Žemaičių patarmės, rašybos pagrindai

Turinys

  • Pratarmė
  • Tarmių reikšmė
  • Žemaičių vardas
  • Žemaičių patarmės
  • Balsiai:
    • Trumpieji balsiai
    • Ilgieji balsiai
  • Priebalsiai
  • Kai kurie morfologijos dalykai
  • Sintaksės bei leksikos bruožai
  • Žemaičių abėcėlė


PRATARMĖ

Nuo pirmųjų „Žemaičių rašybos patarimų“ pasirodymo praėjo dar ne taip daug metų, bet jau galime džiaugtis, kad sėkla, pasėta ta knygele, krito į gerai parengtą dirvą. Kelerius metus ėjo žemaičių laikraštis „A mon sakā?“, dabar turime puikų žurnalą „Žemaičių žemė“, žemaitiškai išspausdinta rimtų grožinės literatūros kūrinių – jų leidybą gražiai vainikuoja poezijos rinkinys „Sava muotinu kalbo“. Ar prieš kokį dešimtmetį galėjome ir pasvajoti, kad tiek daug žemaičių (šiek tiek gaila, kad beveik visi jie – šiaurės žemaičiai…) rašo eilėraščius – ir ne tik humoristinius, ne tik proginius – savo tikrąją gimtąja kalba? O jeigu kuria kalba rašoma tikra poezija, tai geriausias įrodymas, kad tai kalbai lemtas ilgas ir gražus gyvenimas…

Rengdami šią naują „Žemaičių rašybos pamatų“ (jau ne „patarimų“, o „pamatų“) knygelę stengėmės atsižvelgti į visą patyrimą, sukauptą rengiant minėtuosius leidinius ir į kritines pastabas, pasakytas ir rašytiniu, ir gyvu žodžiu; bandėme, kiek pajėgėme, pasiremti ir savo pačių stebėjimais. Todėl šį kartą mėginame neapsiriboti vien „grynosios“ rašybos dalykais – stengiamės atkreipti skaitytojo (ir būsimojo žemaičių rašytojo) akis ir į tuos fonetikos, fonologijos bei gramatikos, žodyno dalykus, kurie svarbūs žmogui, bandančiam rašyti žemaitiškai, bet specialiai nesigilinusiam į visokius smulkius gimtosios tarmės niuansus. Viliamės, kad tai tikrai padės pakelti žemaičių kalbos kultūrą ir paryškinti bei išsaugoti tos kalbos savitumą. Reikia gerai įsidėti į galvą: bendrinės kalbos teksto paraidžiui į jokią žemaičių šnektą neišversime – jie (jeigu geri) yra ir iš esmės turi būti kitokie!

Knygelės pabaigoje pridedame rašybos pavyzdžių: Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės „pasipasakojimą“, keletą įprastinių tarminių tekstų, užrašytų, kaip sakoma, „lauko sąlygomis“, geroką eilėraščių pluoštą. Romėnai sakydavo Exempla trahunt „Pavyzdžiai patraukia“ – tikėkimės, kad taip ir atsitiks.

Širdingai dėkojame leidinio iniciatorei ir visų žemaitiškųjų darbų spiritus movens – dvasiai judintojai – Danutei Mukienei, gyvu žodžiu daug gerų patarimų pasakiusiam rašytojui Romualdui Granauskui, taip pat kolegai Arūnui Mazalui, kompiuteriu dailiai sumaketavusiam knygą.

Baigti šią pratarmę norėtume prasmingais puikaus žemaičių poeto Prano Genio žodžiais:

Tvėrčiau sospausk, žemaiti, ronkuo žombi
ėr gėlė vaga ėšvarīk par sava šali…

Norėtume šiose eilutėse tik galininką žombi pakeisti į žuodi, bet tai jau būtų prieš autoriaus valią…
Autoriai

  1. Tarmiųreikšmė

1. Nedidelė ta Lietuva. Tačiau kiek daug joje įvairių tarmių, šnektų ir šnektelių. Lietuvių kalbos tarmės, galima sakyti, yra tikras mūsų tautos pasididžiavimas. Pasaulyje reta tokių unikalių atvejų, kad toks maža plotas turėtų tiek daug ir, svarbiausia, tokių skirtingų tarmių, palyginti neblogai išlaikytų net iki šių dienų. Juk kai kurios mūsų tarmės labiau skiriasi negu artimos skirtingos kalbos. Ar ne lengviau tarpusavyje susišnekės rusas su ukrainiečiu, šiaurės vokietis su olandu negu mūsų žemaitis, sakysim, nuo Skuodo su kokiu aukštaičiu iš pā Utenās?

O štai dar vienas įdomus dalykas, rodantis lietuvių kalbos tarmių skirtingumą. Už Mažeikių į šiaurę, jau pačiuose Latvijos pietuose (Saldaus rajone), vietomis šnekama šiaurės žemaičių tarme, t.y. beveik taip pat, kaip ir gretimose Mažeikių apylinkėse. Senesni žmonės pasakoja, kad tų Latvijos vietų gyventojai net lietuvišką mokyklą yra prašę atidaryti. Suprantamas dalykas, kad Latvijos pasienyje galima matyti ir Lietuvos televizijos programą. Bet, pasirodo, kad tos programos vietiniai gyventojai, šnekantys šiaurės žemaičių tarme, nežiūri vien dėl to, kad nesupranta lietuvių bendrinės kalbos! Štai ką reiškia, kai tarmė, šiuo atveju Latvijos žemaičių, neturi tiesioginių ryšių su lietuvių bendrine kalba. Ar bereikia akivaizdesnio įrodymo mūsų tarmių skirtingumui pagrįsti?

2. Pastaruoju metu pastebimai atsigręžta į tarmes, pasikeitė požiūris į jas, į tarmiškai šnekančius žmones. Šiandien jau dauguma supranta, kad tarmė yra tokia pat tobula bendravimo priemonė, kaip ir kiekviena kita kalbinė sistema – kaip ir kultūringiausios tautos bendrinė kalba. Filosofas K. Stoškus rašo: „Šiuo metu nėra stipresnio pamato kultūrai atgaivinti kaip tradicija. O tarmės ir yra kalbos tradicija. Šiuo atžvilgiu atkurti gyvosios tarminės kalbos tradiciją yra svarbu ne tik tam, kad ta tradicija sudarytų bendrinės kalbos šaltinį, bet kad ji kaip tautos dvasinis turtas atgautų savo prestižą, kad žmonės nesigėdytų savo tarmėmis kalbėti“. Daugelyje kraštų, pavyzdžiui, Norvegijoje, Šveicarijoje, Italijoje pagal iš seno susiklosčiusią tradiciją kalbėti bendrine kalba buitinėje aplinkoje yra nemandagu, beveik netaktiška. O Šveicarijoje tarmių mokoma net mokyklose ir pradinės mokyklos baigiamos šveicarų vokiečių tarme; vokiečiai tarmiškai kalba net parlamente. Latvijoje ne tik reguliariai transliuojamos radijo bei televizijos laidos latgalių tarme, bet ir leidžiamas šia tarme žurnalas „Katoļu dzeive“ (“Katalikų gyvenimas“).
3. Žinoma, tarmės kinta drauge su gyvenimu: po truputį paprastėja, didėja jų plotai, apskritai po truputį artėjama prie bendrinės kalbos. Tačiau naivu būtų manyti, kad tarmės kada nors visiškai išnyks ir kad jas reikia stumti iš gyvenimo. Turime visi įsisąmoninti ir suprasti, kad dabartinės mūsų kalbos šaknys, gyvasis, neišsenkamas ir neišsemiamas šaltinis buvo ir kol kas dar tebėra mūsų nuostabiosios tarmės. Šiandien jų reikia ne tik pajuokavimui ar palinksminimui, bet ir tikram, nuoširdžiam bendravimui. Todėl negalima ignoruoti, niekinti, dirbtinai varyti į kapus savo tėvų, senolių, prosenolių kalbos. Kiekvieno lietuvio šventa pareiga – gerbti, toleruoti, globoti ir visaip palaikyti tarmes. O kam teko laimė išmokti kurią nors gražiąją lietuvių kalbos tarmę, tas ją turėtų vartoti be jokios gėdos, varžymosi, visai natūraliai, su pasididžiavimu ir, svarbiausia, turėtų išmokyti jos ir savo vaikus bei vaikaičius.

  1. Žemaičių vardas

Jau nuo senų laikų ir ne vieno kalbininko visas lietuvių kalbos plotas pirmiausia buvo skiriamas į dvi dalis: aukštaičius ir žemaičius.

4. Iš kur tie vardai, kuriais šiandien vadiname ne tik dvi pagrindines lietuvių kalbos tarmes, bet ir apskritai dvi didžiausias lietuvių etnografines grupes? Daugelis linkę manyti, jog abu vardai padaryti iš būdvardžių žemas, aukštas.. Tačiau nesunku pastebėti, kad dabar tie aiškinimai geografiškai netikslūs. Juk žemaičiai šiandien užima aukštesnes vietas negu aukštaičiai, t.y. jų tarmės branduolys yra Telšių aukštumose ir priešingai – pačios žemiausios Lietuvos vietos (apdainuotosios Suvalkijos lygumos, Panevėžio, Pasvalio kraštas) priklauso aukštaičiams.

Pasirodo, tie vardai buvo vartojami jau labai seniai. Tik tada jais, kaip spėjama, vadintos ne tarmės, o atskiros Lietuvos valstybės dalys. Beje, dažniau tos dalys anuomet buvo vadinamos ne žemaičiais ir aukštaičiais, o žemaičiais ir lietuviais. Tai įrodo ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto 1420 m. rašytas Vokietijos imperatoriui Zigmantui laiškas, kuriame sakoma: „Kadangi Žemaičiai yra žemiau negu Lietuva, tai ir vadinami Žemaičiais, kas lietuviškai reiškia žemesnė žemė. Žemaičiais likusią Lietuvą vadina Aukštaičiais, nes šioji žemė, palyginti su Žemaičiais, yra aukščiau“. Istorinė žemaičių-aukštaičių (ar žemaičių-lietuvių) riba buvo ne tokia kaip dabar. Žemaičiai buvo užėmę visą teritoriją į šiaurę ir vakarus nuo Nemuno ir Nevėžio upių. Taigi Žemaičių kunigaikštija, kuriai priklausė ir Vidurio Lietuvos žemuma, anuomet iš tikrųjų buvo lyg žemesnis kraštas palyginti su aukštaičiais, kurių galybė buvo susikoncentravusi apie gana aukštas Vilniaus, Trakų, Ašmenos vietas.

Ilgainiui, žlugus Lietuvos valstybei, žemaičių vardu imta vadinti vakarinėje buvusios Žemaičių kunigaikštystės dalyje susidariusią tarmę. Kaip priešpriešą jai viso kito Lietuvos ploto tarmė vadinama aukštaičiais (pirmą kartą tas pavadinimas minimas vienoje Gedimino sutartyje), bet tai nebuvo visiems lietuviams žinomas vardas beveik iki mūsų dienų; visai jo nežinojo rytų slavai. Net Simonas Daukantas aukštaičius dar vadino kalnėnais, o ir visai neseniai seniesiems žemaičiams visi nežemaitiškai kalbantys lietuviai buvo gudai arba šiaulyčiai.

Turint galvoje visus suminėtus geografinius neaiškumus, kyla mintis: ar kartais tik nebuvo teisus šviesaus atminimo profesorius Vladas Grinaveckis, bandęs žemaičių vardą sieti su daiktavardžiu žemė ir tokiais vietovardžiais, kaip Žemalė, Žemytė ir pan.? Taip suprantami žemaičiai būtų tiesiog „šios žemės žmonės“ – ir tai visiškai suprantama, turint galvoje tradicinį žemaičių sėslumą ir jų gebėjimą priešintis viskam, kas svetima. Sunku patikėti, kad tokie sėslūs žmonės būtų lyginę savo žemės reljefą su gretimų vietų reljefu ir pagal tai save vadinę.

5. Žemaičių vardas pirmą kartą paminėtas 13 a. pradžioje Volynės kronikoje, kur kalbama apie 1215 m. įvykius. Aukštaičių vardas į istorikų dokumentus pateko visu šimtmečiu vėliau. Pirmą kartą, kaip sakyta, jie minimi 1322 m. Gedimino sutartyje su Ordinu. Jeigu žemaičiai ir aukštaičiai (žemaičiai ir lietuviai) istorijoje minimi kaip atskiros teritorijos, grupės, netgi gentys su savita kultūra, papročiais, etnografija ir pan., tai be jokios abejonės ryškiai turėjo skirtis ir jų kalba. Archeologas A. Tautavičius teigia, kad jau IV–V a. būta žemaičių genčių sąjungos, turėjusios savus mirusiųjų laidojimo papročius, savitą kultūrą, savo teritoriją ir tikriausiai savo ypatingą kalbą.

Mūsų manymu, žemaičiai ir aukštaičiai kalbos atžvilgiu turėjo būti atsiskyrę ne vėliau kaip VII a. – tuo pat metu nuo lietuvių bus atskilę ir latviai (tikriau sakant, senieji latgaliai). Veikiausiai bendros lietuvių prokalbės apskritai nėra buvę: žemaičiai, kaip ir žiemgaliai, sėliai, gal ir kuršiai bei sen. lietuviai, kalbėjo viena iš gentinių rytų baltų kalbų; lietuvių kalbos tarme žemaičių kalba virto artėdama prie aukštaičių (sen. lietuvių) jau po XIII a. Vadinasi, tarmės yra ne tolusios, o artėjusios viena prie kitos, nes kalbiniai skirtumai iki Lietuvos valstybės susikūrimo turėjo būti kur kas didesni negu vėlesniais ir dabartiniais laikais.

Turint tai galvoje, taip pat laikantis iki šiol gyvos tradicijos drąsiai galima vartoti terminą žemaičių kalba ir žemaičių tarmę palikti tik „grynajam“ kalbos mokslui. Žemaitiškai rašant ar kalbant tarmė yra net neparankus žodis, nes gyvojoje kalboje jis reiškia „tarimą, akcentą“ (pvz.: Ons šnek gerā žemaitėškā, tik anuo ta tarmie tuoki kap latvėška).

  1. Žemaičių patarmės

6. Pagrindinis žemaičių ir aikštaičių skiriamasis požymis yra dvibalsių, kilusių iš senovinių rytų baltų*ō, *Ė, tarimas. Aukštaičiai (bent kirčiuotuose skiemenyse) juos taria kaip uo, ie – žemaičiai vietoj jų turi kitus garsus. Pagal skirtingą šių garsų atliepimą ir patys žemaičiai skyla į tris patarmes.

 

– Pietų žemaičiai:
* raseiniškiai
* varniškiai

– Šiaurės žemaičiai:
* telšiškiai
* kretingiškiai

-Vakarų žemaičiai

  1. Šiaurės žemaičiai (Skuodas, Mažeikiai, Akmenė, Kretinga, Plungė, Telšiai) juos taria kaip ou, ėi, pvz.: douna „duona“, jouks „juokas“, douk „duok“, svėists „sviestas“, pėiva „pieva“, kėims „kiemas“ (< *dOna, *jOkas, *dOki, *svĖstas, *pĖva, *kĖmas)
  2. Pietų žemaičiai (Kvėdarna, Varniai, Kuršėnai, Šilalė, Kelmė, Tauragė, Raseiniai) tokiais atvejais taria garsus, panašius į ilguosius ū, ī (=y), pvz.: dūna, jūks, dūk, svīsts, pīva, kīms.
  3. Vakarų žemaičiai (Klaipėda, Priekulė, Šilutė) dažniausiai taria ilguosius vienbalsius ō, õ, pvz.: dōna, jōks, dōk, svõsts, põva, kõms.

Pagal žodžio duona tarimą tas patarmes kalbininkai neretai vadina sugalvotais dounininkų, dūnininkų, donininkų vardais.

7. Taip jau susiklostė istorinės aplinkybės, kad labiausiai apnykusi yra vakarų žemaičių (Klaipėdos krašto) tarmė. Mat po karo daugumas senųjų vietinių gyventojų pasitraukė į Vokietiją, o į jų vietas daugiausia atsikėlė kaimynų – šiaurės ir pietų žemaičių. Todėl aiškindamiesi žemaičių rašybą daugiausia ir remsimės šiaurės ir pietų žemaičių pavyzdžiais. Be to, ir tos dvi žemaičių dalys skyla į dar smulkesnes patarmes. Štai šiaurės žemaičiai skirstomi į telšiškius (rytinė dalis apie Skuodą, Ylakius, Akmenę, Mažeikius, Sedą, Tirkšlius, Telšius, Luokę) ir kretingiškius (vakarinė dalis apie Lenkimus, Salantus, Kretingą, Plungę, Gargždus, Rietavą). O pietų žemaičiai ryškiai skyla į raseiniškius (pietryčių dalis apie Pagramantį, Tauragę, Skaudvilę, Raseinius, Kelmę) ir varniškius (šiaurės vakarų dalis apie Šaukėnus, Užventį, Varnius, Laukuvą, Šilalę, Kvėdarną, Švėkšną). Reikia pasakyti, kad žemaičiai raseiniškiai ir varniškiai tarpusavyje skiriasi kur kas labiau negu šiaurės žemaičiai kretingiškiai ir telšiškiai. Raseiniškiai visais atžvilgiais artimesni vakarų aukštaičiams. Tai lyg pereinamoji tarmė tarp aukštaičių ir žemaičių, be to, ji labai sparčiai praranda būdingiausias savo ypatybes. Varniškiai daug kuo panašūs į savo kaimynus šiaurės žemaičius.
8. Taigi vietoj minėtų bendrinės kalbos dvibalsių uo ir ie pietų žemaičiai rašys raides ū, ī (pvz.: ūšvis „uošvis“, ūga „uoga“, pūlė / pūli „puolė“, dejū „dejuoja“, dīna „diena“, kīk „kiek“, līpė / līpi „liepė“, mīžiu „miežių“), o šiaurės žemaičiai – dviraidžius ou, ėi, svetimus bendrinei kalbai, užtat panašius į atitinkamus anglų kalbos (ypač amerikiečių) garsus (pvz.: souls „suolas“, šlouta „šluota“, sapnou „sapnuoja“, brėidis „briedis“, kvėitė „kvietė“, pėimou „piemuo“, žėima „žiema“, dar plg. šiaurės žemaičių šou „šuo“ ir neseniai išgarsėjusį anglišką skolinį šou, š. žem. doutė „duoti“: angl. doty „papuvęs“, š. žem. lėik „liek“: angl. lake „ežeras“, š. žem. tėik „tiekia“: angl. take „imti“). Būtina atkreipti dėmesį, kad žemaičių ėi ir ei yra du visiškai skirtingi dvibalsiai ir rašte jokiu būdu negalima jų painioti. Palyginkite tokius žodžius, kurie ir skiriasi tik minėtais dvibalsiais: kėik „kiek“: keik „keikia“, tėik „tiekia“: teik „teikia“, tėistė „tiesti“: teistė „teisti“.

Išimčių labai nedaug. Dvibalsį ie žemaičiai išlaiko skoliniuose (pvz.: biesos „velnias“, grieks „nuodėmė“, miests „miestas“, sviets „pasaulis; žmonės“), priesagoje -ien (pvz.: Butkienė, Petkienė, aviena, vištiena, kamiens), kai kuriuose kituose žodžiuose (pvz.: nieks „niekas“, Lietova „Lietuva“, Dievs „dievas“, bet Pondėivs „Ponas Dievas“, sodėivo „sudieu“, Dėivaliau, Dīvaliau „dievuli“). Yra šiek tiek atvejų, kai vietoj bk uo, ie visi žemaičiai turi ū, ī arba trumpuosius u, i, pvz.: Jūzaps (arba Jūzops) „Juozapas“, kamūlīs (vns. gal. kamūli) „kamuolys“, kumet „kuomet, kada“, kėtumet „kitada“, kažėn kumet „kažin kada“ (ir kaikumet, kažėkumet „t. p.“), tumet „tada“, vėsumet „visuomet, visada“, tujau „tuojau“, vuobūls „obuolys“ (gali būti ir vuobols), kinuo „kieno“ (kai kur – kėinuo), mīls, mīla „mielas, miela“ (plg.: katras gierė saldi vīna, tas pragierė sava mīla – iš dainos), prīšās „priešais“, prīšings „nemalonus“, prīšininkė „priešinė, galinė troba (karšinčiams gyventi)“, ana šuok tā muotinā prīš, tik, tiktā „tiktai“, viniouleka „11“ (neretas ir vėiniuoleka), žimmilžie „žiemmilžė, per žiemą melžiama (karvė)“; ypač įsidėmėtinas I linksniuotės daugiskaitos vietininkas: laukūsė (arba laukūs), žaliūsiūsė mėškūsė (žaliūsiūs mėškūs), Telšiūsė (Telšiūs), – tiesa, kur ne kur pasakoma ir laukūnsė, mėškūnsė, Telšiūnsė. Čia priskirtini ir prielinksniai bei priešdėliai nu (nū-), pri (prī-), priš (prīš-), atliepiantys bk nuo(Ÿ), prie(-): tas nūspruoga ontā nukrėtės nu stuoga „tas nuosproga (dvasna) antai nukritęs nuo stogo“, pristuojė pri monės kap žaltīs „pristojo prie manęs kaip žaltys“, naujė prīvarptēlė padėrbau – jimk „naują prievarptėlę (tokią verpiamojo ratelio dalį) padariau – imk“, kāp to drīsā kėbtė priš anū (anon)? „kaip tu drįsai kibti prieš jį“, priš pati pėitu laika parejė „prieš patį pietų laiką parėjo“, ons tėkros prīšgėma īr „jis tikras priešgima (beprasmiškai prieštarauti linkęs žmogus)“. Ir žodžius priedas, nuošukos „pakulos“ daugumas taria prīds, nūšokas – tik kur ne kur pasitaiko prėids, noušokas. Viename kitame žodyje galimas ir priešingas santykis: pouks „pūkas“, štouls „stula“, vėišnė „vyšnia“; galimas ir visai netikėtas ou, ėi: joukoutė „juokauti“, plousts „plaustas“, šėinoutėis „šienauti“, toupītė „taupyti“, daug kur – kėistė „keisti“, švėistė „šveisti“ (lyg bk būtų *kiesti, *šviesti). Rašant visais šiais atvejais reikia laikytis tradicinės tarmės: jaunimas jau gali visaip pasakyti, nes yra smarkiai paveiktas knyginės kalbos.

Yra ir priesagų, lyg ir tokių pačių kaip bendrinėje kalboje, bet turinčių pastovų -ī- – būdingiausia iš jų matyti šiuose žodžiuose: bulbīnė „bulvienė“, kuopūstīnė „kopūstienė“, lapīnė „lapienė, burokų lapų barščiai“, šiaulītis „šiaulietis, apskr. aukštaitis“, vuokītis (ir vuokītīs) „vokietis“ (plg. dar šešoulītis „šešėlis“).

Galūnėse galimi tam tikri svyravimai: vienur, pvz., sakoma anėms „jiems“, baltėms, gerėms, kitur – anims, baltims, gerims. Tokiais atvejais reikia nuosekliai laikytis savo gimtosios šnektos.

Ir dar viena pastaba. Jeigu tarmės uo, ie sutampa su bk uo, ie ir žodis neprimena tikro skolinio, būkime labai atsargūs: veikiausiai tai nesenas knyginis atklydėlis. Tikrai mūsų tėvai protėviai neturėjo žodžio gražuolė, o vietoj ruoštė pėitus tikrai sakydavo taisītė pėitus ar tiesiog vėrtė pėitus. Ir tokia siela visai neseniai atsiradusi… Jeigu norime rašyti tikrai žemaitiškai, tų naujovių turėtume vengti visomis išgalėmis.

  1. Balsiai

4.1. Trumpieji balsiai

Trumpieji balsiai žemaičių tarmėje rašytini šešiomis raidėmis: i, ė, e, a, o, u,.

10. Žodžio kamieno trumpieji balsiai dažniausiai rašomi taip, kaip tariami, t.y. trumposiomis raidėmis, pvz.: litā „litai“, tik, tiktā, tris „3 (galininkas)“, plėkė „pliki“, kėšo „kišu“, lėpk „lipk“, vesk, medos „medus“, rask, kas, lapā „lapai“, skoto „skutu“, soskems „suskiams“, šius „šiuos“, tus „tuos“. Įsidėmėtina, kad šiaurės žemaičių šaknyse i, u dažniausiai pasitaiko vadinamųjų telšiškių plote – jie beveik visada kaitaliojasi su ė, o, pvz.: driskis, driski, driskiu „driskių“, driskius, bet drėskė „driskio“, drėskiou „driskiui“, drėskē „driskiai“, drėskems „driskiams“ arba suskis „nususėlis, susna; niežai“, suski, suskiu „nususėlių“, suskius, bet soskė, soskiou, soskē, soskems. Kretingiškių tarmėje tokios kaitos nėra – balsis (beveik visada o, ė) lieka tas pats visose žodžio formose: drėskis, drėskė, drėskiou, drėski…, soskis, soskė, soskiou, soski… Rašyti reikia taip, kaip tariama autoriaus šnektoje: tarminė balsių rašyba pirmiausia grindžiama fonetiniu (garsiniu) principu.

Jeigu kirčiuotame skiemenyje aiškiai girdimi o, ė, jie rašomi ir tada, kai nekirčiuotose to paties žodžio skamba neapibrėžtos kokybės balsiai, kartais panašesni į o, ė, kartais į u, i: pagal tor „turi“, torat (ar torėt) „turite“ rašysime ir toro (torio) „turiu“ (nors gali skambėti beveik turu), pagal rėša „rišo“, rėšat „rišate“ – rėšo „rišu“, rėš „riša; riš“ (nors gali pasigirsti rišu, riš).

11. Būtina įsidėmėti vieną svarbią išmintį Trumposiomis raidėmis žymimi ir balsiai, „atsitiktinai“ pailgėję dėl kirčio tam tikrose pozicijose; gerai įsiklausę galėtume pastebėti, kad jie kiek trumpesni už „tikrus“ ilguosius balsius ir tariami kiek staigiau, plg.: vāka „vaiką“ (“tikrasis“ ilgasis balsis) : taka „taką“ (dėl kirčio pailgėjęs a), sklõstė „sklęsti“ : sklėstė „sklisti“. Kada rašyti trumpųjų balsių raides, geriausiai rodo jų kaitos: tik dėl kirčio pailgėję balsiai beveik visada kaitaliojasi su trumpaisiais, plg.: matė (pailgėjęs a) : matiem „matėme“ (trumpasis a), kasat „kasate“ : kasam „kasame“ ir kas „kasa“, vedė : vediem „vedėme“ ir ved „veda“, lėpa „lipo“ : lėpam „lipame“ ir lėp „lipa“, kobėla „kubilo“ : kobėls „kubilas“.

Tik tada, kai balsis pailgėjęs dėl šalutinio kirčio, jį reikėtų žymėti ilgąja raide: gerāsis „gerasis“, jaunāsis „jaunasis“, parauduonāva „paraudonavo, paraudo“, pritvatõjės „pritvatijęs, primušęs“, suvītōra „suvyturiojo, suvyniojo“, vėinōdo „vienu du“.

12. Atskirai reikia aptarti trumpuosius balsius galūnėse. Mat žemaičiai (ypač šiaurės vakarų) ryškiai yra sutrumpinę žodžio galą. Pasvarstykime svarbiausius atvejus.

  1. Jeigu galūnė yra buvusi trumpa ir niekada negali turėti kirčio, balsis visai išmetamas. Tokiu atveju taip ir rašome be galūnės balsių, pvz.: ved „veda“, bieg „bėga“, mīl „myli“, knės „knisa“, lauks „laukas“, gers „geras“, kėts „kitas“. Išmesdami iš galūnės balsį a, žemaičiai dažniausiai nepalieka ir prieš jį esančio priebalsio j, pvz.: kraus „kraujas“, naus „naujas“, vies „vėjas“, rēkalau „reikalauja“, lašnuo „lašnoja“. Įsidėmėtina, kad išnykus galiniam balsiui kai kada išlieka minkštasis priebalsis – jo minkštumą būtina žymėti apostrofu: visuotinai taip tariamas veln’s arba vel’s „velnias“, labai dažnai – gal’ „gali, galima“, nagal’, kel’s „kelias“, žal’s „žalias“, pačiose pietinėse šnektose – gul’ „guli“, mīl’ „myli“, tīl’ „tyli“ ir t.t. (žr. dar § 21).

Trumpieji balsiai išlieka, jeigu galūnė turi ar bent iš principo gali turėti kirtį, pvz.: varna, sėina „siena“ (plg. daina, spīna), kartės „kartis“, klietės „klėtis“ (plg. naktės „naktis“), 2 a. (to) mīli, stuovi, smėrdi / smirdi (plg. gėrdi / girdi, goli /guli ir 3 a. mīl / mīl’, stuov, smėrd).

  1. Trumpasis balsis a neišmetamas iš sunkiai ištariamų priebalsių samplaikų, tik šiaurinėje dalyje vietoj a ištariamas trumpasis o. Taigi rašysime: balsas arba balsos, miešlas arba miešlos, kėpšas, kipšas arba kėpšos, daržas arba daržos, guzas arba gozos ir pan.
  2. Nekirčiuotose galūnėse vietoj bendrinės kalbos ilgųjų balsių žemaičiai taria trumpuosius. Vadinasi, tose pozicijose ir rašytinos trumposios raidės (net jeigu balsis labai neryškus), pvz.: tieva „tėvą“, buoba „bobą“, katė „katę“, kiedalė „kėdalę, kėdutę“, žalti „žaltį“, muoli „molį“, vīru „vyrų“, torgo „turgų“, matīto „matytų“ (galima ir forma matītom), augės „augęs“, sėrga „sirgo“, dėrba „dirbo“, mergas „mergos“, naktis „naktys“. Šiaurinėse šnektose kalbant greitesniu tempu minėti trumpieji balsiai gali ir visai nublankti – girdėti beveik kat’ „katę“, muol’ „molį“, vīr „vyrą“, torg „turgų“, dėrb „dirbo“. Vis dėlto tokiu atveju trumpuosius balsius būtina rašyti, remiantis aiškiuoju atskiro žodžio tarimu. Eiliuotoje kalboje juos galima ignoruoti, nes iš tikrųjų tokie redukuoti balsiai atskiro skiemens nesudaro – jie tik nujaučiami iš galinio priebalsio spalvos ir tam tikrų kamieno priegaidės bruožų.
  3. Šiauriniai žemaičiai (“dounininkai“ ir „dūnininkai“ varniškiai), skirtingai nuo bendrinės kalbos ir kitų tarmių, trumposiose galūnėse nuosekliai skiria -u nuo -o, -i nuo -ė. Tai turi atsispindėti ir rašte, pvz.: bruolis „brolis“, bet kilm. bruolė, vns. vard. naktės „naktis“, bet dgs. vard. ir dgs. gal. naktis, gers alos „geras alus“, bet rīn vėsuokius alus „ryja visokius alus“, vns. gal. karalio „karalių“, bet dgs. kilm. karaliu „karalių“ ir pan. Tvirtai įsidėmėtini šie balsų -i ir -u vartojimo atvejai:
  4. a) -i visada vartojamas ten, kur bendrinėje kalboje rašome ilguosius nekirčiuotus -y ir -į:

– bk vagys – š. žem. vagis, bk. piemenys – š. žem. pėiminis / pėimėnis, bk. vandenys – š. žem. vondėnis / undinis, bk. patys – š. žem. patis;

– bk vagį – š. žem. vagi, bk piemenį – š. žem. pėimini / pėimėni, bk. brolį – š. žem. bruoli;

– bk (sen.) norįs, beturįs – š. žem. (ret., sen.) nuoris, batoris / beturis, bk. norį, beturį – š. žem. nuori, batori / beturi;

  1. b) -i tariamas ir vietoj tokio bk -i, kuris yra kilęs iš ilgojo *-ī, bet vėliau visuotinai sutrumpėjęs:

– III ir V linksniuotės dgs. gal. akis, avis, pėiminis / pėimėnis < *akīs, *awīs, *pĖmenīs;

– I linksniuotės vns. vard. -is ir vns. šauksm. -i: bruolis, bruoli < *brālīs, *brālī, somtis / sumtis < *samtīs; šiuo atveju senovinį ilgumą aiškiai rodo III bei IV linksniuotės žodžiai (pvz.: gaidīs „gaidys“, vuožīs „ožys“) ir rytinės aukštaičių tarmės (plg. uteniškių brolīs, sumtīs);

– -i < *-ī tariamas ir retai bevartojamoje III ir V linksniuotės dgs. įn. galūnėje -ėmis / -imis, kurioje senovėje taip pat būta ilgojo balsio: akėmis / akimis < *akimīs, ognėmis / ugnimis < *ugnimīs; dažnesnis jis įvardžiuose momis / mumis, jomis / jumis (gali reikšti ir galininką), visai retas – vienaskaitos įnagininko formoje so tavėmi / su tavimi (seniau taip sakydavo žemaitiškai kalbėdami poterius: Viešpats so tavėmi); senovinėse dainose -mis < *-mīs retkarčiais pasigirsta ir II linksniuotės daugiskaitos įnagininke, pvz.: tievs gaudė opie viežius ronkuomis, ronkuomis, vuo pardeviniejė viežius terbuomis terbuomis;

– daugumas žemaičių turi -i- arba -ī- (< *-ī-) žodžio muotina (muotīna) kamiene;

– sunkiai paaiškinamas, bet visai nuoseklus -i veiksmažodžių esamojo ir būsimojo, laiko antrajame asmenyje, pvz.: (to) augi, kasi, lauki, plieši „plėši“, auksi, lauksi, taškīsi (atitinkamos sangrąžinės formos turi -ī, „prieštaraujantį“ bendrinės kalbos ir apskritai aukštaičių -ie < *-Ė: kasīs „kasiesi“, taškīsīs „taškysiesi“); ši galūnė visai skiriasi, pvz., nuo atitinkamos būdvardžių daugiskaitos vardininko galūnės -ė, plg. to tėik skanē geri (gėri) ir anėi īr dėdelē gerė;

  1. c) kaip i (dažniausiai trumpasis) tariamas prielinksnis ir priešdėlis, atliepiantis bk į(-): ipėlk i gelda tuo juovala „įpilk į geldą to jovalo“ – tradicinėje tarmėje tuo jis skiriasi nuo suvienbalsėjusio jungtuko ė „ir“ (rytinėse „dounininkų“ šnektos ir jaunesnioji karta ir šiuo atveju taria i); čia derėtų paminėti ir tokius atvejus: it „it, tartum“, lig „iki“: nuliekė lig pat tuo krūmalė „nubėgo iki pat to krūmo“, ligu „tartum“ (kur ne kur pasakoma ir lėgo): parvažiava nusėdėrbės ligu vel’s „parvažiavo išsipurvinęs lyg velnias“;
  2. d) nors ir ne visai vietoj, bet reikia paminėti, kad sangrąžinė bendratis baigiasi ne -tis, o Ÿtėis / -tīs (lyg bk turėtų -ties), pvz.: keltėis / keltīs „keltis“, darboutėis / darbūtīs „darbuotis“ (čia žemaičiai eina išvien su latviais – plg. la. celties, darboties);
  3. e) -u nuosekliai vartojamas nekirčiuotoje daugiskaitos kilmininko galūnėje, kuri kirčiuota tariama -ū, -ūn arba -ūm, plg.: vīru, pėrštu, šarku, žemiu / žiemiu, klietiu / kliečiu, torgu / turgu, karaliu ir vākū (vākūm / vākūm), mergū (mergūn / mergūm), žuoliū (žuoliūn / žuoliūm), akiū (akiūn / akiūm), sūnū (sūnūn / sūnūm); įsidėmėtina, kad atitinkama vienaskaitos galininko galūnė yra -o, nors tai prieštarauja beveik visiems istorinės fonetikos dėsniams, – sakoma važiou i torgo „važiuoja į turgų“, tor vėina (vīna) sūno „turi vieną sūnų“, ons sakies matės karalio „jis sakėsi matęs karalių“;
  4. f) tik su -u (ne -o!) visada tariama vyriškųjų daiktavardžių, būdvardžių ir įvardžių daugiskaitos galininko galūnė -us (net jeigu bk yra -uos): torem dėdelē gerus vākus „turime labai gerus vaikus“, ons kiaurā liūb juosēs puo tus vėsuokius turgus „jis nuolatos jodavosi po tuos visokius turgus“, varīs ėš kėima obagus šėkdamus, vuo patis dėdeliausius turtus kriausēs „varydavo elgetas iš kiemo be pasigailėjimo, o patys didžiausius turtus kraudavosi“, anus aš gerā pažīsto – žaltē paskotėnē „juos (anuos) aš gerai pažįstu – žalčiai (nenaudėliai) paskutiniai“;
  5. g) -o = bk. -ų (vietoj laukiamo -u) dar turi tariamosios nuosakos trečiasis asmuo: gauto „gautų“, nuorieto „norėtų“, parvažiouto „parvažiuotų“ (labai dažnai sakoma ir gautom, nuorietom, parvažioutom, kartais gautū, nuorietū, parvažiūtū, net kartais gautūm, nuorietūm, parvažiūtūm);
  6. h) prie galinių šlyja prielinksniuose ir atitinkamuose priešdėliuose nu, pri nuosekliai tariami -i, -u: privažiava pri vartu „privažiavo prie vartų“, nulėpa nu kalna „nulipo nuo kalno“ (plg. § 8); rytinėse „dounininkų“ šnektose (apie Akmenę, Mažeikius, Viekšnius ir kt.) jie ištariami ir kituose prielinksniuose bei priešdėliuose: išlėpa iš ratu „išlipo iš ratų“, susitėka su driaugās „susitiko su draugais“ ir pan.; prie jų šlyja sangrąžos afiksas, pvz.: pasisoka unt numū „pasisuko į namų pusę“ (kad tai naujas reiškinys, rodo tokie priešdėlių vediniai, kaip ėžgama „išgama“, velnė ėšnara „velnio išnara (toks nestiprus keiksmas), ožlėiknė „Užlieknė (kaimas)“, oštrėns „užtrinas (toks valgis)“). Rašant abejojamais (ir ypač iškilmingesniais) atvejais pirmenybė teiktina tradiciškesnėms formoms su o, ė (žinoma, jeigu nekliudo balsių asimiliacija ar koks kitas dėsnis).
  7. Gerai įsidėmėtina, kad balsis -ė galūnėse atliepia ne tik bk. -i (pvz.: artė „arti“, gerė „(būdv.) geri“, šėrdės „širdis“). Šiaurinėse šnektose jis gali dar eiti vietoj bk -e, -ia (pvz.: vīrė „vyre“, kiaulė knės tas žemės „kiaulė knisa tas žemes“, jied žalės bolbės „ėda (valgo) žalias bulves“), nekirčiuotų -ė, -ę, -ią, -io (pvz.: kiaulė knės ton žemė „kiaulė knisa tą žemę“, vert sau i daržėnė žalė žuolė „verčia sau į daržinę žalią žolę“, bova ketorės mergės tamė ūkie ė nie vėina vaikė „buvo keturios samdinės tame ūkyje ir nė vieno berno (vaikio)“). Pietinėse „dūnininkų“ šnektose taip (tikriau sakant maždaug -i) tariamas tik atviros galūnės balsis, atliepiantis nekirčiuotam bk -i: kuoke švīsi sauli nušvita! „kokia šviesi saulė nušvito!“ (bet kiauli knis tan žeme, vert sau i daržine žale žuole, ied žales bulves ir t.t.). Vietomis labai seni šiaurės žemaičiai -e kiek anksčiau kada ne kada ištardavo tokiose formose, kaip valdže „valdžia“, ruopes „(dgs. gal.) ropes“, vadžes „vadžias“, bet dabar taip sakant begirdėti tik pačiais tarmės pakraščiais – apie Luokę, Papilę, Klykolius.
  8. Visi senieji šiaurės žemaičiai, išskyrus pačius pietinius paribius, taria balsį -o II linksniuotės vardažodžių vns. įnagininko galūnėje: gīven ons so to gero muotrėško ė dabar, so vėino ronko pėnkis liōb apgalies. Tai ypatybė, paveldėta iš labai žilos senovės, ir rašomojoje žemaičių kalboje turi būti išsaugota, nors jaunimas jau dažnai sako su ta gera muotrėška, su vėina ronka.
  9. Ne visai vietoje, bet vis dėlto būtina pasakyti, kad labai turime būti atsargūs ne tik su galūnių, bet ir žodžių kamieno balsiais. Štai beveik visi tradicinės tarmės žemaičiai turi balsį a (o ne e) žodžių apošė (kai kur – apōšė) „epušė, drebulė“, malagis „melagis“ (ir maloutė / malūtė „meluoti“), smagėnis / smaginis „smegenys“, stabolie / stabulie (kartais stabolė) „stebulė“, kai kur mastovā „mestuvai“ šaknyse, varduose Stapuons „Steponas“, Stapis, Stapūnė. Galimas ir priešingas santykis: Egnė „Agnė“, ekietės „akėčios“, Eleksėndra „Aleksandras“, Eldiuonė „Aldona“; daug kur šiaurės žemaičiai -e- vietoj -a- taria žodyje devė „davė“ ir jo vediniuose (padevė, oždevė, uždevinīs). Tradicinės kalbos atstovai visuotinai vartoja tiktai priešdėlį ir prielinksnį par(-) vietoj bk per(-): paršuokau par tuora „peršokau per tvorą“, parvažiava tėi vuokītē par ton vėiškeli gal trijuos vėituos „pervažiavo tie vokiečiai per tą vieškelį gal trijose vietose“. Rašyti ir sakyti žemaitiškai *per(-) būtų didžiai netaisyklinga. Vietoj priešdėlių ne-, be-, te- labai plačiai sakoma naŸ, ba-, ta-, pvz.: nažėnau, ar mums babūs tuo laika, ons mėnkā tagal’ darboutėis. Rašydami visur turėtume įsiklausyti į savo gimtinės senųjų žmonių kalbėseną.

Pietinėse šnektose (kai kur ir toliau į šiaurę, – pvz., apie Papilę) e- yra pavirtęs į a- visų žodžių absoliučioje pradžioje – sakoma agli (aglė) „eglė“, ainu (aino) „einu“, asu (aso) „esu“, ažers „ežeras“ ir t.t. Aukštaičiuose šis reiškinys labai paplitęs.

  1. Gana painūs balsių -e- / -ė- (-i-), kartais ir -e- / -ė- (-i-) / -a- santykiai tam tikrose priesagose bei šiaip kamiengaliuose. Vietoj -e- nekirčiuojamoje pokirtinėje padėtyje daugumas žemaičių turi -ė- (-i-), pvz.: pėimėnėi „piemeniui“, pėimėni / pėimini „piemenį“, rodėnėi, rodėni / rudini, (v)ondėnėi, (v)ondėni / undini „vandenį“, smagėnis / smaginis, kopėta „kupeta“, luopėta „lopeta, kastuvas“, oudėga „uodega“. Vienu kitu atveju galimas ir priešingas santykis: kai kur žemaičiai sako brėzgels „brizgilas, apynasris“, eržels „eržilas“, spragels „spragilas“, vėiniouleka / viniouleka „11“, dvīleka „12“…, pasakoma net esels „asilas“. Matyt, iš -e- kildintinas ir daugelio šiaurinių žemaičių -ė-, ir aukštaičių -a- žodžiuose adėta „adata“, patėlā „patalai“; tikrai iš senovės paveldėtą balsį -e- (-ė-/-ie-) daugumas žemaičių turi mėnesio pavadinime vaseris / vasėris / vasieris „vasaris“.

Tad, jeigu norime rašyti ir kalbėti tikra žemaičių kalba ir išvengti priemaišų, atėjusių ne iš gyvenimo, o iš knygų, būkime labai apdairūs.

4.2. Ilgieji balsiai

13. Lietuvių bendrinės kalbos ilgųjų balsių rašyba gana sudėtinga. Žemaičių tarmėje (jeigu nekreipsime dėmesio į atskiras šnektas) šešiems trumpiesiems balsiams i, ė, e, a, o, u atliepia tiek pat ir maždaug tos pačios kokybės ilgųjų balsių. Vadinasi, ilgiesiems balsiams žymėti reikėtų irgi šešių raidžių. Paprasčiausiai ir aiškiausiai būtų, jeigu ilguosius balsius žymėtume kaip latviai – tomis pačiomis trumpųjų balsių raidėmis, uždėdami ant jų ilgumą reiškiančius brūkšnius: ī, õ, ē, ā, ō, ū.

Tačiau iškart buvo susidurta su problema: iki šiol daugumas spaustuvių turėdavo tik vieną brūkšniuotą raidę – ū. Nori nenori teko verstis tuo, ką turime. Tad ilgajam balsiui i: iš pradžių buvo pasirinkta tradicinė raidė y, o vietoj kitų keturių ilgųjų – ė:, o:, e:, a:, sekant Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos tradicija imti vartoti dviraidžiai ėė, oo, ee, aa. Pavyzdžiui: dūms „dūmas“, grūds „grūdas“, dūdas „dūdos“, jūks „juokas“, skūstė „skųsti“, grūstė „grūsti“, siūsk „siųsk“, ryts „rytas“, gyvs „gyvas“, šyns „šienas“, nyktė „nykti“, lystė „lįsti“, plyšt „plyšta“, gryš „grįš“, skėėstė „skęsti“, tėėstė „tęsti“, grėėžtė „gręžti“, koosnis „kąsnis“, žoosės „žąsis“, galoostė „galąsti“, droosos „drąsus“, sveeks „sveikas“, reek „reikia“, matee „matei“, teep / taap „taip“, kaap „kaip (prieveiksmis, ne jungtukas!)“, vaaks „vaikas“, daakts „daiktas“, mataa „matai“.

Kai tik tapo įmanoma sukurti specialias ilgųjų balsių raides õ, ē, ā, ō, geresnės spaustuvės ir žymesnieji žemaičių leidiniai perėjo prie šių rašmenų, pakeitusių daug kam akį rėžusius dviraidžius ėė, ee, aa, oo. Nuoseklumo sumetimais ir vietoj y pradėta rašyti ī, – vadinas, rīts, gīvs, šīns, nīktė (jei netariama ninktė), plīš, grīš (jei netariama grinš), vāks, svēks, tēp, grōžts, skõst.

Žinoma, spaustuvės, kurios neturi ir negali įsigyti naujųjų raidžių ī, õ, ē, ā, ō, ir toliau gali žemaitiškus tekstus spausdinti „tradiciškai“ – vartodamos y ir dviraidžius ėė, ee, aa, oo.

14. Ypač atkreiptinas dėmesys, kad rašmenimis ā, ē (arba dviraidžiais aa, ee) būtina žymėti tuos garsus, kurie tariami vietoj bendrinės kalbos dvibalsių ai, ei. Jeigu juos žymėtume kaip ir trumpuosius, tai toks parašymas ne tik nerodys tikrojo tarimo, bet ir pagausins tekste vienodai rašomų skirtingų žodžio formų. O tai labai apsunkintų teksto skaitymą, – pavyzdžiui, parašymas gera reikštų ne tik „gera“, „gero“, „gerą“, bet ir „gerai“, mata – ne tik „mato“, bet ir „matai“. Pabrieža – ne tik „Pabrėža“ (vard.), „Pabrėžą“ (gal.) bet ir „Pabrėžai“ (naud.) ar „Pabrėžai“ (kuopinis dgs. vard.). Taigi rašykime tik gerā (geraa) „gerai“, matā (mataa) „matai“, Pabriežā (Pabriežaa) „Pabrėžai“ ir pan. O jeigu taip, paprastas nuoseklumas reikalauja skirti ilguosius balsius nuo trumpųjų ir visais kitais atvejais – net jeigu jie atsitiktinai sutrumpėja nekirčiuotoje kai kurių šnektų pozicijoje: greta vāks (vaaks) „vaikas“ rašysime vākā (vaakaa) „vaikai“, greta svēks (sveeks) „sveikas“, svēka (sveeka) „sveika“ – svēkata (sveekata) „sveikata“, šalia rēk (reek) „reikia“, rēkals (reekals) „reikalas“ – rēkalā (reekalaa)“reikalai“, rēkalau (reekalau) „reikalauja“ ir t.t. (žr. dar § 16).
15. Reikėtų nepamiršti, kad ir patys žemaičiai su dvibalsiais ai, ei elgiasi ne visur vienodai. Dauguma žemaičių dvibalsius ai, ei vienbalsina žodžio gale, pvz.: laukā „laukai“, kartās „kartais“, sėrgā „sirgai“, gražē „gražiai“, diedē „dėdei“, sakē „sakei“, žemaitē „žemaičiai“. Kamiene (išskyrus tvirtapradę priesagą -aitis, -ė, visada turinčią -ā- < -ai-) su dvibalsiais ai, ei elgiamasi įvairiose vietose labai nevienodai. Pačiuose žemaičių pietuose (apie Pagramantį, Skaudvilę, Raseinius) dvibalsiai čia išlaikomi. Vadinasi, ten juos ir rašysime pagal tarimą, t.y. vaiks „vaikas“, sveiks „sveikas“ ir pan. Didžioji žemaičių dalis ai, ei šaknyje vienbalsina tik kai kuriuose žodžiuose, pvz.: dākts „daiktas“, vāks „vaikas“, vākščiuotė „vaikščioti“, ētė „eiti“, grēts „greitas“, lēstė „leisti“. svēks „sveikas“, rēk „reikia“. Intensyviausiai dvibalsiai ai, ei žodžio šaknyje vienbalsinami Endriejavo, Rietavo, Veiviržėnų, Judrėnų, Kvėdarnos, Švėkšnos apylinkėse – šiose vietose ai, ei sveiki išlieka tik viename kitame žodyje. Taigi čia tariama: kālis „kailis“, rāšos „raišas“, vāpuos „vaiposi“, nugāša „nugaišo“, sēlės „seilės“, kēktė „keikti“, pēk „peikia“, pēlis „peilis“. Beje, iš ai, ei kilę balsiai, ypač minėtame intensyvaus jų tarimo plote, yra pastebimai ilgesni negu kirčiuoti pailgėję a, e, kuriuos žemaičių tarmėje žymime viena raide. Todėl tose šnekose ir rašte skirsis tokie lyg ir supanašėję žodžiai kaip bada „bado“ ir bāda „baido“, laka „lako“ ir lāka „laiko“, basos „basas“ ir bāsos „baisus“.

Ir dar. Nereikia užmiršti, kad žemaičių ilgieji ā, ē gali būti kilęs ne tik iš ai, ei. Jį, pavyzdžiui, turi jaustukas ā, žodžiai knābuotė „knebinėti“, bantzāgis „juostinis pjūklas“, mēsa „mėsa“, pavardė Dēmonts, neretai pasakomos būsimojo laiko lytys gīvēs „gyvens“, pasēs „pasens“, sta kamieno formos sēst „sensta“, gēst (kartais gest), ypač dažnai – drēso „drįstu“, drēs „drįsta“.

16. Kaip jau užsiminta § 14, balsių ilgumą žodžio kamiene reikia žymėti ir tada, kai atitinkamose šnekose tie ilgieji balsiai tam tikrose pozicijose sutrumpėja. Tai pasakytina ne tik apie ā, ē, bet ir apie kitus balsius. Jeigu tariame ir rašome ilgąją balsę žodžiuose vīrs „vyras“, vīra „vyro“, tai taip rašysime ir žodžiuose vīroks „vyrukas“, vīrelis (ar vīrielis) „vyrelis“, nors balsis ir būtų sutrumpėję. Jeigu rašome gīvs „gyvas“, gīva „gyva“ – taip pat rašytina ir gīven „gyvena“, gīvenėms „gyvenimas, ūkis“. Kiti pavyzdžiai: būri „būrį“ : būrīs „būrys“ : būrelē „būreliai“, grūds „grūdas“ : grūdalē „grūdukai“, kūjātis „plaktukas“, kōsnis „kąsnis“ : kōsnelis (kūsnielis) „kąsnelis“: kōsnuotė (kūsnuotė) „kramtyti“.
17. Laikydamiesi šio principo, vienodai turėtume elgtis ir su bendrinės kalbos o, ė atliepiniais. Visi žemaičiai tuos balsius dvibalsina žodžio kamiene ir kirčiuotoje galūnėje, pvz.: bruolis „brolis“, muotina „motina“, pjuovė „pjovė“, tuoks „toks“, bluogs „blogas“, merguos „mergos“, geruos „geros“, tievs „tėvas“, lietos „lėtas“, bieg „bėga“, diek „dėk“, garbie „garbė“, drebies „drebės“. Taip juos reikėtų rašyti ir prieškirtiniuose skiemenyse, nors juose ilgieji balsiai kartais gali būti nesudvibalsinti ir tariami kaip trumpieji o, ė. Tad rašome stuovietė „stovėti“, bluogam „blogam“, buobelė „bobelė“, siedietė „sėdėti“, vielībs „vėlyvas“, nors ir tartume stovietė, blogam, bobelė, sėdietė, vėlībs. Dėl tų pačių motyvų rašytina ir vuo „o (jungtukas ir jaustukas)“, puo „po“, dielkuo „kodėl“, viel „vėl“ (dėl pastarojo žodžio plg. vielēk „vėl, vėl gi“).

Bet gerai įsidėmėkime: tik trumpąsias balses rašome tuose žodžiuose, kurie tarmėje niekada netariami su ilgaisiais balsiais. Dažniausiai taip tariame ir turime rašyti įvairias dalelytes ir jungtukus: ka „kai, kad“, ta „tai, tad“, je, jė „jei“, jegu (jego) „jeigu“, kap „kaip (tik jungtukas!)“, ne „nei“ (parejė ne šavės, ne dainiavės „parėjo nieko nepešęs“, parein ne šiuoks, ne tuoks – kap pėkts, kap pavargės „pareina nei šioks, nei toks – kaip piktas, kaip pavargęs“). Kita vertus, netikėti gali būti ir būtinai žymėtini balsių ilgumai. Štai ilgasis ā ar supriešakėjęs jo variantas ē, õ girdimas ir todėl turi būti rašomas įvardžiuotinėse formose gerāsis, žalēsis (žalõsis), tam tikrose daugelio šiaurinių žemaičių sangrąžinio esamojo ir būsimojo laiko veiksmažodžio 3 asmens ir liepiamosios nuosakos 2 asmens galūnėje: nešās „nešasi“, dousēs / dūsēs „duosis“, nagraudinkēs „nesigraudink“. Atskirai minėtinas nē, tariamas su ilguoju ē, kai kas nors kategoriškai neigiama: nē, aš tėkrā tėn navažiouso, gali muni sokapuotė. Ilgasis ē kur ne kur gali susidaryti ir sutraukus du trumpuosius balsius – plg. ylakiškių aš tėkrā nēso (< neeso) tėn bovės. Galimi ir įvairūs stilistiniai balsių pailginimai – geri autoriai turėtų juos pastebėti ir žymėti. Štai šiaip sakom ak to velnė!, ak to žaltī!, bet kartais gali būti sušukta āk to gīvatė! – kas taip parašys, klaidos tikrai nepadarys, jeigu tik balsio ilgumas bus stilistiškai motyvuotas.

Galimi ir kiti balsių ilgumo, arba kiekybės skirtumai. Štai skoliniai brūds „brudas, nešvarumas“, Jūzė „Juzė (moters vardas)“ beveik visur Žemaičiuose turi ilgąjį ū; su ilguoju ī tariami ne tik, matyt, neseniai atėję žodžiai cīrops / sīrops „cirupas“, gīrā „svarsčiai“, pričīna „priekabė“ (plg. zanavykų pričinė), tručīzna „nuodai“, arklīdės „arklidės“, varīklis „variklis“, bet ir neabejotini veldiniai kībintė „kibinti“, slīdos „slidus“ (slīdos kap ungurīs). Neretai pasitaiko išoriškai lyg ir nemotyvuotas pokirtinis ī: klausīms „klausimas“, pluonīms „smilkinys“ – plg. dar vardus Albīns, Jeruonīms, Jostīns / Justīns.

Dėl būsimojo laiko 3 asmens balsio ilgumo žr. § 31.

18. Kaip matyti, žemaičių rašybai nereikalingos „nosinės“ balsės. Svarbiausi motyvai būtų šie:

  1. Nosinius balsius žemaičiai jau seniai tik fakultatyviai beištaria pro nosį, bet ir tada jie būna aiškūs mišriųjų dvigarsių balsis +n variantai (pvz., varniškių žodis žonsės gali būti ištartas kaip ž§sės, raseiniškiai vietoj kan sakai greitai kalbėdami kartais taria k sakai). Bet tokiems atsitiktiniams garsams specialių raidžių tikrai nereikia. O rašyti nosines raides ten, kur jas turime bendrinėje kalboje, nėra jokio pamato, jeigu nuosekliai laikomės fonetinio balsių rašybos principo.
  2. Vietoj nosinių balsių žodžio kamiene žemaičių tarmė turi įvairius kitus garsus. Pavyzdžiui, vietoj bendrinės kalbos nosinių balsių ą, ę žemaičiai turi net keleriopus skirtingus atliepinius. Pagal jų ištarimą atskirose vietose rašysime taip: a) žansis „žąsis“, kansti „kąsti“, skensti „skęsti“, švensts „švęstas“ (Eržvilkas, Viduklė, Šiluva, Kelmė, Tauragė…; čia, kaip ir prūsų kalboje, išlaikyti senieji baltų dvigarsiai); b) žonsės, dronsos „drąsus“, skėnstė, švėnsts „švęstas“ (Kvėdarna, Varniai, Tverai, Luokė, Telšiai…); c) žōsės, grōžts „grąžtas“, skõstė, švõstė „švęsti“ (Kretingos, Kulių, Endriejavo, Plungės, Mažeikių apylinkės); d) žousės, kousnis „kąsnis“, skėistė, grėižtė „gręžti“ (Darbėnai, Skuodas, Papilė, Akmenė…).
  3. Nekirčiuotose galūnėse nosiniai balsiai žemaičių tarmėje yra labai seniai sutrumpėję. Vadinasi, rašytina: kalna „kalną“, bluoga „blogą“, gatvė „gatvę“ (pietinėse šnektose – gatve) , nakti „naktį“, vīru „vyrų“, medo „medų“, laukto „lauktų“, dėrbės „dirbęs“ (pietuose – dirbes).

Dėl prielinksnio į atitikmens ir jo rašybos žr. § 12.4c.

  1. Kirčiuotus galūnės nosinius balsius (dažniausiai toks būna -ų dgs. kilmininke) galima žymėti paprasčiausiai turimomis ilgosiomis raidėmis, pvz.: darbū „darbų“, šakū „šakų“, Telšiū „Telšių“, Šiauliū „Šiaulių“, bluogū „blogų“, kū „ką“, šī „šį“. Tose šnektose, kur galūnės tariamos dar su priebalsiu -n ar -m, taip ir rašome: darbūn / darbūm „darbų“, šakūn / šakūm „šakų“, vākūn / vākūm „vaikų“– ilgasis -ū čia paliktinas todėl kadangi tie -ūn / -ūm turi ryškų ilgąjį balsį ir net toje pačioje šnektoje gali laisvai kaitytis su grynu ar nosiniu -ū. Kai balsio ilgumas ne toks ryškus, rašome tiesiog dėrbėn „dirbę“, banešon „benešą“, skaiton „skaitą“, kon „ką“, šin ton „šį tą“, anon dėina „aną dieną“, vėskon anėi pasakėn ėr ėšėjėn „viską jie pasakę ir išėję“. Apskritai kirčiuotose galūnėse dažniausiai nosiniams balsiams atliepia tokie pat garsai kaip kamiene, bet taip būna ne visada: pvz., galūnės gali būti išlaikiusios -n, kurio kamiene nebėra (plg. plungiškių grōžts „grąžtas“, kōstė „kąsti“ ir kon sakā „ką sakai“), arba šiaip savotiškai pakitusios (plg. Kretingos ir Mažeikių šnektų kū sakā „ką sakai“ šalia grōžts, kōstė).

  1. Priebalsiai

Priebalsių rašyba žemaičių tarmėje nėra tokia kebli kaip balsių – jiems vartojamos tos pačios bendrinės kalbos raidės. Tačiau į vieną kitą žemaičių tarmės priebalsių ypatybę reikėtų atkreipti dėmesį.

19. Priebalsiams dažniau negu balsiams taikytinas morfologinis principas, kuris reikalauja tas pačias žodžio dalis rašyti vienodai neatsižvelgiant į jų tarimo skirtumus. Vadinasi, priebalsių supanašėjimo atvejų rašte nežymėsime, pvz.: darbs „darbas“ (nors dažniausiai tariame darps) vargs „vargas“, dėrbsio „dirbsiu“, rūgštīnės, ėšgėrstė „išgirsti“, ožsegtė „užsegti“, šaukdams „šaukdamas“, mesčiuo „mesčiau“.
20. Skardieji priebalsiai, atsidūrę žodžio gale, neduslėja, todėl rašoma, pvz.: aug „auga“, ded „deda“, smėrd „smirdi“ baub „baubia“ zīz „zyzia“ ūž „ūžia, triukšmauja“.
21. Iš tradicijos priebalsių minkštumas prieš užpakalinės eilės balsius žymimas raide i, pvz.: bliuovė „bliovė“, liorbis / liurbis „liurbis“, griūtė „griūti“, ramiau, karviu „karvių“, peliū „pelių“, triošiou „triušiui“. Taip pat žymėsime ir tuos kai kurių žemaičių minkštai tariamus priebalsius, kurie bendrinėje kalboje paprastai būna kieti, pvz.: kriautė „krauti“, kriautovė „krautuvė“, sriaunos „sraunus“, driaugs „draugas“, driungs „drungnas“, sriotas „srutos“. Žinoma, šnektose pasitaiko ir priešingų dalykų – į juos taip pat reikia atsižvelgti, pvz.: ruogsuotė „riogsoti“, trūbs „triūba, dūda“, grautė „griauti“.

Būtinai žemaičiams reikalingas ženklas „laisvajam“ priebalsių minkštumui žymėti. Visi žemaičiai jį turi minėtame velnio pavadinime veln’s arba vel’s, gana gausiuose skolintuose tikriniuose ir bendriniuose daiktavardžiuose: Al’puons „Alfonsas“, Al˙busė „maloninė Albinos lytis“, pol’ka „polka“, sal’ka „mansarda“, pietinėse šnektose minkštasis l’ (vietomis – ir kiti šio tipo priebalsiai) nuosekliai vartojami žodžio gale: gal’ „gali, galima“, gul’ „guli“, mīl’ „myli“ (žr. dar § 12). Šį priebalsių požymį paprasčiausia, matyt, žymėti įprastiniu ar kiek stilizuotu (siauresniu) apostrofu, kurio gali prireikti ne tik čia paminėtais atvejais (plg. anam jau būs kaput’ „jam jau bus galas“, usigeidė važioutė i tus Mažėikius i kvit’ „užsigeidė važiuoti į tuos Mažeikius ir tiek“, tėkros kloika, nu tuos mamas batarint’ „tikras kvaiša, pasak tos mamos“).

22. Visur, kur tariami, rašytini pridėtiniai ar įterptiniai priebalsiai, –pavyzdžiui, v, j žodžio pradžioje (Vuonė „Ona“, vuobelie „obelis“, vuožkelė „ožkelė“, jied „ėda“, jiemė „ėmė“, jem „ima“), n žodžio viduje (bažninčė „bažnyčia“, melninčė „malūnas“, kninga „knygos“, ninktė „nykti“, žanintėis „tuoktis“), kai kurie kiti priebalsiai ir žodžio pradžioje, ir viduryje (vagorklos „agurkas“, jimbliuotė „imlioti“, pajimblos „paimlus, gabus“, krėkštuols „krištolas“).
23. Atsargiai vartotinos raidės f, ch, h. Mat tomis raidėmis žymimi priebalsiai į lietuvių kalbą atėjo visai neseniai ir pasitaiko tik tarptautiniuose žodžiuose ar šiaip naujuose skoliniuose. Žemaičiai vietoj f, ch beveik visada turi garsus p, k, g: pabrėks „fabrikas“, šuoperis / šuopierios „šoferis“, graps „grafas“, pormuons / purmuons „furmonas; vežikas“, Pėliksis „Feliksas“, Al’puons „Alfonsas“, karaktuorios „charakteris“, makanėks „mechanikas“, kuligans „chuliganas“; h senuose skoliniuose apskritai netariamas (pvz., armuonėjė < harmonija „armonika“, ektars „hektaras“), naujuose (veikiausiai atklydusiuose per rusų kalbą) keičiamas į g: bogalteris „buhalteris“, gerbs „herbas“, gimnos „himnas“. Seniai tarmėje įsitvirtinusius žodžius taip ir reikėtų rašyti. Bet padėtis nėra visai paprasta.

Pirmiausia negalima pamiršti gana dažnų jaustukų su f: fi, fui, net fidivaliau sako, matyt, visi žemaičiai. Visuotinai prigijusi ferma – savo kelionėse po Žemaičius nė karto nesame girdėję tariant „taisyklingai“ – *perma; iš vokiečių ar žydų priklydęs šaunumo prieveiksmis yra tik fėinē, feinē ar fainei. Pietiniai žemaičiai, kaip ir daugumas suvalkiečių, su f sako ir kai kuriuos kitus germanizmus, – pvz.: federes „spyruoklinės akėčios“, fieleris „apsirikimas“. Išlieka tas garsas ir naujesniuose varduose: sakoma Fortunats „Fortunatas“, Fortis (ar Fuortis) „Fortunato trumpinys“. Vargu ar kas fiziką pavadintų *pizika; beveik neįmanoma rimtai pasakyti *pizinis lavėnėms… Taigi pati tarmė tą f yra pasisavinusi – pasisavinusi taip tvirtai, kad kartais jis pasakomas ir ten, kur nereikėtų: afalcinā „apelsinai“, fol’ka „polka“, fudra „pudra“. Šios juokingos klaidos rodo, kad naujasis priebalsis jau suvokiamas kaip labai garbingas (madingesniu žodžiu – prestižinis) garsas. Tad kovoti su juo galėtų nebent kokie donkichotai.O jei priimame patį garsą, nėra kaip atsisakyti ir jam skirtos raidės. Taigi f ne tik galima, bet ir reikia rašyti. Jeigu kam kalbamasis garsas vis dar svetimas, niekas juk nedraudžia daryti kaip senovės žemaičiai darydavo: jie to f tikrai netardavo, bet savo raštuose vis tiek rašydavo. Net ne taip seniai vienam iš mūsų senas žemaitis yra aiškinęs, kad F f vadinasi „ėp“ ir tik vardu ir prašymu tesiskiria nuo raidės P p, vadinamos „pė“! Tas „ėp“ net į tautosaką yra pakliuvęs: viename Užgavėnių „vengro“ recepte patariama gerti vitamina zet, kor pri žemės met, vitamina ėp, kor ont vėršaus lėp.

Kebliau yra su ch ir h. Šie garsai labai sunkiai prigyja, o h apskritai galima išgirsti nebent jaustukuose aha, ohohō, kur jis yra tik mechaniškas dviejų balsių sandūros (hiato) užkamšalas: fonologiškai tokie žodžiai suvokiami kaip aa, ooō. mėgdžiojant juoką kartais pasigirsta ir ch (cha-cha-chā), bet tik kaip silpnesnis k variantas, o ne atskiras priebalsis. Visi bent kiek prigiję skoliniai vietoj ch gauna k: kemėkalā „chemikalai“, kliuorkalkės „chlorkalkės“, kinins „chininas“…

Tai ką daryti šiais atvejais?

Manytume taip. Jeigu jau imsime rašyti f, nėra kaip atsisakyti ir jo „bičiulių“ ch ir h. Tų priebalsių mums verkiant prireiks, kai tik ryšimės žemaitiškai kalbėti ir rašyti ne tik apie kaimo gyvenimą, bet ir „aukštesnius“ dalykus: mokslą, meną, filosofiją. Literatūros dalykus svarstydami neišvengsime Homero vardo – nejaugi jis žemaitiškai turės skambėti *Omers ar (surusintai!) *Gomers? Ar pamatę „sužemaitintą“ lytį *Ėgėlis (ar visai sudarkytą – *Gėgėlis) lengvai suprasime, kad turimas galvoj Hegelis? Vargu ar būtų gera, jeigu harmonija skambėtų kaip armuonėjė ir niekuo nesiskirtų nuo armonikos pavadinimo. Buityje nesunku išsisukti ir be ch, bet žemaitiškai rimtai svarstydami muzikos dalyku kažin ar norėsime sakyti Baka kuoralā – net akiai mielesni atrodo Bacha chuoralā. Orioje kalboje nemalonūs būtų ir visokie netikėti homonimai: komiškai skamba kalva sakoma vietoj chalvos, keresos (kaip didžio estų šachmatininko Kereso pavardė!) vietoj chereso (toks ispanų vynas).

Taigi norėdami žemaitiškai kalbėti ir rašyti apie viską, be f, ch, h, matyt, neišsiversime. Vengdami jų tik ribotume savo tikrosios gimtosios kalbos galimybes, o gera yra tik ta kalba, kuria galima be pašalinių atspalvių pasakyti kiekvieną mintį, kiekvieną jausmą. Visai nemalonu, kai du žemaičiai, ką tik gražiai pajuokavę žemaitiškai, pereina prie skurdžios bendrinės kalbos, kai tik ima svarstyti kokį mokslo ar meno dalyką… Bet vartoti f, ch, h, kaip jau sakėm, reikia su saiku ir protu: juk net bendrinė kalba turi ne chroniką, o kroniką, ne harmoniką, o armoniką, ne Francūziją, o Prancūziją. Žemaičių kalboje tokių žodžių rasis kur kas daugiau.

24. Atkreiptinas dėmesys į priebalsius č’, dž’. Juos žemaičiai vartoja rečiau negu bendrinė kalba ar kitos tarmės. Vietoj č’, dž’ tam tikrose žodžių formose tariami priebalsiai t, d. Tačiau ir patys žemaičiai su tais garsais elgiasi nevienodai. Rytinėje Žemaitijos dalyje (Viekšniai, Mažeikiai, Luokė, Telšiai, Užventis, Varniai, Kvėdarna, Tauragė) vietoj č’, dž’ būna t, d tik prieš e tipo balsius (kilusius iš sen. *ja), pvz.: jautē „jaučiai“, žaltē „žalčiai“, žemaitē „žemaičiai“, svetems „svečiams“, vuokītēs „vokiečiais“, žuodē „žodžiai“, gaidems „gaidžiams“, medēs „medžiais“, bet jaučiou / jaučiū „jaučiui“, žalčiū „žalčių“, žemaičiu „žemaičių“, gaidžiū „gaidžių“, medžius „medžius“. Šiaurės vakarų žemaičių šnektose (Skuodas, Mosėdis, Salantai, Kretinga, Palanga, Plungė – vadinamieji Pajūrio žemaičiai) č’, dž’ vartojami dar rečiau, – pavyzdžiui, jeigu nors viena linksnio forma turi t, d, visose formose tariami tik t, d arba t’, d’, pvz.: žaltė „žalčio“, žuodė „žodžio“, žaltiou „žalčiui“, žuodiou „žodžiui“, žaltems „žalčiams“, žuodems „žodžiams“, žaltius „žalčius“, žuodius „žodžius“, žemaitė „žemaičio“, žemaitiou „žemaičiui“, žemaitē „žemaičiai“, žemaitiu „žemaičių“, žemaitems „žemaičiams“, žemaitius „žemaičius“ ir t.t.

Rašyti reikia taip, kaip tariama ten, iš kur kilęs autorius. Tik neturėtume užmiršti, kad veiksmažodžių formos gali būti tariamos be afrikatų net ten, kur vardažodžiai jas tebeturi, plg. mažeikiškių matiau „,mačiau“, pasigīdiau „pasigydžiau“, ar ėsi matiusi?! „ar esi mačiusi?!“ ir medžiou „medžiui“, žuodžiou „žodžiui“.

Patiems pietiniams ir pietrytiniams žemaičiams, kurių kalbos sistema jau kiek apirusi, reikėtų laikytis tradicinės vartosenos, kurią čia maždaug apibūdinome. Labai nežemaitiškai ir pretenzingai skamba, pvz., perdortė plaučē, nešaudīk žuodžēs (žuodžeis), mandresnių jaunikaičių pasakomi vietoj pardortė plautē „perdurti plaučiai“, nešaudīk žuodēs (žuodeis) „nešaudyk žodžiais“, – rašant tokių dalykų reikia saugotis kaip ugnies.

25. Baigdami priebalsių apžvalgą, norėtume atkreipti akis į dar vieną kitą mažmožį.

  1. Įsidėmėtini j, v, kurie žodžio gale visada tariami kaip neskiemeniniai -i, -u: sakoma tvatėi „tvatija, smarkiai muša“, vei arba vėi „veja“, dieu „dėvi“, siou „siuva“, stuou „stovi“. Jeigu tokių žodžių formose prieš balsinę galūnę nuosekliai pasirodo j, v, juos taip rašysime ir žodžio gale: pagal tvatėjo, tvatėji (tvatiji), tv rašytina ir tvatėj, pagal vejo ar vėjo – vej / vėj, pagal dievo „dėviu“, dievi – diev, pagal siovo, siovi (siuvi) – siov, pagal stuovio (stuovo), stuovi – stuov ir t.t. Tik gerbdami nelabai nuoseklią bendrinės kalbos tradiciją išimtį, matyt, darysime, įvardžių tu ir savęs naudininkui tau, sau, nors ir čia puikiausiai galėtumėm rašyti tav, sav (ypač turėdami galvoje neretas gretimines formas tavėi, savėi).

Jeigu nėra morfologinių kaitų su aiškiais j, v, rašomi tik -i, -u, pvz.: artėi „arti“, nomėi „namie, namo“, tuolėi „toli“, koriou „kuriuo; pro kur“, padėinesiou „padieniui“, paskou „paskui“, patakiou „patakiui“.

  1. Priebalsius reikia rašyti arba nerašyti taip, kaip iš tikrųjų yra atitinkamoje vietoje. Jeigu senieji žmonės sakydavo žvaizdie „žvaigždė“ be -g-, taip turėtume tarti bei rašyti ir dabar; jeigu žodyje lapkrėstis / lapkristis „lapkritys, lapkričio mėnuo“ yra -s-, to priebalsio nedera atsisakyti. Jeigu sakoma kliebīs „glėbys“, kumstė „kumštis“, solptė „čiulpti“, jokiu būdu negalima savotiškesnių jų garsų keisti kitais: tokie keitimai tik mažintų tarmės savitumą. Labai atidūs būkime visokiems garsų svyravimams pačioje žemaičių kalboje: vienur, pavyzdžiui, sakoma kestės „neštuvai“ – kitur kestės, vienur pleksnė – kitur plekšnė, vienur pleštekė „peteliškė“ – kitur pleštėkie, dar kitur plestėkie. Visų tų atvejų neįmanoma čia surašyti – neapsiriksime, jeigu visada stengsimės rašyti taip, kaip šnekama mūsų gimtinėje, o ne apskritai Žemaičiuose ar šiaip Lietuvoje.

  1. Keli morfologijos mažmožiai

Nepretenduojant į išsamų žemaičių morfologijos aprašymą, šiame skyrelyje norima atkreipti dėmesį į vieną kitą ryškesnę žemaičių morfologijos ypatybę, neužmirštiną rašant žemaitiškai.

26. Žemaičių tarmėje ryškiai apnykusios yra daiktavardžio ketvirtoji ir penktoji linksniuotės. Visi ketvirtosios linksniuotės daugiskaitos ir kai kurie vienaskaitos linksniai turi pirmosios linksniuotės galūnes, pvz.: sūnā „sūnus“, torgā „turgūs“, pėitā / pītā „pietūs“, sūnams „sūnums“, torgams „turgums“, pėitams / pītams „pietums“, sūnās „sūnumis“, so sūno „su sūnumi“ (pgl. pirmosios linksniuotės vīrā „vyrai“, vīrams, vīrās „vyrais“, so vīro „su vyru“). Penktoji linksniuotė beveik ištisai perėjusi į trečiąją, pvz.: seserėis / seserīs „sesers“, šonėis / šunīs „šuns“, seserėi / seserī (ir seserē) „seseriai“, šonėi / šunī / šuniū „šuniui“ (plg. trečiosios linksniuotės akėis / akīs „akies“, akėi / akī / akē „akiai“).
27. Turi pakitimų ir būdvardis. Rašant reikėtų vengti būdvardžio bevardės giminės formų – tokių kaip gera, linksma, gražu, ramu ir pan. Mat žemaičių tarmėje bevardė giminė beveik visai išnykusi (išskyrus žodžius šėlt „šilta“, šalt „šalta“, kartais karšt „karšta“) ir pakeičiama prieveiksmiais arba (kai kalbama apie orą ar paros laiką) moteriškosios giminės būdvardžiais, pvz.: kāp gražē (=gražiai) „kaip gražu“, vėsor tēp ramē (=ramiai) „visur taip ramu“, mon tėn bova gerā „man ten buvo gerai“, šėndėin graži „šiandien gražu“, jau tomsi (=tamsi) „jau tamsu“. Būdvardžiams artimi gimininiai įvardžiai bevardę giminę keičia į vyriškąją, pvz.: tas īr grīnė viejē „tai gryni vėjai“, tas vėskas mon senē žėnuoms „visa tai seniai žinoma“. Kaip matyti, prie tokio „suvyriškėjusio“ įvardžio derinamas ir dalyvis.

Antrosios linksniuotės būdvardžių (galūnė -us) išlikęs tik vienaskaitos vardininkas, pvz.: līgos „lygus“, gražos „gražus“, saldos „saldus“ – visi kiti linksniai perėję į pirmąją linksniuotę. Todėl ir rašyti reikėtų, pavyzdžiui, līgė / līge „lygaus“, saldi „saldų“, gražė „gražūs“, saldė „saldūs“ (plg. pirmosios linksniuotės žalė / žale „žalio“, žali „žalią“, žalė „žali“).

Gerai reikėtų prisiminti šiauriniams žemaičiams būdingas kai kurias įvardžiuotinių būdvardžių (ir kitų šios rūšies vardažodžių) vyriškosios giminės formas: vns. naud. geroujou / gerūjū, vns. viet. geramõjė / geramõjie (jokiu būdu ne *gerajamė!), dgs. vard. gerõjė / gerõjē, dgs. naud. gerõsėms / gerīsims. Ne vienas šias formas esame primiršę ir linkstame keisti knyginėmis, nors žemaičiams jos visai svetimos. Būkime atidūs ir įvardžiuotinių žodžių vartosenai: žemaičių sakinyje jos būna ypač reguliarios – tai susiję su tolėliau aptariamu šios tarmės sakinio konkretumu (žr. § 34 tt.).

28. Daugumas žemaičių (išskyrus pietryčių kampą apie Pagramantį, Eržvilką…) vietoj įvardžių jis, ji vartoja ans / ons „jis“, ana „ji“. Tokia šaknis yra išlaikoma visuose linksniuose, pvz.: anuo „jo“, anam „jam“, anėi / anī „jie“, anū „jų“, anėms / anims „jiems“ ir t.t.

Pabrėžtina, kad įvardžiai, ypač asmeniniai yra ne tik puikiai išlaikę, bet ir savitai sustiprinę dviskaitą. Štai šiaurinėms šnektoms būdingas tradicinis asmeninių įvardžių dviskaitos linksniavimas:

  1. vedo, ved(v)ė, jodo, jod(v)ė, anodo, anėd(v)ė
  2. vedoms, ved(v)ėms, jodoms, jod(v)ėms, anodoms, anėd(v)ėms
  3. vedom, ved(v)ėm, jodom, jod(v)ėm, anodom, anėd(v)ėm
  4. vedo, ved(v)ė, jodo, jod(v)ė, anodo, anėd(v)ė

Įn. vedom, ved(v)ėm, jodom, jod(v)ėm, anodom, anėd(v)ėm

 Formos vartojamos nuosekliai, – kai kalbama apie du asmenis, daugiskaita anksčiau tiesiog buvo neįmanoma. Mes važiousem, kai važiuoti rengiasi tik du asmenys, galėjo pasakyti tik žemaitiškai pramokęs kitatautis – šiaip visada buvo sakoma vedo važiousiav, vedo važiousva, kuo jodo nuorėtav? (kuo jūs nuorėt? būtų nukreipta bent į tris žmones ar apskritai į neapibrėžtą visumą). Pietinės šnektos vietoj vedo, ved(v)ė jau, matyt, gana seniai turi modo, modvė / mudu, mudvi – formas, naujai pasidarytas pagal mums, mūsų pavyzdį arba tiesiog pasiimtas iš gretimų aukštaičių. Dabar jos gana sparčiai plinta į šiaurę ir į vakarus.

29. Pažymėtina, kad žemaičių tarmėje visai išnykusi antroji veiksmažodžių asmenuotė – ji yra perėjusi į pirmąją. Taigi žemaičiai veiksmažodžius tikėti, mylėti, sėdėti (II asmenuotė) asmenuoja visiškaitaip pat kaip ir vežti (I asmenuotė), pvz.:

Vienaskaita

  1. tėko (tėkio), mīlo (mīlio), siedo, vežo; vežous / vežūs
  2. tėki (tiki), mīli, siedi, veži (vėži); vežīs
  3. tėk, mīl (mīl’), sied, vež; vežas / vežās

Daugiskaita

  1. tėkam (tėkem), mīlam (mīlem), siedam, vežam; vežamuos
  2. tėkat (tėkėt / tėket), mīlat (mīlėt), siedat, vežat; vežaties

Atskirai norėtume atkreipti akis į sangrąžinių formų daugiskaitos pirmojo asmens galūnę. Beveik visur Žemaičiuose ji baigiasi ne -mies (taip turėtų būti, jeigu ši galūnė būtų ta pati kaip aukštaičių), o -muos! Jaunimas jau pasako ir vežamies, bet tai aiški knyginė naujovė.

Čia prisimintini ir gražūs seniai išnykusio atematinio asmenavimo pėdsakai: lėikt / līkt „lieka“, mėigt / mīgt „miega“, daug kur – eit / ēt „eina“, skaust „skauda“, gīst „gieda“.

30. Įdomiai elgiamasi su būtuoju dažniniu laiku. Daugumas žemaičių, ypač vakaruose ir šiaurėje, vietoj įprastinio bendrinės kalbos būtojo dažninio laiko vartoja savotišką konstrukciją: pagalbinį veiksmažodį liuob / lioub / liūb / liōb su bendratimi arba būsimuoju laiku, pvz.: liuob dėrbtė „dirbdavo“, lioub gers „gerdavo“, liūb kratīs „kratydavo“, liōb šuoktė, liōb dainioutė, liōb i Skouda nuvažioutė „šokdavo, dainuodavo, į Skuodą nuvažiuodavo“. Tarmės pakraščiuose gali būti vartojamas pagalbinis veiksmažodis su normaliu bendrinės kalbos būtuoju dažniniu laiku, pvz.: liōb kībindavuom „kibindavome“, liūb darīdāva „darydavo“. Tarmei labai būdinga tai, kad vienoks ar kitoks būtasis dažninis laikas sakomas tik pirmojoje pasakojimo frazėje – toliau jį pakeičia būsimojo laiko formos, pvz.: Ėr muotrėškas lioub gertė. Anuos ēs kamė i kuokės dėrvas, pasėjims posbotelki, sosėsies, otėniesės ė gers (Darbėnai) „Ir moterys gerdavo. Jos eis kur į kokias dirvas, pasiims pusbutelį, susisės, utinėsis ir gers“. Tai labai patogu ir rašytiniams tekstams, nes leidžia išvengti įkyraus dvižodžių lyčių kartojimo.
31. Pabrėžtina, kad būsimojo laiko trečiasis asmuo išlaiko bendraties balsio ilgumą ir priegaidę: pagal gītė „gyti“, lītė „lyti“, būtė „būti“, pūtė „pūti“ sakoma gīs, līs, būs, pūs. Todėl būtinai rašytina, pvz., Kas būs, kas nebūs (nabūs), bet žemaitis nepražūs (napražūs).

Verta dėmesio ir tariamoji nuosaka. Jos 3 asmens ypatumus jau minėjome (žr. § 12.4.g) – dabar norėtume atkreipti akis ir į kitas formas. Šiaurinėse šnektose tradicinis šios nuosakos asmenavimas atrodo taip:

Vienaskaita

1a. doučiuo / doutiuo, važioučiuo / važioutiuo; neščiuos / neštiuos

2a. doutomi /doutumi, važioutomi / važioutumi; neštomīs / neštumīs

3a. douto / doutom, važiouto / važioutom; neštomės / neštomēs

Daugiskaita

1 a. doutomem, važioutomem; neštomemuos

2 a. doutomėt, važioutomėt; neštomėties / neštumities

Ypač įsidėmėtinas vienaskaitos 1 asmuo, nes dabar jo galūnė arba naujai trumpinama (doučio, važioučio), arba tiesiog paimama iš knygų (doučiau, važioučiau). Rašomajai vartosenai geriausiai tinka oresnės ilgosios lytys (su Ÿuo).

32. Žemaičiai palyginti labai gerai yra išlaikę dviskaitą. Žinoma, tai turėtų atsispindėti ir rašomame tekste. Visai gyvai tebevartojama veiksmažodžių dviskaita, bet ir įvardžių, net dalyvių dviskaita yra pakankamai ryški ir stipri, pvz.: vedo ētav „mudu einame“, vedvė keikav, keikavuos „mudvi keikiame, keikiamės“, jodo ētatav „judu einate“, jodvė keikatav, keikatavuos (kai kur – keikataus) „judvi keikiate, keikiatės“, daug rečiau: do lito „du litus, du litai“, do vyro „du vyrus, du vyrai“, dvė gražė mergė „dvi gražios mergaitės (gražias mergaites)“, do geroujo vāko „du geruosius vaikus, du gerieji vaikai“, vedo abodo esav tėn bovosio „mudu abudu esame ten buvę“. Kiek dažniau vardažodžio dviskaita pasakoma galininko reikšme: toro do lito, bet do litā – nadėdelis pėnings.

Kadangi dviskaita visai neseniai pradėjusi nykti, visų vardažodžių daugiskaitos naudininkas ir įnagininkas vartojamas tiktai su -s: senoji karta sako tik tėms gerėms vākāms / tims gerims vakams, tuoms poikiuoms mergiems, so tuoms poikiuoms mergiems (pietuose: tums prakeiktums buobums, su tums prakeiktums buobums). Jaunimas, pradedąs nukandžioti -s, turėtų suprasti, kad kalbai tai jokio gražumo nesuteikia ir rodo tik nepagarbą tradicijai.

Smulkiau apie įvardžių dviskaitą žr. § 28.

33. Minėtinos kai kurios savaip vartojamos ir mėgstamos priesagos -alis, -ė (tai ne mažybinė priesaga, o reiškia daikto ar asmens tam tikrą didinimą, stiprinimą, pvz.: kalnalis „gerokas kalnas“, krūmalis „krūmas“, miškalis „miškas“, trobalė „troba“, Butkalė „Butkutė“, Jocalė „Jucytė“); -ikė (pvz.: mergikė „mergytė, mergikė“, Gerulikė „Gerulytė“, Petkikė „Petkutė“, Vaškikė „Vaškytė“), -ūtis, -uitis (dažniausiai ja reiškiamos paauglių pavardės, pvz.: Kaminskūtis < Kaminskis, Kazragūtis < Kazragis, Girdenuitis < Girdenis, Pabrėžuitis < Pabrėža).

Labai skatintume žemaitiškai rašant vengti merginų pavardžių priesagų, visiškai svetimų tarmei. Gal būti Botkalė, Gedgaudalė, Raudalė jau tikrai daug kam skamba šiurkštokai, bet juk puikiausiai galime sakyti Botkātė, Gedgaudātė, Raudātė ar Butkiki, Gedgaudiki, Raudiki, – žiūrint iš kur esame kilę. Žemaitiškame tekste visokios Butkutės, Gedgaudaitės, Raudytės atrodo tikri svetimkūniai. Turėtume vengti ir vyrų pavardžių bei vardų „modernizuotų“ formų – neužmiršti, kad Grabauskas, Jonauskas, Kaminskas žemaitiškai vadinami tik Grabauskis, Juonauskis, Kaminskis, kad čia yra tik vardai Jūzaps / Jūzops ar Jozis / Juzis (kartais – Jozė), Kazimiers / Kazīmiers ar Kazė, Ontuons / Untuons ar Ontė (ret. Antanis), Prončėškos / Prančiškus ar Pranis, Stapuons ar Stapis, Stanisluovs ar Stasis… Knyginiai variantai tegu lieka bendrinei vartosenai – mes, žemaičiai, laikykimės savų tradicijų.

  1. Sintaksėsbei leksikos bruožai

Žemaičių sintaksė yra bene prasčiausiai ištirta sritis. Todėl suprantama – iš jos tik vienas kitas patarimas rašant žemaitiškai.

34. Pažymėtina, jog žemaičių sakinyje konkrečiau negu kitose tarmėse nusakoma veiksmo situacija, laikas, veikslas. Įrodymas galėtų būti gyvai vartojamas tarpiniai veiksmažodžių veikslas, sudaromas dažniausiai prie nepriešdėlinio veiksmažodžio pridedant nublukusios reikšmės priešdėlius žemėn, šalin, lauk, lygiai, kietai, artie ir pan., pvz.: motrėškelė mėršt žemėn (žemien, i žemė), „moterėlė miršta (ir numirs)“, Botkos moš sava buoba žemėn „bobą muša (užmuštinai)“, kert kuojė žemėn „kerta koją (nukirstinai)“, plieš drabužius šalėn „plėšia drabužius (veikiausiai liks nuogas)“, lop tou (ton) donti lauk „traukia tą dantį (taip traukia, kad tikrai ištrauks)“, važiou mama i torgo – jem ė moni (muni) līgē „važiuoja mama į turgų – imasi (pasiima) ir mane“, darīk tas doris (duris) kėitā „uždaryk duris (visai)“, jiedo to douna ė kondo sūrė artėi „valgau duoną ir užkandu sūrio“. Visi tokio pobūdžio sakiniai su tokiomis tarpinėmis veikslo formomis rodo, kad veiksmas dar nėra įvykęs, bet artėja prie ribos, prie neišvengiamos pabaigos. Taigi žemaičiai (ypač patys šiauriniai) turi trinarę veikslo sistemą: skiria ne tik eigos ir įvykio, bet ir – kaip čia paprastai pasakius? – įvyksiantį veikslą.

Tradicinės tarmės sintaksei ypač daug konkretumo suteikia nuoseklus vadinamųjų atliktinių laikų vartojimas. Čia sakiniai ons važiava ir ons īr važiavės, ons nuvažiava ir ons īr bovės nuvažiavės skiriami tiesiog kategoriškai. Jeigu praeities veiksmo padariniai akivaizdūs ir dabar, tiesiog neįmanoma vartoti paprasto būtojo laiko. Tokia pat kategoriška ir vad. atpasakojamoji nuosaka: žmogus, perpasakodamas iš kitų girdėtus dalykus, visas „paprastąsias“ veiksmažodžių lytis keičia atitinkamais dalyviais: saka, ka ėr ons esos bovės pas anus nuvažiavės „sako, kad ir jis esąs buvęs pas juos nuvažiavęs“, anėi tėn aiškõnė, ka tas Juonis esos kap ė tuoks nevėspruotielis „jie ten aiškinę, kad tas Jonas esąs kaip ir toks kvailiukas“. Seniau tokia dalyvine kalba Žemaičiuose būdavo sekamos ištisos pasakos: Karaliaus sūnos bovės ėšejės i vagis. Ėšejės tatā i svieta; einos einos – sutinkos tuoki pati. Tas pėili paruodos, ė tas paruodos. Ta tas Juons, tas karaliaus sūnos, ė sakos: „Ō, tėkros vīrs besos! Einav abodo – linksmiau ė drōsiau būs!“. Paskaitykime kad ir Simono Daukanto pasakas!

Minėtinas ir dar vienas žemaičių veiksmažodžio bruožas, gražiai pastebėtas didžiojo mūsų fiziko A. Jucio. Jeigu kas nors yra buvę anksčiau, bet kalbėjimo metu jau nebeegzistuoja ar ateity nebeegzistuos, žemaičiai veiksmažodį būtinai sako su priešdėline dalelyte be- (ba-, variantai: b-, bi-) = bk be- : a benuori tuo alaus? (pirma norėjai), mon tas seniausē nabrūp (kadaise rūpėjo), nebibūs i nebrēks (dabar dar yra) – taip pasiekiama didelio kalbos tikslumo ir taupumo.

35. Konkretesnis, labiau diferencijuotas ir kai kurių prielinksnių vartojimas. Žemaičių tarmėje prielinksnis ant gali eiti sakinyje ne tik su galininku ar naudininku. Ir dažniausiai reikšminiai skirtumai yra akivaizdūs. Štai, pavyzdžiui, ant su kilmininku reiškia kryptį, t.y. atsako į klausimą kur? (pvz.: varnas topas ont stuogū „varnos tupiasi ant stogų“), o su įnagininku – vietą, t. y. – kame? (pvz.: varnas top ont stuogās „varnos tupi ant stogo“). Panašiai yra su prielinksniais po, už, pvz.: katėns lend puo stala „katinas (katė) lenda po stalu“, bet katėns top puo stalo „katinas (katė) guli po stalu“, vāks ēn ož truobuos „vaikas eina už trobos“ (kilmininku reiškiama kryptis), bet vāks stuov ož truobā „vaikas stovi už trobos“ (naudininku reiškiama vieta). Prielinksnis pas žemaičių tarmėje kai kur (pietinėse šiaurės žemaičių šnektose, beveik visame dūnininkų plote) vartojamas su kilmininku, pvz.: gīven pas Botkaus „gyvena pas Butkaus“, vėiš pas bruolė „vieši pas brolį“, ožēk pas mūsa „užeik pas mūsų“. Paskaitę S. Daukanto surinktų pasakų, galime lengvai įsitikinti, kad ypač savotiškai prielinksnius vartoja šiaurės vakarų žemaičiai (šiauriniai kretingiškiai): čia gali būti sakoma laksta kap ba galvā „laksto kaip be galvos“, mėigt ont truobā „miega ant trobos“, ėšejė ėš bažninčē „išėjo iš bažnyčios“ ir pan. Visos šios konstrukcijos yra paveldėtos iš labai žilos senovės, todėl didžiai brangintinos.
36. Mėgstama sakinį sukonkretinti tarinio jungtimi, kuri beveik nepraleidžiama ir dažniausiai būna sakinio gale, pvz.: ons dorns īr „jis durnas“, ta buoba must’ su kiaušēs īr „ta boba tikriausiai su kiaušiniais (elgiasi labai vyriškai)“, ons jug tėkros žaltīs īr „ jis juk tikras žaltys“.
37. Dažnai pažyminys eina po pažymimojo žodžio, vardas – beveik visada po pavardės, pvz.: žmuogau brongos „žmogau brangus“, a pažīsti tamsta Bružienė Marė? „ar pažįsti tamsta Bružienę Marę?“, veizo – Kaubrīs Kazimiers baatētos „žiūriu – Kaubrys Kazimieras beateinąs“, a nematē Ramuona Jūzapa? „ar nematei Ramono Juozapo?“.
38. Žemaičių žodynas, kaip ir fonetika bei morfologija, gerokai skiriasi nuo aukštaičių. Yra nemažai žodžių, kurie visai nevartojami bendrinėje kalboje ir nelabai suprantami kitų tarmių atstovams, pvz.: atvarslai „vadžios“, bengti „baigti“ (ir pabanga „pabaiga“, plg. Palonga – svieta pabonga), brizgilas, brizgilai „apynasris“, builė „(kuliškiuose, plungiškiuose) bulvė“, cyrulis „vieversys“, kastinys (kastinis) „valgis iš suplaktos grietinės“, kestės (keštės) „neštuvai“, kiaušis „kiaušinis“, kinis „guolis“, kliokis „žioplys“, kramė „šliužo (ekspr. – ir žmogaus) galva“, kr(i)upis „rupūžė“, kuisis (kuisys) ar kniuisis „uodas“, kušėti „krutėti, judėti“, kušinti „liesti, judinti“, ledžinga „pačiūža“, liozgis „žioplas žmogus“, liurkšti „plepėti“, luibis „ištiža“, luinaka (maždaug tas pats kaip liozgis ir luibis), miega „aruodas“, mietas „kuolas, baslys“, otrus „jautrus, paslaugus“, pėpis „nerangus žmogus“, pylė „antis“, pleštekė (plestekė) „drugelis, peteliškė“, plonymas „smilkinys“, pūrai „žieminiai kviečiai“, putralakė „(menk.) veidas“, slinkas „tingus“ (ir slinkis „tinginys“, slinkauti „tinginiauti, dykinėti“), snopis „vėpla, išsižiojėlis“ (ir snopinti „žioplinti“, snopinėti „žioplinėti“), staibis „blauzda; dilbis“, sulpti, sulpėti „čiulpti“, šešuolytis (šešuolėtis, kai kur – šešoulis) „šešėlis“, tęvas „laibas“, trūtas „(dalgio) pustyklė“, tuškas „čiulptukas“, vėbra „vėpla“ (dažnai su vietovardžiu – Nemakščių vėbra), veplonas „t.p.“, žagas „stirta“ (plg. žads sulig žago, duovis sulig nago – apie daug žadantį, bet šykštų žmogų), žambis „žagrė“, žardiena „veja gyvuliams trumpam paleisti“… Kitą grupę sudaro žodžiai, kurie pažįstami ne tik žemaičiams, bet ir kitoms tarmėms, tačiau turi skirtingą, kartais net diametraliai priešingą reikšmę, pvz.: brėkšti – žemaičiams „temti“, aukštaičiams „aušti“, grobai – žem. „žarnos“, įvairus „keistas, savotiškas“, kampas „lankas (kibiro, pakinktų), kriokti „verkti“, kūlis „akmuo“, malka „krūva“, pačiūžos „slidės“, pienė „toks grybas (ūmėdė)“, plikas „nuogas“, posėdis „pasisėdėjimas“ (plg.: puosiedis puobiegi dėrb – daug sėdėjus reikės ir daug bėgioti), puikus „gražus (daug kur visai neutralus žodis)“, rėkti „(kiek padailintai) verkti“, smagus „sunkus (fizine prasme)“ (smagus maišas, bet sunkus galvosukis), snukis (sniukis) „smakras“, šykštus „kietas, neįkandamas (apie maistą)“ (pvz.: kuoki šīkšti žaltīs ta mēsa! „kokia kieta ta mėsa!“), valktis „mėšlų vežimas (ratai)“, žandas „skruostas“, veizėti „žiūrėti“, žygiai „namų darbai, gyvulių liuoba“. Kartais žodžiai atrodo maždaug tie patys, bet jų reikšmės, žiūrėk, ima kuriame nors derinyje ir išsiskiria. Štai aukštaičiai ir bulves, ir medelius sodina, o žemaičiai bulves sėja (taria sie), medelius diegia (taria dėig, dīg), nors šiaip veiksmažodžio sėti reikšmės beveik visada sutampa. Aukštaičiai griežtai skiria veiksmažodžius ėsti ir valgyti reikšmes – žemaičių tradicinė tarmė turi tik ėsti. Tokių atvejų yra gana daug, bet plačiau prie jų sustoti negalėsime.

Žodynas – bene laisviausia kalbos sistemos dalis. Vis dėlto rašydami žemaičiai turi vengti tarmei visai svetimų, nors jaunimo gal jau ir vartojamų žodžių, nežemaitiškų žodžio reikšmių. Labai prastai skamba žemaičių (ypač šiaurės žemaičių) tekstuose visokie veidai, verkimai, smagūs pasišokimai ir visokios kitokios aukštaitybės, nors būtų tokios raiškios, kaip kokių dzūkų glušas ar poryti. Net lyg ir nekaltas pasakymas a nuori i snoki (snuki)? yra labai prastas, nes turbūt tiktai tikras boksininkas gali tiksliai į smakrą (žem. snukis, sniukis) pataikyti. Nevenkime tariamai šiurkščių žodžių: mūsų tikrosios gimtosios kalbos kontekste dažniausiai jie visai neutralūs – į tai, kad koks nedidelės kultūros aukštaitis stebisi, kad mes ne verkiame, o kriokiame, kad veizime, o ne žiūrime, kad ėdame, o ne valgome mūsų visai neturi jaudinti. Tiesiog reikia įsidėti laikams į galvą, kad mūsoji kalbos vertybių sistema yra kiek kitokia, bet nė truputėlio ne prastesnė negu kitų tarmių ar kalbų. Niekada nebijokime ir nesidrovėkime būti patys savimi. Ir, jeigu kur suabejojame, nevenkime į didįjį „Lietuvių kalbos žodyną“, į V. Vitkausko „Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodyną“, į „Lietuvių kalbos atlasą“ žvilgterėti. Nesigraibykime svetimų dalykų, bet ir savų neišsižadėkime!

39. Žemaičių tarmėje yra gana daug ekspresyvių, sodrių žodžių neigiamam, ironiškam vertinimui, kvailinimui. Ypač įdomiai čia „žaidžiama“ net pačių paprasčiausių žodžių perkeltinėmis reikšmėmis. Bet plačiau svarstyti šiuos dalykus reikėtų jau kito pobūdžio darbuose.

  1. Žemaičių abėcėlė

40. Taigi mūsų aprašytą žemaičių abėcėlę sudaro šios 32 raidės:

A a [ā], Ā ā [ėlguojė ā], B b [bė], C c [cė], Č č [čė], D d [dė], E e [ē], Ē ē [ėlguojė ē], Ė ė [õ], Õ õ [ėlguojė õ], F f [ėf], G g [gė, gie], H h [hā], I i [ī], ī [ėlguojė ī], J j [jot], K k [kā] , L l [ėl], M m [ėm], N n [ėn], O o [ō], Ō ō [ėlguojė ō], P p [pė], R r [ėr], S s [ės], Š š [ėš], T t [tė], U u [ū], Ū ū [ėlguojė ū], V v [vė], Z z [zė, zet], Ž ž [žė, žet]

Pastabos

  1. Atskiriems garsams dar vartojami junginiai (digrafai) ch, dz, dž, ie, uo; priebalsių minkštumas prieš užpakalinius balsius (a, ā, o, ō, u, ū, uo) žymiamas raide i, žodžio gale ir prieš kietuosius priebalsius – apostrofu (’).
  2. Jeigu spaustuvė neturi raidžių daugeliui ilgųjų balsių, jas galima keisti junginiais aa, ee, ėė, oo; ilgoji ī tokiais atvejais rašoma kaip y.
  3. Mokslinio ar šiaip informacinio pobūdžio tekstuose gali būti vartojamos ir kitos lotyniškųjų abėcėlių raidės.

Parengta pagal 1998 m. Žemaičių kultūros draugijos redakcijos „A mon sakā“ išleistą knygą „Žemaičių rašyba“. Leidinio autoriai: Aleksas Girdenis, Juozas Pabrėža 

 

error: Content is protected !!
Smush Image Compression and Optimization