Žemaičių seniūnija ir Žemaičių seniūnai

Žemaičių seniūnija įsteigta 1409 m. vasarą (žemaičių antikryžiuotiško sukilimo metu) arba, pasak dalies istorikų, 1411 m., t. y. netrukus po to, kai Lietuva ir Lenkija Žalgirio mūšyje nugalėjo kryžiuočius bei 1411 m. vasarį sudaryta Torūnės taika grąžino Žemaitiją Lietuvai, tiesa, tik iki Vytauto ir Jogailos mirties. Ji apėmė Žemaitiją nuo Vokiečių ordino valdomos Klaipėdos apylinkių vakaruose iki Nevėžio rytuose. 

1409/1411–1795 m. aukščiausios Žemaičių seniūnijos bajorų savivaldos pareigos buvo Žemaičių seniūnas (Žemaičių seniūnijos kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės) administracinio vieneto faktinis valdytojas.

Iš pradžių Žemaičių seniūną skirdavo didysis kunigaikštis, o nuo 1443 m. jį rinkdavo Žemaičių kunigaikštystės bajorai ir tvirtindavo didysis kunigaikštis. Žemaičių seniūnas turėjo vaivados teises ir LDK pareigūnų hierarchijoje kurį laiką užėmė trečią vietą po Vilniaus ir Trakų vaivadų, o po 1564–1566 m. reformų Žemaičių seniūnas tarp aukštųjų LDK pareigūnų užėmė 5 vietą (po Vilniaus vaivados, Vilniaus kašteliono, Trakų vaivados ir Trakų kašteliono), o po Liublino unijos nusistovėjusioje Abiejų Tautų Respublikos dignitorių hierarchijoje Žemaičių seniūnas kaip senatorius (ATR Senato narys) užėmė 12 vietą.

1527 m. Žygimantas Senasis Žemaičių seniūno tiesioginėje valdžioje paliko tik 9 seniūnijos valsčius (juose gyveno apie vienas dešimtadalis Žemaičių kunigaikštystės gyventojų). Nuo XVI a. 4-ojo dešimtmečio Žemaičių seniūniją sudarė 29 valsčiai, arba (mažieji) pavietai.

XV–XVI a. Žemaičių seniūnų rezidavimo vieta (ir Žemaičių seniūnijos administracinis centras) buvo Kražiai, nuo 1535 m. iki XVI a. pab. − Kėdainiai, nuo XVII a. pr. − Raseiniai.

 

Žemaičių seniūnai ir jų valdymo metai

  • 1409/1411–1412 m. – Rumbaudas Valimantaitis
  • 1412–1432 m. – Mykolas Kęsgaila Valimantaitis
  • 1432–1434/1435 m. – Jurgis Galminas
  • 1434/1435–1440 (?) m. – Kontautas
  • 1440–1441 m. – Mykolas Kęsgaila Valimantaitis (antrą kartą)
  • 1441 m. – Daumantas (Kantauto giminaitis; Žemaičių seniūnu išrinktas žemaičių bajorų, 1440–1441 m. žiemą sukilusių prieš LDK centrinę valdžią)
  • 1441–1444 m. – Kontautas (antrą kartą)
  • 1443–1449 m. – Mykolas Kęsgaila Valimantaitis (trečią kartą)
  • 1451–1485 m. – Jonas Kęsgaila
  • 1485/1486–1526 m. – Stanislovas Jonavičius Kęsgaila
  • 1527–1532 m. – Stanislovas Stanislovaitis Kęsgaila
  • 1532–1535 m. – Petras Kiška
  • 1535–1542 m. – Jonas Mikalojaitis Radvila
  • 1542–1543 m. – Motiejus Vaitiekaitis Kločka
  • 1543–1544 m. – Jurgis Bilevičius
  • 1544–1545 m. – Stanislovas Mikalojaitis Kęsgaila
  • 1545–1561 m. – Jeronimas Chodkevičius
  • 1561–1563 m. – Žemaičių seniūno vieta buvo laisva
  • 1563–1579 m. – Jonas Chodkevičius
  • 1579–1589 m. – Jonas Kiška
  • 1590–1595 m. – Jurgis Chodkevičius
  • 1595–1599 m. – Stanislovas Radvila II
  • 1599–1616 m. – Jonas Karolis Chodkevičius
  • 1616–1619 m. – Žemaičių seniūno vieta buvo laisva
  • 1619–1636 m. – Jeronimas Valavičius
  • 1636–1643 m. – Žemaičių seniūno vieta buvo laisva
  • 1643–1646 m. – Jonas Alfonsas Liackis
  • 1646–1653 m. –  Jonušas Radvila
  • 1653–1668  m. –  Jurgis Hlebavičius
  • 1668–1669  m. –  Aleksandras Hilaris Palubinskis
  • 1670–1679 m. –  Viktorinas Konstantinas Mlečka
  • 1679–1681 m. –  Žemaičių seniūno vieta buvo laisva
  • 1681–1682 m. –  Kazimieras Jonas Sapiega
  • 1682–1684  m. – Žemaičių seniūno vieta buvo laisva
  • 1684–1696  m. – Petras Mykolas Pacas
  • 1696–1698  m. –  Žemaičių seniūno vieta buvo laisva
  • 1698–1709  m. –  Grigalius Antanas Oginskis
  • 1710–1729  m. –  Kazimieras Garbauskis
  • 1729–1742  m. –  Žemaičių seniūno vieta buvo laisva
  • 1742–1754  m. – Juozapas Tiškevičius
  • 1754–1765  m. –  Žemaičių seniūno vieta buvo laisva
  • 1765–1781  m. –  Jonas Mikalojus Chodkevičius
  • 1781–1783 m.  – Žemaičių seniūno vieta buvo laisva
  • 1783–1795 m. –  Antanas Anupras Gelgaudas

 

IŠSAMIAU:

Žemaitiją atgavus iš Ordino ir po Vytauto suteiktų LDK žemių privilegijų Žemaitijai (iki to laiko tokias privilegijas turėjo Vitebsko ir Polocko žemės), Žemaičiai patys gavo teisę išsirinkti savo aukščiausius pareigūnus, taip pat ir seniūną, kuris buvo vyriausias žemių valdytojas. Žemaičių seniūnai buvo laikomi vienoje eilėje su aukščiausiais Lietuvos valdininkais, karvedžiais. Ne visuose Žemaitijos valsčiuose seniūnai turėjo vienodas teises. Jos kai kurių LDK valdovų buvo keičiamos, tačiau visada seniūnų valdžia Žemaičiuose ir jų įtaka LDK politiniame gyvenime buvo didžiulė. Štai po XVI amžiaus vidurio reformų Žemaičių seniūnas užėmė 5–6 vietą tarp didžiausių Lietuvos pareigūnų: pirmoje vietoje buvo Vilniaus vaivada, antroje – Vilniaus kaštelionas (pilininkas), trečioje – Trakų vaivada, ketvirtoje – Trakų kaštelionas, penktoje – Žemaičių seniūnas. Priekyje jų arba lygia greta su jais stovėjo keturi Lietuvos vyskupai.

Kaip rodo istoriniai šaltiniai, ne visuose valsčiuose seniūnas turėjo vienodas teises. Kai kurias teismo ir administracijos funkcijas vykdė Lietuvos didysis kunigaikštis, kitas – seniūnas betarpiškai per urėdus.

Žemaičių seniūnijos istorijoje – daug baltų dėmių, nes nėra išsaugotas turtingas Žemaitijos seniūnijos archyvas. Tad, norint susidaryti pilną vaizdą, kas tuo metu Žemaitijoje vyko, duomenys po kruopelytę renkami iš kitų istorinių šaltinių.

Ilgą laiką Žemaitijos seniūnijos centras buvo Raseiniuose. Buvo kurį laiką valdoma ir iš Kėdainių, Kražių. Seniūną rinkdavo patys Žemaičių bajorai, o Lietuvos didysis kunigaikštis jį tik tvirtindavo. Raseiniuose, kiek yra žinoma, buvo renkami ne tik seniūnai, bet ir Žemaičių žemės teisėjai, vėliavininkai, raštininkai, LDK seimo atstovai, kiti pareigūnai.

Žemaičių seniūnai Žemaitiją valdė iki pat trečiojo Lietuvos – Lenkijos padalijimo – 1795 metų.

Kadangi, kaip jau buvo minėta, viso Žemaitijos seniūnijos archyvo nėra išlikę, sudėtinga, praėjus nuo jų valdymo keliems amžiams, sudaryti ir tikslų Žemaičių seniūnų sąrašą. Jį vienas iš pirmųjų paskelbė Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, tačiau, lygindami jį su šiuo metu prieinamais istoriniais šaltiniais, matome, kad M. Valančiaus pateiktame sąraše yra nemažai netikslumų. Šiuo požiūriu kur kas daugiau dėmesį traukia lenkų istoriko Jozefo Wolf’o 1885 m. Krokuvoje paskelbtas Žemaičių seniūnų sąrašas (Senatorowie i dygnitarze Wielkiego Księstwa Litewskego 1386–1795, Krakov, 1885, p.91–95). Remiantis juo sudarytas ir šis sąrašas.

Mūsų laikus pasiekę šaltiniai pasakoja, kad pirmasis Žemaitijos seniūnas Rumbaudas mirė 1432 m. lapkričio mėnesį. Jis buvęs Vilniaus – Radomo (1401), Melno (1422), Skirsnemunės (1431) sutarčių dalyvis. 1409 m., kai vyko Žemaičių sukilimas prieš kryžiuočius, jį Vytautas buvo pasiuntęs vadovauti lietuvių bajorų daliniui, kuris padėjo žemaičiams. Nuo 1412 m. Rumbaudas buvo ir LDK maršalka, 1418 m. malšino Žemaičių valstiečių sukilimą. 1432 m. dėl savo ryšių su Švitrigaila buvo suimtas ir Žygimanto Kęstutaičio nurodymu kartu su kitu savo broliu nužudytas. Mykolui Kęsgailai tokio pat likimo pavyko išvengti ir jis dar kurį laiką po to valdė Žemaitiją.

Galminas (Gailiminas) Nodubaitis buvo vadinamas Jurgiu. Yra spėjama, kad jis – Vytauto bajoras nuo Viduklės ar nuo Ariogalos. Galminas buvo Vytauto šalininkas, dalyvavo organizuojant sąmokslą prieš Ordiną. Jis 1413 m. buvo Žemaičių pasiuntiniu Konstancos susirinkime.

Istoriniuose šaltiniuose pažymima, kad 1441 m. žemaičiai, žadėdami prisiekti Kazimierui, sakė, kad nenorėtų jei jų seniūnu būtų kuris nors iš šių keturių vyrų: Kantautas, jo brolis Birgaila, Biklis ir Daujotas, kurie jau anksčiau ėję tas pareigas. Tad kyla logiškas klausimas, kada ir kur seniūnais buvo trys anksčiau nepaminėti pretendentai į seniūno pareigas: Birgaila, Biklis ir Daujotas. Atsakymo kol kas į jį nėra. Kazimieras atsižvelgęs į tokį žemaičių prašymą ir krašto seniūnu paskyręs vėl Mykolą Kęsgailą. (Apie tai plačiau -W.Semkowicz. O litowskich rodach bojarskich zbratanych zo szlachtą polska w Horodlo (Miesięcznik Heraldyczny. VII. 1914).

Vieni iš garsiausių Žemaitijos seniūnų – Kęsgailos. Jie buvo kilę iš Lietuvos ir garsėjo savo turtais, įtaka Lietuvos ir Žemaitijos politiniame gyvenime. Per ilgą – beveik 120 m. – valdymo laikotarpį jie Žemaitijoje dažnai šeimininkavo taip, kaip išmanė. Patys skirdavo tėvūnus net LDK dvarams valdyti. Mykolas Kęsgaila dar garsus ir tuo, kad 1416 m. Kražiuose pastatė bažnyčią, o 1445 m. – Šiauliuose. Po jo mirties Žemaitiją valdęs jo sūnus Jonas bažnyčią pastatė Deltuvoje. Stanislovo Stanislovaičio Kęsgailos laikais Žemaitijos ribos jau buvo šiek tiek pakeistos ir seniūno valdžia apribota. Stanislovaitis buvo vedęs Oną Kiškaitę – Radvilienę (našlę). Mirdamas jis savo dvarą ir Platelius užrašė Žygimantui Augustui.

Jonas Radvila (Barzdyla) – Mikalojaus Radvilos ir Elžbietos Bagdonaitės sūnus – per savo amžių ėjo daug pareigų. Nuo 1586 m. jis buvo LDK rūmų maršalas, o nuo 1593 m. – krašto maršalas. Palaidotas Vilniaus bernardinų vienuolyne.

XVI a. ilgą laiką Žemaitiją valdė Chodkevičiai. Jie save kildino iš XIII a. Vytenio rūmininko Bareikos, nors istoriniai šaltiniai tvirtina, kad jie buvo kilę iš Kijevo bajorų.

Grigalius Antanas Oginskis pačioje XVIII a. pr. pasižymėjo kaip respublikonų vadas. Po 1700 m. jis buvo tapęs lyg kokiu mažu Lietuvos karaliuku, palaikė artimus ryšius su Petru I ir jam liko ištikimas iki pat savo mirties. Jis buvo ir Lietuvos didysis etmonas, didelis muzikos gerbėjas. Pradedant juo, visi kiti Oginskiai taip pat globojo muzikus ir muzikantus.

K. Sapiega buvo didžiai išsimokslinęs žmogus. Jis daugiausiai išmanė karo reikaluose. Yra buvęs ir Lietuvos didžiuoju etmonu, ir Vilniaus vaivada. Tais laikais aukštais LDK pareigūnais buvo ir dauguma jo artimų giminaičių. Taip kad faktiškai jis buvo nevainikuotas Lietuvos karalius. Kaip rodo istoriniai šaltiniai, jis panašiai ir elgėsi.

 

Naudota literatūra:

  1. Wolff J., Senatorowie i dygnitarze Wielkiego Księstwa Litewskego 1386–1795, Kraków, 1885, p. 91–95.
  2. Laisvoji enciklopedija: https://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%BDemai%C4%8Di%C5%B3_seni%C5%ABnas (žr. 2022-03-30).
Smush Image Compression and Optimization