aiško īr tas, kad tik gimtuojie tarmie tagal būtė ėšsauguotė anuos sintaksės ėr žuodīna īpatomā. Žemaitems nareikietom atsėžadietė savuosės tarmies. Nu tuo, kamė gėmės esi, napabiegsi, kad ėr ož jūru mariu nukeliautomi. Vėskas tas atsėskleid ėr žmuoniū kūrībuo. Ton poikē matuom ėr skaitīdamė žīmiūm lietoviu rašītuoju kūrėnius ar klausīdamė šnekontiūm muoksla ėr valdžiuos vīru.Vo šėn kninga i ronkas pajiemosem galietomem patartė kap tuo dainuo: valė īr prijimtė, valė neprijimtė, valė īr skaitītė, valė naskaitītė.

   
Gegožraibė

Aš vaikīstės dėinū pasėlgau –

Kāp senē mes iš tėn ėšejuom…

Vo atsėmėno pėivu smėlgas,

Gegožraibės lapu gorgždiejėma.

Ėr mėgla vakarās vėrš krūmu,

Pelėnūs ėškeptas bolvės,

Pėimėnieliu dainės ėr tėkroma,

Ka geriausē gīvenėmė būs dar.

Tēp nakontrē pėrmīn skobiejē,

Basakuojė mona vaikīstė!

Pėiva ėšarē ėr ožsiejē –

Rogiūm jūra šėndėin ėšvīsi.

Bet i sava dėinūm pėlnībė

Ėš anūm laikūm laimės ėr varga

Aš atsėnešo kap brongėnībė

Gegožraibės žėida marga.

  
* * *

Prijimkėt moni tuokė, kuoki eso –

So metu nešmenė ont solėnktūm petiūm.

Matītė, jau tėik ožgīvenau, kad drēso

Vėsims šnekietė.

Pasakuotė patiūm

Ėr šėrdgielas, ėr džiaugsmus, ėr rūpesnius

Brongēsēs žuodēs mūsa pruotieviu kalbuos.

Rast’ toukart dėina ruodīsēs švėisesnė

Ėr būs žīdriesnis dongos vėrš galvuos,

Ėr akis ėšsėplies, kap tuo vākūtė,

I lėipsna tėisontė ronkātės – tėn gražiau.

Nuorietiuo dėdėlē, kad tēp ėr būtom,

Bet ar atsėtėks tuoks stebūklos – nažėnau.

   
Pavasarė vondėnIs

Ėš kuokiūm šalteniu pakėlst

Žemės kraus i beržu vėršūnės –

Balts, gaivėnos, saldos ėr jauns –

Ėš tomsībiu šaltūm, ėš joudūju.

Kuoki kieli ons nukeliaun,

Pakuol pavėrst žaliuoms karūnuoms,

Basiūboujėntiuoms viejė sruovie,

Apžavietuoms dongaus aukštībės.

Ar na tėn, pavasari trumps,

Tėi badognē vondėnis tava,

Kor par dumbla, par akmėni kėita

Paskotėniems banguoms nusiūbava,

Atėdėngėn plėkōji kronta

Vasarėnē žuolē vešietė…

Mielėnsparnē šarončē atlek

Ont pėrmūju žėidūm vėišietė.

   
Naspiejau

Dar naspiejau pamatītė kalnūm,naspiejau…

Naskobiejau (vo rasiet par daug skobiejau, tik na tėn).

Anėms vės tėik – lėps i anus stėprė ėr drōsė.

Anėi monės nalauk – ėr vėršūnies aš nabėbūsio.

Dar naspiejau ežerūm ėšbraidītė,naspiejau…

Nabmuokiejauanūm gelmies ižvelgtė.

Nagėrdiejau, ka vadėna moni spindesio paslaptingo, tīlioujo.

Anėms kas – anėi vėsėms līgēs veidruodēs žvėlg…

Ėr tēp mona keliuonė praėlgsi anus lig bagalībės.

Dar naspiejau žaliuo gėriuo paklīstė,naspiejau…

Pabiegiuojau, napatėkiejau,kad gīvenėmė rēktom patėrtėbaimė, tomsa ėr vėinatvė.

Mėškou kas – kėtus paklaidėn,kad tėi paskiau džiaugtėis galietom,tėisi taka soradėn.

Nažėnuojau,kā rinkaus kou lėngviesni kieli,ka ons nanuves niekor… 

   
   
 
ĖLEKŠIS Jūzaps

Eso gėmės 1931 m. lėipas 29 d. Mažėikiu rajuona Tirkšliū seniūnėjės Lielāčiu kaimė. Bėngiau Vėikšniū vėdorėnė muokīkla ir Vilniaus pedaguogini instituta (istuorėjė). Tris metus tarnavau suovietu armijuo. Muokīkluo dėrbau dėdlē trumpā, paskiau prisiejė tėn ėlga laika būtė ontraeilininko. 1965-1971 metās dėrbau Mažėikiu rajuona vīkduomuojė kuomiteta pirmininka pavaduotuojo. Paskiau išvažiavau gīventė i Vilnio. 1971-1990 metās dėrbau Lietuvuos Vīriausībės aparatė. Nu 1990 metu parejau i spauda – pradiejau dėrbtė „Muoksla Lietuvuos“ laikraštė ats. sekretuorio. 1993 m. redagavau reklamini žornala „RD“, vuo nu 1995 m. eso „Gīdītuoju žiniū“ reporteris.Išleidau ketorės sava kūrybas kningelės (permuosės dvė – Lina Dubavas slapīvardžio). Eilieraštems koro ėr meluodėjės. Kelėms mona eilieraštems meluodėjės īr sukūrė ėr profesiuonalė kompozituorē.Žemaitėška kūrība dėdėlē vertėno, dėltuo ir pats tonkē rašau žemaitėškā. Mėslėjo, ka tėik žemaitėška pruoza, tėik puoezėjė īšplet lietuviu literatūras galimībės, padara anō turtingesnė, žuodingesnė. Aš pats tonkiausē žemaitėškus eilieraštius sūkoro dėrbdams, vairoudams mašėna. Tonkē tou pačio sūkoro ir tėms žuodems meluodėjė. Žemaičiu kalba dėdlē skumbi, dieltuo ta meluodėjė pati peršās.

   
Žėima

Šerkšna pasaka unt mėdžiu –

Žīd vaivuorīkštiems šakelės,

Balto rūbo pasiriedžius

Pusnie eglė brend be kelė. 

Ousė šakas sėdabrėnės,

Pėiva, krūmā ir pats dongos.

Šnek upėlis nusėmėnės

Rodėns darbū nepabėngės. 

Vėsė medē krėkštuolėnē,

Leda ruožės veiz pruo lungus –

Ruoduos Ruojo atrakėna

Ir tau ruoda turtus brungius. 

Va tuo snėiga unt truobuos stuogo!

Va takėliu tū galībė!

Dūmā, šėlėma pavuogėi,

Nešās, nešās i aukštībės. 

Šerkšno tievėškė pražīda

Kap mergelės mona žondā,

Šerkšna pasakuo paklīduom –

Nomėi kelė nebsurondam.

   
Tuo žemie

Žemaitē, mas esam er būsam

Tuo žemie, pri Baltijuos jūras!

Čė tievā ir pruotievē mūsa

Nu umžiu ėngiejems vės tūrās.

Tėik daug mas pralėjuom če kraujė,

Netekuom narsiausiu gīnieju.

Je rēks, viel pakėlsam iš naujė

Išgintė lauk pėktū pavergieju.

Žemaitē, tik mas neklausīkem,

Je lėips kas nekėstė sava bruolė. –

Jau bova par umžius daug sīkiu

Sopjodė, va paskou užpoulė.

No, argi mums priešā susiedā,

Je šnektas anū nepatėka?

Ar tor kas bėnt sažėnė, gieda

Sakītė, ka tėi priešo palėka?

Žemaitē, ta būkem vėiningė,

Vėins kėta pajimkem už runku –

Mas Lietuvā dėrbtė netingam,

Lai tiktās perkūnā netrunkuos.

   
Dainioukem, žemaitē

Dainioukem, žemaitē, dainioukem

Dainiokem sustuojėi i rata –

Pašuokem su daino ir jouko,

Lai dīvėjēs vėsė, kas mata. 

Kap rēkont, žemaitē, sušokem,

Ka lėmpa unt sėino užgesto,

Išgundintė zoikē par lauka

Kodaši i krūmus nunešto. 

Dainioukem, žemaitē, už stala,

Dainioukem i kėima išejė,

Neveizam, ka galvas pabala

Ar oustā jau žėltė pradiejė. 

Žemaitē, kuol klompē dā sveikė,

Ka šuokam, ta smarkē trepsiekem –

Je grindis sulūžtom palaikės,

Sukėbėi viel naujės sudiekem. 

Dainioukem, žemaitē, dainioukem,

Trepsiekem ir šuokem kuol galem –

Je esam iš Plungės ar Loukės,

Darbienu, Akmenės, Šėlalės.

 

   
 
GENĪS Pranis

   

Poets, muziejininks. Gėmė 1902 m. vasarė 13 d. Telšiū valsčiaus Kalnienu kaimė. 1924 m. pabėngė Telšiū gėmnazėjė. 1924-1925 m. bova Mažeikiu gėmnazėjės muokītuos. 1926 m. muokītuojava Ukmergies gėmnazėjuo ir karto lonkė Humanitarėniu muokslu fakolteta. Jaunīstie sunkē susėrga ė 1926 m. parsikielė i tievėškė. Če isėtraukė i Telšiū vėsuomenės gīvenėma, kultūrini darba. 1931 m. ikūrė Žemaičiu senuovės miegieju draugėjė „Alka“, 1932 m. Telšiūs – Žemaitiu „Alkas“ muziejo. Dėdėlė dali muziejaus ekspuonatu ons, važiniedamuos puo vėsa Žemaitėjė, pats surinka. 1936 m. P. Genė rūpesnio bova pradietė statītė rūmā Žemaitiu „Alkas“ moziejou.Spauduo bėndradarbiava nu 1920 metu – rašė ir Lietuvuos, ir užsėinė leidėnems. Gīvendams Telšiūs, redagava „Šatrijuos“ ir „Žemaitiu balsa“ laikraštius. Pėrmōji sava eilieraštiu rinkini – „Džioga varpā“ išspausdėna 1929 m. Ontruoji kningelė – „Atnašavėmā“ (1936 m.), tretiuoji – „Rūpintuojelē“ (1939 m.)P. Genīs – 1936-1944 metās veikosė Žemaitiu rašītuoju sombūrė narīs, vėns iš tuo sombūrė vaduovu. Anuo kūrība bova spausdėnama ir žemaitiu poezėjės ir pruozas antuoluogėjuo „Žemaičiai“ (1938 m.).

   
Žemaičiou

Tvėrčiau sospausk, žemaiti, ronkuo žombi

ėr gėlė vaga ėšvarīk par sava šali

,vuo tava žemės pūdīmu veliena rombi,

būk tvėrts, – tanapalaužėi tava galė. 

Ka ėšlek gervės, naktīs praded šalčio dvelktė

ėr golbē auksa konkalus padongie skombintė,

tēp ėlgo rondās ėr tēp sunkē dvasiuo alktė,

ėr vės nulēdus galva ētė paskou žombi.

Tvėrčiau sospausk, žemaiti, ronkuo žombi

ėr vaga ėšvarīk par vėsa žemė platė,

gėliau ismeik nuoraga, dalgi linksmiau skombink,

te vėsos sviets tavi ėr tava žemė mata.

  

Ož Lėitova

  

Kėkvėina dounas konsni valgiem prakaitė somirkīta,

Nu sunkė darba mūsa sonarē sopota.

Vargā vėsuokė ėr vėsuokės gėltėnės

Ėš ronku gruobtė gruobė paskotėnė plota.

So joudo douno ėr stuorās trinītēs

Mes ejuom baudžiavas, mumis i šunis mainė.

Ėšpoušiem aukso dvara kaminīčės, –

Tėik omžiu ėšvergavė – žėnuom laisvės kaina.

Ož Lėitova daug bruoliu žemaitieliu krauji lėjė,

Ėš Prūsu kningas nešiem, nešiem švėisa,

Ėr i Sibirėjė jug tūkstontiems ėšejom –

Ož Lėitova, ož laisvė ėr ož tėisa.

Ož Lėitova mes miriem nukonkintė,

Končiuos ėr suopuliūs mes nužėngiem i kapa –

Kad jūs gīventomėt ėr būtomėt laimingė,

Kad mūsa nuorā ėr svajuonės jums tikrībė taptom.

Ton sava žemė dar daugiau mīliesem,

Ton žemė žīdontė, ton žemė brongė…

Ton žemė, nusagstīta krīžēs pakeliesė,

Ton mīlėma žemaitėška padongė…

  

Šunims

   

Laiks bieg, nasied – vės jod, lingou,

Kor tik veiziek – ont šonėis šou.

Kas aukštā sied, daug ėšrokou,

Šou šuni jied, savi vadou.

Ton teptė rēk, kėtam vės trūkst,

Ė šonėi svēko, ka kailis tunk.

Tuoks tuoki rond, tuoks tuoki rem,

Šou šonėi kond, ož kouda jem.

Ė dėinas aušt – vėins jouks tiktā.

Ė šonėi skaust… Jē. Tēp tatā.

 

   
GĖRDĖNIS Aleksėndra

   

Eso gėmės 1937 m. spalė 19 dėinuo (pasė parašīta spalė 25Ÿta) Telšiū rajuona Trīškiu miestelie, bet paaugau sava tievū gimtamėjie pašalie Mažėikiu rajuonė. Muokiaus Ožlėiknie, Tirkšliūsė, Mažėikiūsė (dabar tėn Račkauskė Merkelė gėmėnazėjė). 1962 m. pabėngiau Vilniaus universiteta Istuorėjės ir Filoluogėjės fakulteta ir už karta pradiejau tėn pat dėrbtė diestītuojo Lietuviu kalbuos katedruo. 1967 m. apgīniau muokslu kandidata disertacėjė „Mažėikiu tarmies fonoluogėnė sistema“, 1970 m. monėi bova suteikts duocėnta vards. Jau senē redagoujo „Kalbuotīras“ muokslėnė žornala tuomus, skėrtus lietuviu (žėnuoms, ir žemaičiu) kalbā, eso ir „Baltisticas“ redakcėjės narīs. 1983 m. bova apgints daktara (dabar sakītom – habilitacėjės daktara) darbs „Teuorėnē lietuviu fonoluogėjės pagrindā“, 1986 m. gavau profesuoriaus varda. 1984-1989 m. bovau Vilniaus universiteta Filoluogėjės fakulteta dekano. Dėdelē ėlgā eso vaduovavės Eksperėmėntėnės fonėtikas laboratuorėjē, Lietuviu kalbuos muokslėniou būreliou, daugībē disertantu arba, kap seniau ka vadėna, aspirantu… 1996 m. gegožės mienesie muni išrinka Lietuvuos muokslu akademėjės nario korespondėnto. Dabar torio ir sava katedra: eso Bėndruosės kalbuotīras katedras vedies ir profesuorios. Beveik vėsė mona „valdėnē“ īr grīnė žemaitē, ta ir par puosiedžius daugiausē šnekam žemaitėškā.Nu 1957 m. gīveno Vilniou, bet beveik vėsas vasaras prabūno Žemaičiūsė – arba ekspedicijuosė, arba pas sava sėsėri. Eso prisirinkės kalnus žemaičiu kalbuos īrašu – tik mažos gabalielis sudiets i mona kninga „Tēp šnek tėrkšlėškē“ (1996). Žemaičiu kalbā skėrta ir didžiuoji mona muoksliniu straipsniu dalės – prirašės anū eso šimtās. Galū galė ir paskotėnė mona (ir Danutės, mona pačiuos) kninga „1759 metu ‘Ziwata’ indeksos“ (1997) īr skėrta tā patē (tik senesnē) žemaičiu kalbā.Eilieraščius pradiejau rašītė ketvėrtamėjė skīriou – par tus eilieraščius ir i filoluogus papouliau, kad ir būdams iš prigimtėis tiksliūju muokslu žmuogos (lėngviausē muokīkluo liūb seksēs fizika ir matematika). Pėrmūji žemaitėška eilierašti parašiau grīnā iš pėktoma: bova muokītuojė, kuri diel vėina tuokė grīnā žemaičiu žuodė tėik smolkē pasiota, ka tujau nustuojau šnekietė rēk a nerēk bėndrėnė kalbo ir pamiegėnau žemaitėškā šī tū parašītė. Paskou ir garsėsis Anglickis Stanisluovs, Kuršienūsė būnont (ruoduos, 1955 metās), paragėna…Nesvietėškā sunkos darbs tas žemaitėšku eilieraščiu rašīms, je nuori, ka bėn kėik i mada išeitom! Žėnuoms, jē neskaitīsīs ne su kėrtēs, ne su žuodēs, gal tēp baisē ir nebūs. Bet kam žemaitėškā toukart iš vėsa rašītė?

 

Žemaičiūsė  

Jug gerā, ka čė drōsiau varnu būrē

Par umžius sukiniejēs unt alksnīnās,

Ka tavi kėtēp čė vadėn, vuo sūrē

Tėik skanē kvep – pavasarēs i kvīnās,

Ka niekumet čė nie geriausiou žmuogou

Nie vėins itėktė par daug neimeigė:

Čė viejē žiaurė dėdlē tonkē kriuokau –

Toupītė ipratėn i pėktoma, i meilė.

Jug gerā, ka čė daugiau būn aiškoma,

Ka kėtēp čė pagoud, net ne tēp mošās,

Ka žuodē jūro atsidoud i skomb

Ligu varėnē kamėnūsė unt ōšās,

Kad anėi – kap tėi alksnē – neišnīkst,

Ka laikuos – kėitė, ėšdėdė i statė…

Jug gerā, kad apėntās i jaunīstė

Pargrīžtam, metus svetėmus numetė!

Kviedarnuo – Vilniou
1976-1991

   
Festivalie

Gerė metā, dėdlē poikė metā,

Dėdlē šėltas, dėdlē švėisės dėinas.

Naujė vėsū švarkā, naujė batā,

I mergelkas važuojēs nebvėinas. 

Su neiluonās i su strainēs vaikēs

Vākščiuo vėsas – poikės kap givatės!

Kor mon līstė su skarmalās palaikēs? –

Pri puikibiu tuokiū aš nepratės. 

Stuovio krūmūsė, prisiartintė giedous,

Už pošėis užlindės šalėp kelė.

Goudous prisigierosiou susiedou,

Bet i tas – neklausuos nie bėškelė. 

Tiktā spjauduos, cėgarietus kūrėn,

Kaikū bliorb, tik kū – negal suprastė:

A ka kuliganā šliauka pradūrė,

A ka nomėi kelė nebgalis rastė. 

Miegėno su pėiminims rokoutėis –

Mona rūpesnē ne galvuo i tėms:

Rūp velnātems tik po krūmus doutėis,

Rūp tik dornė špuosā i siotėms. 

Čė užgrajėj trūbā – šonkē tronkē –

Kuojės patės praded šuokinietė.

Veizo – šuok vėinkuojē i vėinronkē –

Kap mon su dvėm kuojėm ištūrietė? 

Junto – kaikas patės kėnklės degėn,

Vo mergelkas švaipuos, duntis ruoda…

Nebgalio iškintietė – i mauno tekėns,

No, i šuoko, kap pragierės pruota!

Ožlėiknie
1965 vasara

   
Tatā gīvenėms

  

Iš sėinu bjaurė spalē bėrst,

Drabožē senė, joudė, prastė.

Tievalis tonkē parein gėrts –

Nu gimbiu abruozdus nubrazdėn.

Vuo už tū pondėivs dėdlē siunt

I su mumis žiauriausē tvarkuos

Ir iš dongaus kap laiškus siunt

Vėsuokės nelaimės i vargus.

Susiedu vākā aug be striuoka –

Kėik anus mīl, vuo kėik ivertėn!

Vo mūsėjē – tik kriuok i kriuok,

Unt malko skarmalū suvėrtė.

Susiedā ger kap undini pėina,

Rėibiausius rėitus neš iš kamėna –

Mes joudas potras srebam vėin:

Nie vuožė neblaikuom jau, nie katėna.

Ka mūsėjē pri stala susied, –

Alatėj, pjaunās ligu kloikē,

Vuo – pavėiziekėt – pri susieda

Rokoujēs vėsė tīkē, poikē.

Kalieduoms kep susiedā mēsa,

Vuo par velīkas kiaušiu žagās

Priverd i jied kėik nuor, vo mes

Tetorem bulbiu… su čėsnakās.

Je jau susiedams suserg vāks,

Kuoks tėn būn draskīmuos, kad amėn!

Vuo jego mums – mamātė dā laksta,

Vo tievou nerūp – lei spruogst žemien.

I ne diel tuo, ka būtom kėits

A niervu būtom dėdlē gerū:

Ons paprasčiausē īr kap stėibs –

Anam tik šnapšė ir alos terūp…

I mes, vākūkštē be kalties,

Paaugė negīvensem gerā:

Jug ka tik spruogdams užming tievs, –

Jau patis anuo liorlaka geram!

I mes paaugsem tuokėi pat:

Arielkuo mėrksem, pīpkas žīsem,

Kintiesem kiaurā skorda i bada,

Nu gimbiu abruozdus daužīsem.

  
Vilniou
1992 04 29

   
Tik dėdelē tikiek

   

Katīte karklūsė

I bruolelē anū rainė unt tuoruoms,

I poukā kiaulpėiniu,

I rītmetėnės parregemas mėglas,

I dėbėsis tėi – tuokėi švelnė, tuokėi lėngvė,

Kap tava balsos, Tava akis,Tava ronkas,

Kap plaukā tėi, kor šėlda muni i gaivėn.

Pavasarē i rudinis

Suauga, susipīnė mona širdie –

I vėsė mienesē pradiejė keistā plauktė

I tuolėmuos jaunīstės posė,

I dėinas užmėrštas, kor vėsūsė sapnūsė

Tik aukštīn vės, tik aukštīn liūbo kėlsio

Kor vėsė kelē liūb viliuos i šauks,

Nes dā nie vėino iš tikrūju ejės nebovau.

I biego atgal klopėnēs

Skubiedams, vėrsdams par dėinas ir akminis.

Tik to stuoviek i lauk

Su saulė, su dongo, su rīto geruosė akiesė.

Jug vedo skėr tik kelės mėnkas tūkstontės aušru,

Tik kelės tūkstontės saulelės laidū!

Kap paukštis greitāsis par anas aš parlieksio,

Prašvėlpsio vėsas kap tas rodens vies –

Ir nu viesoma tava runku atsigausio,

I tava plaukūsė, tava geromė išnīksio.

Tik to tikiek i lauk,

Tik dėdelē tikiek:

Juk gerā žėnuom, ka nebūs tuo niekumet,

Ka nebier nie mažiausės vėltėis…

   
1980–1998

   
   
GIRDŽIŪNA Valis

  

I šī pasauli atejau 1927 m. lapkrėstė 27 dėinuo. Eso gėmės Skouda valsčiaus Lukniu kaimė Ontuona ir Vuonuos Girdžiūnu šeimuo. 1940 metu pavasari bėngiau Paloknės pradiuos muokīklas keturis skīrius. Tuoliau muokītėis nebibova galimībės – prasidiejė bolševikmetis, valdiuos parversmā ėr Ontrāsis pasaulinis kars. Dėrbau tievalė ūkelie, muokiaus staliaus amata, vo puokarė metās – viel neramės dėinas ėr naktis… 1949 metu pavasari ne sava nuoro išvīkau tuolėi ėr ėlgam muokītėis rusu kalbuos ėr gīvenėma išmintėis… Grīžau iš trėmtėis i Lietova puo septīniū metu so geruokā aplomdīto svēkato ėr nužīdiejosė jaunīstė… Stuojau i mėškū ūki – darbininko. Vakarās lonkiau vakarėnė suaugusiūju muokīkla, laisvalaikio parskaitiau kalnus kningu. Dvīlėka metu išdėrbės mėška kirtiejo bovau pasiūsts i eigoliū kursus, vuo tus pabėngės, pėnkiuolėka metu ištarnavau eigolio.Retkartēs rašiniejo eilieraštius, ožrašau senū žmuoniū papasakuotas legėndas iš gimtuojė krašta praeitėis. Jau eso pėnsininks. Druožiniejo miedi, priklausau Žemaitėjės tautuodailininku sombūriou.

   
Ėlgesīs

Ėlgous dėinū, praliekusiu kap viejē,

tonkē junto aš liūdėsi širdie:

gailo mon tū, kurius kažikumet mīliejau,

nuors vėskas jau nugrimzda praeitie.

Artiejo jau ėr aš pri sava slėnkstė:

sukumpa petē, smėlkėnē baltė…

Vuo lėipas senas kvėit muni

nusėlėnktė pri kauborelė, po koriou guli.

Ėlsīs če to, ėr tuos laimingas dėinas,

svajuonės švėisės, daug gerū žuodiu,

tuos skombės dainas, naktis mienesėinas

ėr ožmuojē nepabėngtū darbū…

Gal dar ne vėina vasara žėidouta

paduovėnuos mon ateitie lėmtės,

bet dėinas, kor mīlieta, kor dainiouta,

līdies i mielsva tuoli ėlgesīs…

   
Senā smoikā

Kas išdruožė tavi iš eglėnės lėntuos

Ėr iš kleva dailē išskaptava?…

Užmėrštė senē puosmā varga dainuos

Ėr tėi žmuonis, tavim kor smoikava… 

Gal tortingam dvarė…

Pėlnas salės svetiū…

Sokas puoras…

To valsa niūniouji.

Vuo pri tvarta, kor nuors,

baudžiauninkou so rimbo

Pats urieds tėn

kirčius atskaičioujis…

Gal dūminie pėrkiuo…

Plūkta muolė asla,

Liekė, maišies

tėn kuojės vīžoutas…

Gierė alo pėršlē…

Vestovėnė daina…

To joukēs

par dėdliausius balius.

Gal rugpjūtė kaitruo,

bėngos darba dėinuos,

To jaunimou svėrbē

„Blezdingelė“?

Ar truobelie mėnkuo

gūdė nakti žėimuos

Aprauduojē baudžiauninka dali?

Kor šėndėin tas vėskas?

Kamė rauda ta tīli?

Kamė tuos liūdnas, bet šīpsontės akis?

Kamė šėndėin stīgas tuos, kor tėi pėrštā greitė,

Ta šėrdės, puo tavėm če kor plakė?..

To pasenosi, tīli, gal rieki patīluoms,

Gal jaunīstės gailīs prisimėnosi?

Gal gailīs tū žmuoniū, kurius goudē dainuoms,

Ka tėi glaudė tavi pri krūtėnės?..

 

   
GRĖGUOLA Puovėls

  

Eso gėmės 1956 m. sausė 22 d. Stalgienu parakvėjės pakraštie, tėn, kor onkstiau bova Plungės rajuona Godaliu kaims. Stalgienus jau senē meliuoracėjė nu žemės nušlavė, vuo mona atmintie – vės tuos patės poikės vaikīstės vėitas, tuos truobas, katras iš Gintalū dar 1934 metās bova nusėpėrkė mona senuolē. Tėn – vėsos dvars, ėr stuoviejė ons pri Mėnėjės. Kas apsakīs tus opės vingius, tas pamėškės! Ėš če kelielis vedė i Stalgienu bažnīčė, aštonmetė muokīkla, pas mūsa sosiedus, dėdėlē truopnius ė mīlašėrdingus žemaitius.Mona muokslā prasėdiejė nomėi. Tievalė kėik pamuokīts, jau būdams pėnkiū metu gerā skaitiau. Dvarelie bova ėšlėkosi namaža mona senelė, bovosė kningnešė, bėbliuoteka, ta pasauli gėliau pažintė pradiejau kap tik skaitīdams tėn bovosės kningas. Dar lig šiuol tabatmėnu tās metās skaitīta poikē iliustroutu pasaku kninga „Stebuklingos uogos“ ė muokslėškā parašīta kninga zuoluogėjės ėr antruopuoluogėjės temuoms.Būdams 2,5 metu sosėrgau sokraus lėgo, tad i muokīkla pradiejau eitė tik solaukės aštouniū metu, kuožna rīta bruolė līdams. Mona pėrmuoji muokīkla bova Daugiedūs. 1967-1971 metās muokiaus Stalgienu aštonmetie. Če, jau būdams šeštuo klasie, paokatīts muokītuojės Bliūcukātės Eugenėjės, parašiau pėrmōji sava eilierašti.1974 metās, pabėngės Plungės vėdorėnė muokīkla, istuojau i Lietuvuos veterėnarėjės akademėjė. Tėn pradiejau lonkītė naetatėniu korespondėntu fakolteta, bėndradarbiautė spauduo.Basėmuokont daug biedū viel toriejau so svēkato, diel tuo daktarā pasiūluojė keistė pruofesėjė. Bovau kaima vāks, dėdėlē mīliejau gamta, ta pasirinkėms bova aiškos: nu 1976 m. pradiejau stodėjoutė Vilniaus pedaguogėnė instituta Gamtuos fakoltetė. Pasirinkau chemėjės-bijoluogėjės specializacėjė, isėjungiau i studėntu muokslėnės draugėjės veikla.Puo instituta grīžau i sava gimtėnė ėr pradiejau muokītuojautė. Plungės dėrbtėniu uodū gamīklas vaduovā, nupėrkė īmuonē naujuos aparatūras ė sožėnuojė, ka aš ožsėjėmėniejo tėksliōjė chemėnė analizė, jiemė monėm okatītė atētė dėrbtė i gamīkla. Sotėkau, nes dėdėlē vėliuojė muokslėnė tėramuojė darba perspektīvas. Pradiejau viel muokītėis, atlėkėnietė vėsuokiausius eksperimėntus so chemėkalās, nes nuoriejau pasėruoštė ėr istuotė i aspirantūra. Bet vėsos tas darbs bėngies tou, ka chemikalā mon dėdlē pakėnkė sveikatā ėr aš vuos naapjakau. Pakėnkė tėi eksperimėntā ėr inkstams, kepėnuoms. Viel teka keistė pruofesėjė.Gīvendams Plungie, nu 1975 metu isėtraukiau i S. Daukonta biblijofilu kluba veikla. Nu 1986 metu dėrbau Plungės cėntrėnie bėbliuotekuo. Če sosėduomiejau kraštuotīras veiklo, viel pradiejau bėndradarbiautė spauduo. Tēp gėmė mona rašėnē aple garbingus žemaitius: prof. Končio Ėgna, Mačėrni Jūzapa, prelata Olšauski Konstantėna, prof. Ivinski Zenuona, Geni Prancėško, Šatrėjuos Ragana.Nu 1993 m. dėrbo Žemaitiu dailies moziejou.Žemaitiu kalba mon – bijuoenergetėnė ėr istuoriuografėnė vertībė. Aš mėslėjo, ka par milijuonus metu tamė žemės luopėnelie susėformavosės ognėis, žemės, vondėns, augalėjės ėr vuora struktūras pagimdė ėr sobrondėna mums geriausė energetėnio puožiūrio garsū, vibracėju rezuonansa – Žemaitiu kalba. Nuoriedamė pasėiktė aukščiausė tuoboloma, žemaitē tor žemaitėškā galvuotė ėr šnekietė. Dieltuo torem kėik baėšgaliedamis žemaitiu kalba ėr puoselietė. No vuo žemaitėška puoezėjė mon – dėdliausė šėrdėis atgaiva, tėkras žemaitėškas psalmės.

   
Eilieraštē mona

Eilieraštē mona – pasietė grūdā,

Žemaitiu kalvelės, pražīdė lėnā

Paugs varpas – būs pena dėdlėms ė mažėms,

Paaugė lėnelē aprėngs ė dabins.

Eilieraštē mona – Tievīnės balsā.

Jūs gouskėt ėr riekėt pas Dieva tiktā.

   
Bieg dėinas

Bieg dėinas, skob metā –

Skomb aids praeitėis.

To mėslėji, kon viel rasi,

Kuo natektė dā gali.

Naradau ėšminčiu raštūs,

Nie dėdiūju pranašu,

Skausma, kėik šėrdės panešto

Ėr kėik džiaugsma tam kelie.

   

   

  
JANKOS Ambraziejos

  

Pėrma karta pasauliou aple savi aš pranešiau 1919 m. lapkrėstė 12 d. Kretinguos apskrėtėis Muosiedė valsčiaus Nevuotiu kaimė. Šeimuo auguom devīnė vākā. Aš bovau jauniausis. Bėngiau Muosiedė pradiuos muokīkla. Paskou reikiejė eitė dounelė ožsėdėrbtė. Daugiausē dėrbau pri žemės.

Meilė literatūrā pajotau jau muokīkluo. Tumet dėdlē tėka Mairuonė eilieraštē.

Puo kara, sožėnuojės, kad galio būtė ėšvežts i Sibira, pasėtraukiau i Lėipuojė ėr tėn isėdarbėnau. Latvėjuo tebgīveno lig pat šiuol. Lėipuojie lietuviu daug. Nu pat Lietuvuos atgėmėma dėdėlė anū dalės sosospėitė i Lietuviu draugėjė, katrā kurī laika aš pats ė vaduovavau.

Eilieraštius koro nu pat vaikīstės, daugiausē jumuoristinius. Daug anū īr skelbta Skouda, Mažeikiu rajuonu laikraštiūs, žemaitiu spauduo. Eso išleidės ėr sava puoezėjės kningelė.

   
Žemaitiu žemė

Žemaitiu žemė

Ta mona brongi,

Kor kvietkas žīd

Puo pat palongiems

Ar nu rīta auštont

Dėina pagadlīva,

Ar, saulelē tekont,

Naktelė vielīva.

 

Sava Žemaitėjė

Šluovėnam nu sena.

Če net ėr praeivis

Atrond sau vės pena.

 

Žemaitiu žemė

Mūsa apginta.

Kėik tū neprieteliu

Ana iškonkinta!

 

Sūrū ašarieliu

Daug esam iškriuokė,

Bī kāp gīventė

Esam išmuokė.

   
Žemaitėjė

Ta Žemaitėjė

Īr mūsa švėnta.

Didinga opi

Torem tėn Vėnta.

 

Kalvas, kalvelės

Ėr poikės pėivas

Pri pat opaliu,

Kor žīd vės ėivas.

 

Vo vėsā šalėp,

Pri patėis Skouda,

Žaliuosiuoms pėivuoms

Tek mūsa Louba.

 

Bartovas pakronties –

Muosiedė miestielis…

Tėn daktara Inta

Ikorts muziejos.

 

Vo pri Lėnkėmu

Sėmuons jug gėmė,

Žemaitē valgė

Douna rogėnė.

 

Kor saulė leidas,

Pri jūru mariu,

Palonguos žemie –

Žemaitiu pradė.

 

Tėn žemaitelē

Poikē rokoujės,

Kas jūruo plaukiuo,

Svēks tas roužoujės.

 

   
JANUŠIENĖ Jozapa

   

Kāp gerā, kad galio išsakītė vėskou žemaitėškā!

Vės skobo mintimis tėn, kor tievėškės takielis, kur Švėntopė opalis, kor basė biegiuojuom, tievieliu sauguomė. Kāp gerā, ka galio par tou žemaitėška žuodi sugroužintė prabiegusi laika.

Mana žemaitiškas eilės – kap dienuoraštis. Ir matau sava Rūdausiū kaima, vėsus kaimīnus i Omžinībė išejusius. Vėsas suodības senē išmeliuoroutas ir sulīgintas so žemelė. Iš visū kaimīnu suodību nie žīmies nebie lėkė. Tik mūsa, Serapėnu suodībuo, išlėka oužouls, kap žemaitėšks žuodis, kap tikiejėms, kap meilė. Dabar sutvirtiejės tas prisimėnėmu oužouls. Ons vėns bežėnklėn tou vėita, kor bova maža truobelė, šiaudinio stogelio, plūktėnė aslo. Ka tėn gīvenuom, pīragu nebova, bet jouduos, skalsē vėsėms puo rėikelė padalintas dounas ožteka.

Ka sogrīžto pri tuo oužoula, nuorās pri anuo prisėglaustė ėr pakriuoktė. Če – mona senuoliu ėr tievieliu takelē, če mona pačiuos žemė, ta pati, katrou dar vaikīstie apleidau ėr i katrou tik trumpam šėndėin besogrīžto. Če mūsa vėsa dėšimtės vākū ėšauga. Iš če vėsė ėr sava lėkėma sotėktė ėšėjuom.

Atsėmeno sava tievieli poeta ėr dainio Serapėna Prončėško.

Eso gėmusi 1937 m. bėrželė 26 d. Akmenės rajuona Girgždučiu kaimė. Bėngiau Girgždučiu pradėnė ėr Sablauskiu septīnmetė muokīkla. Paskiau muokiaus Klaipieduo ėr Vilniou. Torio bugalterės ėr bėbliotekininkės dipluoma.

Dėrbau Akmenės ėr Telšiū rajuonūs – bugalterė ėr bėbliuotekininkė, vuo 1992 ir 1994 metās bovau tikības muokītuojė Telšiū rajuona Gedrėmū pagrindinie muokīkluo. Tėn ėr pradiejau rašītė gėismelės. Rašau ėr apsakīmus, atsėmėnėmus, eilieraščius. 1991 metās ėšleidau eilieraštiu rinkini „Žydintis šerkšnas“, vuo 1993 metās ėšejė mona kningelė „Atvirumo akimirka“. 1995 metās parašiau sava gīvenėma istuorėjė „Skersvėjai“. Eso Klaipiedas žemaičiu rašītuoju bėndrėjės narie.

Ėšejusi i pėncėjė daugiausē laika skėro kūrībā. Paskotėnēs metās rašau sava gīvenėma dienuorašti. Eilieraštius daugiausē spausdėno Akmenės rajuona „Vienībės“ laikraštie.

   
Krimt lapelē

Krimt lapelē švėisė,

Krimt lapelē baltė,

Krimt lapelē joudė,

Krimt vėsā nekaltė.

Kuoks dėdžiausis skausmos

Tas krėtėms baisiausis!

Kumet prisikelsam,

Dievė, To brongiausis?

   
* * *

Dėl kuo bluosta nesudiejau,

Vės mislie savi „ekiejau“.

Žiū… Saulelė patekiejė.

Jau maldelė sukalbieta

Ir šėrdelė sutūrieta

Pri savūju rūpestieliu…

   
Ačio

Ačio tau, mama,

Už švėntūji krīžio,

Už pirmūji žuodi unt lūpu.

Ačio tau, mama,

Už ašara sūra

Unt tava,

Unt mona žondo.

Ačiū tau, mama,

Už gerūji žuodi,

Už širdi,

Už šėlėma ronku.

Ačio tau, mama,

Už omžėna šluovė

Unt Viešpaties ronku.

 

  
JONKAUSKIS Jūzaps

   

Eso gėmės 1955 metu balondė 1 dėinuo Skouda rajuona Barstītiu kaimė. Eilieraštius pradiejau rašītė dar muokīdamuos Barstītiu vėdurinie muokīkluo. Ka anou pabėngiau, tarnavau kariūmėnie, paskiau dėrbau Klaipieduo, Naujuojie Akmenie, Latvijuo, Mažeikiūs – dailininko.

Eso pabėngės Paneviežė hidruomeliuoracėjės teknikoma.

1984 metās S. Daukonta gimtėnie, Kalviūs, karto so V. Puocio sokūriau Pabriežas Jorgė oužoulėnė skulptūra. Paskiau Skouda rajuonė eso iš medė išrontės ėr daugiau skulptūru.

Nu 1971 metu bėndradarbiaujo Skouda rajuona „Mūsa žuodė“ laikraštie. Če bova išspausdėnė nemažā mona eilieraštiu. Anus skelbiau „Muoksleivie“, „Klaipieduo“, Latvėjės laikraštie „Kursas laiks“, Mažeikiu rajuona laikraštie „Santarvė“, kningelie „Prie Bartuvos ir Luobos“, žemaitėškuo spauduo.

Paišau, rašau, tašau oužoulus, tēp rontau ėš medė vėsuokius darbelius.

Eso tautuodailininks ėr Kaima rašītuoju sajungas narīs.

Dabā gīveno ėr dėrbo Skouda rajuonė, Rukū pagrindėnie muokīkluo dailies ėr darbū muokītuojo. Gīveno netuolėi nu Muosiedė, dėdlē senuo, galingās medēs apaugosiuo suodībuo, katra īr ikorta 1878 metās.

Kou aš mėslėjo aple žemaitėška poezėjė ėr kūrība?

Poetou vėsa laika bova dėdėlė atsakuomībė už sava žuodi, gimta krašta. Poezėjē ėr bėndrā vėsa kūrībā rēk tavės patėis, vėsa tava šėrdėis kraujė. Ana reikalaun, ka vėsa sava gīvenėma atidoutumi tiktā anā, atsisakīdams kartās net ėr meilės, laimės. Poezėjuo pavaizdoutė gīvenėma ėr aprašītė vėsus sava jausmus nier tēp lėngvē, kap kartās kėtė ka galvuo. Rašīdams niekumet negali ėiškuotė lėngviausė kūrības vėiškelė. Kūrība īr baisē didilis ėr krovėns briuovėmuos par neižėngamus sunkomu mėškus.

Žemaitėškā rašītė pradiejau vėsā nesenē – puo tuo, ka spauduo pasėruodė žemaitėšks laikraštis „A mon sakā?“ ėr žornals „Žemaitiu žemė“. Mon atruoda, ka so kuožno naujo žemaitėško leidėnio duors žemaitis, katros mīl sava kalba, vės geriau pajunt, ka žemaitėšks žuodis ėr anuo muotinas gimtuojė kalba neišnīks, kad vės gėliau ėr platiau īr vaguojems tuos kalbuos nepakartuojems turtu luobīns. Jou žemaitē daugiau rašīs, jou daugiau atsėras eilioujintiu, jou žemaitėška pruoza ėr poezėjė vės gėlesnės šaknis ileis ne tik i žemaitiu, bet ėr i vėsuos Lietuvuos literatūra, aple anou sužėnuos ėr kėtuos šalies.

Žemaitėškā rašau dar ėr dėl tuo, ka muni pagimdė ėr vėskam, kou patīriau gera ėr bluoga, pradė davė mistėškiausi ėr poetėškiausi pasaulie Žemaitėjės žemė.

Mėslėjo, ka skaitītuos, sosėpažėnės so mona eiliems, sopras, kas mon īr ta žemė ėr anuos žmuonis.

Eso suotos gimtėnės dongo, laukās, mėškās, mīlėmo kalbo, katrou šnek gimtėnie gīvenou žmuonis, ėr če išauginto douno.

   
Muotinā

   
Puo medēs Mama tīla verp

Drugieli balts, kuo laukūs plasnuoji?

Kap būtumi lėipsnelė, viejė atpūsta.

Gal to jau pranašos rodėns, kad žėidelius skaičiouji

Ėr dėina unt sparnās to atnešē jau nebė tou?..

 

Puo rodėnėnēs medēs Mama tīla verp,

Laikīdama tarp pėrštu spindulius dīgius.

Anās verpdama rodėns mėlėnė sermiega,

Akiū kraštelēs apžvelg laukus.

 

Anuos paakē raukšliems išvaguotė,

Plaukū šarmuos nepaslep skara.

Sulinkusi ana puo medēs tīla verp,

Kap kažkuo atēnont laukdama.

 

Pavasari ana sugroužėna žemē skuola

Ėr lig šiuolē neparejė i numus,

Vo kas dėina artie šaltē,

Artie metā – ištuštiejė mūsa.

 

Puo rodėnėnēs medēs Mama tīla verp,

Senē jau puo mėrtėis, ėr bėngas dėina.

Artie vakars, ėr baisē šalta daruos –

Gal jau pavarga Mama, rudini beverpdama…

   
Vuobola dalėjėms

Dalėj vuobola pri stala muotina,

Pruo longa tvėskont rodėnė lėipsnuoms.

Ėr mūsa kombarīs ramībės prisipėlda,

Saulieta žaisma švėisuoms ėlguoms.

 

Dalėj vuobola pri stala muotina

Kap švėntuoji, apsidariusi baltā.

Pavargusi ana – matītė aiškē,

Ir baltesnė už snėiga anuos plaukā.

 

Dalėj vuobola pri stala muotina,

Sosvadėnusi vėsus vākus i rata.

Ėr ded meilė, laimė anėms karto i maža saujė,

Pati dar nieka neturiejusi burnuo.

 

Dalėj vuobola pri stala muotina,

Veiziedama tuolīn, i pakraštius dongaus.

Vo metā, mienesē pruo longa ruomus plauk –

Gīvenėma ėr mėrtėis kuožnos līgē gaus…

   
JUONAUSKIS Stasīs

   

Eso gėmės 1948 m. kuova 28 d. Skouda rajuona Giesalū kaimė. Bėngiau Giesalū aštounmetė muokīkla, eksterno – Skouda vėdorėnė, neakivaizdėnio būdo – Lietuvuos žemės ūkė akademėjė.

Darboujous Skouda rajuona „Mūsa žuodė“ laikraštė redakcėijuo, rašau aplink žemės ūki, daug metu redagoujo rajuona literatu kūrības poslapi.

Eso parašės (lietovėškā) ėr išleidės tuokės eilieraštiu kningas: „Didilis lauks“, „Darbū vardā“, „Lek kap metā“, „Spindulīs pu žemė“, „Spalē“, „Šiuolaikėnē rogē“, kningelė vakams „Šuok žaliuosės varlītės“. Vėina kningelė īr išleista ėr rusėškā. Kartās rašau ėr žemaitėškā.

   
Nieka naujė

Kažikumet nuskėndės vāks

Omžēs tīl pelkies tuos.

Tėn pruo šali eit sau laiks

Kap rašītom ont lėntuos.

Ons nežėna nieka naujė

Be gīvībės ėr mėrtėis

Ėr netor pats sava kraujė,

Ėšvarīta ėš šėrdėis.

Rūdis tik nu pėrštu laš,

Ka ištrauki ėš gelmies.

Neibrėdės saka: „aš“,

Vuo ėšlėpės ėštar: „mes“.

Supūn teisībė, supūn neteisībė

Tēp. Kap rēk tėn kažėn kam.

Vuo mėško nubieg sau kels

Jau, matītė, vėsėms laikams.

   
Tako tarp tuju

Kas ivīka – nepamatiau:

Neblėka teisiūju – kaltūju.

Dėinas bieg greitiau ėr greitiau

I kalnieli tako tarp tuju.

 

Nebreiškė jau nieka vargā –

Kap teisībė praejė pruo šali.

Tik nulaužītė karviu ragā

Dar trūniejė ont aukšto tarp spaliu.

 

Ėr trupiejė kažikas ėš vėdaus –

Kap ruopuotom par sausa šėina.

Nežadiejė mienou lītaus,

Tik mėgluojė skaisti mienesėina.

 

Gal būtė dar krietė joukus

Vies, jau iš Anapėlė padvelkės,

Bet neblėka lėipsnelės juokiuos

Pri tuo taka, kors vedė par pelkės.

 

Nebėbova kažikas tuoks baisos,

Kap jaunīstie kartās atruoda.

Tiktā dvelkė mienou viesos

I tou sena ėr užmėršta suodna.

 

   
JURŠIENĖ Stefa

   

Gėmiau puo Vuožragė žėnklo 1934 m. sausė 16 d. Plungės rajuona Alka kaimė. Muokiaus Alka pradėnie ėr Rėitava vėdorėnie muokīkluo. Lietuviu kalbuos ėr literatūras muokītuojės pruofesėjē rėngiaus Vilniaus pedaguogėnemė institutė. Nu 1958 m. lietuviu kalbuos muokiau Medininku ėr Balkėninku vākus. Tėi trīleka metu bova patis gražiausė ėr prasmingiausė mona gīvenėmė – ton laiko muokiau ėr pati muokiaus.

1971 metās apsėgīvenau ėr pradiejau dėrbtė Prienūs, kor lig pat šiuol tabmuokītuojaujo.

Vėsor mon bova gerā. Mīlio literatūra ėr sava muokinius. Pasakītė ton, kon mėslėjo, kas eso, miegėno eilieraštiūs. Rašau senē. Pėrmōjė sava eilieraštiu kninga išleidau 1996 metu pabonguo.

Eso Lietuvuos Nepriklausuomu rašītuoju sajungas narie. Mona eilieraštius daugiausē spausdėn Prienu rajuona laikraštis „Gīvenėms“.

Vėsa laika ėlgous sava Žemaitėjės. Ėr kou tuoliau, tou daugiau. Mon dar tabskomb gimtėnės šnekta ėr anuos nepakartuojamas intuonacėjės. Vėskas tas moni dėdėlē džiogėn ėr graudėn.

   
Kap tuo dainuo

Ont stuogo balondē

Borkoudamė glaudas.

Dvė akis pruo longa

Vės veiz – anus gauda…

 

Par vėsa dėinelė

Margou kvietka longė –

Jaunuojė mergelė

Lauk sava balondė!

 

Dėivali, dėivali! –

Vės dūsau ėš lieta, –

Bepėgo paukštelems

Topietė dom greto!..

 

Grēčiau vakarelis

Ont lauka nusiesto…

Ė laukts balondelis

Pri longa atskrėsto…

   
Rėit ratā

Kuožnos kaimė

tēp dainiava,

sola varvindams

iš kleva:

Rėit ratā,

rėit ratokā,

rėit mažėjē tekėnokā!..

Biega metā,

grētas dėinas. –

Keities karta

jau na vėina.

Vuo daina

senūm ratoku

vės dar tarškėn

tekėnokus.

 

Kuol kropšties

bent vėins žemaitis,

lieks tekėnē

sosėraitė!

Varvins sola

ons iš kleva

Ėr dainious tēp,

kap dainiava:

Rėit ratā,

rėit ratokā,

rėit mažėjē tekėnokā!..

 

  
KAKANAUSKIS Ontuons

   

Eso gėmės 1955 metu vasarė mienesie, nakti ėš aštontas i devinta. Tas vėsks nutėka Šaukienu miestelie. Bovau drūkts, rėibos vaikis, ne tuoks kap kėtė puokarė metās augė vakā. Mamalė geruokā pasėkamava, kuol svieta išvīdau. Dėrba ana pradiniu klasiu muokītuojė Dūbienu kaimė (tarp Loukės ėr Šaukienu). Tievoks bova krautovės vedies. Abodo tėkrė žemaitē ėr poikē žemaitėškā šnekiejė. Tik anėms nu tuo geriau nebova. Anū lėkėms nepavīdietėns. Vargau ėr aš pats, vės bovau gīvenėma ėš vėinuos vėitas i kėta mietoms: ėr Vėlniou, ėr Paneviežie, Smalininkūs, Vėrbalie, Šakiūs, Zarasū rajuonė prisiejė gīventė. Posė Lietovuos išmaišės, jau par tris dešimtis parlėpės viel sogrinžau i gimtōjė Žemaitėjė ė apsėstuojau pačiuo anuos suostinie – Telšiūs.

Miegindams eilioutė žemaitėškā aš ligu ėiškau savės, par tus praejusius metus išbarstīta gimtuosės kalbuos gruožė. Ėiškau ė savės, gīvenėma esmies.

Žmuona – Elė, tep pat žemaitė. Augėno dukteri Muonika ėr sūno Sėmuona.

Žemaitėjė – artėmiausis mona dūšē krašts. Gal diel tuo, ka če tėik tū kalnū īr. Niekor tēp nepasėjunto savėm, kap vėins, ožlėpės ont Žemaitėjės pėlekalniu.

Rašau tumet, ka žuodē, mintis, jausmā iš dūšės patis jem veržtėis. Specialē žemaitėškā rašītė nesistėngo. Jeigo jau īr tuoki nuotaika, ka galio rašītė tiktās tēp, ta ėr rašau. Mėslėjo, ka sava kalba gerā išlaikė žemaitē turietom rašītė žemaitėškā. Tēp daugiau atsėskleistom anū šėrdėis geroms, kalbuos gruožis, mintėis gėloms. Mon patem tas kuol kas sunkē einās, bet vės neapleid dā vėltės, ka jims ėr išsiverš gražos žemaitėšku eiliū šaltienis…

   
Prisieskem puo onžoulo

Vėsumet tink mon

Pri onžoula sena

Pasiedietė

Ba žuodžiu kuokiū,

Atsėrėmtė i tvėrta kamiena,

Ožsėmerktė, pabūtė karto.

Pasėsėmtė

Jieguos ėr gīvībės,

Žemaitėjės

Žemės rimtėis.

Prisėpėldau

Tvėrtoma, ramībės

Ėš medė galiūna

Šėrdėis.

Šaknims

I šėn žemė iaugės

Jug naėšdevė anuos

Niekumet.

Če ons gimst,

Keruo didings,

Vuo galiausē –

Viel vėrst žemė…

Onžoulā

Tarp kalnaliu žalioun

Kap žėnė,

Ka gimtėnė gīva.

Anū šlamiejėmė

Mas vės išgėrstam

Žuodi brongi mums –

Žemaitėjė.

   
   
Ipėlk mon gurkšni samanės

Ipėlk mon gurkšni samanės –

Rogė kraujė

Ėr saulės švėisuos.

 

Ana sena

Kap Žemaičiu žemė

Ėr pripėlda

Muni šėlėmuos.

 

Mūsa pruobuočē

Baudžiava kėntė,

Pasigousdamė

Gorkšnio karčio…

Ėr šėndėin

Nelėngvē gīventė

Tarp guodžiū,

Nagarbingu žmuoniū.

 

Tad pagousk muni,

Daug kėntiejės,

Dėrvuo išaugints rugieli.

 

   
KATKOS Al’fuonsos

   

Eso gėmės 1952 metu rugsiejė mienesie Papilie (Akmenės rajuons). Ėr mama – Gauronskātė Uona, ėr tetė – Katkos Aleksos bova žemaitē. Muni augėna, aukliejė, muokė isėveizietė ėr isėklausītė i gimtuojė krašta gamta mama er baba. Anuos gīvenėms nebova ruožiems kluots – prisiejė Sibėrė, trėmtie, ne vėinus metus praleistė.

1970 metās bėngiau Papėlės S. Daukonta vėdorėnė muokīkla er tās patēs metās istuojau i Vilniaus Universiteta Chemėjės fakulteta. Bėngės muokslus, 1975 metās pradiejau dėrbtė Lietuvuos Muokslu akademėjės Chemėjės institutė. 1987 metās apgīniau chemėjės muokslu kandidata disertacėjė. 1992 m. po nostrifikacėjės mon bova soteikts gamtuos muokslu daktara laipsnis. Puora metu dėrbau gamībuo – technuoluogo, vuo dabar diestau Vilniaus Gedimina technikas universitetė – dėrbo šiuo universiteta Geležkelė transporta katedruo vīr. asistėnto.

Puoezėjė tink nu jaunū dėinū, vuo pats lietovėškā ir žemaitėškā pradiejau kortė paskotėnēs metās.

   
   
Viešpatie, padiek mon

Arielkelė bėngās –

Nieks jau nebatneš,

I baisībė striuošnė

Pasinieriau aš.

 

Arielkelė balta,

Nuosės rauduona,

Dūšiuo kap privemta –

Rēk sustuotė. Gana!

 

Akis viel aptema:

Juojo ont arkliū,

Baltas pelės lend

Iš vėsū kerčiū.

 

Šėndėin dar pagersma,

Vuo rītuo – gana!

Pasakiau – ė gipsos!

Rēk sustuotė. Gana!

 

Vītauts jau nusmėga,

Kuostis laikuos dā.

Ruoduos, daug dā bova –

Nebie jau vėsā.

 

Baiso atsėgoltė –

Žemė lek rato.

Netoro kor eitė,

Nebie ė nomū.

 

Sunko pripažintė:

Nevala eso,

Nes pragieriau vėskou –

Vėskou su kaupo.

 

Kartās vėins pats kriuoko –

Gailo savės mon.

Nebtoro žmuonuos,

Vākā nebsopront.

 

Ė sveikatas nebie,

Ė sustuotė baiso.

Rēks, matīt, ėiškuotė

Liekarstviu kėtū.

 

Diel kuo tāp gīveno?

Sunko pasakītė…

Ė kėinuo pagelbas

Monėi paprašītė?

 

Dvasės obags eso –

Rēk tou pripažintė.

Viešpatie, padiek mon

Širdi nuramintė.

 

Viešpatie, padiek mon –

Viera praradau.

Kieli mon paruodīk –

Aš tavės prašau.

 

Gīdītė sava dūšė

Rēk kuol’ nevielo.

Jeigo pats nosprėndžiau,

Bus gal viel švėiso.

 

Rēk nu šėndėin eitė

Kėtuokio kelio.

Ronkuoms sosėkėbos

So A. A.* karto.

   
KAZRAGIS Algėrds

   
Gėmė 1928 m. balondė 28 d. Kretinguos rajuona Darbienu miestelie, mėrė 1969 m. balondė 24 d. Žornalists, poets, dramaturgs.

   
Pjaun be peilė, dor be īlas…

Vadėnous aš Vaškīs Ontė –

Prīšakie ba vėina dontė.

Matuot patis, kuoks aš vaikis,

Tuokiū retā pasėtaikīs:

Platiū petiū, aukšta stuota,

Čioprīnelė garbanuota…

Vuonės, Barbės ė Petruonės

Kiaurā loptėis lioub dėl monės.

Babkuoms šierė, vīnās gėrdė,

Ne vėina atvierė šėrdi.

Aš – nie krust, a nie ėš vėitas…

Sakė – eso būda kėita.

Tēp ė būčiuo omžio bėngės,

Meilės bortu gal ėšvėngės,

Jego ne ta auksaplaukė,

Kor gīvenėma sojaukė.

Anuos akis kap perkūnā

Trėnkė mona vėsa kūna:

Žondā bala, ausis kaita,

Junto – vėsa dūšė raituos…

Junto – nabier Vaškė Ontės,

Belėikt paėiškuotėis pontė,

Ožsėnertė sau ont kakla

Ėr ožbėngtė meilė akla.

„Dorni, dorni, – viel galvuojo, –

Spiesi dar ožverstė kuojės.

Prabavuok sosėpažintė,

Prisėglaustė, apkabintė…“

Prabavuojau. Atsėkondau –

Ožveliejė mon par spronda.

Mažėlėkė, vuo kad diejė –

Gera posdėini goliejau.

Puo tuo bova baisi gieda,

No, bet anuos naregietė.

Aš, bruolelē, nabgaliejau

Tēp jau dėdėlē mīliejau.

Anuos amats – dontis trauktė.

Nier kuo, mėslėjo, balauktė.

Nuejau, aprėšėis žonda,

Sosėgiedės, nusėgondės…

– Pavardė?

– Aš – Vaškīs Ontė,

Atejau ištrauktė dontė…

Gelžėis krasie pasvadėna,

Mona galva atkragėna…

I anuos akis veiziejau –

Daugiau nieka nabnuoriejau.

– Kurioj vietoj jaučiat skausmą?

– Vėsor, daktarė brongiausė.

– Kurį trauksim? – viel paklausė.

– Tou, kor prīšakie, pėrmiausē.

No ėr traukė, no ėr ruovė,

Aš kap veršis pjaunams bliuoviau.

Nuoro anou viel regietė –

Ontra donti rēks pridietė…

Grētā borna Vaškė Ontės

Par ton meilė lėks badontė.

Pjaun ba peilė, dor ba īlas,

Šėrdės kraujēs apsėpīlė.

Vaikē, mergės, ratavuokėt,

Kon darītė – sogalvuokėt.

   
Raseiniu Magdės skundas

Aš kap lelėjė žīdiejau,

Kol tuo Pliumpė naregiejau.

Lig pat posšimtė metieliu

Nieks šėrdelės nasogielė,

Tik tas karounė brongiausis

Pas mumis kap atsėkraustė,

Tas telšėškis Proncė Pliumpis

Šėrdi sotrīpė so klumpēs.

Šešta dešimti pradiejau –

Telšiū Pliumpi pamīliejau!

Apsėsoka mon kramelė:

„Būso, – mėslėjo, – žmuonelė…“

Perko vīna, perko alo,

Pliumpi svadėno pri stala.

Gierė dėina, gierė ontra…

Meilės žuodė lauko kontrē.

Pakavuojau anuo klumpius,

Kad natriestom niekor Pliumpis.

Tēp aš gėrdiau sava meilė

Dvīlėka dėinū paeiliou…

Kad pritrūkau kapitala,

Atsėstuojė ons nu stala.

„Magdė, – saka, – to panīstės

Namainīk i muoterīstė!“

Ė tas karounės brongiausis

Kažėn kor viel ėšsėkraustė.

Jerau mona, jerau tava –

Kėik tas Pliumpis mon kaštava!

 

   
KOBĖLIOS Justīns

   

Gėmė 1954 m. lapkrėtė 2 d. Skouda rajuona Kernū kaimė. Muokies Daukšiūs, Skouda P. Žadeikė vėdurinie. 1978 m. bėngė Vilniaus universiteta Filoluogėjės fakulteta. Po tuo vėinus metus muokītuojava Skouda rajuona Barstītiu vėdurinie, vuo paskiau isėkūrė Vilniou. Metus padėrbės Filosuofėjės, socijoluogėjės ėr teisės institutė nu 1980 metu parejė i „Vaguos“ leidīkla, katruo tebdėrb i puo šē dėinā.

Eilieraštius raša nu muokīklas laikū. Pėrmūsius kūrėnelius paskelbė Skouda rajuona „Mūsa žuodė“ laikraštie. Dabar J. Kobėliaus poezėjė spausdėn „Literatūras ėr mena“ savaitraštis. Anuo kūrība skelbama ėr „Poezėjės pavasarė“ kninguos. Poema „Karaliaučius“ išspausdinta „Nemuna“ žornalė.

Gīven Vilniou. Žmuona Gražina. Augėn dukteri Skirmantė ėr do sūno: Duonata ėr Puovili.

 

Kāp rēk vėskou padėrbtė
– ka nuori Žemaitėjē padėrbtė,
rēk turietė daug vondėnū
ė nemažā žemės…

 

krūvas akmėnū

rēk vėsor sovėlktė

ė stombio žvīro arba smėltė

ėlgus kelius ėšpėltė,

rēk daug darbū ėšraustė,

kalnū kalnaliu ėš žemės ėškeltė,

ka par tas lonkas ė daubas

biegtom opalē šaltė, –

 

ont vėskuo tuo kāp nuorintās

ožtėmptė da turiesi žema dongo,

paleistė sunkius debesis,

ka eitom ė eitom vės rudini

par Palonga…

bjaurē sunkē būs mon

priželdintė vėsor tėik mėškū –

tumsiū eglīnu, švėisiū beržīnu ė mažū krūmaliu –

ė dā laukus keisto švėiso apšvėistė,

uo kuokemė torgou rēks mon sulīgtė raistus,

kvapus numū ė žemės,

i džiūnontė šėina…

 

bėjau ė pamislītė, kāp rēks

tėik muolė daubuos prikastė, išmintė,

ėšdegtė tėik rauduonū plītu,

ka ont kuožno kalnalio stuovietom

puo maža bažnīčė, –

ak, anou dėina Valončios dā lėipė, –

rēk itaisītė anam Varnius

ė vėsa vīskupīstė…

 

žmuogau, kamė to gausi tėik laika,

ka tėlptom vėsė karā,

dešimtimis marū

ė sokėlėmā, –

jug šimtās kartu

spies tavėm ožplaktė

ė Kaunė pakartė ––

 

kas apsakīs, kėik rēk vėitas,

ka vėskas, kou dā padirbsi,

sotėlptom –

ė žali žuolie, ė kraujė lašos,

ė tas untā liūdnos žmuogos,

kor stuov ont Bartovas tėlto – –

   
Žemaitiu kapalē

I.

Žmuoniū neblonkuomė smėlguos mara kapalē –

užžielė i anus takā, dolk pruo anus žvīrkelē,

plaun ėr griauž anus šaltė senė opalē,

pūn ėr vėrst žemīn krīžē sukrīpė kelė – –

 

Tėn žemougės sėrpst – kap kraujė lašelē –

ėr bokštė drėižā ont kūlēs šėlduos saulelie,

kap mėslės ėšlaksta, nu gīvūju kavuojės –

tėi mara metelē – nekrikštītė vākā smėltelie –

 

Tėn žmuogos sostuoji, – tēp tīlē aplinkou, –

tik šnar, rokoujės sau kažikou lazdīnu lapelē –

ar anėi pasakuo kou, ar anėi atmėn kou

ėš lažu laikū – ėšgėrstė nebgalem…

 

Pareit ėš tėn mamalės, par aploukas senelē,

ont prigrinda sied, veiz pruo longus ėlgā,

kāp lītos žardėinuos līn, kāp džiūn doubuos lėnā –

tik mes – gīvėjē – ėš niekor pareitė nebgalem…

   

II.

 

Ištrīška saulelė, dongos deg, gīvenėms bund

Ėr debeselē kap jautelē nu Darbienu ein, –

mūsa darbā, mūsa vargā jau gelžkelēs dund –

gīvena če suoduo žmuonis, bet jau nebgīven…

 

Bet saka, ėr tėn aug krīželē ėš ašaras vāka,

saka, ver tėn širdi suopolė kalavėjē, –

pašvaistė kap Kristaus kraus deg…

do žuodē, saka, gīven tėn – „vrag naroda“ –

 

Baisesnė ož žmuogo, joudesnė ož kaltė, –

žvaizdie žemaitiu, to kieli paruodīk

ėr lēsk anims mumis prisėkeltė.

   

III.

 

A žvaizdie mirkčiuo, a deg dūšelė,

a medės tomsuo žībčiuo akės vėlka, –

nie žėnkla kuokė, nie krīžiaus, nie takalė –

kāp jums, bruolelē, če mėiguotė ėlgo!

 

Kāp švėit tėn mienou, kāp lapā blėzg,

kāp šalts sėdabros ont šėrdėis jums varv,

kāp suklink paukštis gīvs lėzdė, –

kas beatspies jūsa pavardės ė vardus?

 

Par naktis vėinė, par dėinas vėinė –

nematuomė, nežėnuomė – so šaknimis žemie,

so laisvė ont kaklo, so muotinas pėino,

so šaltuos smėltės saujeliems…

 

– A gėrdat vėdurie naktėis, kāp žemė

ėš mėrtėis keltėis vadėn? –

– Nie žėnkla nier, nie krīžiaus, nie takelė, –

tad kāp mes pareisem ėš tėn?..

 

   
KRĪŽEVIČĀTĖ Teklė

   

Gėmė 1927 m. sausė 30 d. Linkuvuos rajuonė (dabar Pakruojė rajuona Pašvėtėnė miestelie). 1930 m. karto so tievās išsikielė gīventė i Seda, vuo dar puo dvijū metu – i Telšius. Če Teklė bėngė pradėnė muokīkla. Tumet apsėrga ėr tuoliau kuri laika muokītėis nebgaliejė. Kara metās muokies suaugusiūju gėmnazėjuo. Nu 1945 metu Telšiūs jiemies stilistės pareigū, 1949 -1978 metās dėrba Telšiū „Mastė“ pabrėkė.

Vėsė anuos kūrībėnē ėiškuojėmā īr sosėjė so Telšēs. Rašė nu jaunū dėinū. Pėrmėjē anuos kūrėnelē „Pergalės“ žornalė bova pradietė spausdintė jau 1945 metās. Auos eilieraštē īr spausdintė ėr „Tarībėnie muoterie“, „Švīturie“, Telšiū rajuona laikraštie. Nu 1977 m. Krīževičātė Teklė priklausė Klaipiedas zuonas Jaunūju rašītuoju sekcėjē, vuo nu 1990 m. lig pat sava mėrtėis – 1991 m. kuova 18 d. – Žemaitėjės rašītuoju bėndrėjē.

1991 m. „Eldijuos“ leidīkla skaitītuojems paduovėnuojė Teklės puoezėjės kningelė „Prieš namų ugnį“. Eilieraštius daugiausē rašė lietovėškā, bet retkartēs ėr žemaitėškā.

   
Žemaitėšks pasėrokavėms

– Vuo kumet, mergelė brongi,

Aš tavi turieso?

Vuo kumet kap kvietka longė

Pas monės žīdiesi?

 

– Vuo tumet, bernieli mona,

Būsma kap balondē,

Kumet ėšdrapakousi

Diebesis padongie.

 

– Vuo tumet, komet mienulie

Rugelius pasiesi,

Tumet aš tavi vėina

Truopnē pamīlieso.

 

– Vuo kumet, mergelė mona,

Vėnčiavuotė būsma?

Vuo kumet veselė trīpsma

Naujuo truobuo mūsa?

 

– Kumet ėš dongaus žvaizdieliu

Vīna mon ėšspausi,

Tumet tavi – luocna vīra,

Pri šėrdėis prispauso.

   
Mergātės smūtnastės

Smūtna šėrdės nabagelė –

Kāp mon rēk prakvaštė?

Vākščiuojo kas nedielelė

Aš pakrontēs Mastė.

 

Liūb līdietė, liūb šnekietė

Apei čīra meilė.

Greitā i pat širdi smega

Tėi veizuolā dailė – – –

 

Čerauninks apsoka kramė

Ėr šėrdelė mona.

Rūtus grēt išdrapuosiejė

Mīlimiausis Juonis – – –

 

Ėr kap vondinie prašapa

Tas galguons patrakės.

Nabėbūs, musiet, če smuoka

Nie patėis, nie žiekiu – – –

 

Smūtna šėrdės nabagelė

Kāp mon rēk prakvaštė?

Vākščiuojo… Anuo vės lauko

Aš pakrontie Mastė – – – 

   

   

   
LUOTOŽĪS Ontuons

   

Gėmė 1913 m. sausė 20 d. Telšiū apskrėtėis Varniu valsčiaus Miestaliu suoduo (Pavondenie). Ka Ontuonou bova vuos šešė metelē, mėrė anuo mama. Tievs ūkininkava, valdė 15 aktaru žemės ė sava nomėškems bova dėdėlē gers. Anuo vākū nieks netoriejė teisies skriaustė: nie pamuotė, nie kėtė. Pavondēnės pradžiuos muokīkluo Ontuons pabėngė keturis skīrius. Nuoriejė ėr tuoliau muokītėis, bet… Septīnės gėmnazėjės klasės pabėngė tik sogrīžės ėš katorgas.

Sunkiausė anam bova metā puo kara: 1945 m. rogsiejė 28 d. Ontuona sojiemė KGB ėr oždarė i Telšiū kaliejėma, vuo paskiau pėnkiuolėkā metu ėšgrūda i Sibėra. I Lietova parvažiava tik 1956 m. Isėdarbėna muokīkluo. Tėn lig pat pėnsėjės dėrba ūkvedio. Muokīkla bova anuo ontrėjē nomā. Ontuons dėdėlē mīliejė drama, pats teatrė vaidėna. Bova sajūdininks. Īr parašės atsėmėnėmus ėš Vorkutas. Paskotėnēs sava gīvenėma metās ėšspausdėna kelis straipsnius aple Pavondēnės apīlinkiu istuorėjė. Mėrė 1997 metu vasara.

   
Daukontou

Vuo, Sėmuonā Daukontā,

pašluovints žemaiti,

kāp to truoškā muoksla pasėsemtė.

To so pėlko mėlėnio balakuonalio,

mėlėniems kelniems,

druobėnēs, mamas austās marškėnelēs,

pasėriedės, pasėpostės,

nagėneliems apsėavės,

baltās marškuonēs autelēs,

ont petīs terbelė maista ožsėdiejės

ė batelius, ka anī nasoplīšto,

i Vėlnio ožsėgeidės, piestė ožsėspīrės ejē.

Žuolietās takelēs ė pīvuoms rasuotuoms,

vingiūtās kelelēs ė mėškās tomsēs,

par suodas šonis luodīdams,

vakarās jaunima dainū pasėklausīdams,

gerū gaspadėniu apnakvindėnams, pašerams.

Tāp ė traukē tūm kelio tuolėmo,

I garbinga Vėlniaus švīsuos rūmus, paluocius,

pasīktė muoksla, igautė žėniūn,

palėktė tėms, kas torėjė atētė puo tavės,

daug sava mėsliu ėr idomiausiu atradėmu.

To, ožsėspīrės, pajimlos žemaiti,

tū, diel kuo užsėspīrē ėr ėš nomūn ėšejē,

kū nuoriejē, truoškā pasakītė,

vėskūn radā, vėskas ėšsėpėldė, ožrašē

ėr sava ainems šimtmetēs nauduotīs palėkā.

Daug kor ejē, daug kor keliavā,

daug žėniūn ėš žmuoniūn sorinkā

ėr Lietuvuo, Žemaitėjuo sava muoksla skleidē,

kultūras ėr istuorijės vėsus muokē.

ė Varniūs pri vīskūpa Valončiaus Muotiejaus dėrbā.

Daug pruociavuojē so vīskūpo

diel žmuoniūn apšvītėma ė muoksla igėjėma.

Tāp daug kor bakeliaudams

Ė Pavondenė pasīkē

Ė dėdelė mums pamėnavonė palėkā,

kada atvīkā pas puona Dimša

i Zduonėškės dvara pėšuoriom darbūtīs.

Pasėdarbavā pas mūsu

Ė Pavondenie omžėnā garsas palėka.

Kap puo Pėrma pasaulėnė kara

Dvara ėšparceliava, kaima padarė,

kaims Tava garbinga varda gava:

Daukontā.

Dieltuo kuožna dīna esi vėsūn

mėnavuojems kap malduo ar puoterūns:

Daukontā, i Daukontus, ėš Daukontūn, Daukontėškė.

Tāp linksniūjem kuožna dīna.

Tīk daug sava raštūns žėniūn palėkā

Vuo i gīvenėma pabonga

Smūtna atejē, kap obags mėrtė gavā.

I omžėna keliuonė palīdietė draugūn nabova –

mažne vėsė ožmėrša, ėšsėžadiejė,

tik kelės miestelė muotrėškas palīdiejė.

Dabar mas Tavi dėdelē pagerbam.

Mas Tavės naožmėrštam, kuožna dīna mėnavuojem.

   
Pavasaris

Maluonė paukštelē,

parliektė naskobiekėt,

jug dar šalta īr,

kuo lestė natoriestė.

Stuorė jug dar snīngā –

nutūptė nagaliestė.

Sava gīsmeliems

momis nudžiogintė

dar sospiestė.

Ėšauš pavasarielis

šėlts ėr maluonos,

saulelė šėldīs

galva ėr šuonus.

Būs linksmā gīduotė

mažam vīverseliū

ėr ont stuoga topint

čėrkštė pėlkam žvėrbleliū.

Balondē bočiūsēs,

i puoras puorūsēs,

soks maža lėzdeli,

padies kiaušelius

ėr lauks ėšsėkalont

mažūn vaikeliu

kontros, mažos

onkstībs vīverselis.

 

   
MILEIKIENĖ Uona

   

Eso gėmusi 1931 m. kuova 1 d. Telšiū valsčiaus Kveiliū kaimė.Vieliau tievā nusėpėrka ūki kėtuo Telšiū rajuona pusie, link Seduos, Kalnienu kaimė. Lonkiau gretėma Buožienu kaima pradžiuos muokīkla. Paskiau muokiaus Telšiū gėmnazėjuo, Muokītuoju semėnarėjuo, bėngiau Kauna vėdorėnė dailės muokīkla.

Pėrma eilierašti parašiau dar 9 metu omžiaus – tumet muokiaus Buožienu pradžiuos muokīkluo (Telšiū rajuons). Vuo 1948 metās, bamuokīdamuos Telšiūsė, sokūriau eilierašti, katros lig pat šiuol īr dainioujems „so pasėkraipīmās“: „Vuo pasakīk, ar viel atėisi, soriekos pėmpē ont dėrvuona“… Tumet jau daug rašiau. Telšiū gėmnazėjuo (nu 1942 m.) dėdėlē iduomē mūsa literatu būreliou vaduovava muokītuos Kudirka, vuo po kara – Skeivīs, Tīlenis. Tīlėni so žmuono (irgi muokītuojė) ėšvežė i Sibira. Omžėna pagarba tū tomsiū laikū švītorems!

Muoksla draugā mon ėlga laika prikaišiuojė, ka naėšejau literatūras kelēs, naėšmuokau Ezuopa kalbuos, parašiniejau tik retkartēs ėr tik sau. Pabėngiau Lietuvuos Dailės instituta, dėrbau Muodeliu numūsė. Ka tik leida svēkata, tonkiau lonkiau Telšius. Če daug gera ėr bluoga mačiau, daug kon patīriau.

   
Pri žemaičiu atmintėis opės

Bevardē opelē i atmintėis upis

Senē sotekiejė ėr tėn pasėlėka…

Tėn meldās žemaitē, puo krīžēs soklopė,

Ož pruotievius, douna, naujagimi plėka…

Ten prūdūs kvapa dar sklēd ajerā…

Gražoms mona kaima! Soverts ėš ūkieliu –

Kap mona mamalės apdėlės rožončios…

Vuo suodna kuoplīčiuo – alsavėms smūtkelė.

Tievalis dar šnek, bruolelē vėj pončius,

Mamalė verp vėlnas žėimuos vakarās.

Susiedā atejėn, ont soulūn susiedėn,

Mėlelēs marškuonēs švarēs pasiriedėn,

Vės varsta ėš lieta žemaitėška šnekta –

Ėr patis vės pašnek, ėr klausuos kėtūm.

Vuo aš – trupinielis glaudous pri tievalė.

Puo biški atsėver žemaičiu pasaulis,

Tik dar namatītėis tuo krovėna kelė,

Išniekinta žmuogaus, ikalintas saulės,

Kraujēs nutaškītu arėmu gimtū.

Vėsė ėškeliava kelelēs skirtingās

Puo vėina, puo vėina i omžėna tīla…

Pri atmintėis opės aš stuovo sustingės,

Beržielis atruoda kap žali krapīla,

Ėr švėntėn i ateiti kieli jaunima.

   
Lapkrėstė paveikslė

Viel lapkrėstė paveikslė, kap ėr priš šimta metu –

Balapē medē, varnas ėr dongos ba spalvuos.

Atēn i žemė žmuonis, išein viel, nasopratėn,

Ėš kor tėik jouda varga žemelie Lietuvuos.

 

I kūdikīstės pėivas atsėsoko sekundē,

Savi ont mamas ronkuoms tāp aiškē pamatau.

Gīvenėma stebūkla aš palītieta bundo,

Tik pasakītė namuoko: „Mamalė, ačio Tau“.

 

Žaliuo švėntuovie saulės ėr meilės, ėr geroma

Mon devė – nagailiejė kėkvėina dėina daug…

Sugriuovė baisės audras tievū statīta noma,

Puo tuo vaikīstės žemie dagē ėr usnis aug.

 

Pėktė malūnā malė tievū ėr mona laika,

Ons krėta skausma šukiems ont žemės, ont šėrdėis.

Kāp rēk savi sorastė – saulietu pėivu vāka,

Jie omžėnāsis tievs mon ronkas naėštėis?

 

Viel lapkrėstė paveikslė vėrp Vieliniu lėipsnelės.

Kalbiekėt mon, tievelē, ėš omžėnū numūn.

Če, žemie, tabie gīvas jūsėškės eglės žalės,

Kor ėlsėnuot Jūs akis ėr švėitiet geromo.

   
Omžėns rats

Mon atruoda, ka omžius jau ēno

Ėš gražiausės slaptībiu šalėis

I gražiausė žemaitėška žemė,

Kor stebūklu žėidā prasėskleis.

 

Grajėj žalė eglīnu varguonā,

Žalė gėismė laukū ėr žmuogaus.

Mas, tuos žemės vargšelē ėr puonā,

Nu dėrvas lig aukštībiu dongaus.

 

Vuo žīdrīnie pakėba kap tīčė

Cīrulieliu varpieliu šimtā…

Dievė brongos, če Tava bažnīčė,

Kor vėsė dėrb ėr meldās karštā!

 

Meldās tėi, kor ož laisvė če kuovies,

Meldas tėi, kor ėš naujė ateis

Ėr Žemaičiu žaliuojie švėntuovie

Nateisingā vėins kėta nateis.

 

Tievė, sokdams gīvenėma rata,

Sok anon iš šiuo šimtmetė baisė,

Kad, paklīdėmus sava sopratėn,

Sosėrastomem kieli i švėisa.

   
Žemaitėška meilė

Vuo pasakīk, a viel atėisi

Suklīkos pėmpē ont dėrvuona…

Aš tau ronkelė viel ėštėiso

Ė mūsa meilė būs na muonā.

 

To mon sakīsi: „Mīlo baisē“

Ė špuokā švėlpaus ont šakelės…

No, pasakīk, a viel atėisi,

A gildītė apsėmuok šėrdelė?

 

Jezminā pasklēs skani smuoka,

Saulelė tūpsēs ož beržīna.

Aš tavės laukso nusėkriuokusi,

Darželie kvietka nusiskīnusi.

 

Vuo kas par kelms ta meilė īra,

Ka širdi bada kap so peilēs?

Ba meilės šėrdės jau sostīra,

Kuoks durnis ėšgalvuojė meilė?

   
Švėna Juona nakti

Žėb ont smėlguoms karuoliokā,

Šuok velnātē pabalēs…

Saulė leidās, luo šoniokā,

Riekau mergas pašalēs…

Ėš ganīklu tūzė – tūzė

Skersā placės: ar matā?

Pargen karvės pėimou Juzis –

Būs pėinelė ata-tā.

Saulė topās ož eglīna…

Klumpē patis Ontė neš…

Ont gruonīčės, pri karklīna,

Sava Vuonė, žėna, ras.

 

Ton naktelė švėnta Juona

Rēktom mislītė švėntā,

Vuo vėsuokėi zababuonā

Lend i galva nalauktā.

Ontė stuov kap onžoulielis,

Koisē kap strėbuokā kond,

Kvep kap mergas lauka gielės –

Ontė Vuonės nabsorond.

Ai, to Vuonė, brongi Vuonė,

Kon to mon dabā darā?

Jug vėinam par švėnta Juona

Īra baisē nagerā.

Kap vabuolės tava akīs

Braiža širdi.

Kāp ėštvertė?

Tuos apvalės cėbolėkės,

Kap žėnā, ėš klumpiu vert.

Dar i zlastė ved tėi koisē,

Vuo kad trėnkso, puo velnēs!

Pliaukšt! Supīkės Ontė baisē

Nuklumpiava pabalēs.

   
Žemaitėškas piršlības

Kā i torgo Ontė ējė,

Viejē pūtė, lītos lėjė.

Tik Ontuonou na galvuo –

Tonkē līn jug Lietuvuo.

Ēdams susitink Ontuosė –

Dėkta merga, rauduonposė.

– Labas, Ontė…

Ontė:

– Jie.

– Līn ėr līn… Vuo jie, vuo jie…

Mėslėj Ontė: „Buobas rēk,

Tik Ontuosė par daug šnek“.

– Jie tāp lis, supūs bolbelės.

– Apsėstuos gal lig veselės…

– Ontuonieli, a tā jie?

Žanīsmuos? Vuo jie, vuo jie…

Tik a mīli?

– Jie tatā.

Dar lig šiuol nasopratā?

Tuoliaus sosėkėbėn ejė,

Viejē pūtė, lītos lėjė.

 

   
MILTIENIS Stapuons

   

Eso gėmės 1939 m. rogsiejė 2 dėina Gėrdieniu suoduo (Skouda rajuons). Muokiaus Īlakiū vėdurinie muokīkluo. 1975 metās istuojau i Vėlniaus Pedaguogini instituta ėr anou bėngiau 1982 metās. Tēp pasėdariau dipluomouts matematikas muokītuos. Dėrbau Kelmės rajuona Kražiu ėr Kiedainiu untruo vėdurėnie, Raseiniu rajuona Prīšmančiu devīnmetie muokīkluo.

Eilieraštius rašītė pradiejau dā vāko būdams.

Kou mėslėjo aple žemaitėška pruoza ėr puoezėjė?

Mona galvo, anuos rēk. Gal žemaitėškė kūrėnē ėr nepasėiks tuo līgė, kap geriausė pruozas ėr puoezėjės darbā, parašītė bėndrėnė lietuviu kalbo, bet ėr žemaitėška kūrība rēkalinga. Ana praturtins lietoviu kalba, padies ėšlėktė tarmiems.

Aš pats jau eso sogadints žemaitis. Ka dėrbau muokīkluo, vės bovau kritikoujems, ka so vākās šneko žemaitėškā. Muokīkla īr muokīkla. Reikiejė stuoruotėis ėr šnekietė lietovėškā, bet ka tas žemaitėškoms vės tėik lioub prasėkėštė ėr viel bovau kritikoujems. Tēp – metā ėš metu. Kad ė kāp bestuoruojaus, gerā lietovėškā neėšmuokau ė vėskas, bet par vėsus tus draudėmus ė stuoruonės sosėgadėnau sava žemaitėška kalba. Daug kou pri tuo prisidiejė ėr Raseiniūs pragīventė metā. Če – dūnininku krašts, žmuonis sava gimtoujė tarmė mažā jau kumet bešnek. Tēp ka so anās prisėeit bėndrautė tep pat lietuviu kalbo.

Eilieraštius rašau ėr žemaitėškā, ėr lietovėškā. Mėslėjo, ka žemaitėškā rašītė, kortė rēktom pamiegintė vėsėms puoetams, katrėi dar nier ožmėršė sava gimtuosės žemaitiu kalbuos. Žemaitē ėr be žuodiu sosėkalb, bet je dar torietomem ėr sava gruožėnė literatūra, vėsėms matont ėr gėrdont galietomem pasakītė, ka esam vertė tievū ėr pruotieviu, ka neėšdeviem anū kalbuos, tradicėju ėr papruotiū.

   
Žuodē

Žuodē, kap ė žmuonis,

Gimst tik par skausma…

Žuodiu ėr lėkėms

Sovėso tuoks pats:

Vėinė, vuos ožgėmė,

Mėršt net ėr be skausma,

Vuo kėtus pasaulis

Unt vėsam ėšmuokst.

 

Ėr kartuos kap malda

Gera žuodi žmuonis…

Vuo tuo žuodė būvis

Būs jau nemirtings.

Ir žavies kap druobės

Puotiepēs Čiurliuonė

Ta daina vakarės,

Rītmetė žaruos.

   
Trijū Karaliu nakti

Šiou, Trijū Karaliu nakti,

Unt duru sava šėrdiems išriežės K+M+B,

Skobo i Betliejaus tvartieli

Ėr gėmosiou Kristou nešo duovėnū.

Ne mitra, ne kuodīla –

Kapū ledėnė Laptevu jūras tīla.

So savėm torio ėr Osvencima,

Ėr Dachau saujelė palėnū.

Nukonkintūju maldo pasveikintė Kristo aš eino.

Nešo ėr kūdikiu aš negėmusiu rieksma,

Klaiki pruotavėma pėrm čiesa pasenosė ėr vāka.

Tėik daug, vai daug par sava omžio

Aš užgīvenau tuo torta, Kristau!

Duovėnuojo anou tau.

Puo kuoju aš dedo tikiedams,

Ka, ožgėmos tau,

Laiks jau nebatneš daugiau biedū.

   
Pri Kūčiu stala

Susirinksem viel pri Kūčiu stala

Sosėkaupė ėr rimtās veidās

Mūsa širdis dar jug nesošala,

Tik ondou sokaustīts jau ledās.

Sokalbiesem malda nekasdėinė –

Īpatinga jug ī ši dėina.

Ėr pradiesem sava vakarėnė

Nu senuolės muokītas malduos.

Tievs solaužīs mums vėsėms pluotkelė –

Žėnkla meilės ėr švėntuos taikuos.

Palīdiesem mes i didi kieli

Žuodi, laukonti sava eiluos.

   
Naujū metu palinkiejėmā

Ein metā…

Ne ein, vuo bieg…

Nepajusi –

Naujėjē pribūs…

Par ožšalusi leda ėr snėiga

Jims ėr senūsius nustums i kapus.

Mums negailo prabiegusiu metu

Gailo savės, savūju viltiū,

Sutrīptū, sudievietu, kap batu,

Neatlaikiusiu skausma, končiū.

Lai Naujėjē mintis mums vaisingas

Kap tou malda rītėnė atneš!

Tou šiou vakara švėnta

Palinkietė žmuonėms nuorio aš.

 

   
MONCEVĪČIOS Vītauts

   
Eso gėmės 1950 m. balondė 2 d. Kretinguos rajuona Daratātiu kaimė. Žemaitis. Muokiaus Darbienu vėdorėnie. 1979 m. bėngiau Lietuvuos Dailies instituta. Mona specialībė – arkitekts-dailininks. Lietuvuos Dailininku sajungas narīs. Dar stodėju laikās pradiejau sava kūrība ekspuonoutė paruoduos. Daugiausē mona paveikslūs – žemaitē ėr Žemaitėjė, tuo krašta liaudės mena atspindē. Paišau, tapau, eilioujo, rašau pruoza, koro nomū pruojektus. Gīveno Palonguo.

   
Vasaras nakti

Žemė ožmėga –

Švėnta ramībė.

Atmaina sluopi –

Trauk i līto.

Sėlpnos viejielis

Bodėn tou tīla.

Vėsė, kas gīvs,

Pašalēs dinga.

Dėina kas sava

Sunkē pabėngės,

Ramē užsnūda

Naktėis nelaukė.

 

Karti douna

Anū varga saldėn.

Kas ėš tuo būvė

Gal bepasėjouktė?

1993 m.

   
Pakūta

Rūpesni sava gėlėi ožspaudės

Ėškeltuoms ronkuoms sveikėno saulė.

Būk to pagarbinta, ožmėnā švėisi,

Būk to pašluovinta, omžėnā jauna –

Spindolē šėlda vėsa pasauli.

 

To tik atjausi žmuogo sospausta,

To tik soprasi vargana rauda.

Maldā soklopės, aukštinsio Dėiva,

Pats nusėžeminsio, dolkė pavėrsio – –

Svarbiausē – kaltė sava ėštvertė.

 

Net negalvuosio nieka prašītė.

Gal pasėkelsio, gal atsėstuosio,

Kad tik torietiuo švėnta ramībė!

Viešpatie brongos, kāp aukštā dongos –

Pakol nulieksi, be grieka palėksi.

1994 m. 
   
   

   
PARUTIENĖ Janina

   

Eso gėmusi Telšiū rajuonė, vėinkėimie, katros isėkūrės Šiliškiu ežera pakrontie. Vaikīstie kuožna dėina matiau viliuojėntė ežera platībė ėr klausiaus mėška uošėma. Vuo kuokė ramībė toukart dvelkė tievėškės laukā, kuoki bova anū gražībė, ka tīlė nakti mienusielis lioub atsargē praskleistė debesis ėr paveizietė i žemė!

Nu pat mažū dėinū svajuojau vėsa ton sava gimtuojė krašta gruoži iomžintė sava piešėniūs, medie. Gīvenėms tēp pakrīpa, ka dailininkė ėš monės naėšejė, nuors so medio kurī laika ėr draugavau, svajuojo ė tuoliau anon šnekintė, vuo so eilieraštēs nasėskėro jau ėlga laika.

Monėi tink sveiks jumuors, dėl tuo mona žemaitėškė eilieraštē dažniausē jumuoristėnē.

Mona pruosenelē, tievā – grīnakraujē žemaitē. Dieltuo žemaitėška šneka, papruotē mon patē īr arčiausē dūšės.

   
Ėšbliesės žioborīs

Vėinkėimis tošts –

Užpustītuo naktie

Ba žvakiu švėisuos,

Dūmu kvapa.

Žvalguos paukštē…

Sustingės šalėp

Sens ežers.

Nugriuvusi tuora,

Rūtu užžielės daržielis

Mėigt putuotamė snėigė.

Truobuos akis,

Šarmuoms ėšpaišītas. –

Anuos vės ėšbliesosė žioborė ėiška.

   
Duomė

Parēn Duomė če nu kalna

Vuogi mata – Barbė atmaun.

Pasėjiemusi krezinka,

Lek i miesta net trilinka.

 

– Labas, Barbė, – Duomė saka, –

Kor tēp leki kap patrakusi?

Kou tēp tavi miests tas trauk,

Kas tamė miestė tavės lauk?

 

– Juk matā, ka so krezinko –

Kiaušiu daug jau prisirinka,

Pėina šulinie laikiau –

Va… Kėik smetuona prigraibiau!

 

Vuo tam Duomē jau nu sena

Barbė širdi vės kotena.

Ons tik pripoulės ronka spūst…

Veiz, ka Barbė anie krust…

 

Duomē šėrdės suvirpiejė,

Žemė puo kuojuoms sudrebiejė.

Čiopa Barbė ons i kliebi

Ėr i pagriuovi padriebė.

 

Barbė riktinga mergelė –

Galietom keltė ė veselė,

Bet, ka pol uns kāp padūkės,

Tego druož ėš kor atrūkės!

 

Barbē… tėik jau tū metieliu –

Ketoresdešimt ėr biškielis…

Nier če kuo par daug skubietė,

Gal dar merga palūkietė!

 

   
PUOCIOS Vacluovs

   

Eso gėmės 1943 m. pavasari Barstītiu kaimė, gražiuo, medēs apaugusiuo suodībuo. Muokiaus Barstītiu vėdurinie, vuo paskiau – žemės ūkė teknikomė. Vėsa gīvenėma daugiausē muni traukė literatūra ėr tautuodailė. Druožiau miedi, kaliau akmini, rašiau eilieraštius. Prisiejė ėr žemė dėrbtė. Eso Kaima rašītuoju sajungas narīs. Gīveno Žemaitijuo.

Tėn, kor Gegrienā, kor Godalē, vėsā netuolėi ėr Žemaitiu Kalvarėjė, Platelē, Nuotienā, Šatės, Ylakē, Seda. Tuos vėitas mon īr gimtuosės. Vuo gīveno dabar Nuotienūs.

Eso bėngės žemės ūkė teknikoma, ta pri žemės vėsa gīvenėma ė pasėlėkau. Vėsā nesenē sopratau, ka galio tašītė akmini, oužoulus. Bet… Eso lietuoks, vuo aplinkou daug tuokiū, katrėi smarkesnė ė godresnė ož muni, ta ne vėsumet, kumet nuorio, galio ėr kūrībā atsidietė. Daugiau prisieit so šakė ėr luopėto dėrbtė, nego miedi tašītė, akmini kaltė ar eilės rašītė.

   
Saulės laiškā

Ont laukū ėr pėivu

Saulė raša pavasariou žėidās kvepunti laiška.

Solaikės alsavėma, vies tīlē skaita, skaita…

Vuo jautrė pumporā, pajautė anuos šėlėma,

Tujau atsėbund.

Išsipīlusi viešli žaloma,

Nušlam par mėškus ėr krūmus,

Greitā nubieg tuolīn raistās, laukās ėr pėivuoms.

Pavasaris nesolaikuomā bodėn vėsus, kas tik gīvs,

Ėr pasėtrauk tuolīn i šiaurė.

Jau tvonkio karštio alsou vasara,

Saulė lingou netikiedama, ka nebier pavasarė…

Spėgėn ėš sielvarta, išplietusi akis.

Glemb ėr vīst lapā, nuokst jau ėr suodnā.

Tik saulė kuožna dėina vės raša ėr raša…

Ont kuožno lapo, ont kuožno vuobolo…

Pajotės svetėmuos meilės paslaptis,

Sovėrp lapielis, raustelie vuobols,

Rauduonoun ėr šlam vėsė suodnā…

Vuo žuodē tik tėksla vės nepasėik ė nepasėik…

Tievėškā rauduo šalta, sugrubusi rodėns šėrdės.

Grētā groudis… Vėsa rodėns auksa saulė jau ėšrašė.

Dabar vės raša ėr raša ont debesėis

Kap ont stuora, grobė pergamėnta.

Praradusi paskotėnė vilti, lėj ašaru līto.

Ėštvėna upis, ežerā ėr pelkės, šaltė šiorpolē bieg

Pasėšiaušusiuoms anū bangeliems.

Senē nieks nematė anuos švėisiū spinduliū,

Baisē nejaukē pasėdarė paukštems.

Ė tėi skobėnas atsėsveikintė

So gimtāsēs laukās.

Vies šonkėn lapus ėr dainiou liūdna, bet vėsėms

soprontama dainė.

Lapā tėi… Pavasariou rašītė… Ėšblokė meilės laiškā…

Ėr kor tik tėi lėkėma viejē anus neėšblaškė,

Kor tik neėšnešiuojė!

Žemė rūpestingā snaigiems barsta nuniuokiuotus laukus.

Ėr še… Žemė kap kuoki balta berža tuošės –

Didilis balta puopieriaus laps…

Šalta šalta saulė veiz ėš tuolėi – net portėn drebulīs.

Tik dabar jau mes,

Mes vėsė, ožmėršė sava darbus,

Pasėzgendam šėlėmuos ėr laukam nesolaukam

Pargrīžtontė pavasarė…

Bet kuol kas tik šaltis stėprē laužas

I kėkvėinus numus,

I kėkvėinas duris…

Vuo puopieriaus laps ėštėists…

Saulė atmins sava laiškus…

   
Pėlka gintarėnė dėina

Ta mėgluota dėina – kap didėlis pėlka gintara gabals,

Sustingės erdvie kap ėr pati bekraštė jūra.

Ana atsispind mūsa akies,

Ana atsispind mūsa omžinībie.

Prīšās mumis, spindolioudamė pėlko švėiso,

Stuov mėlžėnā medē.

Anėi tuokėi īr atejė ėš praeitėis:

Aukštė aukštė, ėlguoms, stuoruoms šakuoms dėktē sosėkabėnė.

Kėtuokiū anū nieks ėr neatmėn.

… Ta mėgluota dėina – kap dėdliausis pėlka gintara gabals,

Sustingės vėsuo dongaus begalībie.

 

   
RAMUONĀTĖ-MUKIENĖ Danutė

   

Eso gėmusi patemė Lietuvuos pakraštie, Lėnkėmu apīlinkės Sriauptū suoduo, tėn, kor Švėntuoji nubriež rėba tarp Latvėjės ėr Žemaitėjės. Tievielis – Ramuons Konstantėns. Bova ons kėlėma ėš Kalviū kaima, tū vėitu, kor auga S. Daukonts. Mama – Želvātė-Ramuonienė Barbuora kėlėma ėš Muosiedė parakvėjės. Vėdorėnė bėngiau Lėnkėmūs, vuo paskiau – Vilniaus universitets ėr darbs redakcėjuos. Prisėejė dėrbtė ėr Skouda rajuona „Mūsa žuodė“ laikraštie, ėr Palonguos miesta tarības savaitraštie „Palonga“, ėr Skouda rajuona radėjės redakcėjuo. No, vuo 1991 metu gegožie Palonguo jiemiaus redagoutė pėrmouji žemaitėška laikrašti – „A mon sakā?“. Puo kėik laika vėituo anuo pradiejuom leistė „Žemaitiu žemės“ žornala, kningas aple Žemaitėjė ėr žemaitius.

Eilieraštius, kap ėr šimtā kėtū mona bėndraomžiu, pradiejau kortė jau vėdorėnie muokīkluo. Daugiausē rašiau ėr tebrašau sau. Tėi mona eilieraštē – neėšsiūstė laiškā, be datu ėr be adresata.

   
* * *

Ačiou ož akis,

Ož lūpas ačiou,

Ož naktis, ož ašaras sūras,

Ačiou tau ož nemėga, laukėma,

Vasaras dėinas, rodėns šalnas.

Atejē – ėr kap nebūtom metu –

Viel soupīnės neš tuolīn.

Ačiou ož spalvas, ož tou žemė,

Ačiou Tau ož tou, ka esi…

   
* * *

Nuorem būtė gražės ėr mīlėmas,

Svēkas, laimingas ėr laukamas.

Nuorem būtė tīras, vėinintelės

Ėr liaunas kap jaunas mergātės.

Vasara… Lėipu žīdiejėms –

Svaigst galva nu tuo kvapa.

Ein par žemė muotrėškas –

Anuos vėsas tuokės nepaprastas.

   
Pėrms snėigs

Pėrms snėigs…

Savės dar negoudo –

Ligi pavasarė tuolėms kels.

Pėrms snėigs…

Nuorietiuo šīpsuotėis,

Bet gal būtė

Žėmkėnteliou negerā.

Pėrms snėigs

Sogėrgžd puo kuojuoms,

Pėrms snėigs

Kap pasakuo krimt.

Pėrms snėigs…

Tuoki krėsėna!

Sveikėn žemė

Pėrmuosės snaigės…

   
* * *

Žemaitėjuo līn…

Grētā – rodou…

Vuo šėrdie – pavasaris

Ėr nenuorio pripažintė,

Ka vėskas jau praejė.

Dar ne laiks, ne laiks

Ožtrauktė longus,

Dar joukas akis,

Par sapna junto,

Kāp kvep rīta rasa,

Kāp maudaus jūruo,

Paleido kasas,

Ėr vėsks aplinkou tep pat,

Kap pėrma jaunīstės pavasari…

 

   
RIMKIENĖ Nijuolė

   

Eso gėmusi 1934 metu lapkrėstė 20 dėinuo Šiauliū miestė. Tievielis – Markauskis Mečisluovs ėr mama Kelpšātė Liucėjė bova žemaitē, kėlėma nu Muosiedė. Anėi mumis tonkē lioub nusėvežtė i tievėškė – Gėršėnū kaima. Buočiu ūkis bova vėsā šalėp dėdėlē poikė oužoulīna. Vėsus aplinkou laukus jousė kūlėnės (akmėnū) tuoras, par aploukus vingiava opalielis. Če dėdėlē pamėlau tou krašta.

Par kara slapstiemuos Gėršėnūs. Puo kara miegėnuom ūkininkautė, bet tievus 1948 metās ištriemė i Sibėra. Aš slapstiaus, bet ėr muni 1952 metās areštava ėr nuteisė dešimtėi metu lageriu. Ka mėrė Stalins, pradiejė žmuonis ėš lageriu leistė i numus. Ėšleida ėr monėm. 1955 metās nuvažiavau pas tievus i Irkutska sriti, Šamankas gīvenvėitė. Dėrbau mėškūs. 1957 metās ėštekiejau – ož terėmtėnė Rimkaus Rimanta. 1959 metās karto so tievās grīžau i Lietova. Tou laiko vīra pajiemė i kariūmēnė. 1960 metās pamiegėnuom prisėregėstroutė Lietovuo, bet veltou – nieks mūsa neregėstrava. Tēp viel ontra karta buvuom ėštrėmtė ėš sava gimtuosės žemės. Atsėdūriem Latvijuo. Atėtarnavės kariūmėnie tėn gīventė atvažiava ėr vīrs. Če sosėlaukiev dvijū dokterū: Luoretas ėr Nijuolės. 1966 metās pargrīžuom i Lietova. Apsigīvenuom Vidmantūs (Kretinguos rajuons). Tēp pradiejuom nauji gīvenėma. Vidmantūs dėrbau vākū darželie, paskiau koukuozė – kasininkė. Dėrbdama pabėngiau žemės ūkė bugalterini teknikoma ėr isėdarbėnau koukuozė bugalterė. Vėsa laika mīliejau šuoki ė daina. Ka Vidmantūs reikiejė kultūras numū dėrektuorės, tas pareigas pasiūluojė mon. Sotėkau ėr vaduovavau Vidmantū kultūrėniou gīvenėmou lig pat pėnsėjės. Išejau i anou jau Atgėmėma metās. Tumet Sajūdis patraukė, daugiau laika pradiejau skėrtė kūrībā: rašiau eilieraštius, kūriau dainuoms meluodėjės. Vaduovaujo ansambliou „Atmintės“, katros dainiou daug mona kūrības dainū.

Mon dėdėlē tink klausītėis, kāp žmuonis gražē šnek, dainiou žemaitėškā. Mes sava šeimuo tep pat vėsė – vedo so vīro ėr trīs mūsa dokrelės (tretiuoji jau īr gėmusi Lietuvuo) – irgi tonkē dainioujem žemaitėškā.

   
Muosiedė kūlē

Muosiedė kūlē – dėdėlė, mažė,

Rinduoms sogolė tuokėi gražė.

Ēto, rokoujous, klauso:

– Kūlelē, kāp atkeliavuot tuoki kieli?

 

Tam daktareliou – puonaliou Intou –

Ka douto Dėivalis metu šimta.

Ta ons ėšmuokė kūli pažintė

Ėr kap so žmuogo pasėlabintė.

 

Tuoki ramībė nu kūlė sklind –

Pati omžinībė i širdi sming.

Vuo aš ruokoujo: „Anėi tor dūšė,

Anėi gīvens dar omžius puo mūsa…“

 

Tad būket svēkė, Muosiedė kūlē,

Jūs žemaitieliu luocnė bruolelē.

Karto stuoviekem ont sava žemė.

Par omžiu omžius – ont tuo ėr

Amėn.

   
Žemaitėška ruoda

Sveikė, Žemaitiu puonā, bajuorā,

Pasėrokoukem šėndėin mes duorā.

Ar mes dar gīvė, ar mes dar galem,

A bėrst iš mūsa galvieliu spalē?

Spaudė krīžiuokā, smaugė maskuolē,

Bet atsėlaikė žemaitē bruolē,

Ėšlaikė sava papruotius, kalba

Ėr šėndėin sava Tievīnė gelbie.

Pri parlamėnta stuojuom kap sėina

Ėr nepabūguom tanka nie vėina.

Tou patė žėima Kalnus gėiduojuom –

Klausies net Vītauts, baisē dīvuojies.

Ėš kor, sakīkėt, mūsa stėprībė?

Mūsa stėprībė – mūsa vėinībie!

Vesk, konėgākšti, sava tarnīstė

I Žemaitėjės konėgākštīstė!

   
Kas basauguo?

Kas basauguo Tavi, kas basauguo?

Oužoulā, kor palaukie, tebaugou,

Pėlkė akminis, krīžē pri kelė,

Par stebūkla ėšlėkusi truobelė…

Dar pėlekanē sauguo kap dīvā

Mūsa kalba ožgoita, bet gīva.

Viejē vakarū siaut kor nu jūras,

Ėr pošelės žemaitėškas siūrau.

Sauguo žemė ėš kartuos i karta

Mūsa pruotieviu garbė ėr karda.

Mes ėšeisem, bet mūsa vaikelē

Neožmėrš, kor tėi slaunė takelē,

Kor kuojelės senuoliu klumpietas,

Tuokės lėngvės, nes īr nagėnietas.

Če kėkvėina numīnė takieli

Ėr pakalbėna kuožna kūlieli.

Nepamėrškem mes sava numieliu,

Sosėborkem pri sava bruolieliu

Ėr ėšsauguokem būda žemaitiu –

Anou gavuom kap tievėškės kraiti.

 

   
ROIKA Vacluovs

Eso gėmės 1937 metās Skouda rajuona Nevuotiu kaimė poikemė ūkie. Tėn ė dabā gaspaduoraujo. Par sava gīvenėma didėliū muokslu nebėngiau, bet kninga vėsumet mīliejau, vuo 1989 metās pamiegėnau ėr pats rašītė. Daugiausē pri dūšės bova eilieraštē. I anus ėr sodedo sava pastebiejėmus, gīvenėma patirti. Vėskou, kas muni jaudėn, miegėno parteiktė pajoukoudams.

Gīvenėmė prisėejė daug vėsuokiū darbū dėrbtė. Vuo dabar meistravuojo: statau truobas.

   
Vėlka balios

Vėlks balio kielė, vėsus vaišėna,

Biedā ėštėkos, padietė ketėna.

Avieliu krauji gierė uzbuonās

Ė pats apspongės vītōra šuonās.

Mēsa ons tėmpė i kėta šali,

Sau pasėjimdams dėdlioujė dali.

Mažėijē žvierelē tėik kou begava,

Vaišėnuos tiktā atsėnešto sava.

Vaišėna vėsus ėš geruos valės…

Tuoks tatā bova tas vėlka balios.

Dar ėr puo baliaus vėlks pijuokava,

Sakė, ka balios brongē kaštava.

Nebūs jug ėš kor tėik apmuokietė,

Jeigo nesėseks veršė nutėmptė.

Širdi ramėna geras svajuonės –

Viel prasidies jug naujės keliuonės.

   
Aple žirni, aple pupa

Auga žirnis, šalėp – pupa.

Tuoks artoms pakielė ūpa.

Apsėvėjė žirnis pupa,

Auga, plieties ė supīnė

I dėdliausė ševelīnė.

Žirnis nebatlaikė pupas

Krėsdama prasėskielies lūpa.

Nu tuo laika mūsa pupa

Lig pat šiuolē joudo lūpo.

Žirnis augdams apvaliejė,

Krėsdams tuoliau nurėitiejė.

Ėr palėka balts, poikiausis,

Tuoks, kap kou tik nusėprausės.

   
Žemaitėškė kupletā

Tumba rumba, to Lietova,

To graži tievīnė,

Tava puonā mums išlopa

Lita paskutini.

Mūsa puonams rūp daugiausē

Linksmā baliavuotė,

Vuo vargšelē darbininkā –

Biednė ėr kupruotė.

Darbininkams anėi saka:

– Būkėt tik paduorė.

Jeigot tamstu terbas kiauras –

Prastė gaspaduorē.

Ėštaksous tau ūki vėsa,

Vuožka paskotėnė,

Atsiminsi, ka turiejē

Puonėška gimtėnė.

Tumba, rumba, to Lietova,

To graži tievīnė,

Jie nie terbuos nebturiesi,

Rasīs obagīnė.

   
RUMBOTĀTĖ-NAVIKIENĖ Nijuolė

   

Eso gėmusi 1958 metu spalė 30 d. Telšiūs. Grēta puo tuo tievā parsikielė gīventė i Mažėikius. Tėn augau, tėn lonkiau muokīkla. Pabėngiau Mažėikiu ontrōjė vėdorėnė. Paskiau muokiaus Lietuvuos Žemės ūkė akademėjuo. Stodėjavau miškininkīstė. Metus puo Akademėjės bėngėma dėrbau Skouda rajuonė, vuo paskiau išvažiavau i Muolietus. Kumet bėngies atidėrbėma laiks, metams grīžau i Žemaitėjė – Mažėikius. Būdama 27 metu omžiaus, sotėkau žmogo, so katrou sotariev gīventė karto. Puo veselės išvažiavau i Muolietus. Če jau dvīlėktė metā ė gīveno. Laimė muni neėlgā līdiejė. Kėik pagīvenos karto, mėrė vīrs. Lėkau vėina 15,5 aktaru ūkie so dom vākās.

Eilieraščius pradiejau rašītė vuos 12 metu solaukusi. Daugiausē anus spausdėnau tū rajuonu, katrūs dėrbau, laikraščiūs. Kelė eilieraštē pasėruodė ėr Muolietu rajuona literatu almanachė „Akimirkas“, meilės līrikas trėluogėjės ontramė tuomė. Svajuojo aple atskėra sava kūrības rinktėnė.

Žemaičiu kalba mon īr iaugusi i pati krauji. Aš vėso sava gīvenėmo jauto, kāp muni veik ta patėrtės, katrō parjiemiau ėš sava tievū ėr pruotieviu. Ėš tuo, kū anėi mon pardevė, aš, laika ėr aplinkuos veikama, koro nauji – sava – pasauli ėr sava gīvenėma sopratėma. Mėslėjo, ka ėš miesta pri žemės muni tep pat atviliuojė pruotieviu genu šauksmos.

Klausaus sava gimtuosės tarmies – kėta klausā gal kėik ėr kapuotas, grubuokas – ėr atruoda, ka patis medē mon grajėj, ka pavasarė opalielis žaismingā bieg…

Kažikumet trumpā Kretinguos stuotie klausiaus dvijū kaima muotrėšku tėkruos žemėškas, dėdėlē turtingas kalbuos apei anūn rūpesnius. Tuoki ta kalba bova puiki ėr širdi gniaužunti, ka tū muotrėšku būčiuo galiejusi klausītėis nuors ėr par vėsa nakti. Nepaprasta kalbuos mozėka! Anuos jiega – dėdliausi!

Vėina karta, ka jau daug metu bovau pragīvenusi Muolietūs, i mona ronkas pakliova „Žemaitiu žemės“ žornals. Dar onksčiau bovau par radėjė girdiejusi kelės žemaitėškas laidas. Skaitiau žornala ėr pradiejau dūšiuo jaustė graužėma, ka par greitā „atplīšau“ nu sava tievū žemės, apleidau sava muotinas kalba. Tēp vėina karta siedaus pri stala ėr pamiegėnau eilioutė žemaitėškā. Tēp ėr gėmė pėrms mona žemaitėšks eilieraštis.

Ka pradedo svarstītė apei gimtuosės tarmies ėr kūrības ateiti, už karta nuorio sakītė, ka žemaitėška puoezėjė būtėniausē tor rastė sava vėita dabartinie lietuviu literatūruo. Juk tarmie īr vėina iš priemuoniu, katra jung žmuonis ėr leid anėms vėins kėta geriau pažintė ėr soprastė.

Tuo sopratėma mums šindėin dėdlē rēk. Kalba, kap īr pasakės prof. Gėrdienis Aleksėndra, – žmuogaus pasauliežiūra. Tuo žemaičiu tarmie īr ėr dalelė žemaitėškas kontrībės, užsispīrėma, anuo stiprībės ėr energėjės. Vėskas tas mums paded sosėtelktė, sosėvuoktė ėr išgīventė. Vuo mona sokortė eilieraštē – mona pačiuos jausmū skeveldras. Kūrība žmuonėms gal padietė sosėtelktė, priverstė apsėgalvuotė, pajostė sava atsakuomībė ėr gīvenėma prasmė. Aš mėslėjo, ka rēk sveikintė vėsus Žemaitėjės didėliuos dvasės bruolius ėr sėseris, katrėi īr išlaikė gražė sava gimtoujė muotinas kalba, žadėn kėtus švėistė ėr patis sava puoetėnio žuodžio dara šī pasauli gražiesni ėr tauriesni.

   
* * *

Rodou ont mėška taška pėrma vari –

Kap nuorietom, ka nematītomem, ka greitā

Liūdnā būs ėr ėlgo…

Kas mona linksmā dūšē pasėdarė,

Ka ašareliems aš anō sovėlgau?

Jau krimt kap lapā vėsas mūsa dėinas –

Ne vėin tuos joudas, bet ėr geras bėngas.

Žmuogaus rodou… To lėikti sens ėr vėins…

Gal sodainioutas vėsas tava dainas?

Je tava kūna šalnas jau pakonda,

Je kuojės, ronkas jau negreitas pasėdarė,

Liūdiedams dūšiuo vės daugiau atrondi

Ont tavės taškuoma tuo rodėnėnė varė…

   
* * *

Mīliek, bočiouk –

Nu tavės pasigieriau.

Tēp nesvaigėn, nedornėn

Juokės žuolės…

Mon rēk tīlietė…

Kalta – neištvieriau.

Ož tuokė aistra peiktė,

Bet ne kuolītė…

Mīliek, bočiouk!

Galiečiuo tavės lauktė,

Je rēkto –

Vėsa jouda omžinībė.

Bet kāp žėnuotė,

Ar už mona lauka

Užkliūs akelės tava,

Lėks tėn tava piedas?

   
* * *

Kāp skaudē aš atplīšau,

Kāp tuolėi nukrėtau!

Tuo tuolėmuo šalelie

Jau kap ėr pripratau.

 

Bet mon sapnoujēs Vėnta,

Papoušta ajerās.

Atruoda – vėsė plėntā

Padietom parsėrastė…

 

I vėita dar parėčiuo,

Tik dėinas nebsugrīš.

Belėikt tuoliau gailietėis,

Kam leidau sau atplīštė.

 

Kam leidau sau plasnuotė –

Pleštekė pri ognėis…

Vuo gal tėkrā žemaitē

Lėkėma neder keiktė?

 

Švėntuos dounelės skuonis

Ėšlėikt ėr trupiniūs.

Diel tuo, kor begīvėnčiuo,

Tėn Žemaitėjė būs.

   

   

   
SALATKIENĖ Alina

   
1916 metu rogsiejė 17 d. Peterburgė pėrma karta pasauliou paskelbiau, ka eso jau žmuogos. Tou laiko tėn muokies mona tievalis. 1918 m. mama monėm atvežė i Lietova. Apsėgīvenuov natuolėi Endriejava. Muokiaus Rėitava pradžiuos muokīkluo ėr pruogėmnazėjuo, Telšiū gėmnazėjuo, Šiauliū muokītuoju semėnarėjės kursūs. Nu 1937 metu pradiejau muokītuojautė. So vākās dėrbau 27 metus. Vėsa gīvenėma dėdėlē mīliejau gruožėnė literatūra. Pati pradiejau kortė jau būdama pėnsėjuo. Rašau tėik žemaitėškā, tėik ė lietovėškā.

   
Kumat nabmatīso

Lapuos viel medē ėr žīdies,

Pleštekės viel lakiuos,

Ont kvietku rasa gal žėbies,

Bet akis nažėnuos.

 

Ėšbiegs ta laimė paopēs…

Ėr kas anon pavīs?

Būs liūdnā vakarās tīlēs,

Je nieks če naožklīs.

 

Ėr šėrdės ėš krūtėnės šuoks,

Ėr mėslės vės narims.

Kap vakars rīts mon bus tomsuoks,

Ėr švėisa nabsogrīš…

   
Diekou

Diekou, tau, Dievė, ož aukštōji dongo,

Ož saulės šėlėma, švėisa,

Diekou ož jūra, Nemona brongi

Ėr muotinu skelbama tėisa.

Diekou ož švelni viejė dvelkėma,

Cīroliu gėismė onkstība

Ėr ož bėteliu lėipuos dūzgėma,

Medo, kap ašara tīra.

Diekou tau, Dievė, ož laisva Tievīnė,

Dainas, kalba senuoliu,

Nuors anon trīpė, vėstėik napamīnė

Pėktė polkā tū maskuoliu.

Gīva ėr šėndėin ta kalba lietoviu,

Gīva žemaitiu šneka.

Diekou Tau, Dievė,

Ka esam kap bovėn –

Nasonaikintė laika tiekmie.

   
Cīrolis

Cīroli, linksmos paukšteli,

Laukū pėlkāsis kromsleli,

Šauk to i mielėna dongo,

Sveikink viel žemdėrbi brongi,

Žėnuok, ka tava dainelė

Skomb kap sėdabra varpelis,

Žemdėrbi kvėit padėrbietė,

Grūda auksėni pasietė.

Vėskas tēp soskomba, nušvėta –

Čiesa solaukiem jau kėta.

Cīrolis atnešė džiaugsma –

Net rogē šauk:

„Mes augsma…“

 

   
SERAPĖNS Prončėškos

Serapėns Prončėškos gėmė 1897 m. balondė 18 d. Šiauliū apskrėties Šakīnas valsčiaus Poliesiu kaimė, vuo mėrė 1980 m. groudė 6 d. Bova bėngės tik do pradžiuos muokīklas skīrius. Sukūrės šeima, atsėkielė gīventė i Gruzdiū miestieli ir tėn dėrba zakrastėjuono. Paskiau parsikielė gīventė i Akmenės rajuona Rudausiū kaima ir bova kumiečio pas puona Kurmauski. Če Serapėnā turieja 11,2 ha žemės. Ka susitvierė kulkuozā, priveiziejė ūkė veršelius ir arklius. Daug metu dėrba ir laiškininko. Tās metās uns nemažā rašė. Tēp gėmė ir anuo eilieraštē, katrus ėlga laika gerā žėnuojė žemaitē.

   
Kū nuori, tū darīk
(Eilieraštis, katrou dainiava kaip daina)

Kark gaidīs ir vėšta

Pri kulkuoza prirėšta.

Priedainis:

Kū nuori, tū darīk,

I kulkuoza nevarīk.

 

Īr vožka daržinie

Ir ta pati bergždinie.

Priedainis

Deviau grūdus, deviau šėina

Ir nu karvės vėsa pėina.

Priedainis

Deviau lašinius ir taukus

Ir nu galvuos ruoviau plaukus.

Priedainis

Deviau bolbės, daviau vėlnas

Ir kiaušiniu diežės pėlnas.

Priedainis

Deviau karvė ir komelė

Ir paskotėnė avelė.

Priedainis

Dousio ratus ir akiečes

Iš numū išeisiu piesčes.

Priedainis

Nuors ir gīvībė aukuosio,

I kulkoza aš nestuosio.

Priedainis

 

   
STATNICKIS Prončėškos

Mona tievėškė – kūlēs nusieta Kretinguos rajuona Grūšlaukė parakvėjės Akmenaliu suoda. Eso gėmės 1920 m. lėipas 24 d. Muotiejauskātės Saliunės ėr Statnėckė Prana šeimuo. Tievėškė – poikiuo vėituo, tėn, kor iš Šakalės, rongīdama sava vaga tarp aplouku, krūmaliu, lonkū, mėškū, kalveliu ėr doubu, pasėpėlda intakās intakelēs Akmena.

Pradiuos muokslus bėngiau pri dėdėlē mīlėma ėr gerbama muokītuojė Č. Čeka. Ons par vasara moni parėngė ėr i ontroujė gėmnazėjės klasė. Muokiaus Kretinguos prancėškuonu gėmnazėjuo. Lietuviu kalbuos moni muokė puoets M. Linkevīčios, literatūras – konėgs V. Zajančauskis. Če muokslus bėngiau 1941 m. Vuo paskiau vėina uokupacėjė keitė kėta. Pradiuo vuokītē moni „Savanuorio“ bova ėšvarė i fronta, vuo puo kara rusā dar tuoliau nūvežė – atstatītė Baltėjės-Baltuosės jūras kanala. Šēp tēp pavīka parvažioutė i Lietuva. 1948 m. sokūriau šeima. 1950 m. pabėngiau Kauna muokītuoju semėnarėjė, 1957 m. – Vėlniaus pedaguogėni instituta ožsėinė kalbū fakolteta. 26 metus dėrbau vuokītiu kalbuos muokītuojo.

   
Lapielis

Dā kaba lapielis ont kleva pri vartu,

Ons žvalguos i lauka, kor dėrvas soartas.

Rogelē pasietė, dar kasamas vagas,

Nu šaltė paraudės vės blaškuos nabags.

 

Lapieli apveizam akis ėšplietė,

Ka ētam pruo šali i jaujė, i klieti,

Ka juovala tempam peniokšlems i kūtė,

Viedrus pasėstatė, ka rēk atsėpūstė.

 

Kuoks gruožis pasaulė! Negal apsakītė –

Tik pats Vėsagalis tēp muok nupaišītė.

Vėrpiejė lapielis nu šaltė ėr viejė,

Par vasara šėlta saulelė regiejės.

 

Nenuor ons noskrėstė „Sodėivo“ nesakės,

Diel kuo ons gīvena mėnkā tesopratės.

Atūžusi audra lapieli nustvierė –

Vės liekė margāsis kariaudams so viejo.

   
Jug omžēs nemėsem ėš svetėma laba

Parlek gondros ont Jūzopa švėnta,

Pastīpčiuo puo pelkės, pri kelė, ont plėnto,

Apveiz ons ekietės, stėpėnus, ratus,

Pakraipa ons galva, patarškėn ė snapo.

 

Tėi žvėrblē vės londiuo puo pėrmouji aukšta –

Netor ons pakajaus – praboda pruo aušra.

Atsėspėr ons kuojuoms – aulėnēs rauduonās,

Ė lek ons i dongo ėiškuotėis sau žmuonuos.

 

Pasklondė, pasklondė, ėštėisės ons snapa,

Parsėvedė patė i dvara – ont rata.

Nuščiova žvėrblelē ė truopnē jau žėna,

Ka če – ne koukuozos. – Jau īr gaspadėnė…

 

   
STONKĀTĖ Loreta

Eso gėmusi 1978 metu balondie. Kretinguos miests mon īr gimtāsis. Dabar jau eso Klaipiedas universiteta ontra kursa stodėntė. Par stebūkla pataikiau tėn, kor moni traukė ėr kamė, kap aš pati jauto, īr mona vėita.

Sava būdo ėr pasauliejauto eso tėkra žemaitė. Klaipieduo stodėjoujo etnoluogėjė. Če īr dėdėlē geras salīgas pažintė sava krašta kultūra, pruotieviu kūrība.

   
* * *

Gīsluotas

Solīsosės ronkas –

Tik tėik ėš žmuogaus ė balėka,

Bet šiorkštės ė

Šėltas –

Ėštėrptė anū kliebie,

Kad isėveltom i plaukus

Ė mona jaunīstės

Žaizdas nuplauto…

 

   

* * *

 

Žmuogou rēk tik laisvės,

Bangoujėntės jūras, žvaizdietas naktėis,

Nuors žmuogou ožtekto vėn laisvės,

Bet kāp ba jūras a ba naktėis?

 

Žmuogou rēk tik meilės,

Žmuogėška žvėlgsnė, tuokiuos pat šėrdėis,

Nuors žmuogou ožtekto vėn meilės,

Bet kāp ba žvėlgsnė a ba šėrdėis?

 

   

* * *

 

Sokruovė metā kopra

Ož mona baltuosės galvelės,

Īdavė i ronkas lazda,

Ka vestom i tuolėma kieli.

 

Rēks jau ėšeitė ėš žemės,

I smėltė atgoltė, kapieli…

Dongo parėmsio so medēs –

Gal ė ruojaus pravėrė būs vartelē?..

 

   
TARVAINIS Vītauts

   
Gėmė Žemaitėjuo. Gīvena Telšiūs. Telšiū gėmnazėjuo muokies ė priš kara, ė vuokītiu uokopacėjės metās. Karou bėngontėis karto so muotino ė seserė Bruonė pasėtraukė i Vakarus. Puo koriuo laika isėkūrė Amerėkuo. Eilieraštius rašė nu mažėns. Gīvendams Amerėkuo ėšleida sava poezėjės rinktėnė „Gyvenimas laša“. Karto so kėtās lietovėškā parašītu eilieraštiu ronkraštēs īr ėšlėkės ėr žemaitėšks V. Tarvainė eilieraštis. Pri anuo nuruodīta, ka eilieraštis parašīts 1949 metās.

   
Veiziek, ontā pajoudusi truobalė

   

Veiziek, ontā pajoudusi truobalė

Kap muotina par akuliuorius i švėnta kninga veiz,

Vo kninguo tuo, kėik ožmatā, rugiūn laukā nubalėn

Naliaunas jau kuol pjuoviejē ateis.

Veiziek, ontā pakalnie – guojaus jousta,

Kap laumie ta, atgulusi atuokaituo, sapnou

Ėr vaivuorīkštės koskelė vėsas ašaras nušlousta

Ėr dīvėjēs, ka tāp liūdnā bonduo švėlp pėimou.

Veiziek, ontā par švėisi dongo žonsis,

Kap tėi kaukā, pagavėn vasara, vasnuo.

Vuo tāp tatā nulieks er dėinas jaunas, dronsės,

Pražūdamas saulielīdė lėipsnuo –

 

   
VAINUORIENĖ Jedvīga

   

Mon žemaitėšks žuodis īr vėskas. Muokīkluo reikiejė kalbietė lietuviu kalba, tā tēp ė kalbiejau, vuo parvažiavusi i numus – tik žemaitėškā. Nu tuo pati šėrdės atsėgaun… Mona gimtamė kaimė īr lėkusi tiktās vėina senėkė (gėmusi 1912 metās). Ana niekor namuokies ėr če nu mažū dėinū gīven. So ano rokoutėis żemaitėškā – vėins maluonoms. Mona akimis veizont, żemaičiu kalba puo biški nīkst. Anuos pėrmiausē nevertėn tėi, katrėi daugiausē turietom ton kalba brongintė. Tuokėi jau laikā atejė, ka tėkros žemaitis sava gimtuosės kalbuos nebišmuokst, vuo šuoktėnā šuok pri vuokīčiu, anglu, prancūzu kalbuos. Bėndrėnės lietuviu kalbuos muokīkluo geriausē išočėj. Vuo žemaičiu… Kāp anuos muokītėis? Aš mėslėjo, ka jaunėms žmuonėms rēktom napraleistė pruoguos tonkiau atsisiestė šalėp sava gimtuosės kalbuos turtus gerā išlaikiosės senotelės ar senotelė ėr rokoutėis, rokautėis so anās, klausītėis anū… Mona omžiaus ėr patėrtėis žmuoniū gimtuojė tarmie jau sogadinta. Dieltuo je nanuorem vėsā prarastė ton, kon galem dar parimtė iš buočiu, tuo darba atidieliuotė nabrēktom. Šēs laikās daug īr tuokiū, katrėi i žemaitiu kalba prikėš vėsuokiausiu svetėmībiu ėr jau mėslėj, ka vėskas īr tvarkuo. Nateisībė. Žemaitėškā šnekietė tep pat rēk švarē ėr gražē. Tuo mena, tep pat, kap ėr bėndrinie kalbuo, rēk muokītėis.

Muni dėdėlē trauk žemaitėška pruoza ėr puoezėjė. Žemaitėškā rašau tik eilieraščius. Geriausē eilelė sosėdieliuo tumet, ka eso gamtuo, ka džiaugous sava gimtuojė krašta gruožio.

Nuoriečiuo, ka būtom leidams ne tik žemaitėšks žornals, bet ėr laikraštis, žemaitėškas pruozas ėr puoezėjės kningas. Laukam nasolaukam, kumet bėnt par Lietuvuos televizėjė kuokė valondelė žemaitems būto skėrta, ka Telšiū ėr Plungės laikraštiūs bėnt mienesie karta puo vėina poslapi žemaitėšku straipsniu ėšspausdinto.

   
Mona tortā

Kuoki aš bovau,

Tuoki ėr eso –

Kėtuoki būtė namuoko.

Kāp gīvenėma trūbā mon grajėj,

Tēp sau aš vėina ė šuoko.

Tonkē aš sūra ašara šloustaus,

Bet mon geriau ož laimingus.

Šėrdėis geroma kėtėms dalėjo,

Ėr dieltuo eso laiminga.

   
Cīrulis laukūm paukštielis

Pėlka kromslė gabalielis –

Mažos paukštis cīrulielis

Skombalāčio skomb padongie.

 

Pranešė gera naujīna,

Ka laukūs nabier purvīna.

Skombalātio skomb padongie.

 

Artuoji vadėn i dėrva:

– Ēk kinkītė arkli šėrma.

Skombalāčio skomb padongie.

 

Ka soarsi ė pasiesi,

Toukart ė dounas turiesi.

Skombalāčio skomb padongie.

 

Cīrolis sokel ont kuoju

Mamunelė ir artuoji.

Skombalāčio skomb padongie.

 

Cīrulieli, margs paukštieli,

Diekou tau už skombalieli.

Skombalāčio skomb padongie.